Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 05

Sabina Brilo

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Baltarusiškas Helovynas

Sabina Brilo. Asmeninio archyvo nuotrauka

Baigiantis spaliui viena pažįstama iš Minsko kelioms dienoms užsuko į Vilnių. Prieš išvykdama ji nusipirko suvenyrą – šviečiantį Helovyno moliūgą. Sakė, kad Minsko parduotuvėse šiais metais beveik nerasi jokio rekvizito ar atributikos Visų Šventųjų dienai.

Anksčiau tokiomis prekėmis būdavo gausiai prekiaujama. Spalio pabaigoje jaunimas triukšmingai linksmindavosi: žvakės, kaukės, juodi lūpdažiai, rausvas ir baltas grimas, voratinkliai, skeletai. Vakarėliai klubuose, šventės darbovietėse, užklasinė veikla (tiksliau – poilsis). Teminiai koncertai ir parodos. Lai klesti dirbtiniai gaivalai ir teatbaido tikruosius.

Jei tik viskas būtų taip paprasta. Jei tik teatras gebėtų ištraukti iš gyvenimo visas kvailystes ir nesąmones, visus siaubus ir absurdą. Sutelkti į save ir išpilti nuo scenos. Laũk iš gyvenimo. Kad tikrovėje nieko panašaus nebeliktų, nes žmonės pamatytų, kaip, žiūrint iš šalies, baisiai ir kvailai visa tai atrodo. Tuomet jie ir gyventų kitaip – gyvenimą, vadinamą normaliu. Tik, deja.

Nėra taip, kad Helovynas Baltarusijoje būtų oficialiai uždraustas, tarkim, vykdomosios valdžios nutarimu ar kokiu nors įstatymo dėl priešinimosi ekstremizmui papildymu. Nors ir galėtų. Tikrai galėtų uždrausti, pavyzdžiui, gaminį „Šviečiantis moliūgas“ arba gaminį „Balto audeklo paklodė su skylėmis akims“. Uždraustų – ir niekas nenustebtų.

Šiais laikais Baltarusijoje uždrausti kokį nors dalyką nesunku – tereikia įtraukti jį į Respublikinį ekstremistinių priemonių sąrašą (teismų sprendimai šį sąrašą kone kasdien atnaujina).

Antai rugsėjo pabaigoje teismai pripažino ekstremistiniais ir uždraudė šiuos dalykus: „juodos spalvos megztinį su raudono herbo atvaizdu, kuriame matyti karūną dėvintis pilkas katinas, prie kurio letenų guli kardas ir skydas su kryžiumi, su užrašu „Кусь за Беларусь“ (rus. Kusius už Baltarusiją); „gaminį, kuriame ant raudono skydo vaizduojamas raitelis ant žirgo, rankose laikantis kardą ir skydą, su užrašu „Хопiць пiць – трэба жыць!“ (balt. Gana gerti – reikia gyventi!); taip pat ir „atvaizdą, kuriame vienoje eilėje matyti raudona širdis, žmogaus kumštis ir žmogaus kumštis su iškeltu smiliumi ir viduriniupirštu, su užrašu „вместе“ (rus. kartu); medinį pastatomą dirbinį, vaizduojantį pilį, kurioje raitelio ant žirgo vaizduojamas su virš galvos iškeltu kardu“, taip pat ir daugybė kitų spalvingų daiktų su atvaizdais.

Tai kelios tikslios citatos iš ilgo sąrašo dalykų, už kurių laikymą, naudojimą ir platinimą mano šalyje galima sulaukti gana rimtos bausmės – pradedant baudomis ir baigiant kalėjimu.

Beje, neseniai ekstremistine medžiaga buvo pripažinta ir vaikiška knygelė – tai Josifo Brodskio eilėraščio „Baladė apie mažąjį buksyrą“ vertimas į baltarusių kalbą. Sako, dėl to, kad laivelis knygos viršelyje nuspalvintas baltai ir raudonai.

Baltarusių moterų protestas Minske 2021 m. birželį. EPA-EFE nuotrauka

Helovynas šiais metais visuotinai vis dėlto nebuvo uždraustas. Nors ir būta kalbų apie tai, kiek tai nemūsiška, kiek tai svetima ir pavojinga ypač šiais sunkiais laikais, kai aplinkui vieni priešai. „Kaip šalyje, kurios Konstitucijoje kiekvienam įtvirtintas reikalavimas gerbti mūsų nacionalines tradicijas, leidžiama propaguoti tai, kas svetima?“ – pasipiktino viena aktyvistė iš Gardino, skųsdamasi dėl „satanistinio sambūrio“. Ir miesto valdžia sureagavo – atšaukė vakarėlį jaunimo centre, nurinko gatvėje plakatus ir teminę instaliaciją. Parodomasis greitojo reagavimo ir kruopštaus apvalymo pavyzdys.

Daugybė mano tėvynainių dabar gyvena ne Baltarusijoje. Taip pat ir aš. Kiek tik nori gali pirkti šviečiančių moliūgų. Persirenk nors ir Mirtimi, nors ir požemių karalystės valdovu – niekas tau nieko nepasakys. Kad tik nuotaikos nepritrūktų. Tiesa, draugai, pasakoja, kad jų vaikai, kuriems teko matyti, kaip šėlsta tikri nelabieji, dabar jau kitaip žiūri į Helovyno baisuoklius.

„Mama, – sako dešimtmetė vienos baltarusių rašytojos dukrelė (jos šeima iš Baltarusijos pabėgo į Ukrainą, o prasidėjus karui – į Čekiją), – mama, nejaugi tu manai, kad šitie vaiduokliai baisesni už omonininkus, kurie mūsų namuose Minske darė kratą? O gal manai, kad po visų tų bombų, nuo kurių bėgome Ukrainoje, mane dar galima kuo nors išgąsdinti?“

Protestai Baltarusijoje
EPA nuotrauka

Nuolat galvoju apie savo šalį. Kūnu esu Lietuvoje – ačiū Lietuvai už žemę, dangų ir orą. Už gerus žmones, padedančius man gyventi – žodžiais ir darbais. Tačiau mano širdis ir dvasia – ten, kur vaikai ir jaunuoliai yra priversti gyventi ne teatralizuotame, karnavališkame pragare, vykstančiame kartą per metus, bet tikrame – žmonių rankomis ir įstatymais sukurtame pragare. Pragare su kasdieniais niekuo nekaltų žmonių areštais, su kratomis ir konfiskavimais, su ilgais ekstremistinės produkcijos sąrašais, kuriose knygelės, žaisliukai, šaukšteliai susipynę su „Telegram“ pokalbiais  ir instagramo paskyromis…

Žiūriu į nerūpestingą lietuvių jaunimą ir širdį suspaudžia nuo minties, kad vos už keturiasdešimties kilometrų nuo Vilniaus jų bendraamžiams gresia nuolatinis pavojus – visiškai realus, net jeigu kam nors iš jų ir neregimas.

Užtenka tik užsiprenumeruoti „ekstremistinį“ kanalą „Telegram“ tinkle (iš kur tau žinoti, ką jie vadina ekstremistiniu, o ką ne, jei kone kasdien sąrašus papildo vis nauji objektai?), užtenka tik palikti kur nors desperatišką komentarą – ir tave pasieks juodoji ranka.

Visų Šventųjų dienos proga Baltarusijoje išeiginių nebūna. Visi dirba – taip pat ir teismai. Kaip tik šiomis dienomis – lapkričio 1–3 d. teisė mano bičiulę Antoniną Kovaliovą ir du jos draugus. Teisė už tai, kad 2020 m. rugpjūtį jie dalyvavo taikioje eisenoje prieš baltarusių valdžios vykdytą prezidento rinkimų klastojimą, prieš smurtą ir įstatymų nepaisymą. O už tokius dalykus baltarusių valdžia keršija.

Antoninai Kovaliovai 63-eji. Ji teisininkė, buvusi notarė ir politikė. Intelektualė, turinti didelę gyvenimo ir pilietinės veiklos patirtį. Vien tik už dalyvavimą taikioje demonstracijoje teismas jai lapkričio 3 d. skyrė vienų metų laisvės atėmimo bausmę.

Nebuvo atsižvelgta nei į amžių, nei į sveikatos būklę. O Dieve, ją nuteisė  be jokios kaltės ar piktų ketinimų!

Tai jau savaime baisu, tačiau, ko gero, dar baisiau tai, kad sužinojusi apie nuosprendį ji apsidžiaugė: „Metus, tik metus! Ne dvejus, ne trejus, ne penkerius.“ Nes jos draugai už tokį pat „nusikaltimą“ gavo ir dvejus, ir trejus…

Jei žmonės, gyvenantys normaliame pasaulyje, išgirstų, kaip vyksta tokie teismo posėdžiai – jie tiesiog nepatikėtų, kad tai apskritai įmanoma. Tai labai prastas, nors ir labai tikroviškas absurdo teatras. Tai pats tikriausias Helovynas, kurio mano šalies valdžia nemėgsta kaip svetimos šventės, nors pati jį puikiausiai įgyvendina darbo dienomis.

Iš rusų kalbos vertė Giedrius Tamaševičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien