2020 10 18

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min

Baltosios Bernardo Brazdžionio dienos

Plaukia valtimi.
Bernardas Brazdžionis ir Kazys Aukštikalnis Širvėnos ežere. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šis tekstas – bandymas įdėmiau pažvelgti į Bernardo Brazdžionio metus, praleistus Biržų gimnazijoje. Apie juos 1994-aisiais Biržų pilies rūmuose poetas pasakė: „Biržuose aštuonerius metus gyvenau. Mokiaus, svajojau, ėmiau rašyti. Alyvoms žydint, prie pilies rašiau eilėraščius. Rašiau eilėraščius kaip savo dienoraštį. Kiti nerašė, tuos eilėraščius pasisavino, ir aš dėlto esu laimingas.“

Tais metais savo pavarde ir Jaunojo Vaidevučio, Bern. Žvainiaus, B. Nardžio Brazdžionio, Vytės Nemunėlio slapyvardžiais įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose išspausdino apie du šimtus eilėraščių, iš Biržų pradėjo savo įspūdingą kelionę į viliojančius poezijos kontinentus.

Bandymai rašyti

1921 metų rudenį, išlaikęs stojamuosius egzaminus, B. Brazdžionis pradeda mokytis Biržų gimnazijoje. Polinkis kūrybai pasireiškė dar Pasvalio pradžios mokykloje. Paskatintas mokytojo parašyti ką nors iš mokyklos gyvenimo į 1920 metais pradėtą leisti laikraštėlį vaikams „Žiburėlis“, supranta, kad rašyti laikraščiui nėra taip paprasta. Apie tai literatūros kritikė ir poetė Elena Dekaminavičienė „Lietuvos aide“ rašė, kad Bernardo motina, „matydama, kad sūnui labai sunkiai sekasi išmokti rašyti, paprašė pagalbos pradinių mokyklų inspektorių Mečislovą Vasiliauską, o už pamokas atsilygino pienu, sūriu, kiaušiniais, savo keptu ragaišiu“.

M. Vasiliauskas (1877–1957) buvo neeilinis pedagogas, 1907–1940 m. išleidęs 16 knygų (elementorių, gramatikų, chrestomatijų, lietuvių kalbos ir matematikos mokymo metodikų), steigęs Kaune lietuvių mokytojų kursus, kurie vėliau tapo „Saulės“ mokytojų seminarija. Jis Bernardui paaiškino, kad knygas reikia skaityti ne tik dėl turinio, bet ir kalbos, paragino ir pamokė rašyti dienoraštį, nes gerame dienoraštyje ne tik atsispindi dienos įvykiai, bet jie ir apmąstomi, o tai jau esanti kūrybos pradžia.

Biržuose

Bernardo mama Kęstučio gatvėje, netoli kapinių, Petrauskienei priklausiusiame dviaukščiame name išsinuomojo butą. Pragyvenimui prisidurdavo vieną kambarį nuomodama gimnazistams. Po metų čia apsigyvens Panevėžio gimnazijoje pirmą klasę baigęs Antanas Kučas, kuris taps ne vien garsiu Lietuvos grafiku, bet ir nuoširdžiu Bernardo bičiuliu. Jie abu vėliau leis gimnazistų laikraštėlius. Bernardas juose spausdins pirmuosius savo eilėraščius, redaguos jaunųjų ateitininkų laikraštėlį „Daigas“, o A. Kučas bus šio laikraštėlio dailininkas. Bernardas ne kartą svečiuosis savo bičiulio tėviškėje Deikiškių kaime.

Biržai Bernardui paliks neišdildomą įspūdį. Prabėgus daugeliui metų, jau būdamas pripažintas poetas, jis prisimins sieloje jautęs „rusenantį gailestį, kodėl tas gražus kraštas, kur stūkso garbingos Biržų pilies griuvėsiai, kur pilies kalnas, kur pavasarį alyvų krūmai kelia svaiginančių žiedų puotą, kur aplinkui pilį ošia seni medžiai milžinai, atmeną senosios Lietuvos istoriją, kodėl ta žemė ir tas dangus neišaugino tokių pasakorių kaip Dzūkijos Vincas Krėvė ir tokių dainininkų kaip Anykščių Baranauskas“.

Tuomet jam į rankas patenka 1921 metais išleista, Kazio Binkio suredaguota naujosios lietuvių poezijos antologija „Vainikai“. Iš jų sužino apie anksti iš gyvenimo išėjusius poetus Zigmą Gėlę-Gaidamavičių, Edmundą Steponaitį. Bernardo žodžiais, jie „šalia Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio – aut. past.) buvo mano mėgstamiausi jaunystės poetai. Ir pats svajojau tapti „jaunu poetu“ ir jaunas mirti. Ėmiau domėtis jaunais rusų, vokiečių, anglų poetais. Lermontovas, Novalis, Baironas buvo mano svajonių dievaičiai.“

Eilėraščius rašyti paskatins ne meilė, bet mirtis. Gal todėl vėliau jis kairiųjų kritikų dažnai bus vadinamas mirties ir grabų garbintoju. Mokydamasis trečioje klasėje, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kai nusiplovė kojas šaltu vandeniu, kaip buvo patarta, liga dar labiau paaštrėjo. Gulėdamas sugalvojo keturių eilučių eilėraštį. Pasveikęs ir sugrįžęs į gimnaziją, rašinį apie Kalėdų atostogas parašė eilėmis. Bernardo lietuvių kalbos mokytojui Jonui Bružui rūpėjusi tik kalba ir gramatika, todėl jis už rašinį pažymio neparašė, o parodė vyresniųjų klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui Jurgiui Kutrai. Jis Bernardą paraginęs toliau rašyti.

Portretas.
Biržų gimnazistas Bernardas Brazdžionis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmieji eilėraščiai

1924 metų balandžio mėnesį septyniolikmetis Biržų gimnazijos moksleivis Bernardas Brazdžionis Bern. Žvainio slapyvardžiu septintajame „Pavasario“ numeryje išspausdina eilėraštį „Velykos.“ Tai pirmasis į spaudą patekęs eilėraštis, ir forma (trioletas), ir nuotaika artimas ankstyvajai Kazio Binkio poezijai:

Raudonai, geltonai dažyti margučiai

Iš tikro Velykos šiandie.

Linksmai bėginėja kiemely vaikučiai.

Raudonai, geltonai dažyti margučiai

Pralinksmina mūsų veidelius skaistučiai

Lyg palaimos koki žvaigždė.

Raudonai, geltonai dažyti margučiai,

Iš tikro Velykos šiandie.

Debiutas nėra labai vykęs. 1994 m. kalbėdamas su Kaune gyvenančiu pasvaliečiu poetu ir rašytoju Petru Palilioniu A. Brazdžionis pirmuosius savo eilėraščius vertins kritiškai: „Pirmieji bandymai, iš tikrųjų, literatūros vardo neverti.“ Ir paaiškins, kodėl: „Nemažai metų turėjo praeiti, kol išmokau lietuvių kalbos. Nejuokauju. Mano tarmės žmonėms, šiaurės aukštaičiams, nelengva išmokt gramatiškai kalbėti, nes mes blogai kirčiuojam, galūnes nukandam, žodžius trumpinam, balses iškraipom (…) Daug tarmiškumų liko ir talentingo mūsų krašto poeto Kazio Binkio kūryboje. Sruoga kažkaip greičiau „sumiesčionėjo“. Mane žodžio kirčiai vargina iki šiol.“

1924 m. „Trimito“ žurnale (nr. 217) su antraše „Nežinomų poetų kūrinių pavyzdžiai“ išspausdintas eilėraštis „Kelionių miražai“, pasirašytas Bern. Brazdžionio. Jis tais metais pateko ir į Biržų gimnazijos jaunųjų ateitininkų kuopos leistą laikraštėlį „Daigas“.

Tais metais B. Brazdžionis siuntė eilėraščius „Krivulės“ žurnalo redakcijai, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo: „B. Brazdžioniui. Tuo tarpu tamstos eilių nesunaudosime, silpnos ir rimai šlubuoja. Gabumų yra, be abejonės, tik dar reikia padirbėti. Spausdinti neskubėkite.“ („Krivulė“, 1924 nr.11, p. 25)

1924 ir vėlesniais metais daug eilėraščių išspausdino „Vienybėje“. Po pavarde (Bern. Brazdžionis) pasirašytais eilėraščiais nurodomas autoriaus adresas (Lietuva–Biržai) ir parašymo data. Tikriausiai produktyvaus Biržų gimnazisto eilėraščius „Vienybė“ planavo išleisti atskiru leidiniu, nes antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ B. Brazdžionis nurodė, kad jo poezijos rinkinys „Ir mano dainos“ spausdinamas Amerikoje.

Vytė Nemunėlis ir „Žvaigždutė“

Palankiai 1924 metais jaunąjį autorių sutiko laikraščio vaikams „Žvaigždutė“ redaktorius Stasys Tijūnaitis. Bernardas „Žvaigždutei“ siunčiamus eilėraščius pasirašė Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. O jį pasirinkęs todėl, kad vaikystės metais jo tėviškėje būta daugybė Vytukų, o Biržų žemės pakraščiu teka sraunus ir mielas Nemunėlis. 1924 m. rugpjūčio mėnesį „Žvaigždutės“ redaktorius rašė: „Vytei Nemunėliui. Sveikas parašęs – nuoširdžiai ačiū už raštelius. Geri. Ypač, kad rūpestingai, tvarkingai pagaminti. Sunaudosiu laikraštėliui. Tiktai eilėraščiams „Vasarėlės metu“ ir „Piemenėlis“ jau laikas praėjo – turės palaukti.“

Spalio mėnesio „Žvaigždutėje“ (nr. 11) išspausdinamas pirmasis Vytės Nemunėlio eilėraštis „Gimtinei“, kituose tų metų numeriuose – eilėraščiai „Žaisk, vaikuti“, „Kristui gimus“, „Pasakėlė“. Pastarajame juntama Bernardo pamilto poeto Juliaus Janonio įtaka. Janonis eilėraštyje „Žiema“ rašė:

Ant krosnies man jų nereikia,

Ką gi ten tas vėjas veikia!

A, jis baldos į duris,

Mano gal atidarys

O taip skamba Vytės Nemunėlio eilėraščio „Pasakėlė“ pirmasis posmas:

Ūžia vėjas, daužo langus,

Baldo vartus ir duris;

Mes nebijom jo beldimo,

Durų jis neatdarys.

1925 m. vos ne kiekviename „Žvaigždutės“ numeryje spausdinami nauji Vytės Nemunėlio eilėraščiai. Ne tik po vieną, bet ir po keletą. Penktajame numeryje išspausdinti keturi („Rytas“, „Pavasario saulelei“, „Pavasario balsai“, „Pavasario gėlelė“). Tiek pat ir septintajame laikraščio numeryje. Matyt, rašyti skatina ir teigiami „Žvaigždutės“ redaktoriaus atsiliepimai: „V. Nemunėliui. Eilėraščius ir piešinėlį (turėdamas gabumų piešimui B. Brazdžionis vėliau net mokysis Kauno meno mokykloje – aut. past.) gavau. Labai ačiū. Niekas nenueis pro šalį.“ Po pusės metų: „V. Nemunėliui. Naujų eilėraštėlių gavau. Labai ačiū.“ O devintojo „Žvaigždutės“ numerio viršelyje įdėta Bernardo Brazdžionio nuotrauka. Po ja užrašas: „Vytė Nemunėlis uolus „Žvaigždutės“ bendradarbis.“ Pačiame žurnale apie Biržų gimnazistą pateikiama daugiau informacijos: „Mūsų paveikslai. Vytė Nemunėlis. Vytė Nemunėlis yra uolus mūsų laikraštėlio bendradarbis. Jis mokosi Biržų gimnazijoje. V. Nemunėlio tėviškė – Žadeikių vienasėdis palei Pasvalį. Ūkis vos iš kelių hektarų. Tėvelis Pietų Amerikoje darbuojas. Namie – mamytė, jis ir sesutė.“

Po šitokio pristatymo „Žvaigždutę“ skaitantiems Biržų gimnazistams, veik kasdien sutinkantiems Bernardą gimnazijoje ar mieste, tampa aišku, kas tas Vytė Nemunėlis. Netrukus jis sulaukia ir gerbėjų laiškų. 1925 m. gruodžio mėnesio „Žvaigždutėje“ išspausdintas Vytės Nemunėlio laiškas mokytojui Ginteriui ir jo mokiniams: „Sveiki gražiai ir nuoširdžiai parašę man laiškutį. Nenorėdamas likti skolingas, džiaugdamasis dėkoju ir pageidauju ir toliau per „Žvaigždutę“ susirašinėti. Norėčiau žinoti, kokioje apylinkėje randasi jūsų mokykla, kada pas jus gražiau, ar vasarą, ar žiemą. Keli skyriai jūsų mokykloje, ar yra Angelo Sargo draugijėlė, ar per Kalėdas ruošiate eglaitę ir t. t. Lauksiu laiško. Likite sveiki ir linksmučiai, mokinkitės dorybėje ir blaivybėje. Jūsų naujasis draugas Vytė Nemunėlis.“

O 1926 metų pirmajame numeryje redaktoriaus žinutė Vytei Nemunėliui: „Džiaugiuosi, kad sulaukei Kalėdų šventėms suspindėjusios laimužės – savo mylimo tėvelio iš tolimos šalies parvykusio.“ (Iš Argentinos sugrįžęs Jonas Brazdžionis darbavosi išvežiodamas prekes.)

„Žvaigždutei“ Bernardas siunčia ne tik eilėraščius. Trečiajame numeryje išspausdintas nuotaikingas Vytės Nemunėlio pasakojimas „Karvė nuo alaus išgaišo“. „Mano mamytė, – rašo Vytė Nemunėlis, – jauna būdama, tarnavo pas ūkininką Rapolą Krasauską Ragujų sodžiuje. Didelis girtuoklis buvo tas ūkininkas. Kartą jis turėjo alaus pasidaręs – gero alaus. Trūko vienai statinaitei lankas ir išbėgo alus. Kur jis dabar padėti? Nuo žemės negersi. Tai susėmė kibiran ir nunešė karvei. Karvei patiko, išgėrė. Bet – karvė išgaišo.“

1927 m. „Žvaigždutėje“ išspausdinama anūko Vytės Nemunėlio užrašyta beveik šimtamečio jo senelio Bernardo Vaižmužio padainuota daina „Gegutėlė“. Vėliau Bernardas Brazdžionis prisimins, kad iš Vabalninko parapijos, Unciškių (dabar Anciškių) kaimo kilęs mamos tėvas, atsikėlęs į Pasvalio parapiją, Ragujų kaimą, buvęs didelis giesmininkas, pakasynų giedotojas. „Daug giesmių ir dainų pats išgalvodavęs. Motina sakydavo, kad aš labai panašus į senelį Bernardą, į jos tėvą nusidavęs. Buvau prie jo labai prisirišęs. Mėgdavau jo pasakas. Dažnai jis lankydavosi mūsų kaime, Žadeikiuose, tik už kelių kilometrų nuo Ragujų.“

1987 m. B. Brazdžionis prisimins: „Literatų banga, buvusi Biržų gimnazijos vyresnėse klasėse ir labai aktyviai besireiškusi mokykloje ir už mokyklos sienų, kai aš pradėjau domėtis rašytojais ir literatūra, buvo jau atslūgusi. Kostas Snarskis-Žvaigždulis, pagarsėjęs Bairono „Šiljono kalinio“ vertimu, Alfonsas Jakubėnas, jau išėjęs į platesnę spaudą, buvo išvykę į Kauną studijuoti, Jokūbas Dagys, dailininkas ir poetas, redagavęs ir prirašęs šapirografuotą laikraštėlį „Saulėtekis“, kartu jį ir iliustravęs, išėjo į meno mokyklą, vyresniųjų klasių literatūros mokytojas Jurgis Kutra, su mokinių būreliu vertęs iš svetimų kalbų ir bendradarbiavęs „Kultūros“ leidinių serijoje, paliko vienas…(…) Literatūriškai bendrauti nebuvo su kuo. Sekdamas jaunimo spaudą, stebėjau ir įsidėmėjau jaunus autorius ir su jais bandžiau užmegzti pažintį. Taip suėjau į pažintį su Stasiu Būdavu, kuris Šiauliuose reiškėsi kaip modernistas, savo skaitomais eilėraščiais sukeldamas beveik furorą (vėliau S. Būdavas taps kunigu, Kaune sutuoks Bernardą su Aldona Irena Stanionyte, su kuria poetas gyvens iki savo mirties, 68 metus – aut. past.), su Aleksu Dičpetriu, baigiančiu Linkuvos gimnaziją, su Jonu Šimkumi, baigiančiu Palangos keturklasę ir ten palikusiu raštininkauti.“

Kai aštuoniolikmetis Stasius Būdavas 1926 m. išleido pirmą eilėraščių rinkinį „Širdies stygoms virpant“, Bernardas parašė recenziją ir ją nusiuntė „Žvaigždutės“ redakcijai. Šeštajame numeryje išspausdintas redaktoriaus Stasio Tijūnaičio atsakymas turbūt pirmosios recenzijos autoriui: „Sunku su eilėraščiais, bet poetu kiekvienas nori būti“ – teisingai taip išsitari apie buvusio mūsų bendradarbio Stasio Būdavo eilėraščių rinkinėlį „Širdies stygoms virpant“ iš 16 puslapėlių. Jis nemaža stengėsi rašyti mūsų laikraštėliui. Bet kažin kaip mums nesisekė. Jis prašė manęs patarimų savo rašto darbams. Niekam neatsakau, ir jam ilgą laišką nurašiau užpernai rudenį. Nuo to karto „Žvaigždutei“ daugiau nebesulaukiau jo raštelių. Manau, tarė sau: ką ten su tokia „Žvaigždute“ ir jos redaktoriumi – štai kur aš siekiu! Jis rašė didesniems laikraščiams. Pagaliau ir knygutę išleido. Laikraščiai rinkinėlį tinkamai įvertino: aš užpernai sakiau, Sveikas dabar savo kritikoje sakai ir laikraščiai pasakė tą pačią vieną mintį: vyras turi mokytis. Ar jis klausys, tai jo dalykas, Todėl jo knygutės aprašymo nededu. Sveikas, manau nepyksi.“

Įdomus Vytės Nemunėlio bendravimas eiliuotais laiškais, prasidėjęs 1926 m. su dažnai „Žvaigždutėje“ eilėraščius bei prozos vaizdelius spausdinusiu penkiolikmečiu Pauliumi Preikšu iš Subačiaus. Vytė Nemunėlis Pauliui rašo:

Laukiu laiško, mielas, laukiu iš tavęs;

Jis draugystės ryšiais mudu gal suves.

Parašyk nulikęs, kas bus ant širdies

Ką tik sumanysi, kas minčių pridės

Baigiu laišką. Liki linksmas, drūtas, sveiks,

Lauksiu… Negailėki laiko valandėlės…

Tavo naujas draugas –

Vytė Nemunėlis

Penktajame „Žvaigždutės“ numeryje Bernardas perskaitė eiliuotą Pauliaus Preikšo atsakymą Vytei Nemunėliui. Paulius rašė:

Aš linkiu sveikatos, ateities gražios

Ir darbuotis labui mūsų Lietuvos.

Ačiū, mielas Drauge, už jautrius žodžius,

Jie man atminimas bus labai gražus.

1927 metais vasario 28 dieną miršta Pauliaus tėvas. Paulius, likęs našlaitis (motina buvo mirusi anksčiau), netenka galimybių mokytis. Bernardas paskyrė Pauliui eilėraštį „Ne, neverk.“ Jame bičiulį guodė:

Rimk drauguži, būk ramus,

Tepraeis tas sielvartėlis –

Sutiksi ir vėl džiaugsmus!

Tavo draugas – Nemunėlis

Eilėraštis.
Bernardo Brazdžionio eilėraštis.

„Baltosios dienos“ ir kiti leidiniai

Mokydamasis Biržų gimnazijoje B. Brazdžionis per dieną kartais parašydavo po 4–5 eilėraščius. Jaunam poetui rūpėjo išleisti savo poezijos rinkinį. Po daugelio metų jis prisipažins gimnazijoje pavydėjęs Tysliavai, Santvarui ir kitiems poetams, kurie, gyvendami Kaune, išleido, jo manymu, ne kažin kiek stipresnes poezijos knygas. Pirmą eilėraščių rinkinį spaudai jis buvo parengęs dar 1925 metais. Siuntė kelioms leidykloms, bet jos mandagiai atsisakė leisti. 1926-aisiais parengė antrą. Pavadinęs „Tarp dangaus ir Žemės“, šį rinkinį laikė pas save. Planavo jį išleisti baigęs gimnaziją, kai nuvažiuos studijuoti į Kauną. „Būdamas šeštoje klasėje, – prisimins švęsdamas savo penkiasdešimtąjį jubiliejų, – su klasės draugu, irgi mėginusiu plunksną Kaziu Aukštikalniu kažkaip juokais sutarėm išleisti „knygą“, parašytą per vieną dieną. Taip ir padariau – savo eiles parašiau vieną dieną per atostogas. Bespausdinant kai ką pakeičiau, kai ką naujo pridėjau. To rinkinio vardas „Baltosios dienos“. Susilaukėm ir kritikos. Vienas recenzentas (Petras Juodelis) kai kurias eiles net pagyrė. Gėda dabar į tą rinkinį pasižiūrėti.“

Regis, tas pirmasis (bus dar dvi laidos: 1944 metais Kaune ir 1970-aisiais Los Andžele. Tačiau iš jų poetas išmes silpnesnius eilėraščius, liks tik simbolinis „Baltųjų dienų“ pavadinimas – aut. past.) Biržų spaustuvėje spausdintas „Baltųjų dienų“ leidinys buvo rengiamas skubotai. 16 puslapių kukli sąsiuvinio tipo knygelė, kurioje telpa 16 eilėraščių (10 Bernardo Brazdžionio ir 6 Kazio Aukštikalnio) neturi turinio. Eilėraščiai nebuvo parašyti per vieną dieną. Du eilėraščiai, tvirtina Petras Palilionis, parašyti 1924-aisiais, kiti – įvairiomis 1926 metų dienomis. Rugsėjo 12 dieną, skubėdamas atiduoti leidinį spaustuvei ir lenktyniaudamas su K. Aukštikalniu, Bernardas parašė 6 eilėraščius. Vienu užmoju parašytas drąsiausias ir drastiškiausias „Eilėraštis be vardo“, kuriame devyniolikmetis gimnazistas drąsiai išrėžia: „Jakštai, Putinai, Maironi / Jeigu geras jūsų Dievas / Ko neduoda jausti laimės / Prie mužikiškosios Ievos?“

„Baltųjų dienų“ rinkinyje suskamba ir būsimoji pagrindinė Brazdžionio kūrybos gaida: „Žydi žemės burtai / Žydi saulės gėlės / Tai žmogus ir Dievas / Milijonams kėlės.“

1926 m. lapkričio 7 d. „Biržų žiniose“ išspausdinamas P. Kraigaro (man regis, kad tai kažkuris iš Biržų gimnazijos mokytojų, gal net pats Jurgis Kutra) atsiliepimas „Iš knygų rinkos“ apie „Baltąsias dienas“. Jauniesiems autoriams tai galėjo būti lyg šaltas dušas. Daugiausia kritikos teko Bernardui. „Amžinoji mintis“, „Prisikėlimas“, – rašo P. Kraigaras apie Bernardo eilėraščius, – beveik tiktų į kantiškas, o ne į eilėraščių rinkinį. Taip pat visokie „širdies aukų altoriai“, „kančių taurės“, „nelytėti mostai“, „žemės burtai“ poezijoje jau yra per daug šabloniški dalykai. Norėta pajuokti Rimvydis ir Boruta, bet pasijuokta iš savęs Mat ant kito krislas norėta pamatyti, o ant savęs vežimo nepastebėta. (…) Tikrai, vargas tiems „poetams“, kurie, neišvystę savo jėgų, leidžia savo rinkinius, kaip kad ir „Baltųjų dienų“ autoriai.“ Pastebėjęs, kad „knygutėje randasi daugybė gramatikos ir sintaksės klaidų“, P. Kraigaras baigia savo rašinį šiais nuosprendžio žodžiais: „Geriau su tokiais eilėraščiais visai nesirodyti ir žmonėms pinigų nevilioti.“

Sėkmė lydi Bernardą bendraujant su „Šaltinio“ žurnalo leidėjais. „Šaltinyje“ pirmas jo eilėraštis „Būki jaunas“, pasirašytas Jaunojo Vaidevučio slapyvardžiu, išspausdintas 1927 metų kovo 10 dienos numeryje. Tais pačiais metais Bernardas „Šaltiniui“ rašo turįs keletą „Šaltinio“ išleistų knygučių, kurios jam patinka. Jis mano, kad tokie leidiniai patinka ir platesnei publikai. Ypač sodiečiams. „Yra sakoma, – baigia savo laišką B. Brazdžionis, – kad vaikams – „Žvaigždutė“, o suaugusiems – „Šaltinis“.

1928 m. antrajame „Šaltinio“ numeryje pradedama ir penktajame baigiama spausdinti B. Brazdžionio poema „Verkiantis vergas“. Kovo 31 d. „Šaltinyje“ paskelbiama, kad ši poema Marijampolėje išleista atskira 72 puslapių knygele, skiriama kaip priedas visiems „Šaltinio“ skaitytojams ir platintojams, užsisakiusiems iki balandžio 16 dienos 1928 m. „Šaltinį“. Vėliau poetas šios didaktika dvelkiančios savo poemos nevertins.

1929 m. vasario 16 d. „Šaltinyje“ žinutėje „18-os poetų antologija“ žurnalo skaitytojai informuojami, kad „šiomis dienomis Kaune iš spaudos išėjo jauno rašytojo P. Kubilevičiaus redaguota mūsų jaunesniųjų bei jauniausiųjų poetų kūrybos antologija „Pirmas dešimtmetis“ (Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms paminėti).“ Tarp aštuoniolikos poetų, pateikusių savo autobiografijas, nuotraukas ir eilėraščius, yra ir aštuntos baigiamosios klasės Biržų gimnazistas B. Brazdžionis. Informacijoje klausiama, kodėl į antologiją pateko 18, o ne 20 ar daugiau. „Juk dar liko neblogi jaunieji poetai pav., Vincas Stonis, Klemensas Dulkė ir kt. Tada šis literatūriškas mūsų nepriklausomybės paminėjimas būtų pilnesnis.“ Tų pačių metų „Kultūros“ žurnalo ketvirtajame numeryje K. Ragaila antologijoje pasigenda K. Borutos, Žvaigždulio (Kosto Snarskio – aut. past.), Alfonso Jakubėno ir kitų, kairiajam literatų sparnui atstovaujančių poetų. Rašo, kad „nepakvietimas Žvaigždulio ir kitų – aiškiai rodo redaktoriaus tendencingumą, o pakvietimas Būdavo, Kubilevičiaus, Brazdžionio (…) rodo visišką redaktoriaus analfabetiškumą.“ Tas redaktorius ir antologijos sudarytojas – 1906 metais gruodžio 10 dieną Biržuose gimęs poetas ir žurnalistas Petras Kubilevičius-Kubilius, išleidęs savo poezijos rinkinius „Pavasariškos dainos“ (1927 m.) ir „Tarp betoninių sienų“ (1930), dirbęs „Naujo žodžio“, „10 centų“, „Šluotos“ redakcijose, 1941 metais ištremtas į Sibirą, sušaudytas 1942 metų vasario 9 d. Rusijoje.

B. Brazdžionis, tikriausiai antologijos sudarytojui Petrui Kubilevičiui žinomas ne vien iš laikraščiuose ir žurnaluose spausdinamų eilėraščių, „Pirmam dešimtmečiui“ pateikė autobiografiją ir keturis eilėraščius. Autobiografijoje poetas pareiškia, kad neturįs daug ko rašyti, nes dar mažai tegyvenęs. „Vienu ypatumu visai panašus į Baironą. Bet nutylėsiu: nenoriu nei jo, nei savęs įžeisti. (…) Labai norėjau tapti poetu, bet bijojau. Bijojau ir nežinojau, kad pats savęs bijau. (…) Dievų dalia manyje pabudo 1922 metais. Pabudo ir prakalbo. Pirmas eilėraštis buvo išspausdintas 1924 metais. (…) Nuo 1925 m. įžengiau į platesnį kelią. Spausdinausi „Krivulėje“, „N. Žody“, vėliau „Židiny“ ir kt. Meno žodžio kūryba! Štai ką aš regiu. Visi vieškeliai į Dievo svirną veda. Einu parnešti amžinos ugnies.“

Kairuoliškos „Kultūros“ kritikas, pasišaipęs iš Bernardo autobiografijos, pacitavęs eilėraščio „Poeto autobiografija“ pradžią, tokią kūrybą pavadino lietuviškuoju „baironizmu“.

O antologijos įvado autorius poetas Liudas Gira, apžvelgęs ir įvertinęs aštuoniolikos poetų eilėraščius, negailėjo pagyrimų: „Retą, iš tikro, džiaugsmą jaučiu šiandien gavęs čia progos atkreipti tavo, lietuviškoji visuomene, dėmesį į tuos naujosios mūsų poezijos kūrėjus. O dar didesnį džiaugsmą jaučiu šiandien, galėdamas kaip vyresnysis brolis ir draugas, iš širdies pasveikinti čia jus, jaunieji mūsų žemės dainiai, taip gražiai pradėjusius žengti meno laimėjimų keliais. Tad aidėkite – ir jūsų rytdienos dainos tebūnie gražiausi mūsų Žemės žiedai.“

Bernardas prisiminimuose

Buvusi Biržų gimnazijos moksleivė, vėliau rašytoja Halina Nastopkaitė-Korsakienė prisimena paralelinės B klasės gimnazistą B. Brazdžionį kaip žymiausią dešiniojo moksleivijos sparno poetą, „rimtą gimnazistą kuokštėtais antakiais ir išsidraikiusiais plaukais“, per pertraukas vaikščiojantį kiek šlubčiojant su savo klasės ir vyresniųjų klasių ateitininkais literatais. Nuo kitų pažiūrų moksleivių laikėsi atokiai. Tarp mokinių sklidę kalbos, kad jaunas poetas mėgstąs pasipuikuoti – girdi, jis vienu ypatumu esąs panašus į Baironą. Tą nedidelį įgimtą luošumą jis aiškinąs kaip Dievo malonę, rodančią, jog ir savo kūryba jis galintis prilygti didžiajam anglų poetui.

Iš Gulbinų kaimo kilęs kunigas Jonas Petrėnas (jam Bernardas Brazdžionis vėliau dedikuos eilėraštį „Prie Biržų pilies“) Biržų gimnazijos klasę, kurioje mokėsi Bernardas Brazdžionis, vadino menininkų ir filosofų klase. Be Bernardo, joje mokėsi taip pat eilėraščius rašęs Kazys Aukštikalnis, jau tuomet aliejiniais piešiniais mokinių parodose žiūrovus stebinęs Antanas Kučas, visuomenininkas ir filosofas, vėliau katalikiškojo jaunimo auklėtojas Alfa Sušinskas, kiti gabūs gimnazistai. Per ateitininkų susirinkimus (ši organizacija buvo uždrausta, susirinkimai rengti slaptai, neretai Biržų katalikų bažnyčios rūsyje – aut. past.) visi ypač laukdavę meninės dalies. „Nuaidėjus Alfos Sušinsko ugningiems ir drąsiems kalbos žodžiams, šit iš galo salės kukliai atžygiuoja Bernardas, išsitraukia iš kišenės mažytį lapelį ir pakeltu balsu skaito eilėraštį „Kaip Adomas šiberį šoko, – vaizdžiai rašinyje „Bern. Brazdžionio baltosios dienos“ prisimena Jonas Petrėnas. – Visi krintame iš juoko, mat jau visuose gimnazijos kampuose buvo šnekama, kad mokinys Adomas vieną subatvakarį nudrožęs į miesčionių roboksą ir su siuvėja šokęs modernišką šokį „šiberį“. Gimnazijos vadovybė, tai sužinojusi, vargšą Adomėlį nubaudė, nes tais laikais Švietimo ministerijos buvo uždrausta mokiniams šokti moderniškus šokius. Jeigu Adomėlis tuomet buvo susirinkime, teko jam iš gėdos „kepti vėžius“.“

Kita proga Bernardas gražiai pavaizdavo didįjį gimnazistų baubą – rašomąjį darbą, kai neretai sprendžiamas mokinio likimas. Jis paskaitė eilėraštį, kurio dažnai kartojami žodžiai „vien tik rašalas akyse“ gyvai priminė suolą, sąsiuvinį, rašalo buteliuką, į kurį dažai plunksną ir vis žiūri, žvalgais į kaimynus, laukdamas pagalbos“. Be visų gimnazistų mėgstamų kupletų, Bernardas rašė ir rimtus eilėraščius. Vienas kitas mokytojas, išgirdęs Bernardą juos skaitant, pakraipydavo galvą ir tardavo: „Gal jo poezija ir nepasibaigs su gimnazijos suolu.“

Vėliau daugelis nustebo, kai B. Brazdžionio eilėraščiai buvo išspausdinti „Židinio“ žurnale ir gimnazijoje imta kalbėti, kad Bernardas gavęs iš žurnalo redaktoriaus Putino laišką, kuriame jam pranašaujama žymaus poeto ateitis. Po daugelio metų, 1992-ųjų vasarą, susitikime su biržiečiais poetas papasakojo, kad prof. V. Mykolaitis-Putinas laiške pažadėjęs išspausdinti du eilėraščius, tik vieną posmą išbrauks. „Tu išbrauk visus posmus ir tik vieną palik – būsiu laimingas! – prieš daugelį metų įvykusiu pripažinimu tada džiaugėsi poetas. Įsiminė iš to susitikimo dar vienas poeto pasakojimas. „Mūsų laikais gimnazistai privalėjo turėti uniformas ir nusikirpti plaukus. Jei pasišiaušęs, sakydavo, kad tas poetas. Atėjo kartą klasėn direktorius. Apžiūrėjo visus. Eik, Brazdžioni, ir nusikirpk plaukus, Nuėjau, kur vandens yra, sušlapinau plaukus, susišukavau gražiai. Kiti mano draugai nuėjo kirptis. Grįžau į klasę. Direktorius giria, kad tik Brazdžionis gražiai nusikirpo, o kiti kerpa ir gailisi.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir bičiulių laiškuose

1920 m. vasarą penkiolikmetis vaikinukas Jonas Šimkus pėsčias atėjo keliolika kilometrų iš Geidžiūnų į Biržus ir, išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į antrą gimnazijos klasę. Tačiau gimnazijoje jam teks mokytis neilgai, tik dvi savaites. Po metų Biržų gimnazijos moksleiviu taps B. Brazdžionis. Biržuose abiem literatams susitikti nebuvo lemta. Susitiks jie vėliau, per 1927 m. liepos mėnesį Palangoje surengtą ateitininkų konferenciją. Tuomet Jonas Šimkus, baigęs Palangos progimnazijos keturias klases, ką tik išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį „Užu durų“, dienoraštyje parašys, kad „jau ėmė plūsti ekskursijos į Palangą ateitininkų konferencijon. (…) Mačiau Palangoj daug garsesnių žmonių. Atvažiavo Jaunasis Vaidevutis (Tai vienas iš Bernardo Brazdžionio slapyvardžių – aut. past.) ir gana ilgai su juo kalbėjome. Vaikelis tylus, ramus, nešnekus. Kur kas šmaikštesnis jo draugas – Aukštikalnis. Jie atsivežė skudučius iš Biržų ir skudučiuoja ant jūros tilto.“

Abu literatus suvedė Nėlio (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo Jonas Šimkus – aut. past.) „Žiburėlyje“ išspausdinti eilėraščiai. Juos perskaitęs Jaunasis Vaidevutis 1926 metais rašė Nėliui, kad jį norėtų „turėti savo pažįstamų ir draugų tarpe, būtų malonu, jei Nėlis neatsisakytų viena kita mintimi pasidalinti“. Bernardas rašė Nėlio vardu jį pažįstantis iš laikraščių, „o „Žiburėlyje“ dainelė apie katinuką labai saldžiai prajuokinusi“.

Taip prasidėjo Jaunojo Vaidevučio ir Nėlio susirašinėjimas. Išliko 18 Jaunojo Vaidevučio Nėliui rašytų laiškų.

1927 metais, perkopęs į septintą klasę, Bernardas rašo, kad jam nelabai patinka mokytis, „nemalonūs dalykai galvon kimšti“, pasiguodžia Biržuose „neturįs jokio draugo, panašaus sau, su kuriuo galėtų apie kūrybą plačiau pasitarti. Juokas ima, kad tokie kaip Mikuckis (Juozas Mikuckis (1891–1970), poetas – aut. past.) „peri peri ir per kelerius metus vos kelis eilėraščius teišperi. (…) Aš kokią dieną kad sėdu, tai visi keturi penki eilėraščiai išdygsta. Po Velykų, rodos, jau arti šimto eilėraščių pribrėžiau. Nei taip sunku, nei ką.“

1928 metais balandžio 2 dieną rašytame laiške pareiškia esąs „pašėlusiai neramaus kailio išdykėlis. Ir atvirai kalbant – didžioj pagairėj gluosnis. Nežinau, kada kur priglusiu. Bet vėtrų nebijau. Rašau įvairiausiomis temomis ir formomis. Kai kur su išrokavimais, kai kur su įsitikinimais.“

Gimnazisto gyvenimas tarsi sūpuoklės. Tai aukštyn, tai žemyn. Nuotaikų kaita jaučiama ir Bernardo laiškuose. 1928 metais Nėliui rašo, „kad tuščia, velnioniškai visur tuščia. (…) O žinai, aš gyvenu gimnazisto gyvenimą. Ir koks jis sunkus. (…) Padūkęs spaudimas, niekinimas! Mokytojai – napielninkai, arba tiesiog britva po kaklu. Pedagogai – demagogai. Ir vis sako, girdi, mes norime jum gero, mes nenorime jūsų smaugti, nemanykite! Mes auklėjame, mokiname. Ech – geriau tylėtų. O tokiais žodžiais tik labiau erzina. Ypač mane ėda tai lietuvių kalbos mokytojas. Nebegalima įtikti, nors pasiusk! Šit ir šiandien – atnešė rašomuosius darbus. Mano sąsiuvinis pirmoj vietoj. Stenėjo, stenėjo, skaitė, skaitė. Girdi, jokios minties, jokios logikos. Šitaip negalima! Ir galop: „jei šitaip, kitais metais išleidžiamųjų egzaminų nelaikysi.“

Užbėkim šiek tiek į priekį – B. Brazdžionis baigiamuosius gimnazijos egzaminus išlaikė ne bet kaip, jo atestate lietuvių kalbos ir literatūros žinios įvertintos penketu, o tai tuomet reiškė „labai gerai“. Tarp aštuoniolikos atestatą pasirašiusių mokytojų yra ir Bernardą lietuvių kalbos ir literatūros mokiusio Jurgio Kutros parašas.

1938 m. liepos 24 d. rašo: „O pas mane tuo tarpu nė bieso daugiau. Viskas kaip vasarą. Ir tai ne kaip vasarą. Negalima nei maudytis – šalta. Nei musių nėra. Tik varnos ir dulkių debesys. Gyvenu visaip. Beveik vienas. Anot Nėries „draugų neturiu ir neieškau jų.“

Po mėnesio: „Žinai, pašėlusiai pinigo pristigau. Parašyk man po kiek iš „Ryto“ maximum už eilutę galėčiau gauti. Aš padaryčiau pakvitavimą ir nusiųsčiau Tau – galėsi išimti. „Ryte“ mano yra suvirš pusšešto šimto eilučių.“

1938–1939 m. susirašinėja ir su šiauliečiu literatūrai neabejingu, už Bernardą dvejais metais vyresniu Leonu Skačkausku. Leonas, iš „Žvaigždutės“ redakcijos gavęs Vytės Nemunėlio adresą, parašė laišką į Biržų gimnaziją. Šitaip prasidėjo jų bendravimas laiškais, aprašytas Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Bernardas Brazdžionis. Nuo „Kelionės miražų“ iki … už visų galaktikų“.

Balandžio mėnesį rašytame laiške Vytė Nemunėlis (taip Bernardas pasirašydavo laiškus Leonui Skačkauskui) piktinasi dešiniųjų kūrėjų apsnūdimu. Tais metais pasirodžiusios tik dvi S. Būdavo knygelės ir B. Brazdžionio „Verkiantis vergas.“ „Tik tiek. Bet tragedija dar ne visa. Kas matė bent viename laikraštyje tų knygučių bent mažiausią recenzijėlę? Tuščia. Ar ne apsileidimas?“

Rugsėjo 26 d. laiške Leonui pasakoja, kad gana paprastai praleidęs vasaros atostogas. Per jas nemažai skaitęs, rašęs, tačiau daugiausia ilsėjęsis. Parašęs didoką pluoštą eilėraščių. „Žinoma, rasis visokios vertės, – rašo Bernardas. – Bet, prisipažinsiu, kad jie jau nebe toki, kaip buvo 1923 metais. Man vis rodosi, kad būtų gerai atskira knygele mestelėjus. Visi daro taip, tai kodėl aš negaliu? Na, bet kad nėra iš ko. Kur tu čia žmogus leidėją gausi? (…) Taigi – o kai savų pinigų nėra, tai ir reikia „snaust“ ir raštus, anot Sveiko, po pagalviu laikyt. O su Redaktoriais tai aš nelabai noriu visokių baikų daryti. Jiems reikia labai įtikti. Jie tave ir sulenks, ir išties, ir kitaip dar padarys. Dažnai nusiųstą raštelį kad ištaiso, net sarmata pačiam skaityt. Geriau būtų padaręs, kad visai į laikraštį nebūtų dėjęs.“

Lapkričio 11 d. laiške Vytė Nemunėlis užsimena apie savo kūrybinius planus. Rašo, kad „Brazdžionis turi paruošęs spaudai stambų eilėraščių rinkinį (per 150 dalykėlių) vardu „Žiburiai“. Be to, kažkada „Vienybė“ (Amerikoje) žadėjusi išleisti joje spausdintus raštelius, kurių jau atspausdino apie 100 dalykėlių. Vardo tikrai nežinau. Rodos „Ir mano dainos“. Rengiamas rinkinys „Dievo svirne“. 30 su virš eilėraščių dar 1925 m. surinkta vienon vieton vardu „Žydinčios gėlės“. Neseniai gavęs pasiūlymą iš „Žvaigždutės“ dėl jo eilių rinkinėlio. „Reikės rengti, – rašo Bernardas. – Jei netikėtos priežastys nesutrukdys, galbūt 1929 metais išeisiu į pasaulį.“

Leonas apie Bernardo kūrybinius planus praneš dienraščio „Sutemos“ redakcijai ir lapkričio 22 d. numeryje, „Literatūros naujienų“ skyrelyje pasirodys informacija, kad „Bernardas Brazdžionis turi paruošęs didoką eilių rinkinį (apie 150 eilėraščių) „Žiburiai“. Be to, ruošia „Dievo svirne“ ir jau išspausdintų eilėraščių rinkinį „Žydinčios gėlės“. Vytė Nemunėlis, kuris už savo gražius eilėraščius gauna iš „Žvaigždutės“ skaitytojų sveikinimų, mano dar 1929 m. pradžioj išleisti pirmą savo eilių pluoštą.“ Bernardui ši jo kūrybinių planų reklama nepatiko, bet jis Leonui parašė, kad ant kolegos ilgai nepyks. „Tik jau tokių navynų daugiau nepaskleiskite. (…) Žinotum, man daug smagiau viską daryti tyliai, kol bus iki galo davaryta.“

Iš balandžio 22 d. rašyto laiško matyti, kad dabar gimnazisto abituriento didžiausias rūpestis – artėjantys egzaminai. „Egzaminai ant pat nosies – už poros savaičių. Kol kas esu dar gyvas, bet labai nusilpęs, vargiai bekrutu. Nežinau, kaip bus toliau. Gal Dievui padedant, pasiseks.“

Sėkmingai išlaikęs egzaminus, Bernardas rugsėjo pradžioje ruošiasi važiuoti į Kauną. „Tiesiog nežinau nė kaip manyti – prieš akis naujas gyvenimas. Bala žino, kaip ten bus. Tik šiurpas pakrato.“ Laiške Leonui Skačkauskui, tarnaujančiam Lietuvos kariuomenėje Kaune, pritaria minčiai surengti literatūros vakarą, siūlo, jei nepavyks, išleisti laikraštį, tai nors almanachą. „Geriausia tat būtų leisti kalendorių – almanachą. Vadinas, pridėjus kalendoriumą. Ir visa gudrybė. Taip galbūt mes daug daugiau laimėtume. Be kalendoriaus ne tas esti. (…) Gaudo ir tokius, kuriuose yra pasiskaitymų. Ot, čia ir bus mūsų kalendoriaus turtas, tie pasiskaitymai – almanachas. Numatau jų skyrius: poezija, proza (originali, ne verstinė – apysakos, vaizdeliai ar novelės), literatūros straipsniai (studijėlės knygos platinimo reikalais, tų metų literat. apžvalga – savos prozos ir poezijos, arba skyrium vieno ar kito, recenz. Ir kt.) Rodos, 48–64 psl. pakaktų.“ Prašo sužinoti Liudo Giros adresą, nes nori jam nusiųsti parecenzuoti savo eilėraščių rinkinėlį. Teiraujasi, ar „Karys“ moka honorarą. Jei taip – nusiųsiąs kiek kariškų eilėraščių – „vis būtų centas, kitas“.

1929 m. rugpjūčio mėnesio 18 d. „Biržų žiniose“ išspausdintas Biržų gimnazijos VII laidos B klasės abiturientų pasižadėjimas. Bernardo bendraklasiai pasižada po 12 metų, t. y. 1941-ųjų vasarą susitikti Biržuose. „Tiksliai suvažiavimo laiką, vietą ir kitus dalykus nustato ir paskelbia laikraščiuose išrinktoji komisija: Klementina Jakubonytė, Antanas Naudžius ir Bern. Brazdžionis. Taip pat pasižadame, kurie galėsime ir kiek galėsime suvažiavimo dieną suteikti moralinę ir medžiagišką pašalpą tam draugui (ei), kurio gyvenimo būklė bus varginga.“ Į suvažiavimą be pateisinamos priežasties neatvykusių ir taip sulaužiusių pasižadėjimą pavardės turėjo būti paskelbtos laikraščiuose.

Rugsėjo 9 dieną Bernardas iškeliauja į Kauną. „Man išvažiuojant, – prisimins poetas po daugelio metų, – mama, sutaupius davė 100 litų. „Imk, vaikeli, čia tau pradžiai, o paskiau… kaip išmanysi, taip ir versies.“ Aš tą šimtą litų laikiau ilgai, neišleidau, turbūt iki 1934 metų, vestuvių, gal ir po vestuvių. Svarbiausia – žinojau, kad turiu pinigų.“

1929 metų „Žvaigždutės“ dešimtajame numeryje išspausdinta informacija „Vytė Nemunėlis Kėdainiuose“. Joje rašoma, kad „vienas mylimiausių jaunų „Žvaigždutės“ bendradarbių, gražių eilėraščių vaikams rašytojas Vytė Nemunėlis šiais metais pabaigė Biržuose gimnazijos mokslą. Rugsėjo mėnesio 9 dieną jis, vykdamas Kaunan daugiau mokslo ieškoti, buvo užsukęs Kėdainiuose pas „Žvaigždutės“ redaktorių pasižiūrėti. (…) Vytė Nemunėlis nuoširdžiai pakalbėjo susirinkusiems, palinkėjo jiems gražiai augti prie „Žvaigždutės“ ir pažadėjo niekuomet neužmiršti jų laikraščio, tai yra jam rašyti. Po posėdžio susirinkusieji su redaktorium ir svečiu nusifotografavo atminčiai.“

Į Biržus Bernardas Brazdžionis sugrįš ne kartą. Susitikti su tėvais, sesute, dalyvauti literatūros vakaruose. 1939 m. Biržų gimnazijos mokytojai ir moksleiviai jį sutiks kaip Valstybinės premijos laureatą, prieš tai 1936 m. laimėjusį net dvi svarbiausias literatūros premijas: „Sakalo“ leidyklos pirmąją premiją už eilėraščių rinkinį „Ženklai ir stebuklai“ bei Raudonojo Kryžiaus vaikų literatūros premiją už Vytės Nemunėlio slapyvardžiu pasirašytą knygą „Kiškio kopūstai“. 1989 m. balandžio 22 d. laiške buvusiam Pasvalio gimnazijos direktoriui Juozui Poviloniui Bernardas Brazdžionis rašys: „Eug. Matuzevičius žada nuvežti į Biržus. Mielai sutikau. Juk tai ne mano vieno gimtinė – daugelio gerų poetų gimtinė.“

1992 m. birželį, poetui jau kelintą kartą po pusę amžiaus trukusios priverstinės emigracijos lankantis Biržuose, paprašiau parašyti keletą žodžių Biržų krašto žmonėms. Poetas nedvejodamas parašė: „Daug kuo gali Biržai didžiuotis, nemažai ko gali jiems pavydėti kiti Lietuvos miestai – senosios ir naujai atgimusios Radvilų pilies, Širvėnos ežero, krikščioniškų religijų sugyvenimo, skudučių muzikos… Linkiu, kad po sunkaus sovietinio košmaro metų kuo greičiau išgytų padarytos žaizdos, išnyktų žmonių sąmonę žaloję negerovės ir kad grįžtų ir gyvenimą puoštų humaniškoji širdžių santarvė.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.