Bandymas atsisveikinti su P. Cvirkos paminklu: teisingas siekis ar klaida?

Savo įžvalgomis pasidalino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, profesorė EGLĖ GANDA BOGDANIENĖ, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, ambasadorė IRENA VAIŠVILAITĖ ir Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius GINTAUTAS MAŽEIKIS.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, profesorė Eglė Ganda Bogdanienė

Nugriauti yra paprasčiausia. Įžengę į ketvirtą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį tampame brandesni ir galintys kritiškai permąstyti praeitį, reaktualizuoti paveldą, suvokdami jo simbolines prasmes. Negalime išbraukti iš istorijos vieno laikotarpio. Ištrinti – tai reiškia sunaikinti atmintį, kad ir kokia ji būtų – pozityvi ar negatyvi – užuot ją analizavę. Laikantis tokio griovimo principo, daugelio istorinių laikotarpių artefaktų reikėtų paprasčiausia sunaikinti, kas, beje, ne vienoje politinių virsmų epochoje buvo darome. Visų pirma tai gal galėtų būti vergovę menančios piramidės? Nors vergovę smerkiame, bet sugebame pasižiūrėti į praeities artefaktus kaip į kompleksišką kultūros (architektūros, dailės ir kitų meno medijų), politikos, ekonomikos, tikėjimo, gyvenimo būdo visumą.

Vilniuje galėtume daug ką sunaikinti. Gal tuomet ir geležinkelio stotį vertėtų nugriauti? Ji juk pastatyta 1862 m., mena carinės imperijos okupaciją, vėliau atstatyta 1950 m. pagal sovietinės soc. realizmo architektūros kanonus. Bet, stotyje įrengus edukacinę ekspoziciją, galėtume visą šią istoriją nuosekliai papasakoti, primenant Lietuvos okupacijos periodus ir pasekmes. Juk kelias nuo stoties iki centro – įdomus, unikalus, Vilniaus istoriją atskleidžiantis pasakojimas – pradedant Halės turgumi, vienintele išlikusia Vilniaus choraline sinagoga, Vandens lelijomis, paviljonu su Morkos galerija, MO muziejumi, Franko Zappos paminklu, P. Cvirkos skveru… Tai yra istorinis-kultūrinis kelias, studijuojant ir pažįstant Vilnių. Kadangi esu jau ne pirmos kartos vilnietė, man apmaudu, kai Vilniaus veidas keičiamas, neišsaugant jo istorinės vertės. Itin skaudu, kuomet žaliosios miesto zonos, skirtos bendruomenės poreikiams, virsta uždaromis prabangių apartamentų teritorijomis.

Į Petro Cvirkos vardu pavadintą aikštę, paminklą skatinčiau žiūrėti labai plačiai, iš edukacinės, ugdomosios, visuomeninės, istorinės perspektyvos. Tai yra paskutinė išlikusi skulptoriaus Juozo Mikėno monumentali, soc. realizmo principu kurta skulptūra, projektuota darnioje aplinkoje su aplink esančiu parku. Nereikia pamiršti ir architekto Vladislovo Mikučianio įdirbio, aikštė – tai jo kūrinys. Ši aikštė – tai tipinis penktojo dešimtmečio landšafto architektūros pavyzdys, o Lietuvoje tokie skverai belikę vos keli.

Suprantama, Lietuva yra sudėtingoje geografinėje padėtyje, kur arba iš Rytų, arba Vakarų ją ima ir nušluoja kokia nors okupacinė banga. Bet kas daugiau jei ne mes patys turėtume atsakingai ir drąsiai žiūrėti į savo istoriją? Ir išlaikyti architektūrines erdves, kurios bylotų apie mūsų istoriją, praeitį, kad neleistų jos pamiršti kartoms, kurios šį istorinį laikotarpį pažįsta tik iš rašytinių šaltinių. Jeigu būtų mano valia, tai toje erdvėje įrengčiau informacijos, edukacijos centrą, galbūt istorijos muziejaus filialą, kad būtų galima kas kartą vertinti laikotarpius ir įvairiomis perspektyvomis analizuoti žmonių biografijas.

Nenorėčiau, kad prarastume galimybę apie savo praeitį kalbėti iliustruodami ją realiais artefaktais ir patyriminiu ugdymu, kuris pastaruoju metu edukacijoje yra pagrįstai vertinamas. Tokios aplinkos užtikrintų asmenybės žinių ir gebėjimų ugdymą ne tik iš vadovėlių ar ekranų, bet per emocines patirtis autentiškose erdvėse. Šiuo atveju net pati aikštės struktūra byloja jauseną, susietą su totalitariniu režimu.

Ne griauti, o kritiškai vertinti, analizuoti ir surasti tam tikras šiuolaikinės architektūros, urbanistikos ir atminties monumentalizavimo koncepcijas, kad galėtume permąstyti konkretų laikotarpį. Negriaunant, nenaikinant, negramzdinant praeities į tuštumą. Taip, galima skulptūrą nukelti, nuvežti į miškus, kur jau taip pat yra savotiškas muziejus, verslo įgyvendintas komercinis projektas. Bet jeigu tą patį padarysime su P. Cvirkos paminklu, neturėsime galimybės papasakoti istorijos fragmento autentiškoje, laikmetį iliustruojančioje aplinkoje. Kita vertus, būtų apmaudu netekti gamtos parko Vilniaus centre.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, ambasadorė Irena Vaišvilaitė: 

Jau kelintą kartą politikų siekis nukelti Petro Cvirkos paminklą kaip sovietmečio įkūnijimą kelia ir kitų klausimų. Man labiausiai rūpi – kas bus su parku, kuris buvo sukurtas chruščiovinio atšilimo laikotarpiu (ne stalinizmo, kaip plačiai teigiama) statant paminklą P. Cvirkai.

Tas pasodintas parkas buvo ir išlieka kaip vykęs urbanistinis sprendimas, susiejantis du miesto lygius žaliomis terasomis, sukūręs patogų kelią pėstiesiems ir šiuo metu esantis reikšminga žalia zona toje miesto dalyje. Vilniuje turime ne vieną pavyzdį, kai, nukėlus paminklus, jų aplinka ilgai buvo apleista, nugyventa ir po to radikaliai bei ne itin kūrybingai pertvarkyta.

Man asmeniškai rūpi miesto tvarkymo planų skaidrumas, atvirumas ir tarimasis su piliečiais. Šiuo atveju yra įspūdis, kad savivaldybė turi planą, bet juo nesidalina, pirma siekdama panaikinti paveldinį paminklo statusą. Esama pasiūlymų įpaveldinti ne paminklą, bet parką jo dabartinėse ribose kaip urbanistinės architektūros elementą, jo neperformuojant, o restauruojant ir pritaikant moderniems reikalavimams, kad neįgalieji juo irgi galėtų naudotis, tačiau tie pasiūlymai ir parengti projektai ignoruojami.

Dėl paminklo aš asmeniškai manau, kad tikrai sovietinį režimą įkūnijantys paminklai ir kiti simboliai buvo pašalinti dar 1989–1990 metais. Po trisdešimties nepriklausomos valstybės metų staiga vėl pradėti kovoti su sovietiniu periodu ir jo plastinėmis apraiškomis atrodo labai keista, nors gal tai jau „Cancel“ kultūros apraiška. Man „Cancel“ kultūra akivaizdžiai yra moderni maoizmo forma, nepritariu jokio ideologinio pavidalo komunizmui pirmiausia dėl labai agresyvaus ir lėkšto požiūrio į kultūrą ir visuomenę bei dėl autoritarinių užmojų.

Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis:

Kalbėsiu ne apie įstabų skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinį ir ne apie talentingą rašytoją Petrą Cvirką, o apie paminklą-simptomą Lietuvos okupacijai 1940 metais. Minutę pamirškime Franką Kruką ir „Cukrinius avinėlius“, ir Mikėno meninį paveldą. Paminklas ilgamečiam LTSR rašytojų sąjungos pirmininkui P. Cvirkai tapo simptomu-metonimija, kuri išreiškia psichologinę traumą, kompleksą dėl ištiso laikotarpio. Trumpai aptarti tokių gilių ir sudėtingų psichologinių traumų neišeina: reikia ilgo ir gilaus pokalbio, be nutylėjimų: juk tai, kas buvo sukurta Cvirkos laikais, įskaitant Rašytojų sąjungą, veikia iki šiol. Ši skulptūra liko pagrindiniu 1939–1940-ųjų Lietuvoje simboliu ir šlovina ne tik tuos dvidešimt delegatų, kurie važiavo į Maskvą Stalino saulės, bet ir juos delegavusius, ir dar giliau – tuos, kurie leido įkurti sovietines bazes ir liepė nesipriešinti.

Kuo giliau žvelgi, tuo platesnė bedugnė atsiveria. Kuo atviriau apie tai pakalbėsime, tuo prasmingiau bus išleisti paminklą į pušynus šalia Druskininkų, į Grūto parką. Kapinėms jis per didelis, gimtinei – per daug įžeidžiantis. Štai A. Sniečkui, vadovavusiam sovietinei Lietuvai iki pat 1974 metų, paminklų seniai neliko, o P. Cvirkos skulptūra vis dar stovi, ir gatvė yra, nors politiniu požiūriu jie yra artimi simboliniai dydžiai.

Horizontalus Vilniaus centre stovintis išdavystės ir kolaboravimo stabas rodo ne tik P. Cvirką. Jis atveria 1940 metų politinį ir pilietinį Lietuvos valstybės pakrikimą. To laiko situaciją galime lyginti su 2014-aisiais Rusijos okupuotu Krymu: ir Lietuva buvo užimta be šūvio, be pasipriešinimo, net be didelio graudenimo.

Analogiškai – po Krymo okupacijos pusiasalio „inteligentai“ kreipėsi į Maskvą dėl referendumo ir prijungimo. Tik Ukrainoje suvokiama, kad kalti ne tik tie, kurie pasiprašė prijungiami prie Maskvos, bet ir visa to laikotarpio šalies vadovybė ir jos vykdyta politika. P. Cvirka, V. Krėvė-Mickevičius, S. Nėris, A. Venclova, L. Gira – iš viso 20 delegatų – nebuvo 1940-ųjų tragedijos priežastis, o tik jos vykdytojai ir dalyviai vienu metu. (Tragedijos, kurios mes visos nežinome: juk Nėris, Gira, Cvirka greitai miršta vienas po kito 1945–1947 metų laikotarpiu po „staigios ligos“.)

P. Cvirkos paminklas yra simptomas, rodantis tautos tragediją. Slepiamos dramos supratimas priklauso, nuo kurios dienos reikia prisiminti. Psichoanalizė dažniausiai liepia atminti nuo vaikystės. Ar nuo tada, kai buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, ar Liaudies Seimas? O gal nuo tada, kai Lietuvos vyriausybė nepritarė pasipriešinimui, o prezidentas A. Smetona pabėgo? Ar nuo tos dienos kai J. Urbšys pasirašė, o A. Smetona ratifikavo „Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartį“, pagal kurią leista įkurti sovietines žemės ir oro pajėgų karines bazes – 20 000 svetimų karių mainais už grąžinamą Vilnių? Ir kas tada Lietuvoje A. Smetoną garsiai kritikavo? Kur buvo tie kairieji arba dešinieji intelektualai, kai dar galima buvo galvoti, ką daryti?

O gal pradėti nuo autoritarinio A. Smetonos režimo tapsmo, kuris galiausiai de facto nuo 1931 m. panaikino rinkimus, nuo 1935-ųjų suvaržė spaudos laisvę, nuo 1936 m. uždraudė opozicines partijas, kurios ir turėjo jį sustabdyti, įsiutino rašytojus, kurie turėjo jį kritikuoti? Ir vis dėlto ši istorija negali būti didžiulės minėtų rašytojų klaidos, tragiškos iliuzijos ir išdavystės pateisinimas. Tik nereikia perdėti su kaltinimais: Latvija ir Estija buvo lygiai taip pat užimtos, tik su truputį kitokia okupacijos istorija.

Viena aišku, šiai istorijai tikrai nereikia paminklo, nėra kuo girtis nei kairiesiems, nei dešiniesiems, nei rašytojams, nei artojams. Nėra reikalo ir tokį paminklą laikyti Vilniaus centre. Nedidelis meninių skulptūrų parkas puikiai jį pakeistų.