2022 03 31

Vytautas Toleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Prostestas Baltarusijoje. 2020 m. spalis / EPA nuotrauka

2022 03 31

Vytautas Toleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Baltarusių žurnalistas S. Šupa: „Mes turime būti su Lietuva“

Iš Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos Vaikščiotojų virtualiųjų susitikimų karantino metu. Pokalbis su SIARHIEJUMI ŠUPA įvyko 2021 m. gegužės 12 d. Spaudai parengė Vytautas Toleikis ir Emilija Vaiginytė.

Siarhiejau, iš kur jūs kilęs, kur ir kada gyvenote, ką studijavote, kuo dabar užsiimate?

Aš esu Siarhiej Šupa. Gimęs Minske. Pagal išsilavinimą esu prancūzų kalbos vertėjas. Vėliau prisidėjo dar pora kalbų. Beveik dešimt metų gyvenau Vilniuje. O po to, 2001 m., išvažiavau į Prahą. Čia aš dirbu „Laisvosios Europos radijo“ baltarusių redakcijoje. Vadinasi, jau daugiau negu dvidešimt metų nekalbėjau lietuviškai. Tad mano lietuvių kalba yra tokia… Nesijaučiu labai tikras, stiprus, man labai trūksta žodžių. Panašiai kaip šuo – viską suprantu, bet mažai ką galiu pasakyt…

Pradėkime nuo Vilniaus. Kas yra Vilnius lietuviams, jūs turbūt per tą dešimtį metų puikiai supratote ir žinote. Juo labiau kad jūs galite skaityti lietuviškus tekstus. O kas yra Vilnius baltarusiams? Kiek radote baltarusiškų kultūros ženklų atvykęs į Vilnių? Ar gali Vilnius ne supriešinti lietuvius ir baltarusius, o kaip tik – jungti?

Tai labai platus klausimas. Pradėsiu nuo vaikystės. Tai buvo prieš labai daug metų. Vilnius mums buvo kažkokia pribaltika. Sovietų Sąjunga, bet kažkokia ne tokia – beveik Europa. Mes važinėjom į Vilnių beveik kaip į užsienį, kur viskas parašyta lotyniškomis raidėmis. Tai buvo truputėlį egzotika. Sovietinė. Gyvenome labai arti egzotikos, nes Vilnius yra pats artimiausias Minskui miestas, tik 150 kilometrų. Tai reiškia, kad vos per dvi valandas tu atsiduri kitame pasaulyje. Iki baltarusiškų idėjų dar buvo toli. Buvome tokie normalūs sovietiniai vaikai: yra kažkokia Maskva, yra Minskas. O čia, Vilniuje, yra kažkoks truputėlį užsienis…

Siarhiejus Šupa. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Dar mokykloje sužinojome apie baltarusių literatūrą. Taip atsitiko, kad baltarusių literatūra gimė Vilniuje. Mūsų poetai – Jakubas Kolasas, Janka Kupala – gyveno ir kūrė Vilniuje. Laikraštis „Naša Niva“ išeidavo ne Minske, ne Baltarusijoje, o Vilniuje. Tai buvo pirmasis kognityvinis disonansas: Vilnius – kas tai yra? Kodėl mūsų kultūros šaknys yra iš ten? Ir mes ėmėme ieškoti atsakymų į šį klausimą. Po to jau pradėjome skaityti, tapti truputėlį labiau baltarusiais. Ir atsirado naujas, atskiras didelis pasaulis, mūsų istorinis pasaulis. Mes staiga atradome ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri buvo ne kažkokios ten pribaltiškos tautos valstybė, bet didelė bendra, taip pat ir mūsų, valstybė. Mūsų protėviai gyveno tenai, o ne kažkokioje Rusijos imperijoje. Kam mes priklausome kaip kultūrinė tauta, kaip tauta, turinti savo istoriją? Mes su draugais pradėjome ieškoti ir kapstyti vis daugiau ir giliau. Staiga visa ta baltarusiška visata atsivėrė Vilniuje.

Baltarusių opozicijos palaikymo demonstracija Vilniuje 2021 m. rugpjūtį. EPA-EFE/STR nuotrauka

Tai buvo alternatyva sovietinei istoriografijai, sovietinei ideologijai. Kodėl mus visur indoktrinavo, kad esame kažkokio didelio organizmo dalis. Rusai, ukrainiečiai, baltarusiai – visada kartu, kažkokia Drevne-russkoje gosudarstvo ir taip toliau. O paskui atėjo kažkokie kolonizatoriai, okupantai – lietuviai, lenkai – ir mus kolonizavo, okupavo. Ir mes kovojame visą savo istoriją su tais okupantais iš Vakarų, vadinasi, su lietuviais, su feodalais. O rusai, Maskva visada ateina ir gelbėja nuo jų. LDK suradome atsvarą šitai ideologijai – kad tai yra mūsų! Vilnius yra mūsų istorinis centras. Todėl mūsų literatūra gimė tenai, o ne Maskvoje, ne Peterburge. Taip mes priėjome prie šitos Vilniaus idėjos.

Kelinti tai maždaug metai?

Aštuoniasdešimtieji. Tą kultūrinę-politinę rezistenciją pradėjome aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Prieš mus buvo senesnė karta – kaip Zenonas Pozniakas ir kiti. Bet mes atėjome patys. Niekas mums nieko nepasakė. Pradėjome važinėti į Vilnių. Ten dar gyveno gana daug iš senųjų laikų pasilikusių baltarusių, grįžusių iš Gulago. Suradome ten ir daug literatūros, išleistos Vilniuje tarpukario laiku.

Vilniuje gyveno ir Baltarusijos Liaudies Respublikos ministro pirmininko Antono Luckevičiaus sūnėnas. Ką jums Vilnius reiškia dabar?

Tai labai platus, per platus klausimas. Dabar Vilnius yra Lietuvos sostinė, be jokių abejonių. Dabar daug tokių idiotiškų konfliktų tarp litvinistų, kraštutinių baltarusių ir lietuvių nacionalistų, negalinčių susitarti tarpusavy. Tai labai keista ir juokinga, nes jie tokie panašūs. O mes esame žmonės, kurie neturi ką dalinti, turi ieškoti tik bendrų taškų. Man labai malonu, kad lietuviai pradėjo žiūrėti į Lietuvos istoriją, į Vilniaus istoriją truputėlį kitaip.

Nebekurti homogeniškos Lietuvos mito?

Etnolingvistinės homogeniškos Lietuvos. Be jokios lenkų kalbos, be senosios baltarusių kalbos, be žydų. Dvidešimtojo amžiaus pradžios koncepcijos. Dabar lietuviai plačiau į viską žiūri: ir lenkiškoji, ir baltarusiškoji LDK dalis jau suranda savo vietą naujoje koncepcijoje. Prisimenu, kad prieš dvidešimt–trisdešimt metų apie tai Lietuvos intelektualai mažai težinojo, nebent tik specialistai. Kartą Santaros–Šviesos konferencijoje paklausiau, ar dalyviai žino, kuris XVI amžiaus literatūrinis veikalas, sukurtas LDK teritorijoje, yra garsiausias pasaulyje? Išverstas į anglų, italų, lenkų, rusų kalbas? Garsiausias, toks ryškiausias. Ar jūs žinot?

Kadangi skaičiau jūsų straipsnį, žinau. Tik pridursiu, kad tekstas išverstas ir į lietuvių kalbą, Baltos lankos išleido.

Tai – visų mūsų, ir lietuvių, ir baltarusių, visų buvusių, visų LDK palikuonių bendras paveldas. Taip, yra toks tekstas, vadinamas baltarusišku „Tristanu“, „Legenda apie Tristaną“. Ši vietinė interpretacija buvo labai originali. Savotiška burleska, šiek tiek komiška, iš dalies artima „Don Kichotui“. Sakyčiau, „Tristano“ parodija. Visur mokyklose turėtų būti skaitoma kaip toks pavyzdys.

Gal keliaukime į kitas lankas? Vilniuje jūs atradote ir jidiš kalba kurtą kultūrą. Ar jidiš kalbą išmokote Vilniuje?

Na, visur po truputį.

Dabar daug kalbama apie litvakų fenomeną. Pagal Dovydo Kaco koncepciją, litvakai visų pirma tie žydai, kurie gyveno Litoje. Lita – taip žydai vadino istorinę Lietuvą. Tai buvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, taip pat ir dalis Rytų Prūsijos teritorijos. Kaip jidiš rašytojai yra priimami Baltarusijoje dabar? Ar jie yra, kaip ir Lietuvoje, laikomi savais, verčiami į vietos kalbas? Jūs pats juk verčiate Kulbaką iš jidiš į baltarusių kalbą?

Baltarusijoje tas procesas tik prasidėjo. Labai gaila, bet iki šiol beveik nebuvo nieko padaryta. Sovietmečiu Šolom Aleichemas buvo verčiamas iš rusų kalbos. Sovietinių jidiš poetų iš dvidešimtųjų–trisdešimtųjų metų pora plonyčių knygučių buvo išversta, bet nieko daugiau. Taigi, palyginti su Lietuva, beveik nieko neturime. Neturime jokių jidiš kalbos kursų nė viename universitete. Tikiuosi, kad jidiš atgimimas prasideda dabar.

Vilniaus Choralineje sinagogoje. Karolio Kavolėlio / „BNS Foto“ nuotrauka

Lietuvoje nuveikta žymiai daugiau. Gal todėl, kad Vilnius visada ir buvo jidiš ir litvakų kultūros sostinė. O apskritai žydai, litvakai mums yra labai svarbūs – ir lietuviams, ir baltarusiams. Galima sakyti, kad iki 1991-ųjų tarp lietuvių ir baltarusių niekad nebuvo jokių sienų. Nei Rusijos imperijos, nei Lenkijos, nei LDK laikais. Net etnografinė riba beveik neegzistuoja: ir dainos tos pačios, ir drabužiai, ypač tarp dzūkų. Ta bendra teritorija – tai praktiškai buvusi LDK teritorija, sutampanti su Sėslumo ribomis, kur buvo leidžiama gyventi žydams Rusijos imperijoje.

Taigi ten, kur prasideda žydų gyvenamoji teritorija, ten prasideda ir mūsų su jumis bendra šalis. Ji baigiasi ten, kur baigiasi mūsų žydai. Tie žydai, litvakai, kalba Šiaurės Rytų jidiš dialektu. Tai lietuvių ir baltarusių jidiš dialektas. Juo buvo kalbama ir Vilniuje, ir Minske. Vilniuje 1897 metais gyveno apie 40 proc. žydų, o Minske – 52 proc. Minskas tarp visų gubernijos centrų buvo žydiškiausias miestas. Aišku, kad primoji kalba Minsko gatvėse buvo jidiš. Tačiau religinis žydų centras, žydų kultūros, knygų leidybos centras, buvo Vilnius.

Žydų periodika pradėta leisti taip pat Vilniuje, o Minske beveik nieko nebuvo iki pat 1915-ųjų metų vokiečių okupacijos. Ta riba, kurioje sustojo vokiečių kariuomenė penkioliktaisiais metais, praktiškai išsprendė Vilniaus priklausymo klausimą. Jeigu vokiečiai būtų sustoję tarp Kauno ir Vilniaus, jūs galite įsivaizduoti, kur būtų buvusi paskelbta Baltarusijos nepriklausomybė ir kur Lietuvos nepriklausomybė?

Neabejotinai Vilniuje.

Vilniuje ir Kaune. Tai buvo lemtingas įvykis. Pirmą kartą istorijoje Baltarusijos elito dalis buvo atkirsta nuo visos Baltarusijos teritorijos. Tik todėl 1915 metais Minske prasidėjo politinė, kultūrinė fermentacija. Vėliau atėjo septynioliktieji metai, revoliucija. Vilnius buvo už ribos, už tos fronto linijos. Pasiliko politikos, kultūros veikėjų, bet jų nebuvo daug. Jie nebuvo kartu su visa tauta. Todėl baltarusiškas kultūrinis-politinis gyvenimas prasidėjo Minske. Taip Minskas tapo Baltarusijos sostine.

Žodžiu, jeigu ne vokiečių fronto linija, mes tarpukariu dvidešimt metų būtume nekentę ne tik lenkų, bet ir baltarusių?

Galbūt. Iš kitos pusės, man labai gaila, kad ta 1920-ųjų Lietuva pagal sutartį su Rusija netapo realybe. Jeigu to meto Lietuvoje būtų Vilnius, Gardinas, Molodečnas, Lyda ir kitos erdvės, tai ta Lietuva atrodytų visai kitaip. Lietuviai nebūtų turėję tiek asimiliacijos potencialo kaip lenkai arba rusai. Tų baltarusių būtų buvę gana daug ir jie būtų likę baltarusiais. Jų nebūtų įmanoma taip lengvai lituanizuoti.

Polonizuoti buvo žymiai lengviau. Vienareikšmiškai. Turbūt jei Vilnius būtų priklausęs ne Lenkijai, bet Lietuvai, baltarusių tautai tai būtų išėję labiau į naudą.

Taip, aišku.

Keliaukime dabar į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Radvilos – lietuviai ar baltarusiai?

Aš taip paprastai nedalinčiau. Nes mes operuojame dabartiniais terminais, o tų laikų žmonės taip negalvojo. Ką reiškė būti lietuviu tais laikais? Kokia kalba? Kas yra litvin? Tai yra kažkoks etnonimas arba politonimas, kas tai yra? Į tą istoriją žiūrime pro šių dienų akinius. Man, pavyzdžiui, absoliučiai nesvarbu, ar jis buvo baltarusis, ar lietuvis. Mano mėgstamiausias terminas yra mūsų. Jis yra mūsų. Jūs galite pakartoti tą patį žodį taip pat, ir aš su jumis sutiksiu.

Ir Vytautas Didysis per pusę neperplyš?

Ne. Kodėl? Jo užteks visiems. Ir lietuviams būtų geriau, jei baltarusiai save laikytų LDK dalimi, o ne, pavyzdžiui, Maskvos imperijos dalimi.

Nes jums priimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį palikimą kaip esminę baltarusiškosios tapatybės dalį reikštų pripažinti, kad esate kaip lietuviai – Vakarų pasaulio dalis. Ar taip?

Taip. Kad esame visi kartu. O paskui tarpusavy kažkaip susitarsim. Taip turėtų būti.

Kokia padėtis dėl baltarusių kalbos vartojimo?

Baltarusių kalba buvo beveik sunaikinta, bet ne visiškai. Vis dėlto ji išgyveno ir gyvuoja toliau. Tik pasikeitė jos simbolinė reikšmė. Prieš 30–40 metų tai buvo kolūkiečių kalba, kaimo kalba. Arba kažkokių rašytojų, dar radijo diktorių kalba. Jeigu „normalus“ žmogus išeidavo į gatvę ir imdavo kalbėti baltarusiškai, tai jis būdavo laikomas arba „nacionalistu“, arba ne visai normaliu. Dabar viskas pasikeitė. Aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais tai buvo politinio apsisprendimo kalba. Aš nekalbu apie porą belarusizacijos metų devyniasdešimtųjų pradžioje. Dar 1989 m. buvo priimtas kalbų įstatymas, kuriame pirmą kartą Sovietų Sąjungos istorijoje baltarusių kalba buvo pripažinta valstybine kalba. Po to atėjo Lukašenka ir viskas pasibaigė. Kalba vėl atsidūrė politiniame gete. O dabar, vykstant mūsų pastarųjų metų revoliucijai, vėl ieškome to, kas mums padėtų išlikti žemėlapyje.

Baltarusių moterų protestas Minske 2021 m. birželį. EPA-EFE/STR nuotrauka

Kažkaip lengvai atradome vėliavą (apie tai prieš kelerius metus negalėjome nė svajoti), nes į gatves išėjo ir ta rusakalbė dauguma, kuri tylėjo trisdešimt metų. Anksčiau jiems atrodė, kad tai nėra jų karas. Buvo kažkokia opozicija, liaudies frontas, Pozniakas. Atvažiuoji į Minską ir matai, kad kažkoks būrelis žmonių, kažkoks piketas, kažkoks Statkevičius. O žmonės važiuoja su mumis autobusu ir nesupranta: „Ko jie nori? Ko jiems trūksta?“ Tačiau 2020 m. visi suprato, ko jiems visiems trūko ir trūksta. Atsirado nauji pagrindai… Man sunku pasakyti, ar tai ta pati tapatybė, ar yra dabar randasi kažkokia nauja baltarusių tauta. Galbūt į tai atsakys mokslas po dvidešimties ar trisdešimties metų.

Kadangi Lukašenka ir toliau stiprina represijas prieš kalbą, galbūt ji atras savo vietą kaip naujos tapatybės elementas. Aišku, labai svarbus buvo tas devyniasdešimt pirmųjų metų nepriklausomybės paskelbimas ir tas baltarusiškas pasas – atskiros valstybės pasas. Nuo tada prasidėjo labai svarbus baltarusiškos tapatybės formavimosi etapas. Sovietų laikais, kai mes sakydavom „mes“, tai to „mes“ reikšmė buvo labai plati. Tai buvo gal visa Sovietų Sąjunga, sovietų žmonės. Kaip, pavyzdžiui, nacių okupacijos laiku Minsko gyventojai tarpusavy kalbėjo ir sakydavo: „O kas bus, kai ateis mūsiškiai?“ Vadinasi, ne baltarusiai…

Ir ne rusai, bet „mūsiškiai“.

Dabar gal pirmą kartą „mes“ pirmiausia reiškia „mes baltarusiai“. Tai jau pilietinė tauta, ne etnolingvistinė. Nors ne visi kalbame baltarusiškai, tačiau mes – baltarusiai. Kodėl? Galiu parodyti pasą. Ir dabar jau labai sunku kažkokiam baltarusiui pasakyti, kad „tu esi toks pats kaip rusas“. Ne, aš turiu savo pasą, mes turime savo valstybę, mes turime savo tą idiotišką buvusį prezidentą, mes esam kažkas kito, mes nesame jūs.

Protestai Baltarusijoje 2020 m. EPA-EFE/STR nuotrauka

Tai pernai (2020 m.) įvyko visiškas tapatybės lūžis?

Taip.

Gal apytiksliai žinote, kiek procentų gyventojų kalba baltarusiškai?

Sunku pasakyti, kiek? Pas mus nėra tokia pati situacija net kaip Ukrainoje. Ne taip kaip Latvijoje ar Estijoje, kur yra du pasauliai. Pas mus nėra aiškios ribos tarp baltarusiškai ir rusiškai kalbančiųjų. Mes visi visada buvome dvikalbiai. Tik dvikalbystės proporcija galėtų būti skirtinga. Gal ne kiekvienas įstengtų baltarusiškai kalbėti rišliai, greitai ar protingai. Tačiau tai nėra svetima kalba. Ta riba tarp baltarusių ir rusų kalbų yra kiekvieno žmogaus širdyje, o ne išorėje. Tas pats žmogus gali vienoje situacijoje kalbėti baltarusiškai, kitoje – rusiškai. Tai gali priklausyti nuo skirtingų kontekstų.

Į ką baltarusiai labiau panašūs? Į lietuvius ar į lenkus? Kuo skiriasi ukrainiečiai nuo baltarusių? O kuo baltarusiai skiriasi nuo rusų? Kalbant apie tapatybę, kartais geriau pamatai, kai lygini. Aš kartais savo tautiečius mėgstu paerzinti sakydamas, kad lietuviai yra beveik kaip lenkai, tiktai lietuviškai kalba.

Mums taip pat kartais taip atrodo. Todėl, kad skiriasi tik kalba. Religija, kultūra yra gana panaši. Gal mes nepažįstame taip gerai lietuvių ir lenkų, kad surastume daugiau kažkokių skirtumų, bet ir mes taip kartais manome. Aš nemanau, kad mes panašūs į lenkus. Visiškai. Mums tai didelė tauta. Kaip ir rusai. Ukrainiečiai – jie yra žmonės visai kitokio temperamento. Baltarusiai yra disciplinos ir tvarkos tauta. Ukrainiečiai yra laisvės tauta. Aš pasakyčiau, kad tai labiau anarchistinė tauta. Ukrainos valdžiai yra labai sunku su savo žmonėmis kažką daryti kartu. O baltarusių valdžiai – tai geriausia tauta pasaulyje. Su ja galima daryti bet ką, ji išgyvens viską. Esama gana daug visokių juokelių tema, kuo skiriasi rusas, baltarusis ir ukrainietis.

Pavyzdžiui.

Ant kėdės padėta didelė vinis. Atsisėda rusas: „Aaa!!!“ Pasipila keiksmažodžiai. Griebia tą vinį ir meta kuo toliau. Ukrainietis atsisėda: „Aaa!!!“ Ima tą vinį. „Aha!“ – ir dedasi į kišenę. Gal prireiks? O baltarusis atsisėda. Ir tyli… O paskui sako: „O gal taip ir reikia?“ Tai va toks juokelis. Man atrodo, kad tai labai gerai apibūdina tautų skirtumus. Sulaukiame labai daug kritikos iš ukrainiečių pusės. „Kodėl jūs nenaudojat Molotovo kokteilių? Kas tai per revoliucija? Su tokia revoliucija niekad nieko nepadarysit ! Darykit kaip mes!“ Na, negalim. Mūsų visiškai kitoks mentalitetas.

Baltarusijos moterų protestas. EPA-EFE/STR nuotrauka

Kokie yra istoriniai baltarusių herojai, žmonės, kurie ir dabar reiškia labai daug?

Na, pirmas visada buvo ir bus Skorina. Be jokių abejonių, be jokių diskusijų. Toliau jau gali būti skirtingai. Galbūt Kostas Kalinauskas, gal kokie rašytojai.

O Tadas Tadas Kosčiuška?

Tadas Kosciuška taip pat, bet jis labiau tarptautinis – ir amerikietiškas, ir lenkiškas. Pas mus tiktai gimė. O Kalinauskas įsitvirtinęs tarp baltarusių pronacionalistas, politikas. Jis pirmasis iškėlė idėją, kad „mes – baltarusiai“. Nuo jo prasideda mūsų tautinė idėja.

Esu skaitęs garsųjį baltarusių intelektualų laišką – kreipimąsi, kad K. Kalinauską, kai atrado jo palaikus, reikėtų palaidoti Minske. Aš skaičiau tą tekstą. Ką Jūs apie tai manot?

Na, aš manau, kad tai kvailystė. Kalinauskas nieko bendro su Minsku neturi. Tai reikštų, kad mes Vilnių nuo Baltarusijos atskiriame, kad Vilnius mums yra svetimas, kad mes nieko bendro su Vilniumi neturime. Jo palaikų perkėlimas būtų bendros LDK idėjos galas.

Tarsi istorinius žaislus pasidalinam ir išsiskirstom.

Taip. Viską pasidalinam ir pasistatom sieną. Viskas. O šiaip visada yra galimybė atvykti į Vilnių ir pajusti, kad tai ir mums svarbus miestas. Žmogus, kuris ten baigė savo gyvenimą, ten ir turi likti. Esama visokių diskusijų. Antai poetas Maksimas Bogdanovičius, miręs Kryme, palaidotas Jaltoje. Ar jo palaikus reikėtų perlaidoti Baltarusijoje? Tai dar galėčiau suprasti. Krymas yra kažkur toli, tai užsienis. O Vilnius neturėtų būti užsienis. Ir Lietuva neturėtų būti užsienis. Tai sovietinis palikimas, kad yra kažkokia pribaltika, užsienis, su kuriuo nieko bendro neturim, nes „esam su Maskva“. Ne. Mes turim būti su Lietuva.

1863–1864 m. sukilimo vadų laidotuvės Vilniuje. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Kai 2019 m. Vilniuje vyko Sierakausko ir Kalinausko palaikų perlaidojimas, matėme daug baltarusiškų vėliavų, daug žmonių, atvažiavusių iš Minsko, o lietuvių – skystokai. Gal iš baltarusių galėtume pasimokyti pagarbos savo praeičiai?

Mes neturime iki šiol savo valstybės, o jūs turite. Jeigu ne Lukašenka, nemanau, kad tiek atvažiuotų baltarusių. Mes vis tiek esame tam tikroje postkolonialinėje situacijoje, ir mums tai labai svarbu. Kaip Lietuvoje 1989 m. Dabar lietuviams tai nebeaktualu. Ne todėl, kad baltarusiai būtų dideli istorijos mėgėjai. Jiems tai buvo proga susiburti kartu, pavaikščioti su vėliavomis po Vilnių, nes Minske tai uždrausta. Mes gyvename skirtingame istoriniame laike.

Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus „Namų knygoje“ pastebėjau, kad mūsų ganytojas labai domėjosi unitų persekiojimais Baltarusijoje. Fiksuodavo, kaip ištisi kaimai prievarta verčiami išsižadėti Brastos unijos ir tapti stačiatikiais. Kokia dabar yra religijos situacija? Ar konfesijos pasirinkimas turi ką nors bendro su baltarusiška tapatybe?

Pora žodžių apie unitus. Tai buvo kone etninė religija. Beveik visi valstiečiai XVIII amžiuje buvo unitai. Visa Baltarusija buvo graikų katalikų teritorija. Tik magnatai buvo Romos katalikai, senoji šlėkta – stačiatikiai, o visa valstietija – unitai. Mano protėviai – visi unitai. XIX amžiaus pradžioje būsimai baltarusių tautai buvo suduotas labai didelis smūgis, kai carinė Rusija likvidavo unitų cerkvę ir visus padarė stačiatikiais.

Stačiatikybė labai susijusi su valdžia. Kaip buvo Rusijos valdžios dalis, taip pasiliko iki šių dienų. Ir pas mus daug kas Stačiatikių Bažnyčią tapatina su rusiškumu. Mūsų Baltarusijos Stačiatikių Bažnyčios metropolitas buvo rusas iš Rusijos. Dabar jau pakeistas baltarusiu, bet labai prorusišku. Tai veikia kaip politinis instrumentas. Stačiatikių yra 75 procentai, likusieji 25 procentai katalikai. Tačiau stačiatikiai yra labai pasyvūs, o katalikai dinamiški, labai aktyvūs ir baltarusakalbiai.

Užsuksite Minske į stačiatikių cerkvę – ten viskas tik rusiškai, o į katalikų bažnyčią – viskas baltarusiškai. Jokių lenkų ten nėra. Tokia yra Katalikų Bažnyčios politika – baltarusizacija. Tai nėra priimtina valdžiai, buvo ir represijų. Mūsų vyskupas Tadeušas Kondrusevičius buvo beveik ištremtas. Jis išvažiavo į Lenkiją ir negalėjo iš jos grįžti. Baltarusijos pilietis su Baltarusijos pasu negalėjo grįžti į Baltarusiją! Paskui jam leido sugrįžti, jeigu jis atsisakys savo posto. Jis jau senas. Išleido į pensiją. O dabar atėjo kažkoks neutralus žmogus. Nepaisant to, turime katalikų vyskupų baltarusių. Jie labai šviesūs žmonės, baltarusakalbiai.

Procesija į Budslavo Dievo Motinos šventovę 2013 m. EPA nuotrauka

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Baltarusijoje yra trys Mažosios katalikų bazilikos. Ko gero, didžiausia ir įdomiausia iš jų yra Budslave. Tai miestelis, esantis netoli Smurgainių, Ašmenos. Ten kilo gaisras. Tai buvo nacionalinė tragedija! Ugniagesiai niekaip negalėjo užgesinti ugnies. Tai buvo mūsų Notre Dame. Bet ten daugiau mažiau bus galima kažką išsaugoti. Visos nepriklausomos medijos pateikė šią temą kaip pirmąją, svarbiausią dienos naujieną, tačiau valstybinėje žiniasklaidoje apie tai niekur nei žodžio. Budslavo Dievo Motina. Ji buvo išsaugota. Ir saugos mus toliau.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.