Baltų vienybės diena

Liškiava. Brolių Černiauskų nuotrauka (2022 m.)

Baltų vienybės dienos pavakarys. Juodas nenusakomo dydžio debesis su menkais prošvaisčių prisiminimais, regis, užgulė visą Dainavos žemę. Bent jau turtingiausią ir miškingiausią jos dalį, nusidriekusią tarp Peklos, Pakrykštės ir Liškiavos.

Horizonte susiliejo miškai, lyg kraujagyslėm išraižyti upėmis ir upeliais, su pakrantėmis žydinčiais kaimais. Užgeso gimstančio rudenio spalvos, patamsėjo dieną naktį spindinčios šaltinių akys. Vaivorykštės užuomazga, lydėjusi kelyje iš Merkinės, tarsi ramindama audrą akimirką bandė apjuosti Laumės juosta Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, stovinčią anapus Krūčiaus. Ir jai pavyko. Nei žaibų, nei griausmų neišvydom, bet ir vaivorykštė ne pražydo, o lyg kardas į Nemuną smigo, tarsi bandydama pasislėpti jo vagoje lyg įsčiose ir pasisėmusi jėgų išnerti gal Merkinėje, gal prie Alytaus ar Punios piliakalnių, kur turėtų liepsnoti Baltų vienybės laužai.

Būrelį šventės rengėjų stambūs lyg ašaros pirmieji lietaus lašai nuvijo su visom malkom, titnagais ir skeltuvais nuo Bažnyčios kalno (Alkakalnio) į slėnį, kur stūkso Paklėštarės liepa. Bet laukimo kantrybė buvo vainikuota, ir nenuilstančios keturios gamtos stichijos leido visiems kantruoliams sugrįžti ant kalno, uždegti senoviškai ugnį ir dangaus akivaizdoje susivienyti laužų šviesoje. Padėkoti dievams, paaukoti ir pagiedoti. Man kartais atrodo, kad dainuojantys žmonės yra nemirtingi. Juk daina – tai sielos šešėlis, iš širdies per lūpas nuskriejęs. Kažkas atitars, pasigaus, ir vėl ji skambės. Tame skambesy ir vilko staugimas, ir paukščio giesmė, ir ryžtas, ir skausmas, ir pergalės šauksmas, ir vilties kibirkštis. Baltų vienybės diena.