Baltas baleto klasikos perlas „Paquita“ 

„Paquita“ – tikrasis baleto deimantas. Kompozitoriaus Ludwigo Minkaus ir choreografo Mariaus Petipa kūrinį pirmąkart scenos šviesos nutvieskė 1846 m. Paryžiuje, po metų – 1847-aisiais – jis pristatytas Sankt Peterburgo Marijos teatro publikai ir tapo tikru M. Petipa triumfu. Tai tebuvo pirmasis choreografo kūrybinis darbas šiame teatre. „Paquita“ Marijos teatro repertuare gyvavo iki 1926 m., ilgainiui nusistovėjo tradicija rodyti tik antrą jo veiksmą – Grand pas classique – baleto klasikos perlą. 

LNOBT „Paquitos“ choreografinės interpretacijos autorė – Anastasija Čumakova, bendradarbiavusi su Baleto trupės repetitorėmis Živile Baikštyte ir Rasa Taučiūte-Idiene, pastatymo meno vadovas ir vizualinės koncepcijos autorius – Martynas Rimeikis, muzikos vadovas ir dirigentas – Ričardas Šumila, kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas – Levas Kleinas.

Sutelkto Baleto trupės darbo, jos vadovės Rūtos Butvilienės ir meno vadovo M. Rimeikio dėka vos per dviejų savaičių „Paquitos“ meninio brendimo procesą sukurtas ir publikai padovanotas aukščiausio lygio baleto klasikos patyrimas. Nemačiusieji turės palūkėti, kol 2022 m. balandžio 21, 22, 23 d. LNOBT Didžiojoje salėje galės išvysti „Paquitą“.

Kol kas, prisimindami premjeros vakarus, kalbamės su „Paquitoje“ įspūdingai šokusiais JULIJA STANKEVIČIŪTE, EMILIJA ŠUMACHERYTE ir EDVINU JAKONIU.

„Paquita“ – koks tai baleto kūrinys Jums?

Julija Stankevičiūtė: Divertismentas „Paquita“ – tarsi klasikinio baleto šventė, kurioje atsiskleidžia  pagrindiniai šios meno srities kanonai, hierarchija, struktūra. Mariaus Petipa choreografija labai tiksli ir akademiška, joje atsispindi rafinuota stilistika, subtiliai didinga laikysena, skirtingi charakteriai. Tokį klasikinio baleto kūrinį atlikti nėra lengva, jis iš šokėjo reikalauja ypatingo meistriškumo. Tad man „Paquita“ buvo iššūkis, tačiau ir proga panirti klasikinio baleto esybėn.

Edvinas Jakonis: „Paquita“ – baletas, kuris žadina nostalgiškų prisiminimų apie Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje 2014 metais pastatytą šio spektaklio divertismentą. Muzikinės Ludwigo Minkaus kompozicijos ir Mariaus Petipa choreografijos derinys – steriliai klasikiniai judesių pamatai, pabrėžti ispaniškais motyvais, nuo tų laikų įsitvirtinę atmintyje, todėl šokio junginių sekas teko greičiau prisiminti, o ne išmokti. 

Neabejotinai šio divertismento įgyvendinimas LNOBT baleto trupėje reikalavo detalaus atidumo ir precizikos kiekviename choreografijos elemente, linijoje, ypač atsižvelgiant į kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus pasirinktą minimalistinę, subtilią kostiumo koncepciją, apnuoginančią kiekvieną poziciją, judesį ir jo dinamiką.

Emilija Šumacherytė: Man „Paquita“ yra išskirtinis klasikinio baltojo baleto kūrinys, pasižymintis ryškiu charakteriu ir iškilmingumu. „Paquita“ visada padovanoja šventinę nuotaiką.

Ludwigo Minkaus muzika – apie ką ji? Kokių sukelia minčių, emocijų, jausmų?

J. Stankevičiūtė: Kas kartą šokant klasikinius baletus mane labai žavi, kaip dera muzika su choreografija. Ne išimtis ir „Paquita“. Kiekvieną natą įprasmina judesys, jausmas. Todėl kartais atrodo, kad scenoje šoki ne choreografiją, o muziką. Ludwigo Minkaus „Paquita“ – labai tiksli, tačiau banguojanti, melodinga. Kiekviena variacija – tarsi atskiras, užbaigtas meno kūrinys, turintis savą charakterį, istoriją, emociją.

Tačiau gana aiškiai muzikos ir choreografijos diktuojamame charakteryje kiekvienas šokėjas atsiskleidžia individualiai. Turėjome nemažai skirtingų sudėčių, kiekviena jų buvo savita, unikali. Buvo įdomu ieškoti savęs jau šimtų šokėjų kartų išgyventame kūrinyje. 

E. Šumacherytė: Ludwigo Minkaus muzika skamba daugelyje skirtingų baletų, todėl, priklausomai nuo spektaklio, skiriasi ir asmeniškai juntamos emocijos. Sunku būtų palyginti „Bayaderes“ ir „Paquitos“ muziką tarpusavy, tačiau akivaizdu, kad visa Minkaus kūryba pasižymi melodingumu, skambesiu, turinčiu aiškų ritmą. Man Minkaus muzikos tiesiog gera klausytis, ypač ji padeda, kai reikia priimti rimtą sprendimą, įgauti įkvėpimo ir pokyčių drąsos.

E. Jakonis: Muzikalumą šokyje, ko gero, galėčiau įvardinti kaip savo pagrindinį prioritetą atliekant choreografiją. Esu įsitikinęs, kad tik jautriai transliuodamas judesį pagal muziką artistas gali priversti žiūrovo odą pašiurpti ir manipuliuoti jo patyrimais, emocijomis, sukeliamomis regimo vyksmo scenoje. 

Ludwigo Minkaus muzika yra melodinga; kontrastingos ir savitos kūrinio dalys atskiria baleto dalis, transliuojančias aiškias, tačiau ne banalias muzikines temas ir emocijas. Kaip jau minėjau, baleto „Paquita“ muzika nukelia mane į mokyklos laikus, į paauglystę, į pirmuosius metus su mano mokytoju, profesoriumi Petru Skirmantu. Kai kurias šio baleto variacijų melodijas galėčiau įvardinti vienais savo mėgstamiausių klasikinės muzikos kūrinių.

Minimalistinė scenografija ir subtilūs, monochrominiai pastelinių spalvų kostiumai pavertė „Paquitą“ tartum šiuolaikinio meno instaliacija arba modernia klasikinio kūrinio interpretacija.

Pasidalinkite, ko iš Jūsų asmeniškai pareikalavo „Paquitos“ šokio žingsnių žemėlapio įprasminimas scenoje.

J. Stankevičiūtė: Pirmiausia, žinoma, stipraus fizinio pasiruošimo. Visame kūrinyje baleto žingsneliai sudėti į sudėtingus techninius junginius, kuriuos atlikti nepriekaištingai – būtinybė ir siekiamybė. Kai kūnas jau tai gali, atsiranda pasitikėjimas savimi ir laisvė scenoje nebe dirbti, o pasinerti į patį šokį, muziką, jausmus. Tai, kaip jautiesi scenoje, iš tiesų daro labai didelę įtaką pasirodymui. 

Jeigu atvirai, to pasitikėjimo man asmeniškai šiek tiek pritrūko, galbūt dėl tokių nenuoseklių ir neaiškių pandemijos valdomų metų. Vis dėlto tokia nelengvo sezono pabaiga mums visiems tikrai buvo šventė.

E. Šumacherytė: Kadangi „Paquitos“ premjera įvyko po ilgos pertraukos ir labai neįprastoje Valdovų rūmų aplinkoje, buvo jaudulio, įtampos. Choreografijai atlikti reikėjo didelio susikaupimo, darbo, kartais ir vidinės psichologinės kovos. 

„Paquitos“ choreografija sukurta pagal aukščiausius klasikinio šokio standartus, todėl buvo malonu ir smagu, kai šokio žingsnių suvokimas, atlikimas atitiko mano asmeninius sugebėjimus, tobulintus daug mokymosi metų. Be to, švari ir šviesi scena vertė jaustis, tarsi būtų matoma menkiausia detalė, todėl išsikėliau tikslą atlikti viską nepriekaištingai.

E. Jakonis: „Paquitos“ šokio žingsnių įprasminimas scenoje pareikalavo kruopštaus pasiruošimo ir pasiryžimo sugrįžtant atgal į sceną po karantino, išsekinusio tiek fiziškai, tiek morališkai. Manau, kad kone visiems artistams šis pasirodymas turėjo nemažą simbolinę reikšmę, pasirodant žiūrovams po tokio ilgo atsiskyrimo nuo scenos laikotarpio, o tai, be abejo, lėmė didesnį adrenalino antplūdį kraujyje; reikalavo nepasiduoti jauduliui ir intensyviai motyvuojančiai atsakomybei. Didžiausias iššūkis – klasikinio šokio figūrų iliustravimas, menkiausių netikslumų neatleidžianti preciziška „Paquitos“ choreografija. 

Meno vadovas ir vizualinės koncepcijos autorius Martynas Rimeikis kartu su kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi pasiūlė savo „Paquitos“ vaizdinės išraiškos, tam tikro idėjos įkūnijimo versiją, kokia ji Jums? Kaip jautėtės toje baltoje neįprastoje scenoje, tame pasteliniame baltos tonų ir atspalvių pasaulyje?

J. Stankevičiūtė: Kaip ir muzikoje bei choreografijoje, vizualinėje koncepcijoje blizgėjo švara, estetika, elegancija. Šį baletą įprasta matyti puošiamą spalvingais ir dramatiškais įvaizdžiais, nes pati Paquitos istorija vyksta Ispanijoje Napoleono armijos okupacijos metais. Tačiau toks šviesus, saikingas ir subtiliai prašmatnus įvaizdis, mano nuomone, „Paquitą“ priartina prie šių dienų. 

E. Šumacherytė: Vizualiai spektaklis tikrai skiriasi nuo jau žinomos „Paquitos“, įprastai pasižyminčios ispanišku koloritu, spalvinga scenografija, baleto artistų kostiumais su ryškiais kontrastingais nėriniais ir pan. Teko atsiriboti nuo įprasto įsivaizdavimo, pasistengti suvokti meno vadovo ir dailininko viziją. Manau, kad naujas įvaizdis šimtu procentų išpildė ir perteikė šventinę „Paquitos“ spektaklio dvasią.

E. Jakonis: Minimalistinė scenografija ir subtilūs, monochrominiai pastelinių spalvų kostiumai pavertė „Paquitą“ tartum šiuolaikinio meno instaliacija arba modernia klasikinio kūrinio interpretacija, kuri, o tai buvo tikėtina, sulaukė įvairiausių reakcijų ir atsiliepimų, tačiau, mano manymu, toks šviesus ir elegantiškai sterilus spektaklio apipavidalinimas yra inovatyvus ir buvo puikiai integruotas į bendrą koncertinės erdvės aplinką, ir tarsi susiliejo su Valdovų rūmų architektūra, tapo jos puošmena. Tokia spalvų paletė, kardinaliai besiskirianti nuo antrame veiksme parodyto „Bolero“, suteikė pasirodymams dinamikos ir išryškino kontrastą tarp jų vizualinių akcentų bei choreografijos aspektų.

Belaukiant kito „Paquitos“ gyvavimo scenoje karto, pasidalinkite siūlymu žiūrovams – ko tikėtis ar, priešingai, nesitikėti, kaip nusiteikti ir atsiduoti baleto meno šedevrui?

J. Stankevičiūtė: Visada galvoju, kad einant žiūrėti baleto spektaklio nereikėtų niekaip nusiteikti, tik ateiti tarsi švarus baltas lapas ir leisti muzikai, šokiui jį prirašyti, nuspalvinti. Tačiau šiuo atveju, manau, galėčiau pasiūlyti nusiteikti šventiškai ir pakiliai, nes tiek „Paquita“, tiek „Bolero“, sudarantys baletų diptiką, spinduliuoja grožį ir savitą to grožio šventę.

E. Šumacherytė: Einant pasižiūrėti tokį baltojo klasikinio baleto kūrinį, pirmiausia siūlyčiau nesitikėti modernaus šokio išraiškų, cirko triukų ar šou. Norint tikrai pasimėgauti spektakliu, būtų neprošal pasidomėti, iš ko susideda klasikinio baleto spektaklis – kas yra pas, variacijos, kokie elementai jį sudaro ir daro išskirtinį.

Baletas – tai atskira meno rūšis, kur galioja tam tikros griežtos taisyklės, o šokiai reikalauja ypatingos technikos, daug įdirbio, tobulų specifinių kūno linijų. Labai norėtųsi, kad Lietuvos žiūrovas pagilintų savo baleto meno žinias ir gebėtų suprasti teisingą arba neteisingą techninį bei meninį atlikimą, pamatyti ir atskirti tinkamai suformuotą klasikinio baleto šokėjo kūną, adekvačiai įvertinti sudėtingus elementus ir parodyti susižavėjimą, sąmoningai pasirinkdamas šio meno geriausiuosius.

E. Jakonis: Baletas „Paquita“ dažnai vadinamas baleto klasikos perlu, todėl daugiau įspūdžių galbūt sulauktų auditorija, susipažinusi su klasikinio šokio kalbos pagrindais ir vertinanti neperdėtą, subtilią, elegantišką estetikos išraišką. Kadangi šis pastatymas nėra pilnas dviejų veiksmų baletas, stebėtojo žvilgsnį veikiau patrauktų judesių sinchroniškumas, minimalistiška, dėmesį į atlikėjus nukreipianti scenografija, bendri ir soliniai šokio epizodai, o ne nuoseklus siužeto plėtojimas. 

Pokalbio pabaigoje – Jūsų linkėjimas baleto meno klasikai ir sau patiems.

J. Stankevičiūtė: Baleto meno klasikai – gerbiant ir tęsiant neįkainojamas tradicijas, įsileisti šių dienų spalvų. O šokėjams ir sau pačiai – šių dienų spalvose nepaskęsti, žinoti, gerbti ir branginti tradiciją. 

E. Šumacherytė: Neprarasti įkvėpimo nuolat siekti tobulybės ir išlaikyti savitumą.