2021 06 05

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

„Baltų lankų“ ir Rašytojų sąjungos leidyklos išskirtinės istorijos – geriausia dovana kiekvienam tėčiui

Pixabay.com nuotrauka

Dėl to, ką padovanoti ir ko palinkėti tėčiui svarbiomis progomis, tenka pasukti galvą bent kelis kartus per metus. Tradicija Tėvo dienos proga dovanoti knygą ne tik išvaduoja nuo rūpesčių, bet ir garantuoja, kad namų biblioteka pasipildys knygų naujienomis.

Rašytojų sąjungos leidyklos knygų rekomendacijos

Rašytojų sąjungos leidyklos išleistos istorinių, mokslo populiarinimo ir kvapą gniaužiančių pasakojimų knygos.

Nepagražintos istorijos apie gydytojus: Vilius Kočiubaitis, „Gydytojai miršta kitaip“

Skubiojoje medicinoje atsitiktinių gydytojų nebūna. Jie ne „mažieji dievai“ ir ne stebukladariai, nors jų rankose pacientų likimai ir gyvybės. Ir ne šventieji. Vis dėlto kaip tik jie, nualinti milžiniškų krūvių, nepakeliamos įtampos, biurokratijos, pikti, stokojantys empatijos, iškankinti nemigos, klystantys, dirbantys už menką atlygį ir kamuojami ydų, skuba padėti kitiems. Mesdami viską ir kiekvienąkart atiduodami dalelę savęs.

Kokie santykiai tarp gydytojo ir paciento sergančioje, vartotojiškoje visuomenėje? Ką iš tikrųjų išgyvena gydytojai, kaip toli savo darbe jie priversti atitolti nuo Hipokrato priesaikos idealų, kai neišvengiama kasdienybe tampa ne tik ligos, skausmas, kančia, mirtis, bet ir nuopuolis, skurdas, agresija bei smurtas?

Šie pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keisti ir išgalvoti, tačiau tikrovė yra niūri ir kartais net keistesnė už fantazijas.

Gūžtis verčianti trilerio įtampa: Anders Roslund, „Saldžių sapnų“ (iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis)

Komisarą Evertą Grensą likimas suveda su moterimi, kurios dukra palaidota tose pat kapinėse, kaip ir jo žmona. Vis dėlto sakyti „palaidota“ galima tik sąlygiškai: mergaitės kapas – tuščias, mat ji, keturmetė, kadaise buvo pagrobta ir nebeatsirado. Grįžęs į policijos būstinę komisaras peržiūri archyvą ieškodamas seniai nutrauktos bylos. Iš kolegos jis netikėtai sužino, kad tuo pat metu buvo vykdomas ir dar vienas tyrimas – dėl keturmetės Linėjos, pradingusios tą pačią dieną. Ir taip pat nerastos…

Kapstantis vis giliau, Grensui pamažu ima vertis už šių dingimų slypinti kraupi tiesa, todėl jis priverstas kreiptis į slaptą policijos bendradarbį Pytą Hofmaną, nors kartą jam buvo žadėjęs, kad iš jo pagalbos daugiau neprašys. Nuo šiol jiedu abu bus priversti leistis į tamsiausius pasaulio užkaborius ir susigrumti su blogiu pačioje sudėtingiausioje, nešvariausioje ir pavojingiausioje kovoje, kokia tik gali būti.

„Evertas Grensas neria į labiausiai drumstus vandenis per visą savo karjerą – negailestingai mums atskleisdamas, kaip žmogų gali paveikti vienatvė, begalinė širdgėla ir atkaklus nenoras pasiduoti laiko tėkmei. Gūžtis verčianti įtampa, o vietomis ir neįtikėtino intensyvumo veiksmas, įtaiga, su kuria vaizduojamas policijos darbas, piešiami pagrindinių veikėjų – Grenso ir Hofmano – ir aukų artimųjų portretai, paverčia šį kūrinį tikrų tikriausia niūriausio atspalvio kriminaline poezija“, – dienraštis „Skånska Dagbladet“.

Autentiški kario prisiminimai: Stasys Mikšta, „Karas ir Simpatija“ (sudarytoja Vida Girininkienė)

Sovietų kariuomenei įžengus į Lietuvą, 1941 m. birželį, prasidėjus karui, sovietinės kariuomenės 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, kuriame tarnavo prisiminimų autorius, raudonarmiečių kolonų apsuptas, iš Pabradės poligono buvo išvarytas į Rusiją. Tik nedidelė dalis lietuvių karių po sunkios kelionės pasiekė Balachną, kur 1942 m. gegužę buvo pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Ši „kelionė“ sovietmečiu, kai dar buvo gyvų jos dalyvių, neatitiko valdžios kuriamo mito apie Antrąjį pasaulinį karą, liko užmarštyje, todėl unikalus S. Mikštos pasakojimas – tikras atradimas istoriniu ir literatūriniu atžvilgiu.

Kaudamasis Aleksejevkos kaime ir jo apylinkėse, Kursko–Oriolo lanke, patirdamas niūrią kasdienybę, pusmetį gydomas įvairiose Rusijos ligoninėse ir leisdamas paskutinius karo mėnesius Klaipėdos krašte bei Kurše, S. Mikšta skaudžiai ilgisi Tėvynės, gimtosios Veliuonos, ir ten laukiančios mylimosios – Adelės Čereškevičiūtės, Simpatijos.

Knygos viršelis.Tibeto istorija ir Dalai Lamos XIV biografija iš pirmų lūpų: Tenzinas Geičė Tetongas, „Jo Šventenybė XIV Dalai Lama. Iliustruota biografija“ (iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka)

Ši XIV Dalai Lamos biografija – palaiminta paties Jo Šventenybės – autentiškiausias liudijimas apie vieno iškiliausių pasaulio dvasinių lyderių gyvenimą. Knygos autorius Tenzinas Geičė Tetongas keturis dešimtmečius buvo artimas Dalai Lamos pagalbininkas, šeimos draugas, asmeninis sekretorius, lydėjęs Jo Šventenybę kone į visas užsienio keliones. Knygos projektą inicijavo ir visokeriopai rėmė jaunesnysis Dalai Lamos brolis Ngari Rinpočė, ištikimas Tenzino Geičės Tetongo bičiulis. 1959-aisiais Dalai Lamai pabėgus į Indiją jam tebuvo dvylika, tačiau jis puikiai prisimena lemtinguosius Tibeto įvykius. Šie vyrai stovėjo prie pačių Tibeto bendruomenės tremtyje radimosi ištakų. Jie pasakoja asmenišką, nuostabią, intymią, niekada negirdėtą istoriją apie XIV Dalai Lamą – brolį, draugą, lyderį.

Knygoje pateikiamas ne tik spalvingas artimiausių Jo Šventenybės rato žmonių pavaizduotas Dalai Lamos portretas, bet ir pačių tibetiečių lūpomis pasakojama kupina neramumų Tibeto istorija, atsiskleidžiama turtinga jo kultūra ir svarbiausi budizmo mokymo principai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis.

Knygos viršelis.Kinematografiškas, ryškus, įtaigus romanas: Steve Sem-Sandberg, „V.“

Romanas „V.“ – įkvėptas Georgo Büchnerio pjesėje „Voicekas“ pavaizduotų realių įvykių. Ši pjesė ne kartą pastatyta Lietuvos teatruose. Romanas pasakoja apie karų plėšomą Europą – žemynas trupa, nors jo gyventojai svajoja apie naują požiūrį į individą kaip į socialinę būtybę. Tai negailestinga pažeidžiamos žmogaus prigimties studija ir žvilgsnis į bedugnę, prarają, kuri pasak G. Büchnerio, glūdi kiekviename iš mūsų.

Pagrindinis romano veikėjas lenkų kilmės vokietis V. (Voicechas) suimamas už buvusios meilužės nužudymą ir tardomas kalėjime. Jis nesigina ir kaltės neneigia, o apklausų metu jį tiriančiam psichologui papasakoja apie savo praeitį. Gimęs neturtingoje šeimoje, anksti netekęs tėvų, jis išleidžiamas mokytis perukų amato ir dirba pameistriu. Jis patiria daug skriaudų, tačiau jos neakcentuojamos – V. veikiau kaip lapas, nešamas vėjo tai vienur, tai kitur, o skriaudos susijusios su pažeminimu ir gėda dėl nederamos aistros ir nelaimingos meilės. Pats pasakojimas, nors ir lėtas, labai žodingas ir įtraukiantis, kupinas V. gyvenimo atradimų, įžvalgų, sapnų ir regėjimų.

Romane nėra jokių aiškių atsakymų. Žinoma, V. žudikas, tačiau jo pasakojimas kelia atjautą, tarsi jis turėtų būti „aplinkybių auka“, tarsi jo nusikaltimas kiltų iš gyvenimo sužalotos sielos, tačiau ir taip iki galo nėra. Taip, jis jautrios sielos, mato tai, ko nemato kiti, jis myli, turi darbščias rankas, tačiau nesipriešina jį nešantiems įvykiams, nemoka atleisti, kelia ranką iš pykčio. Ar jis ligonis? Ar vertas gailesčio, atleidimo?

Parašytas prieš šimtą metų, stulbinamai aktualus dabar: Joseph Conrad, „Slaptasis agentas“ (iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė)

Romanas „Slaptasis agentas“ – tai išminties ir ironijos kupinas visuomenės ir paskirų jos individų asmeninių apsisprendimų bei pasirinkimų paveikslas, tragikomiška satyra apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje, psichologiškai tiksli šeimos drama.

Siužetas plėtojamas remiantis tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. Kūrinio pagrindinis herojus – išpuolį tariamai suplanavęs trigubas slaptųjų tarnybų agentas Verlokas – britų policijos informatorius, anarchistų kuopelės narys ir vienos neįvardijamos užsienio ambasados (iš užuominų suprantama, kad Rusijos) agentas; jis taip pat yra slaptos pornografinių prekių krautuvėlės savininkas ir pavyzdingas šeimos vyras.

Nors veiksmas vyksta daugiau kaip prieš šimtą metų, šis politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais savo problematika, požiūriu ir kartu kai kuriomis įžvalgomis yra stulbinamai aktualus ir dabar.

Kaip biologija atskleidžia žmogaus prigimties paslaptis: Pier Vincenzo Piazza, „Homo biologicus“ (iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė)

Laisvė – pagrindinis žmonių siekis, bet kam jos reikia? Kodėl nutunka ne visi? Kaip tampama narkomanu? Kaip neuronai užfiksuoja mūsų gyvenimiškas patirtis? Stresas: kaip, kam ir kada? Ar biologinė laisvė mus daro nenaudingus? Esame išskirtiniai, bet ar viršesni už kitus? Kaip biologija suteikia gyvenimui prasmę? – tai tik maža dalis klausimų, kurie keliami šioje knygoje.

Trečiojo tūkstantmečio aušroje padarytas vienas revoliucingiausių atradimų: išsiaiškinti tikrieji biologiniai principai, pagal kuriuos veikia mūsų kūnas ir smegenys. Kartu išryškėjo biologijos samprata, kuri nesikerta su mūsų prigimtimi ir leidžia suprasti, kas iš tiesų esame. Dabar biologija leidžia lengvai paaiškinti mūsų nepaliaujamai kintančią prigimtį, kartais nereikšmingais galinčius atrodyti mūsų troškimus, vis akivaizdžiau matomus kraštutinumus. Ji net atskleidžia jau tūkstančius metų į dvi skirtingas puses visuomenę tempiančių judėjimų – konservatyvaus spiritualizmo ir materialistinio progresyvizmo – paslaptis. Bet visgi turime atminti, kad norėdami iš tiesų suprasti, kokie šiandien esame, turime grįžti prie to, kokie buvome priešistoriniais laikais.

Apie miegą ir sapnus: Matthew Walker, „Kodėl mes miegame“ (iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė)

Miegas – vienas svarbiausių, tačiau vis dar nepakankamai perprastų ir įsisąmonintų mūsų gyvenimo reiškinių. Dar visai neseniai mokslas buvo nepajėgus atsakyti į klausimus: kodėl mes miegame, kokią naudą miegas suteikia arba kodėl nemiga sukelia labai sunkių padarinių sveikatai. Palyginti su kitais baziniais gyvenimo poreikiais, – valgymu, gėrimu, dauginimusi, – miego paskirtis išlieka kur kas mažiau aiški.

Šioje akis atveriančioje, tikra tarptautine sensacija tapusioje knygoje garsus neuromokslininkas ir miego ekspertas Matthew Walkeris pateikia revoliucingų žinių apie miego fenomeną, atskleisdamas, kaip jis veikia kiekvieną mūsų fizinės ir psichinės gerovės aspektą. Autorius parodo, kaip mes galime deramai išnaudoti miegą gerindami savo pažintinius gebėjimus, susikurdami geresnę nuotaiką, sureguliuodami hormonus, užbėgdami už akių vėžiui, Alzheimerio ligai ar diabetui, sulėtindami senėjimo poveikį ir pratęsdami gyvenimo trukmę. Taip pat knygoje pateikiami logiški žingsniai, leisiantys kasnakt vis kokybiškiau išsimiegoti.

Iš tiesų miegas praturtina galybę smegenų funkcijų – be kita ko, gebėjimą mokytis, įsiminti ir priimti logiškus sprendimus. Jis perkalibruoja mūsų emocijas, sutvirtina imuninę sistemą, suderina metabolizmą ir reguliuoja apetitą. Sapnai sukuria virtualios realybės erdvę, kurioje smegenys sujungia seniau įgytas ir dabartines žinias, generuoja kūrybiškumą.

Leidyklos „Baltos lankos“ knygų rekomendacijos

12 leidyklos „Baltos lankos“ rekomendacijų, į ką verta atkreipti dėmesį ieškant dovanų tėčiui.

Vertinantiems puikias istorijas ir skaitymo malonumą

Jean-Paul Dubois, „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ (iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė)

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angels“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė. Ši knyga – tai vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas. 

Emily St. John Mandel, „Stiklo viešbutis“ (iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė)

„Kaip dabar prisimenu, sėdusi rašyti maniau, kad rašau knygą, kurioje daugiausia dėmesio sutelkiama į didžiulės finansų piramidės ir apgaulės schemos žlugimą bei jo pasekmes. Bet galiausiai parašiau knygą, kurioje šis motyvas liko tik vienas iš daugelio“, – teigia „Stiklo viešbučio“ autorė, kanadiečių rašytoja Emily St. John Mandel. Romane pasakojama apie Vinsentą, dirbančią barmene penkių žvaigždučių „Kajetės“ viešbutyje, kurio savininkas – turtingas ir charizmatiškas Niujorko finansininkas Džonatanas Alkaitis. Sykį, rytui brėkštant, viešbutyje jis prisėda prie baro – taip prasideda bendras jųdviejų gyvenimas. Tą pačią naktį ant „Kajetės“ viešbučio stiklo sienos paslaptinga figūra užrašo stingdančius žodžius: „Gal tu praryk stiklo šukių.“ 

Romain Gary, „Dangaus šaknys“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė)

Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai – jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal – badaujantis vietinis?

Knygos viršelis.Virginie Despentes, „Vernonas Subutexas 1“ (iš prancūzų k. vertė Paulius Jevsejevas)

Kas yra Vernonas Subutexas? Miesto legenda. Puolęs žmogus. Visuomenės veidrodis.
Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

Smalsiems ir vertinantiems žinias

Mažvydas Jastramskis, „Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos“

Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis knygoje atsako remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais.

Rimvydas Petrauskas, „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo, o giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį.

David Christian, „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę“ (iš anglų k. vertė Tadas Juras)

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį… O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? 

Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, Davidas Christianas kuria nuoseklų 13,8 milijardo metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

Knygos viršelis.Patrik Svensson, „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ (iš švedų k. vertė Alma Braškytė)

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį. Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė. Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį bei jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?

Mėgstantiesiems intrigą

Dainius Vanagas, „Oderis“

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas. Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. 

Olivier Norek, „Paviršius“ (iš prancūzų k. vertė Donata Pleskevičienė)

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Medžioklinio šautuvo šūvis sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį. Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą, tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius.

Knygos viršelis.Rydahl & Kazinski, „Undinėlės mirtis“ (iš danų k. vertė Ieva Toleikytė)

Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną. Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą.

Jørn Lier Horst, „Katarinos kodas“ (iš norvegų k. vertė Giedrė Rakauskaitė)

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus, jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos. Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.

„Baltų lankų“ ir Rašytojų sąjungos leidyklos informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien