Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Barbaricum

Edvardas Gudavičius. Andriaus Ufarto / Baltijos fotografijos linija nuotrauka

Profesoriaus Edvardo Gudavičiaus atminimui

Net ir gausiausiai faktų prisotinta istoriografija vargiai galėtų išvengti istorinių abstrakcijų, taigi didesnės ar mažesnės aprėpties apibendrinimų. Sąmoningai ar ne, eksplicitiškai ar implicitiškai, šios abstrakcijos iškyla tarsi milžiniški teiginių ir interpretacijų telkiniai apie vieną ar kitą reiškinį, procesą, epochą.

Kaip tos abstrakcijos funkcionuoja, ką jos reiškia, koks jų santykis su konkrečiais vienetiniais teiginiais – atskiras ir keblus istorikos klausimas. Vienos jų tampa visuotinai priimtinomis ir nugula į beveik neginčijamą praeities suvokimo matricą (Viduramžiai, Ankstyvieji Naujieji amžiai, Apšvieta, Modernybė), kitos (Feodalizmas, Konfesionalizacija, Absoliutizmas) funkcionuoja įvairiais lyg­menimis (vadovėliniu, monografiniu), tačiau tarp istorikų jau keletą dešimtmečių susilaukia aštrios kritikos. Todėl suprantama, kad šios ar daugybė kitų abstrakcijų yra keičiamos, tikslinamos, įgauna predikatų (trumpieji Viduramžiai, sovietinė Modernybė), žyminčių laiko ir erdvės, turinio ir formos, įtakos ir recepcijos modalumus ir taip ad infinitum. Deja, bet turbūt visos šios paminėtos ir dar vėliau minimos istorinės abstrakcijos tėra tik išraiškingesnės ar blankesnės istoricizmo formos.

Šiame kiek pretenzingame ir todėl ne per skaidriausiame tekste siekiama bendrais bruožais aptarti vieno komplikuoto, ginčytino, bet užtat iš pirminių šaltinių iškylančio žodžio barbaricum – ir jo atsinešamo vienalaikio, laike kitusio ir erdvėje įvairuojančio vaizdinio – problematiką. Priešingai nei minėtos istorinės abstrakcijos, barbaricum, barbarybė, neturi aiškių chronologinių ar erdvinių ribų. Tiksliau, jos koordinatės įvairuoja priklausomai nuo konkrečios istoriografinės tradicijos. Tekste aptariamas europinis barbaricum, gentinės visuomenės chronotopas kaip Europos istorijos mąstymo ir matymo perspektyva bei galimybė atrasti Lietuvos ir baltiškojo arealo vietą jame. Barbaricum aptariamas kaip kultūrinė kategorija, kurios pokytis laike ir erdvėje priklausė nuo mūsų įsivaizduojamo civilizacinio centro ir jos santykio su periferija. Kartu bandoma bendrais bruožais nužymėti Lietuvos (siaurąja prasme) ir rytinio Baltijos jūros pakraščio priklausomybę europiniam barbaricum. Siekiama parodyti, kad barbaricum ir jo likutinė vertė, reliktai ir nuosėdos yra netolygiai pasklidusios tarp kitos kilmės kultūrinių sluoksnių bei jų tikrenybių.

Europinio barbaricum idėja

Istoriko užmojis priklauso nuo jo žvilgsnio, kurį [čia] galima nusakyti dvejopai. Pirmiausia, romaniškos ir germaniškos tautos priešais jį iškyla kaip visuma, atsiskirianti nuo trijų panašių sąvokų: visuotinės krikščionybės sąvokos, kuri aprėptų netgi armėnus; vientisos Europos sąvokos, nes turkai yra aziatai, o Rusijos imperija užgriebia visą šiaurinę Aziją ir todėl negalėtų būti nuodugniai suprasta neįsigilinus į Azijos sąlygų visumą; galų gale, panašiausios, lotyniškosios krikščionybės sąvokos, mat šiai priklausančios slaviškos, lat­viškos ir vengriškos etnijos pasižymi savita ir ypatinga prigimtimi ir čia nebus aptariamos1.

Taip nusakydamas savo pirmosios stambios knygos apie romanų ir germanų tautas sumanymą, medžiagą ir formą, XIX a. trečiame dešimtmetyje rašė Leopoldas von Ranke (1795–1886). Šioje trumpoje ištraukoje įamžinta bent keletas ano laiko ir, labai tikėtina, ne tik modernaus istorijos mokslo tėvo turėtų kultūrinių nuostatų, vertybinių įsitikinimų. Apsiribosiu konstatuodamas porą dalykų, aktualesnių mano tekste plėtojamų idėjų požiūriu. Viena vertus, istorikas yra daugiau ar mažiau laisvas savo apsibrėžimuose, kurdamas vienokios ar kitokios apimties istorinius individus. Antra vertus, su šia principine nuostata gana darniai dera išlyga apie slaviškų, baltiškų (mums norėtųsi, kad būtų parašyta litauische, bet Ranke rašo lettische) ir finougriškų genčių savitumą. Tikėtina, kad čia bus suveikusi (nebūtinai autoriui tą reflektuojant) hegeliškoji istorinių ir neistorinių tautų samprata, kai tautos, nesukūrusios valstybės, matomos kaip nevisaverčiai (neistoriniai) etnosai. Svarbiausia čia yra tai, kad Ranke kontinentinę Europą mato nesibaigiančią ties Prūsija, Europos istorijos periferijoje įžvelgdamas neistorinius etnosus (Stämme), paskendusius didžiųjų XIX a. tautų (imperijų) masyvuose.

Istorikas Reinhardas Wenskus. Wikipedia.org nuotrauka

Po pusantro šimtmečio iš Memellando, Šilutės apylinkių, šiandienių Saugų kilęs vokiečių istorikas Reinhardas Wenskus (1916–2002), nemažai laiko paskyręs ankstyvosios prūsų ir Prūsijos istorijos tyrimams, jau po kurio laiko nuo savo bene didžiausio darbo Genčių formavimasis ir gentinė sąranga pasirodymo2, iškėlė klausimą, kas istoriografijoje turima omenyje, vartojant žodį germaniškas, kai teigiama, kad Europos Viduramžiai yra Antikos, krikščionybės ir germaniškumo sintezė? Jis suabejojo įsigalėjusia holistine germaniškumo samprata tardamas, kad nuo Tacito veikalo Germania iš girių ir miškų, pelkių ir šlapynių ūkų tarsi vientisas barbariško pasaulio masyvas iškylanti Germanija anaiptol nebuvo tokia vientisa ir vienalytė. Šiai Germania, taigi transalpinei Europai priklausė ne tik germanai ar keltai, bet ir slavai bei baltai. Ir visos šios gentys, priklausomai nuo jų santykio (ryšių ir kontaktų) su centru (civilizacija), vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau aprašomi ar bent jau paminimi Tacito. Tad Tacito Germania pirmaisiais amžiais po Kristaus aprėpia ženkliai daugiau nei germanų apgyventą teritoriją. Siekiant suprasti ir pažinti jos visumą ir kiekvieną gentį, istoriniam tyrimui būtina pasitelkti antropologiškai orientuotą etnosociologiją.

Iš esmės šios Wenskaus idėjos keletą dešimtmečių liko be atgarsio, nelyginant bekraščio barbarų pasaulio čiabuvio šauksmas tyruose. Ir tikrai ne todėl, kad daugiatomiame Altertumskunde senojo germanų pasaulio žinyne3, kurio vienas pirmųjų sumanytojų ir redaktorių buvo pats Wenskus, – šalia germanų, keltų ir skandinavų nebūtų radęsi vietos slavams ir baltams. Kaip tik čia joms – slavų ir baltų gentims – vietos pagaliau atsirado. Bet todėl, jog šios gentys, tiksliau, jų masyvai, neturėjo savo skriejimo trajektorijos ikikriščioniškame ar tik pakrikštytų genčių (VI–IX a.) europiniame barbaricumo kosme. Ir visgi bent jau enciklopediniu požiūriu slavų ir baltų arealai pateko į germaniškojo pasaulio periferiją – pirmiausia tokiu mastu, kokiu šios gausios, įvairialypės gentys atsidūrė jo įtakos ir interesų lauke. Laikantis įprastų mokslinių konvencijų, toks germaniškasis pasaulis neišsitektų įprastuose vadovėliniuose chronologiniuose rėmuose. Jo chronotopas – įvairios I–XII a. Europos gentys nuo germanų, keltų ir skandinavų iki slavų, baltų ir finougrų. Žongliruojant binarinėmis kategorijomis, šis pasaulis įsivaizduotinas kaip gentinis, oralinis, pagoniškas (politeistiškas).

Lenkų medievistas Karolis Modzelewskis (1937–2019) buvo bene vienas pirmųjų, jei ne pirmasis, kuris po Wenskaus transalpinės barbariškos Europos degermanizacinio manifesto pareiškė, kad visa tai, kas plytėjo į šiaurę nuo Alpių ir į Rytus nuo Reino, romėnams buvo barbaricum, kurio būta labai spalvingo: nuo keltų ir germanų iki slavų, finougrų bei baltų; ir visos šios gentys skirtingu metu ir įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis atsidūrė Romos akiratyje. Negana to, apriboti Euro­pos kultūros ištakas Viduržemio jūros civilizacijos ir krikščionybės palikimu būtų nedovanotinas supaprastinimas, selektyviai kuriantis tariamo Europos kultūros vientisumo vaizdinį4. Pasak Modzelewskio, į kanoninio5 Europos kultūrinio vaizdinio audinį būtina įtraukti europinį barbaricum, kuris nėra kažkur be pėdsakų, taigi ir visų minėtų antlaikiškuose ūkuose paskendusių genčių palikimą.

Apsiribojant germanų ir slavų gentiniais arealais, į Modzelewskio Barbarų Europos masyvą sugulė Tacito Germania ir Helmoldo iš Bosau Chronica Slavorum, kurias skiria daugiau nei tūkstantmetis, Leges barbarorum (VI–IX a.) ir Правда русская (XI–XII a.). Pasak Modzelewskio, nepaisant jų vargiai aprėpiamo nuotolio laike, lyginant šiuos šaltinius peršasi išvada, kad ir vienur, ir kitur susiduriame su panašia antropologine situacija, iššūkiais ir atsaku. Šią išvadą jis prieina kalbėdamas apie tris pamatinius gentinės visuomenės seg­mentus: giminę, gentį, kaimynystę, kuriuos apjungia kolektyvizmas kaip pati barbarinės visuomenės mentaliteto šerdis. Skaitytojui čia gali kilti pagunda susidaryti vientisą europinio barbaricum vaizdą – ir dargi vargiai aprėpiamoje erdvėje nuo Reino iki Dniepro! Tačiau toli gražu taip nėra ir pats Modzelewskis nuo tokio pangermanizmo vienareikšmiškai atsiriboja. Turimi mintyje tik archaiškos gentinės – germanų ir slavų – socialinės tvarkos pamatai. Negali būti nė kalbos, kad kada nors būta monolitinio kontinentinio barbaricum.

Karolis Modzelewskis. Wikipedija.org nuotrauka

Slinktys

Barbaricum ir visi jos vediniai yra keista, sudėtingos tradicijos kategorija, pastaraisiais dešimtmečiais susilaukianti vis ryžtingesnės akademinės kritikos ir atmetimo. Suprantama, pirmiausia tai pasakytina apie vokietkalbę istoriografiją, mat prancūzakalbėje ar anglosaksiškoje humanitarikoje čia didelės problemos nematoma.

Ši kategorija yra paslanki ir todėl universali. Ji priklauso asimetriškų opozicinių sąvokų (helėnai – barbarai), eliminuojančių abipusį pripažinimą (iš savos tapatybės įvardijimo seka kito apibrėžimas) ir vienu ar kitu aspektu totalizuojančių ir suabsoliutinančių tikrovę, grupei6. Žodžio istorijos ištakos – antikinėje Graikijoje, kai taip vadintos svetimos senojo Viduržemio pasaulio ar toliau pasklidusios tautos, nesuprantančios graikų kalbos ir nesuprantamai kalbančios. Kaip daugybė kitų sąvokų, žodis buvo perimtas ir prigijo Romos lotyniškoje terpėje. Nuo III a. barbaricum ir jo vediniai naudoti įvardyti erdvei anapus Romos imperijos limes (Amianas Marcelinas, IV a.), taigi visoms į šiaurę nuo Alpių ir į rytus nuo Reino pasklidusioms gentims. Be abejonės, pirmiausia toms, su kuriomis nuo pirmųjų amžių po Kristaus gimimo buvo susiduriama tiesiogiai.

Tačiau sulig cis- ir trans-alpinės Europos priešstata barbaricumo slinktis erdvėje nepasibaigė. Savo užuomazgomis ji tiesiogiai susijusi su civilizacinio centro pokyčiais. Bizantiją čia teks palikti nuošalyje, jai lotyniškoji Europa ir pirmaisiais jos radimosi amžiais, ir vėliau, nepaisant Karolio Didžiojo ambicijų (o gal kaip tik dėl jų), išliko barbariška. V–VI a. sandūroje Vakarų Europoje prasidėjusi christianizacija ir politinių darinių formavimasis turėjo lemtingos įtakos barbaricum suvokimui. Barbarais dabar tapo pagoniškos gentys, besipriešinusios krikšto priėmimui. Vykstant Merovingų valstybės christianizacijai, pastebėtini tam tikri semantiniai pokyčiai. Nuo VII a. pagonims įvardyti vis dažniau taikomas gentiles. Nuo Karolio Didžiojo laikų (VIII a. vidurio) suaktyvėjus vidinei politinei integracijai, christianizacijos misijoms (šv. Bonifacijus, šv. Liudgeris) bei išorinei ekspansijai, buvo atrasti nauji barbarai (fryzai, danai, saksai), kiek vėliau, jau Otonų laikais, panašiai nutiko ir su slavais7. Freizingo vyskupas Otonas Freizingietis (1112–1158) lenkus vadino barbarais, o lenkų kronikininkas Galas Anonimas (1118) tokiais laikė baltus. Taip tarsi buvo pasislinkta nuo antikinio pasaulio barbarų suvokimo (helėnaibarbarai) iki viduramžiškos krikščionyspagonys priešstatos. Bendra tai, kad ir viena, ir kita žymėjo kultūrines dichotomijas.

Tačiau svarbiausia – ne šios binarinės schemos, išvedamos iš atsikartojančių ar naujai pasirodančių kitą apibūdinančių žodžių (gens, gentiles, pagani, sarraceni, barbaras ac feras nationes, more barbarico). Su laiku visi jie tapo štampais, slepiančiais turinį, kuris savo laiku menkai kam terūpėjo. Vis dėlto vargu, ar visus tokius įvardijimus tiktų paaiškinti vien per interprae­tatio romana schemą, tarsi iš antikinės lotyniškosios katalikiška virstanti Europa, ypač jos išsilavinusioji dvasininkija, būtų sukūrusi įvariausių ikikrikščioniškų genčių kultūros ir religijos vientisumo ir homogeniškumo iliuziją, pradedant VI–IX a. germanais, per X–XII a. slavus ir baigiant XIII–XIV a. baltais. Žinoma, apskritai niveliacijos būta, nes krikščionių menkai tesidomėta laukiniais, netašytais, neartikuliuotais barbarais, tik toli gražu ne viskas buvo rašytinių šaltinių kartotės, įsitvirtinę topos. Empirinis turinys – struktūrinis ir vienkartinis, regioninis ir lokalus, institutai ir ritualai, materialieji ir dvasiniai reliktai buvo barbariškumo conditio sine qua non ir gali tapti daugiau ar mažiau apčiuopiami ir identifikuojami. Kas turėta omenyje sakant barbaricum? Pasitelkime mums artimus ir neblogai žinomus pavyzdžius.

Baltiškasis barbaricum

Baltiškojo barbaricum esminė ir banaliausia problema ta, kad iki pat XI a. apie rytinį Baltijos jūros pakraštį esama vos kelių lakoniškų šaltinių užuominų (Kasiodoras, Jordanas, Vulfstanas, Bavarų Geografas). Žinoma, archeologams tai nėra problema, todėl baltiškasis barbaricum atrastas ir įkomponuotas į bendrą I tūkstantmečio pirmos pusės Europos barbariškų genčių vaizdinį8. Jungiamoji grandis su pasaulio centru ir kitomis barbarų gentimis yra ne kas kita kaip gintaras. Istorikai su archeologijos artefaktais dirba vangiai arba nenoriai. Prisiminkime – jei tik buvo įmanoma pamiršti – Marcą Blochą: istorikas tiria žmogų ir jo pėdsakus laike! Tad Lietuvos istoriografijoje barbaricum ne tik kaip istorinė abstrakcija, bet ir kaip euristinė kategorija, didžiąja dalimi kvalifikuojama paviršutiniškai, yra fragmentiškas, kaip ir vienetiniai jos šaltiniai. Geriausiu atveju ji funkcionuoja implicitiškai, kaip dalykas, apie kurį nėra ką daug pasakyti. Juk anuomet jokia valstybe nė nekvepėjo! Barbaricum ir nėra valstybės terpė, nors joje ir randasi tai, kas medievistikoje suvokiama kaip vienokios ar kitokios apimties Viduramžių politinis kūnas. Kokią ilgalaikę įtaką barbariškasis substratas turėjo LDK visuomenei? Jis juk niekur neišnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Juk ankstyvoji Lietuvos valstybė, tarsi Chlodvigo laikų Frankų karalystė, tebebuvo barbariška! Ar būta tik iš ūkuose paskendusių upių slėnių ataidinčio skambančio molio?

Čia prasminga paminėti keletą vardų, be kurių šiandienė Lietuvos humanitarika būtų neįsivaizduojama. Savo įžvalgomis jie priartėjo prie to, kas šiame tekste vadinama barbaricum ir išplėtojo tyrimus esminių ikikrikščioniškų ar tik pakrikštytų baltų visuomenių gyvenimo sričių: materialybės, dvasinio pasaulio ir kalbos.

Edvardas Gudavičius. Kadras iš pirmosios „Būtovės slėpinių“ laidos

Lietuvos istoriografijoje turbūt vienas pirmųjų tokių titanų buvo Edvardas Gudavičius, atsispyręs nuo bene mažiausiai ideologine tuščiakalbe atmieštos marksistinės teorijos ir intelektinę vertę iki šiol išsaugojusios sovietmečio istoriografijos (Aleksandro Neusichino medievistikos mokyklos, kurios mokinys, beje, buvo ir Aronas Gurevičius9) apie baltus ir jų vietą barbarų Europoje. Gudavičius atkreipė dėmesį į grubiausius kasdienio gyvenimo materialinius dalykus, IX–XI a. užfiksuotus trumpalaikių keliautojų, stebėtojų ir misionierių ar jau XII–XIII a. rytiniame Baltijos jūros pakraštyje bepradėjusių įsikurti krikščionių kolonizatorių. Gentinės visuomenės žemės naudojimo ir priklausomybės specifika (stambiosios žemės nuosavybės plėtros ribojimas), laipsniška alodizacija, baltų alodo (odalio) raida ir netolygumai, turinys ir įvairavimai, disponavimo žeme ribojimai ir paveldėjimo įvairavimai – visa tai tarsi antlaikiškos ikikrikščioniškos epochos baltų visuomenių reiškiniai, (re)konstruojami vienu ypu pasitelkiant baltiškuosius IX–XV a. šaltinius, žvelgiant į Cezario ir Tacito germanų aprašymus ar vėlesnių laikų leges barbarorum bei Viduramžių Skandinavijos bei Vakarų Europos agrarinę ir socialinę istoriją10. Toks sugretinimas bei lyginimas laike ir erdvėje nutolusių ikikrikščioniškų gentinių visuomenių, šiuo atveju – žemės ir jos disponavimo formų, išplaukia iš prielaidos, kad bent jau pirmame tūkstantmetyje ir į šiaurę nuo Alpių, ir rytiniame Baltijos jūros pakraštyje pasklidusios gentys mutatis mutandis priklausė bent jau panašiam gentinės visuomenės materialinių (žemės) santykių arealui. Ir tai liudija ne tik šaltiniai ir jų interpretacijos apie juodą žemę – to laiko didžiausią turtą ir vargą. Juk ne viskas po saule buvo tik juodos žemės dirbimas ir rūpesčiai dėl jos.

Su gamtos ciklais ir astronominiais ciklais sietų antgamtinių jėgų veikimas, kas skirtingomis formomis ir įvairiausiu mastu skleidėsi ant tos pačios žemės, čia ir dabar, nutrinant ribą tarp sacrum ir profanum. Kalbėdamas apie archajinius lietuvių (baltų) religijos ir mitologijos vaizdinius Gintaras Beresnevičius svarstė, kad Romos laikais keltai, germanai, baltai ir slavai galėję sudaryti vieną didelį religinį masyvą, kurio likutinė vertė įvairiomis baltų religijos ir mitologijos nuoskalomis buvo užfiksuota XIII–XIV a. šaltiniuose11. Kulto vietų (šventviečių) struktūra, religinių ritualų pobūdis (mirusiųjų deginimo paprotys, plg. su 802 m. Karolio Didžiojo „draudimu“ saksams) visose transalpinėse keltų, germanų, baltų ir slavų gentyse turėjo bendrų bruožų. Nemažai panašumų galima aptikti ir tūkstantmetį išsitęsusioje transalpinės Europos christianizacijoje – vyksmuose tarp tradicinių senųjų kultų praktikuotojų ir krikščionių misionierių – ką vargu ar galima paaiškinti vien raštingų misionierių stereotipais ir kalkėmis apie pagonis12. Būtent šis į šiaurę nuo Alpių itin skirtingai susiklostydavęs sakytinės ir rašto kultūrų susidūrimas esmingai sieja nuolat čia minimus Europos gentinius arealus.

Filosofas ir kultūros istorikas Vytautas Ališauskas. „Sirenų“ nuotrauka

Vytauto Ališausko darbai, kuriuos jis, kaip reta Lietuvos humanitarinei minčiai, išvengdamas nuvalkiotų ir menkai referentiškų istoriografinių klišių, grakščiai įvardija kaip sakytinio ir rašytinio kultūros ir mąstymo modelių susidūrimą13, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, bent jau iš dalies priskirtini prie svarstymų apie europinę barbaricum erdvę, kurios dydis atvirkščiai proporcingai kito christianizacijos plėtrai. Ir čia, konkrečiai atsigręžiant į Ališausko baltiškosios ir lietuviškosios erdvės tyrimus (X–XV a.), kartu turint mintyje platesnius europinius tolius (VI–XII a. germanai ir slavai), konstatuotinas universalus, iš esmės visoms šioms gentinėms visuomenėms būdingas momentas. Sakytinio, gyvo žodžio raiška ir funkcionavimas pagoniškoje LDK (ir ne tik) yra užfiksuojama tik pačios rašto kultūros. Tik rašytinis žodis yra sakytinės kultūros užčiuopimo ir pažinimo laidas su visomis iš to kylančiomis iškraipymų, supaprastinimų ir niveliacijų rizikomis, tačiau šis skirtingų civilizacinių matricų susidūrimas matomas ne kaip apokaliptinis kolapsas, o veikiau kaip ilgalaikė abipusė sąveika, laipsniškas, vis intensyvesnis rašto skverbimosi į sakytinio žodžio valdas procesas. Turbūt tokią ar bent panašią skirtingų kultūrų ir jų reiškinių sąveiką būtų galima numanyti kalbant apie daugybę skirtingos kilmės universalių socialinių institutų (pavyzdžiui, wergeld – išpirka už žmogų priklausomai nuo jo socialinio statuso; almenda – bendrai konkrečios bendruomenės naudojamos žemės naudmenos; įeigos teisė – teisė naudotis svetimoje žemėje esančiomis naud­menomis: pievomis, drevėmis, upėmis, ežerais; primogenitūros nebuvimas; aklamacija (?) ar vienbalsiškumo principas), kurie ne vieną šimtmetį koegzistavo, o kai kurie ir koegzistuoja iki šiol. Kiekvienas jų turėjo neretai sunkiai identifikuojamą kilmę, raidą ir nebūtinai buvo išstumiamas naujai besirandančių.

Laikas

Tad bene fundamentaliausias klausimas išlieka tas pats: kas suvoktina ir nusakytina kaip barbariška, kas interpretuotina kaip barbarų visuomenės turinys? Juk daugybė reiškinių vargiai gali būti identifikuoti laike, susieti su konkrečia visuomene. Taigi visa ta pilkoji zona, likutinė vertė, užfiksuota visiškai kitokio mąstymo ir kultūrinės tradicijos šaltinių, reliktai ir nuoskalos… Šias likutines vertes, jas maskuojančias, blukinančias ar naikinančias įtakas, skirtingų kultūrinių tradicijų (tikėjimų) susidūrime besirandančias įtampas esmingai iliustruoja vienas istoriografijos istorijos epizodas, tam tikra prasme besitęsiantis nuo XIX a. vokiškosios istorinės teisės mokyklos (historische Rechtsschule).

XIX a. jau minėti leges barbarorum tapo tikru lobynu (teisės) istorikams ieškant germanų genčių pirmapradžių gyvenimo formų (teisinių normų, socialinių institutų, antlaikiškų tradicijų). Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Tie patys vokiečių teisės istorikai atkapstė, kad VI–IX a. barbarų teisynuose, priklausomai nuo konkrečios genties ir užrašymo laiko (pavyzdžiui, burgundų ir bavarų ar tiuringų ir saksų), daugiau ar mažiau esama vadinamosios vulgariosios romėniškosios teisės – degradavusių, nunykusių jos normų – nuosėdų14. Bene didžiausią smūgį pirmapradės germaniškosios senovės stabams ar autentiškiems reliktams sudavė žemyną VI a. palikusių ir Britanijoje prieglobstį suradusių saksų ir anglų genčių palikuonis, Britanijos salyno anglosaksiško periodo istorikas Patrickas Wormaldas, pasak kurio, pirmuosiuose barbarų teisynuose reikia ieškoti ne senosios germaniškosios sąrangos tik­renybių, bet besirandančios kokybiškai naujos politinės struktūros ir jos steigiamų naujovių (verbum regis), taigi tam tikra prasme idealybės (kaip viskas turi būti) ir vargu, ar dalis to, kas anksčiau istorikų buvo matoma kaip autentiška germaniška senovė, tokia iš tiesų yra15. Vien šis pavyzdys, išsirutuliojantis iš kelių bendramačių šaltinių, parodo komplikuotos (istorinės) tikrovės mozaiką (palimpsestą), kuriame persidengia bent keletas skirtingos kilmės ir trukmės kultūrinių sluoksnių (romėniškas, germaniškas, verbum regis), jų socialinės tikrenybės, idealybė ir tikrovė. Tikėtina, kad barbaricum tėra tik vienas jų ir, nepaisant sąlyginai ankstyvų šaltinių, nebūtinai pats išraiškingiausias.

Ta pačia proga probėgšmais primintina, jog XIII–XIV a. rytiniame Baltijos jūros pakraštyje buvo atitinkamai surašyti livoniškoji žemės teisė (landt recht, bur recht) ir Prūsų teisynas (Iura prutenorum)16. Juose galima aptikti ne tik pagoniškosios ir krikščioniškosios, bet ir germaniškosios (?) kultūros pėdsakų. Tad ir šie teisynai skleidžiasi kaip nebendramačių tradicijų saugyklos, kuriose glūdi skirtingos kilmės ir trukmės istorinės tik­renybės. Čia ir esti visas barbaricum žavesys, nes jis pradeda laipsniškai blukti, kai yra užfiksuojamas.

Išties istorikai pernelyg mažai dėmesio skiria laiko, skirtingos reiškinių kilmės ir trukmės (tvermės) klausimams. Dažnai istoriko laikas yra suprimityvintas, linijinis (progresyvistinis) su banaliai griežtais pradžios ir pabaigos riboženkliais. Tai padeda išspręsti daugybę problemų. Kalbėjimas apie laiką, skirtingas įvairių vienalaikių reiškinių trukmes reikalauja metaforų, kalbos figūratyvumo, kuris tarsi neišvengiamas, kai siekiama pasakyti ką nors prasmingo apie laiką, o juk istorikas pats, retai kada tai sąmoningai suvokdamas, kalba apie laiką. Pasak vokiečių istoriko Reinharto Kosellecko (1923–2006), istoriografija gal išlikti mokslu tik su sąlyga, jei ji išplėtos istorinių laikų (istorinio laiko) teoriją. Tvermė ir kaita, stabilumas ir pokytis, ilgalaikiškumas ir nykimas gali būti apčiuopiami tik metaforiškai (erdviškai) ir tik per pačias empiriškai identifikuojamas tikrenybes: reiškinius, įvykius, reliktus, pasižyminčius skirtinga kilme ir trukme bei vienas kitam neretai prieštaringus, vienalaikiškai persidengiančius laike (Gleichzeitigkeit des Ungleichzeitigen). Šį persidengimo fenomeną Koselleckas pavadino laiko sluoksniais (Zeitschichten), daugybiniu temporališkumu17, o Fernandas Braudelis – geologiniu stratigrafiškumu. Būtent todėl bet kokia linijinė chronologija ir įprasta periodizacija yra tik orientacinė, instrumentinė, taigi didaktiška.

Iliustravimui čia visai tinka nurodyti į Gudavičiaus svarstymus apie dar XVI a. Lietuvoje aptinkamą archajišką normą/paprotį, ateinantį iš baltų laikų, riboti laisvą disponavimą alodu (Juliusz Bardach) ar įvairias Pirmojo Lietuvos Statuto teisines normas. Tačiau bene išraiškingiausiai šį daugybinį temporališkumą liudija Ališausko ir su jo ankstesniais darbais susijęs fundamentalus baltiškųjų reliktų istorinių šaltinių leidinys18. Baltiškosios religijos ir mitologijos reliktai, didžiąja dalimi užfiksuoti bažnytiniuose šaltiniuose, XIV–XVIII a. šaltiniuose pasirodo kaip vargiai laike lokalizuotini įvairių liaudiškų prietarų, tikėjimų ir tradicijų blyksniai. Be abejonės, pats jis savo matomą aprėptį įvardijo kitaip, ne taip barbariškai, bet galima numanyti, kad kalbama apie labai panašios kilmės istorinių tikrenybių tvermę ir kaitą.

Epilogas

Istoriografijoje susiklostė tradicija transalpinio barbaricum pradžią sieti su pirmaisiais amžiais po Kristaus suaktyvėjusiais kontaktais tarp Romos ir įvairių genčių apgyventų plačių erdvių anapus limes. Iš antikinio pasaulio perspektyvos baltiškasis barbaricum glūdėjo visiškoje transalpinio barbaricum periferijoje. Jo ankstyvieji atgarsiai rašytinių šaltinių pavidalu ataidi vos girdimai. Kylant krikščioniškajai Europai, su kiek­vienu amžiumi barbaricum erdvė vis traukėsi, buvo atrandami vis nauji barbarai ir baltiškoji periferija pateko į christianizacijos misijų akiratį.

Priklausomai nuo laiko ir erdvės koordinačių, barbariškosios ir krikščioniškosios kultūrų (ir ne tik) susidūrimo ir sąveikos įtampoje radosi skirtingos kilmės reiškinių samplaikos. Turinys, priskirtinas barbaricum, ikikrikščioniškoms ar tik pakrikštytoms visuomenėms yra išblukęs ir užgožtas kitos kilmės ir trukmės reiškinių, tačiau materialinių, dvasinių ir mentalinių tikrenybių lygmenyse yra identifikuojamas ir parodomas jo europinis universalumas ir baltiškasis išskirtinumas (Gudavičius, Beresnevičius, Ališauskas).

Gal kai kam susidarė įspūdis, kad visa tai tik molinės ar bent jau medinės baltiškosios lamentacijos, apraudojimas piliakalnių ir pilkapių (sic!) šešėliuose amžinai prarastos baltiškosios Atlantidos. Tačiau tai yra iškėlimas idėjos, kad barbaricum, šis ne itin korektiškas, bet kuo neutraliau naudojamas žodis bei vaizdinys būtų suvokiamas kaip visuma (transalpinė ikikrikščioniška Europa), kaip ir daugelis kitų daugiau ar mažiau pagrįstų istorinių abstrakcijų. Patinka mums tai ar ne, tos barbariškosios (istorinės) tikrovės palikimas materialiniu, dvasiniu ar mentaliniu pavidalais tebefunkcionavo krikščioniškomis tapusiose visuomenėse ir jų tikrenybių knibždėte knibžda XII–XVI a. rytinio Baltijos jūros pakraščio ir Lietuvos istorijos šaltiniuose.

Barbariškosios (sakytinės, gentinės, ikikrikščioniškosios) kultūrinės tradicijos atgarsiai ataidi ir iki mūsų dienų, jų galima aptikti mūsų socialiniuose bei teisiniuose institutuose (Modzelewski) ar savimonėje ir kūryboje (Ališauskas). Todėl idėja, kad istoriografija yra kognityvinis mokslas, tiriantis žmogiškąją patirtį (Johannes Fried)19, yra ne tokia jau nepamąstoma. Juk įvairios kilmės ir skirtingos trukmės reliktai ir nuoskalos aptinkamos ne tik istoriniuose šaltiniuose. Jos nejučia, įvairiomis formomis (institutų, ritualų, praktikų) nusėda pernelyg daug apie tai negalvojant ir yra nejučia perduodamos iš kartos į kartą, taip formuodamos žmogaus pasaulėžiūros ir mąstymo konfigūraciją.

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ Nr. 3 (2021).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1 Leopold von Ranke, Geschichten der romanischen und germani­schen Völker von 1494 bis 1514, Leipzig: Duncker und Humblot, 1885 (1824), p. V.

2 Reinhard Wenskus, Stammesbildung und Verfassung: Das Werden der frühmittelalterlichen gentes, Köln – Graz: Böhlau, 1961; Reinhard Wenskus, „Probleme der germanisch-deutschen Verfassungs- und Sozialgeschichte im Lichte der Ethnosoziologie“, in: Historische Forschungen für Walter Schlesinger, hrsg. von Helmut Beumann, Köln – Wien: Böhlau Verlag, 1974, p. 20–21.

3 Reallexikon der Germanischen Altertumskunde, t. 35, hrsg. von Herbert Jankuhn, Heinrich Beck, Hans Kuhn, Kurt Ranke und Reinhard Wenskus, Berlin – New York: De Gruyter, 1973–2007.

4 Karol Modzelewski, Barbarų Europa, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: Mintis, 2007, p. 6–7.

5 Plg. Rémi Brague, Ekscentriškoji Europos tapatybė, iš prancūzų kalbos vertė Regina Matuzevičiūtė ir Kristina Kazakevičiūtė, Vilnius: Aidai, 2001; Gerard Delanty, Europos išradimas: Idėja, tapatumas, realybė, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.

6 Reinhart Koselleck, „Zur historisch-politischen Semantik asymmet­rischer Gegenbegriffe“, in: Reinhart Koselleck, Vergange Zukunft: Zur Semantik geschichtlicher Zeiten, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1979, p. 211–259; plg. Arno Borst, „Barbaren, Geschichte eines europäischen Schlagworts“, in: Arno Borst, Barbaren, Ketzer und Artisten: Welten des Mittelalters, München: Piper, 1988, p. 19–31.

7 Bruno Dumézil, „Le Moyen Âge ou l’éloignement de la barbarie“, in: Les Barbares, sous la direction de Bruno Dumézil, Paris: PUF, 2016, p. 75–78.

8 Audronė Bliujienė, „The Backcountry Balts (Aesti) and the ‘Nor­thern Gold’ in Late Antiquity and the Early Middle Ages“, in: Neglected Barbarians, edited by Florin Curta, (ser. Studies in Early Middle Ages, 32), Turnhout: Brepols, p. 13–30; Rasa Banytė-Rowell, „Baltų ryšiai su kitais barbariškosios Europos gyventojais“, in: Lietuvos istorija, t. 2: Geležies amžius, ats. redaktorius Gintautas Zabiela, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 114–129.

9 Aronas Gurevičius mato barbaricum kaip chronotopą, nesibaigiantį su oficialiu krikštu: Арон Гуревич, „Что есть время?“, in: Арон Гуревич, Избранные труды: Средневековый мир, Санкт-Петербург: Издательство Санкт-Петербургского университета, 2007, p. 87–100.

10 Edvardas Gudavičius, „Baltų alodo raida“, in: Edvardas Gudavičius, Lietuvos europėjimo keliais: Istorinės studijos, sudarė Alfredas Bumblauskas ir Rimvydas Petrauskas, Vilnius: Aidai, 2002, p. 87–99; Edvardas Gudavičius, „Baltų alodo paveldėjimas ir disponavimas juo“, in: ibid., p. 100–111; Edvardas Gudavičius, „Aukščiausia žemės nuosavybė „barbarinėje“ Lietuvoje“, in: ibid., p. 112–123. Žinoma, įvairius gentinės visuomenės niuansus akcentuoja jau ir lenkų istorikas Henrykas Łowmiańskis (1898–1984).

11 Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija: Sisteminė studija, Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 9–10.

12 Robert Barlett, „From Paganism to Christianity in Medieval Europe“, in: Christianization and the Rise of Christian Monarchy: Scandinavia, Central Europe and Rus’ c. 900–1200, edited by Nora Berend, Cambridge: Cambridge University Press, 2007, p. 47–72; plg. Henryk Łowmiański, Religia słowian i jej upadek (w. VI–XII), Warszawa: Pań­stwowe wydawnictwo naukowe, 1979, p. 263–318.

13 Vytautas Ališauskas, Sakymas ir rašymas: Kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Aidai, 2009.

14 Hermann Nehlsen, Sklavenrecht zwischen Antike und Mittelalter: Germanisches und römisches Recht in den germanischen Rechtsaufzeichnungen, t. I: Ostgoten, Westgoten, Franken, Langobarden, Göttingen – Frankfurt – Zürich: Musterschmidt, 1972.

15 Patrick Wormald, „Lex scripta and verbum Regis: Legislation and Germanic Kingship from Euric to Cnut“, in: Early Medieval Kingship, edited by Peter Sawyer and Ian Wood, Leeds: University of Leeds, 1977, p. 105–108.

16 „Die altlivländischen Bauerrechte“, in: Mitteilungen aus der livländischen Geschichte, t. 23, hrsg. von Leonid Arbusow, Riga: Nicolai Kymmels Buchhandlung, 1924–1926, p. 1–141; Владимир Пашуто, Помезания, Москва: Издательство Академии Наук СССР, 1955.

17 Reinhart Koselleck, „Über die Theoriebedürftigkeit der Geschichts­wissenschaft“, in: Reinhart Koselleck, Zeitschichten: Studien zur Historik, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2003, p. 302–306; apie Kosellecko laiko sampratą žr. Helge Jordheim, „Against Periodization: Koselleck’s Theory of Multiple Temporalities“, in: History and Theory, 2012, t. 51, nr. 2, p. 151–171.

18 Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (XIV–XVIII a.), sudarė ir parengė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2016.

19 Johannes Fried, Die Aktualität des Mittelalters: Gegen die Überheb­lichkeit unserer Wissensgesellschaft, Stuttgart: Jan Thorbecke, 2002.