2020 10 27

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Baltarusiška dovana

Mergina su vėliava
EPA nuotrauka

Vaikystėje taip ir nesupratau, kas tie baltarusiai. Gyvenome su tėvais Vilniaus krašte, tad lauke dažnai girdėdavau kalbant nelietuviškai. Pradinėse klasėse, kai per kažkurią pamoką reikėjo įvardinti, kokias kalbas girdžiu, pasakiau, kad, be lietuvių, dar aplinkoje kalbama rusų bei lenkų.

„O baltarusių – ne?“ – bandė perklausti. Gūžtelėjau pečiais. Šitos kalbos neskyriau. Tiesą sakant, ir dabar nesu tikras, ar vietinių šio krašto gyventojų šnektoje esama kokių nors baltarusiškų žodžių. Toje pačioje Baltarusijoje, kur tekdavo kartkartėmis lankytis, kai šeima bandydavo rasti Lietuvoje nesančių prekių, nežinau, ar teko girdėti ne rusų kalbą. Na, gal vėliau, kai jau kiek ūgtelėję su klase vežėme dovanų vaikiškų knygų į lietuviškos Gervėčių salos biblioteką, pakeliui kur stabtelėdami bandėme ne tik lietuviškai, bet ir kitaip aptarti pasaulio aktualijas, keistis kažkokiais žodžiais su vietos žmonėmis. Bet vis tiek buvo panašu, kad rusiškai paprasčiau.

Taip ir man atrodė iki pat studijų metų. Na, o vis dėlto jei ne kalba skiriamasis požymis, tai kaip nusakyti tautos bruožus? Va ir rodėsi man, kad Baltarusija yra ryškiai mėlynos langinės, panašia spalva dažyti traktoriai, kurių vairuotojai dėvi šimtasiūles ir iš tolo trenkia „samagonu“ bei „saliarka“, ir kažkokiu būdu sugeba pravažiuoti kiaurai šlynus purvynus pamiškėmis bei palaukėmis. Na, dar futbolas. Kartais tėvas važiuodavo pasižiūrėti rungtynių į Minską, kai vietos „Dinamo“ priimdavo Vilniaus „Žalgirį“. Sykį tenykščiai pakrovė mūsiškiams ar ne penketu įvarčių. Iki šiol apmaudu. Taip arti ir taip šalia visad tas pasienis. Čia pat. O apčiuopti sudėtinga.

Lukašenkos era pradžioje lyg neatrodė labai baisiai. Na, nesunaikino kolūkių savyje – tapo valdžia. Pas mus irgi tokių „pirminykų“ ir jų ainių politikoje lig šiol yra. Tačiau po rinkimų ir pirmųjų tenykštės valdžios susidorojimų su opozicijos atstovais net ir man tapo aišku – tame kolūkyje ne viskas gerai.

Portretas.
Poetas, literatūros žurnalo „Metai“ vyr. redaktorius Antanas Šimkus. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Turbūt tiek mano samprotavimų apie baltarusiškumą ir būtų likę, jei ne vienas televizijos reportažas studentavimo metais. Turbūt tada, apie dutūkstantuosius metus, per TV žinias pirmąsyk išvydau baltą raudoną baltą baltarusių vėliavą. Vilniuje, prie Baltarusijos ambasados, vyko protestas dėl to paties, dėl ko ir dabar minių minios rengia demonstracijas Minske ir kituose miestuose, – visos tos neteisybių puokštės, susijusios su rinkimų rezultatų klastojimais, susidorojimu su opozicija… Bet mane nustebino ne pirmąsyk pamatytos laisvės vėliavos spalvos.

Televizoriaus ekrane išvydau… savo senelį! Kartu su visais taikiai protestuotojais lyjant lietui jis oriai stovėjo. Jei kam būtų reikėję sukurti paminklą išsižiojusiam anūkui, tai aš tą akimirką buvau, ko gero, tinkamiausias modelis mūsų šalyje.

Kažką panašaus jaučiu, kai regiu tas žmonių upes, pralaužiančias visas įkalinti bandančias užtvankas. Nes mūsų patirtys iš tiesų yra mūsų. Bendros. Šiomis dienomis įrašančios linkėjimą: „Жыве Беларусь!“

Mano senelis?!. Garbus inteligentiškos laikysenos asmuo, visad patariantis elgtis kuo atsargiau, išgyvenantis dėl bandymų ką nors nekorektiškai pasakyti politikų atžvilgiu, štai stovi jis lietuje ir rūsčiai žvelgia į ambasados vartus!.. Kartu su visa susirinkusia proaktyvių baltarusių bendruomene…

Aišku, aš žinojau, kad jis baigęs baltarusių gimnaziją prieškariu, kad visa ta giminės pusė į Vilnių atsikraustė nuo Lydos apylinkių, kad grįždamas iš giminių kapų lankymo Bernardinuose jis užsuka į Baltramiejaus bažnytėlę sekmadieniais. Bet apie tai mes daug nekalbėjome, kaip ir išvis apie baltarusiškąsias šaknis. Nei apie kokias kitokias. Jis apie tai nelabai mėgdavo kalbėti. Nešnekėjome ir tąsyk. Žinios ėjo ir praėjo, bet tas protestas prie ambasados vartų išliko atminty. Net labiau nei žalgiriečių pralaimėjimas Minsko „Dinamo“.

Po truputį ėjo laikas. Senelis, kiek susitikdavome, ir toliau liko nelabai kalbus opiais viešaisiais klausimais, tiesiog dirbo gydytojo darbą, – patyręs, kolektyvo gerbiamas vaikų skiepų daktaras, daug laiko skiriantis tobulinimuisi prie medicininės literatūros ir žodynų. Aptardavome sporto rezultatus, pakalbėdavome apie orą, apie gimines, bet tuo ir baigdavosi.

O Baltarusijoje reikalai po truputį blogėjo. Praėjus porai metų į mano bendrabučio kambarį, kur gyvenau studijuodamas lituanistiką, užsuko senelis, – tai buvo lygiai taip pat netikėta kaip tada, kai jis pasirodė per TV. Ištraukė kreipimąsi lietuvių kalba į mūsų politikus baltarusių bendruomenės vardu, paprašė peržiūrėti, pataisyti, jei kas ne taip. Kiek pamenu, šį tą paknebinėjau, bet jei kam būtų reikėję padaryti sutrikusio lituanisto nuotrauką, idealesnio varianto už mane nebūtų radę. Peržiūrėjau tą tekstą, senelis padėkojo ir išėjo kažkur toliau to popieriaus likimu rūpintis. O aš buvau darsyk nustebintas tos tyliosios veiklos. Nežinau, kodėl, bet mes per tuos keletą metų, kurie seneliui buvo likę gyventi, niekada apie tai nešnekėjome… O gal ir žinau. Šiame šnekučių pasaulyje, sakyčiau, tylėjimas irgi gali jungti žmones. Netgi ir tada, kai vieno kurio iš jų jau nebėra.

Pastarosiomis dienomis turime daug galimybių mąstyti apie baltarusių (o gal ir ne tik jų) nepriklausomybės troškimą, jų taikų pasipriešinimą prievartos struktūroms, nepalaužiamą, nesunaikinamą valią rinktis laisvę, aukoti savo sielą ir kūną už ją. Aš irgi galvoju. Galvoju, kad labai gera turėti tokius kaimynus, kuriuos mūsų tauta gali suprasti iš pusės žodžio, o kartais ir be žodžių. Kad mūsų patirtys iš tiesų yra mūsų – bendros.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ta proga dar viena, tebūnie jau paskutinė, per senelį atėjusi sąsaja. Kai po karo jis vedė lietuvaitę iš Kauno, kuri ilgainiui tapo ir mano močiute, abu sutarė, kad namuose, siekiant neapsunkinti vaikams gyvenimo, bus kalbama viena kalba – lietuvių. Senelis visą gyvenimą tikrindavosi tarimą ir rašybą žodynuose, lietuviškai kalbėdavo beveik be akcento. Nujaučiu, kad tas prieš daugel metų priimtas „vienos kalbos namuose“ sprendimas vėliau netiesiogiai, bet nulėmė ir mano pasirinkimą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Manau, jo prisiimta atsakomybė kalbėti tik viena kalba buvo labai kilni. Ir tai stipriai siejasi su jo laisve dovanoti kitam geriausia, ką turi.

Tą senelio pasirinkimą matau ir kaip pamoką, kurios iki galo nesuprantu, tačiau ji leidžia man daugiatautį, daugiakalbį Vilnių, šį pasaulio kraštą patirti kaip dovaną – pažadą, kad visi šiame ir ne tik šiame mieste turėtų būti laisvi. Nes iš laisvės gimsta pačios gražiausios dovanos.

Kažką panašaus jaučiu, kai regiu tas žmonių upes, pralaužiančias visas įkalinti bandančias užtvankas. Nes mūsų patirtys iš tiesų yra mūsų. Bendros. Šiomis dienomis įrašančios linkėjimą: „Жыве Беларусь!“