Baltgudžių batalionas ir Lietuvos nepriklausomybės kovos

Tarpukario Lietuvoje žydai buvo didžiausia tautinė mažuma, sudariusi 7,6 proc. gyventojų, o baltarusiai tesudarė 0,2 proc. (1923 m. surašymo duomenimis, t. y. be Vilniaus ir Klaipėdos).

Apskritai kokia valstybė buvo anuomet kuriama – ar tautinė, ar pilietinė? Pirmojoje 1922 m. nepriklausomos Lietuvos konstitucijoje teigiama, kad „suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai“. Tačiau joje taip pat pasakyta, kad „negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės“.

Įtampa tarp tautiškumo ir pilietiškumo atsispindi ir lietuvių bei žydų ir baltarusių santykių vertinimuose. Vincas Trumpa rašė: „1927–1940 m. autoritariškai valdoma Lietuva, kaip ir kitos Rytų Europos šalys, buvo tautinė valstybė, kurioje tautinių mažumų gyventojai buvo vertinami kaip antrarūšiai piliečiai. Pagal nerašytus įstatymus žydai nebuvo priimami dirbti į valstybines bei savivaldybių įstaigas, jų beveik neliko renkamose valdžios institucijose, pradėta varžyti žydų jaunimo priėmimą į aukštąsias mokyklas.“

Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos baltarusius, kurių tik vienas kitas patekdavo į valstybės tarnybą ar tarp kariuomenės elito. Tačiau tas pats V. Trumpa 1919–1926 m. periodą yra pavadinęs žydų aukso amžiumi Lietuvoje. Mykolas Biržiška teigė, kad smetoniniai laikai žydams buvo svajojami ir sapnuojami. O Alfonso Eidinto nuomone, nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėję tokių pat teisių, kaip ir lietuviai, gal dar didesnių.

Žydų ir baltarusių kariai nepriklausomybės kovose

Pats akivaizdžiausias žydų ir baltarusių indėlis į valstybės kūrimą buvo jų dalyvavimas ginkluotose kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Iki šiol tai yra gana menkai tyrinėtas istorijos epizodas, tačiau jame mažiausiai politinio pragmatizmo ir daugiausia pilietinės dvasios.

1919–1923 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo apie 3000 žydų ir apie 1000 baltarusių. Apie 500 žydų buvo savanoriai, 60 žuvo, 20 buvo apdovanoti Vyties Kryžiaus ordinais. 30 baltarusių savanorių žuvo mūšiuose, 20 buvo sužeisti, 51 buvo apdovanotas Vyčio Kryžiais.

1918 m. gruodžio 1 d. Vilniuje buvo įkurtas naujas besikuriančios Lietuvos kariuomenės dalinys – 1-asis Baltgudžių pulkas. Iš pradžių jo branduolį sudarė apie 20 carinėje kariuomenėje tarnavusių baltarusių karininkų, kuriems vadovavo pulkininkas M. Lavrentjevas. Bolševikams užėmus Vilnių, pulkas buvo perkeltas į Gardiną, kur susidūrė su dideliais sunkumais: trūko ginklų, lėšų ir savanorių. Vis dėlto, vokiečių apginkluotas, 1919 m. balandžio pabaigoje pulkas išaugo iki 400 karių. Vokiečių pajėgoms pasitraukus, jis užtikrino tvarką daugiataučiame mieste.

Gardiną užėmus Lenkijos kariuomenei, pulko kariai buvo įkalbinėjami pereiti į Lenkijos pusę. Daliai karių nepaklusus, lenkai balandžio pabaigoje pulką nuginklavo, karininkus įkalino ir išvaikė, o eilinius kareivius katalikus prijungė prie savo kariuomenės. Netrukus į Kauną pasitraukę baltarusių kareiviai drauge su naujais savanoriais buvo suformuoti į atskirą Baltgudžių batalioną, didžiausią Lietuvos kariuomenės baltarusių karinį dalinį. Jis dalyvavo nepriklausomybės kovose Šiaurės Lietuvoje ir prie Daugpilio. Gediminas Surgailis rašo: „Lietuvos žemė ties Zarasais, Švenčionėliais, Turmantu, Molėtais, Dubingiais, Merkine, Druskininkais, Latvijoje – nuo Červonkos iki pat Daugpilio, apšlakstyta gudų karių krauju.“ 1920 m. kovo 6 d. batalionas gavo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos padėką visiems bataliono kariams už indėlį į bendrą kovą dėl valstybės nepriklausomybės.

Tarp Vyčio Kryžiais apdovanotųjų žydų buvo ir tokių kaip kelis kartus kovose sužeistas ir net du Vyčius gavęs eilinis savanoris, batsiuvys iš Balbieriškio Volfas Kaganas. Tarp apdovanotųjų išsiskyrė ir širvintiškė Liba Mednikienė, savo namuose slėpusi Lietuvos kariuomenės ginklų sandėlį ir rinkusi žvalgybos informaciją.

Žydų ir baltarusių savanorius, kaip ir lietuvius, į kariuomenę skatino noras gauti žemės, galimybė aprūpinti savo šeimas (savanorių šeimos gaudavo valstybės išmokas), skurdas, politinė agitacija ir baimė būti pašauktiems į svetimas kariuomenes. Tačiau, be šių pragmatinių motyvų, juos motyvavo ir patriotizmas, pilietinė pareiga bei bendruomenių įtaka. Štai kaip 1937 m. išleistoje knygoje „Savanorių žygiai“ savanoris eilinis žydas Icikas Mejeris Šneideris iš Nemakščių paaiškino savo norą kariauti už Lietuvą: 

„Gimiau 1900 m. Nemakščių miestelyje. Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas. Mano stojimui buvo kiek priešingas tėvas, nes jis buvo grįžęs iš Didžiojo karo. Jis man papasakojo daug baisenybių iš kareivių gyvenimo karo metu. Bet tas jo pasakojimas manęs neatgrasė. Prieš stodamas savanoriu dar buvau nuvykęs pasitarti pas pažįstamą ūkininką Domą Juškį. „Stok bičiuli, – sako man Juškys, – juk pats žinai, kad mano du sūnūs tarnauja savanoriais. Stojimui pritarė ir jo žmona… Iš Juškio pas tėvus taip ir negrįžau, nuvykau į Tauragę, kur mane užrašė į savanorius… Pasijutau tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą Lietuvą.“ 

Taigi žydų ir baltarusių karių indėlis į Lietuvos valstybės kūrimą buvo gana reikšmingas, nors dabartinėje Lietuvoje beveik neprisimenamas. Žydai ir baltarusiai Lietuvos valstybę kūrė ir kaip politikai, ir kaip eiliniai piliečiai: ir diplomatijos, ir ginkluotų kovų frontuose. Tarp politikų buvo daugiau pragmatizmo, o paaiškinti pragmatizmu nepriklausomybės kovų užsidegimą yra sunku.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija.