Bardai užburtame rate

Keturis dešimtmečius iš savo nugyventų penkiasdešimt šešerių metų artistas Vytautas Kernagis dirbo scenoje. Kaip reta kryptingas menininko gyvenimo kelias. Iš pradžių jo publika buvo Vilniaus paaugliai, susirenkantys mokykloje šokti ir pasiklausyti gyvos roko muzikos. Vėliau – gatvės bičiuliai, bendrakursiai, klausantys jo dainų ir dainuojantys drauge. Tos dainos, parašytos pagal lietuvių poetų eilėraščius, išlaikė V. Kernagį scenoje nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki šio tūkstantmečio septintųjų metų.

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, inteligentiškas patriotas V. Kernagis dainavo aikštėse susirinkusioms minioms – svarbiausiose valstybės šventėse nuolat skambėjo jo balsas. Lengvai bendraujantį sąmojingą artistą ėmė kviestis televizijos, rengiančios žaidimus ir nuotykių šou. Išradingas, taktiškas uždarų vakarų vedimas – taip pat V. Kernagio profesijos dalis. O savaitgaliais jis pasiimdavo gitarą ir važiuodavo į Palangą dainuoti savo jaunystės dainų mažame muzikos klube.

V. Kernagis didžiavosi, kad daug ką Lietuvos estradoje darė pirmas: pradėjo dainuoti poeziją (akustinės baladės), atgaivino kabareto žanrą (kabaretas „Tarp girnų“), dainas pateikė kaip mažus spektaklius, įrodė, kad populiarios gali būti ne vien linksmos, bet ir rimtos programos (Dainos teatras), įteisino konferansjė kaip vakaro šeimininką, o ne numerių pranešėją. V. Kernagio kūryba įvertinta keliomis premijomis, iš kurių garbingiausią – Nacionalinę – artistas priėmė paskutinį savo gyvenimo mėnesį.

Jam rūpėjo, kad estrados žanras, laikomas lengvuoju, būtų gerbiamas, kad šio tikrai nelengvo žanro artistai kuo ilgiau išliktų mūsų atmintyje, būtų žinomi – kaip ir kitų menų kūrėjai. V. Kernagio dėka tarpukario Lietuvos estrados artistas Danielius Dolskis vėl tapo mėgstamas, atpažįstamas ir vėlesnių kartų. Pats jau vadinamas legendiniu, maestro niekada nepamiršdavo paminėti tų muzikantų, su kuriais grojo ir dainavo jaunystėje.

Susitikimai su V. Kernagiu teikia nenusakomą laisvės pojūtį. Laisvės veikti, kurti, maištauti, kitaip vertinti. Be to, nuo jo užsikreti noru gyventi smagiai, su pasigardžiavimu.

Skaitykite teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ („Tyto alba“, 2010 m.) ištrauką. Dalelę to, kas V. Kernagio išgyventa, grota ir dainuota.

Vytautas Kernagis: Suprantu, kad egzistuoja visokiausia poezija, kad kiti rinktųsi ne tai, bet man artimi būtent tokie eilėraščiai. Pagaliau aš kaip aktorius juose galiu pasireikšti: kiekviena Marcelijaus baladė – tiesiog mažas spektakliukas, gyvenimo istorija. Per tokius tekstus man lengviau išreikšti, ką jaučiu, ką noriu pasakyti kitiems. Siužetas labai pagelbsti. Štai dabar su Marcelijum važinėjam kartu, jis skaito savo naujausius eilėraščius, – bet pagal juos dainų jau nenoriu rašyti. Kodėl – nežinau. Gal tiesiog vėl reikia laiko.

Taip apie Marcelijaus Martinaičio kūrybą kalbėjo Vytautas Kernagis 1977-aisiais. Kartu su Martinaičiu Kernagis ėmė koncertuoti 1976 metais. Šįkart artistas jautė poreikį susipažinti su poetu, kurį dainuoja. Marcelijus Martinaitis – ne bendraamžis, o keliolika metų vyresnis. Buvo garsus jau tada, kai mokytoja Laima Abraitytė kvietėsi keturis poetus į atmintiną kavos ir diskusijų vakarą. „Atsimenu tą vakarą 23-iojoj mokykloj, – sako poetas, – bet Kernagio neatsimenu. Tik jo tėvą tuo metu pažinojau, baliavojom jų namuose – kaip paprastai. Ir buvo namuose toks piemuo…“ Bet daug vėliau, pažinęs jau profesionalaus artisto kūrybą, rašė: „Poetai buvo tiesiog nustebinti, kai išgirdo Vytauto Kernagio dainas – jų eiliuotus tekstus taip pat galima atlikti, pasitelkus gitarą, balsą! Ir dar kokius sudėtingus S. Gedos, D. Saukaitytės, V. Šimkaus tekstus! Dainininko pasirodymas viešumoj buvo tikras atradimas poetams – muzikines struktūras galima išvystyti iš kiek kitaip organizuotos poezijos kalbos.“ 

Marcelijus Martinaitis tuo metu domėjosi dainuojamąja poezija.

Marcelijus Martinaitis: Ypač rusų, buvo leidžiama per BBC, klausydavausi. Ir Lietuvoje buvo jau dainuojančių. Kažkas man pasakė, kad yra toks Kernagis, kad dainuoja mano tekstus. Atsirinkau, kad tai Kernagio Kernagiukas. Suvokiau, kad yra ryšys su filmu „Maža išpažintis“. Šiaip aš nepasitikintis žmogus esu. Jeigu man pasako – o, kokia knyga yra! – dar būna blogiau: laukiu kažin ko, paskaitau ir numetu. 

Štai tokiam nepatikliam žmogui pranešama, kad Kernagio Kernagiukas nori jam padainuoti. Martinaitis įsileido artistą, kai jo namuose Muziejaus gatvėje (dabar – Vokiečių), kaip įprasta, prisirinko svečių.

Marcelijus Martinaitis: Ir atėjo toks barzdotas, su džinsais, labai stipriais akiniais… Toks nedrąsus, su gitara. Pradėjo dainuot. Tada sukluso visi. Kubilius (Vytautas Kubilius, lietuvių literatūros tyrinėtojas) sukluso. Neatsimenu pažodžiui, bet, rodos, sako: tas bernas daro gerus darbus. Ką jis dainavo? „Severiutę“, „Ir vėl neturiu mylimosios“, „Žuvelį…“ – galbūt. Gal tada dar Vienažindį padainavo – „Linksminkimos“, „Pasakyki, panytėle“. Saukaitytę dainavo. Ir sukibom mes. Tada Kernagis gal nelabai žinomas buvo. Su draugais padainuodavo, butuose. Viešumoj ar buvo kas? O aš jau tada turėdavau vakarų, važinėdavau vienas ir su Laimonu (Laimonas Noreika, aktorius, skaitovas).

Iš tiesų tada, kai susipažino su poetu, Kernagis dar neturėjo scenos savo dainoms. Filharmonijoje, kur dirbo, vienas su gitara būtų atrodęs keistai – nei jis estradą dainuoja, nei akademinę muziką. Mokyklose padainuodavo. Gediminas Storpirštis, tuomet A. Vienuolio vidurinės mokyklos septintokas, ar ne pirmą kartą ir išgirdo Kernagį, atėjusį į klasę per literatūros pamoką. Jis prisimena, kad Kernagis tada dainavo su Marijumi Šnaru, grojo „gitara, smuiku, visokiais barškalais bei švilpynėmis „keistą“ muziką, kuri vadinosi „Baltojo Nieko dainelės“.

Galimas dalykas, jaunas artistas norėjo rasti ryšį su garsiu poetu, siekdamas įsilieti į sistemą – poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja autorius ir jį deklamuojantis aktorius. Tai visai nepanašu į šiandieninius viešųjų ryšių rengiamus knygų reklamavimus. Poezijos vakarai buvo bendravimo būdas, sielos poreikis, o tokių vakarų maršrutai driekdavosi per visą Lietuvą. 

Kur vyko pirmas bendras jų pasirodymas, Marcelijus Martinaitis nebeprisimena.

Marcelijus Martinaitis: Atsimenu tik, kad buvo gerai. Užsimezgė bendravimas ir bendrumas. Šiaip aš deklamatorių ir dainuotojų nemėgstu. Išskyrus Laimoną. Gal kai Kernagis padainavo, aš iš pirmo karto pajutau, kad jis suvokia eilėraščio partitūrą, intonacijas. Kaip ir Laimonas stengdavosi – neprievartaudavo, nedarydavo iš eilėraščio kokio nors pasisakymo žmonėms gąsdint. Ir taip nuo kažkokio renginuko prasidėjo, prasidėjo, prasidėjo. Ir Geda prisijungė. Turbūt aš juos ir suvedžiau. Taip Kernagis įėjo į literatūrinę aplinką, su kuria iki tol ryšių neturėjo. 

Mes koncertuodavom be jokio honoraro. Patirdavom tik malonumą. Mus nuveždavo, parveždavo. Maršrutai įvairūs: Radviliškis, Klaipėda, Palanga, Vilniuje Universitetas… Buvo laikas, kai užčiuopdavo, kad dainuos Kernagis, ir prisirinkdavo daugybė žmonių. Ir labai greitai tas atsitiko. 

Buvo mūsų koncertas Universiteto aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Atėjome dešimt minučių prieš pradžią ir negalėjome patekti į salę – pilna studentų, net ant palangių ir stati. Mus vedė per aplink, „juodais“ laiptais. Arba koncertas Universiteto kieme priešais Šv. Jonų bažnyčią – pilnas kiemas. Nebūdavo jokių didelių reklamų. Pakabinti keli skelbimėliai, ranka rašyti. Tas pats ir provincijoj. Radviliškio rajono miestuke – pilna, net pagyvenusių žmonių. Man buvo labai netikėtas toks domėjimasis, žmonių ėjimas, klausymasis, pokalbiai po to. Klausimų būdavo visokiausių. Kaip vėliau pirmieji mitingai – toks susikalbėjimas.

Mėginom ne tik dviese važinėti, bet dar ir Alfredas Kukaitis. Nieko, neblogai, bet publikai labiau kibo Kernagis. Keleri metai mūsų su Kernagiu vakarų buvo ypatingi. Kaip ir su Laimonu, bet tada kitokia publika būdavo. Kernagio jauni klausydavo. 

Kaunietis Alfredas Kukaitis nuo 1975 metų studijavo Vilniaus universitete ir taip pat dainavo poeziją, pritardamas sau gitara. Kaune jis buvo įpratęs prie kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus rengtų „Muzikinių trečiadienių“ miesto viešojoje bibliotekoje – tai būdavusios „itin stiprios injekcijos sielai ir protui“. Per teminius vakarus bibliotekoje būdavo pasakojama apie įvairiausią muziką, klausoma. Kukaitis prisimena: „Vykdavo laisvos diskusijos. Neretai dalyvaudavo įdomūs svečiai. Paties Giedriaus Kuprevičiaus komentarai būdavo informatyvūs, stebinantys erudicija, šmaikštūs. Į „trečiadienius“ žmonės veržte veržėsi, kvietimų gauti būdavo labai sudėtinga.“ 

Bet tam, kad ką nors panašaus studentas Kukaitis galėtų rengti Vilniuje, reikėjo postūmio ir pažinčių su menininkais. O ką jis Vilniuje pažinojo? Atsitiktinai buvo susitikęs su Kernagiu dar tuo laiku, kai šis dirbo televizijos režisieriaus asistentu. Paauglystėje, kaip ir kiekvienas jo bendraamžis, buvo matęs „Mažą išpažintį“, tačiau Beno dainos tada jo nesudomino: „Maniau, tai tėra kiemo kupletai, aktorius ir personažas man buvo tapatūs.“

Studijuodamas Universitete Alfredas Kukaitis sužinojo, kad vienos jo kurso draugės brolis – aktorius Vidas Petkevičius iš Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko. Su Vidu Petkevičium ir Kostu Smoriginu Alfredas buvo susipažinęs 1974 metų rudenį Kaune, „Politinės dainos“ vakare – iš tikrųjų tai buvo autorinės dainos forumas, tik pridengtas saugiu pavadinimu ir Giedriaus Kuprevičiaus įkomponuotas į jo rengtą „XX amžiaus muzikos savaitę“. Tas vakaras Profsąjungų kultūros rūmuose (dabar Kauno kultūros rūmai) Kukaičiui atrodė „tarsi Vudstokas sovietų valdomame Kaune. Rūmams teko atlaikyti tikrų tikriausią apgultį. Jaunimas veržėsi vidun net pro grotuotus rūsių langus“. Kernagis tuo laiku tarnavo armijoje. 

Per kurso draugę atsinaujino Alfredo Kukaičio pažintis su tą vakarą sutiktais artistais. 

Alfredas Kukaitis: Vieną lietingą rudens vakarą buvau pakviestas pasisvečiuoti, pamuzikuoti sostinės pakraštyje esančiame namelyje, kuriame darniai studentiškai gyveno dalis jau pažįstamo dešimtuko. K. Smoriginas įjungė juostinį magnetofoną. Nustėrau… Skambėjo V. Kernagio baladės pagal M. Martinaičio eiles: „Rauda boružei“, „Vasaros sapnas“, „Severiutės rauda“, „Žuvelis žvejys“… Išgirdau kitokį Kernagį – prasmingą, artimą, giminingą. Poveikį stiprino tai, kad ir pats savo kūrybos kraitėje turėjau dešimties dainų ciklą pagal M. Martinaičio eiles. (…) Šovė padūkusi mintis surengti vakarą, kuriame poetas skaitytų, o mes su Vytautu dainuotumėme jo eiles. 

Pasirodo, viskas buvo įmanoma. Su Martinaičio šeima artimai draugavo Kukaičio kurso vadovė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, ji ir susitarė su poetu. Kukaitis paskambino Kernagiui. Taip prasidėjo tapę tradiciniai „Poezijos ir muzikos penktadieniai“ talpiausioje Filologijos fakulteto auditorijoje Nr. 118 – maždaug virš „Žaltvykslės“ kavinės. Pirmasis vakaras vyko 1975 metų gruodį.

Alfredas Kukaitis: Sakyti, kad auditorija buvo sausakimša, būtų netikslu – žmonės grūdosi ne tik koridoriuje, bet ir laiptinėje, net kiemelyje. Tai sukėlė nemenkų rūpesčių… Buvo akivaizdu, kad pagrindinis šio antplūdžio „kaltininkas“ – Vytautas Kernagis. Regis, tai net ir jam pačiam buvo kiek netikėta. 

Literatūrologas Donatas Sauka, vienas mylimiausių Filologijos fakulteto dėstytojų, koncertą 118 auditorijoje prisimena 1976 metais „Literatūroje ir mene“ piešdamas kūrybinį Marcelijaus Martinaičio portretą: „Plojome intymiam A. Kukaičio dainų rečitatyvui ir dramatiškoms V. Kernagio baladėms, o, ir dar kaip plojome!“ Iš profesoriaus žodžių suvoki, kad tai buvo ne šiaip koncertas – tai buvo atradimas. Klausytojams – poezijos, įgarsinusios nepasakomas jų būsenas, menininkams – atidžios ir aistringos publikos. Kaip rašo Sauka, visi kalbėjosi, „ginčijosi ir aiškinosi poezijos paradoksus, kasdieniškoje studentų auditorijoje kibirkščiavo įkvėpimo, entuziazmo ir jaunatviško nuoširdumo atmosfera“. Įžvalgus profesorius pajuto netgi būsenas, kurias jauni žmonės slėpė patys nuo savęs: „Gal toks pritarimas poezijai byloja, kad įspėti kai kurie šiandieninei jaunystei būdingi bruožai – visiško pasitikėjimo lūkesys, po ekstravagancija slepiamas gerumas, švelnumas.“ 

Kukaitis ir dabar negali atsigauti, kokia fantastinė, nepakartojama buvusi ano vakaro atmosfera. O tuomet jis net nemokėjo sutramdyti ar paslėpti savo jaudulio. Dėl to, kad tai pirmas vakaras ir kad žmonės netelpa, ir dar jo gitaros ketvirtoji styga nutrūko (tais laikais gauti gitaros stygą buvo nepalyginti sunkiau, nei surengti vakarą su žinomu poetu ir artistu). Kernagis iškart pasiūlė Kukaičiui savo gitarą. „Laiko svetimai gitarai prisijaukinti nebuvo, nes renginio pradžia ir taip gerokai uždelsta. Labai jaudinausi, labai stengiausi susikoncentruoti… Scenoje pasirodžiau pirmas, tariau įžangos žodį. Dėl kažko atsiprašinėjau, nusišnekėjau. Tai kiek užtruko… Po to viskas vyko sklandžiai“, – prisimena. Vakarui pasibaigus Kernagis Kukaičiui pasakė keletą žodžių – iš artisto patirties. Kalbėjo, kaip prisimena Kukaitis, „labai ramiai, be jokių didaktinių intonacijų, tikrai draugiškai“.

Alfredas Kukaitis: Tuo metu dar buvo gyvi gėlių vaikų epochos atgarsiai, anuomet susiformavusių tradicijų trafaretai. Daugumos scenoje grojusiųjų laikysena tarsi bylojo: groju sau, gyvenu savyje. Daugelis grodavo užsimerkę, publikai atsukę nugaras ir t. t. Panašiai elgiausi ir aš. Vengiau žiūrėti į klausytojus. Be to, tuo metu vis dar buvau daugiau gitaristas nei dainuojamosios poezijos žmogus, mano gitaros partijos buvo gan sudėtingos, tai nebuvo vien akompanimentai. Tad tekdavo dažnokai kreipti žvilgsnį į kairiosios rankos pirštus. O Vytautas buvo aktorius. Jis pamokė, kad privalau plačiai atmerkti akis ir žvelgti maždaug į paskutinės eilės centrą. Jei man kyla problemų dėl grojimo, tuomet gal vertėtų supaprastinti gitaros partijas. Tai buvo vienintelis kartas, kai Vytautas Kernagis išsakė kritinę pastabą mano muzikos atžvilgiu. Jau kito vakaro metu atsimerkiau. Efektas pranoko visus lūkesčius. 

Ir dar vieną svarbų dalyką devyniolikmetis filologas tąkart sužinojo iš dvidešimt ketverių metų artisto: Kernagis atkreipė Kukaičio dėmesį, kad šis buvo ne tik pagrindinis rengėjas, bet ir atlikėjas, vakaro dalyvis: „Neetiška buvo taip dažnai nervingai blaškytis laukiančios publikos akivaizdoje, atvirai demonstruoti nerimą, jaudulį. Neetiška sklaidyti klausytojų dėmesį pernelyg užsitęsusiu plepėjimu, avansu tikėtis nuolaidumo. Šią draugišką pamoką išmokau iškart. Daugiau tokios klaidos nepasikartojo.“ Pats Kernagis nei prieš koncertą, nei po koncerto žiūrovams nesirodydavo. Kol jis scenoje – jo visa meilė, visas dėmesys skiriamas publikai. Koncertas baigtas – ir iliuzija baigta.

Tą patį gruodį Kaune dar vyko ir renginys „Politinė daina 75“, jau vadinamas festivaliu. Kernagis atliko savo dainas pagal Vienažindžio eilėraščius – „Pasakyki, panytėle“ ir „Linksminkimos“. Nieko sau politika! Ir ką, jokių saugumiečių? O gal svarbiausia, kaip renginys pristatomas viešumai? Laikraščių iškarpų šūsnyje Kernagis saugojo straipsnį, parašytą Vilniaus universiteto studentės Aušros Ražaitytės. Ten surašyti argumentai, ginantys „Politinę dainą“ nuo galimų ideologinių puolimų. Straipsnyje, pavadintame „Užmuškime karo paukštį!“, cituojamas Alfredas Kukaitis, kaip dalyvaujantis festivalyje antrą kartą: „Politinė daina – ne sausas faktų ir idėjų propagavimas. Apdainuoti gėrį ir grožį, skatinti žmones jo siekti, smerkti mūsų gyvenimo ydas – taip pat kova.“ Pats Kukaitis toje „Politinėje dainoje“ atliko dvi dainas pagal Marcelijaus Martinaičio eiles. Kokiame laikraštyje buvo publikuotas straipsnis, Kernagio apkirptas iki kraštų, nebeatspėsi.

O Martinaitis, Kernagis ir Kukaitis nuo ano 1975 metų gruodžio vakaro Vilniaus universitete tapo lyg ir koncertuojančiu trio. Juos ėmė kviestis Vilniaus aukštosios mokyklos. Be to, Kukaitis prisimena: „G. Kuprevičiaus iniciatyva pasirodėme Kompozitorių sąjungoje ir Kauno menininkų namuose, Vytautui pasirūpinus susitikimas įvyko Teatro draugijoje, Marcelijui – Rašytojų sąjungoje.“ Rašytojų kūrybos vakarus mokyklose, gamyklose, kolūkiuose rengdavo Grožinės literatūros propagandos biuras, kuriam labai tiko poeto ir dviejų dainuojančiųjų jo eiles programa. 

Alfredas Kukaitis: Tad ir toliau trise blaškėmės po visą Lietuvą. Bendravome daug, intensyviai, tačiau vieni kitų namuose nesilankydavome. Tai įvyko, kai Marcelijus pakvietė mus su Vytu paskanauti paties gamintų cepelinų su varške ir mėtomis, degustuoti mėgintuvėliuose laikomų naminių trauktinių, užpiltinių. Prisiragavome tiek, kad į namus grįžome bundančio Vilniaus gatvėmis. Būtent gatvėmis, nes kažkodėl kilo noras pabūti… troleibusais. 

Martinaičiui tada buvo keturiasdešimt metų. 

Kadangi taip intensyviai kartu koncertavo, Kukaitis įniko lankytis pas Kernagį Filharmonijoje ir namuose. Bet artimais draugais jie netapo.

Alfredas Kukaitis: Kažkas buvo jame tokio, kas neleido artimiau pažinti. Kažkoks šarvas. Aplinkai jis buvo labai kietas, tvirtas. Kaip granitas, uola. Labai vyriškas, asketiškas, santūrus. Labai rimtas. Ironizuodavo nuolat, bet niekuomet jo nemačiau nuoširdžiai kvatojančio. Nevengė degtinės, bet niekada nebūdavo apgirtęs. 

Kai susipažinom, buvo labai populiarus. Labai. Be jokios reklamos. Scenoje visada būdavo santūrus, be jokių reveransų publikos atžvilgiu. Į sceną įžengdavo neskubiai, ramiai, bet kažkaip įsakmiai. Tarsi vadas, kuriam nepaklusti neįmanoma. Klausytojų dėmesį kaustyte kaustydavo. Jo statusas muzikoje, visuomenėje, jo įvaizdis, jo neprilygstama įtaiga intrigavo visus, bet ypač – dailiąją lytį. Jos masiškai veržėsi prie jo. Jis tai ignoravo. Pelnytai šlovei irgi buvo akivaizdžiai abejingas. Jis to tarsi nepastebėdavo.

Iki šiol manau, kad jis buvo Aktorius, skaudžiai išgyvenantis dėl to, kad nevaidina teatre. 

Kernagis Kukaičiui yra užsiminęs, kad jam svarbiau ne balades dainuoti, bet režisuoti, baigti mokslus ir įkurti į kabaretą panašų teatriuką. O Kukaitis Kernagiui kalbėdavo apie dainuojamosios poezijos perspektyvas. 

Alfredas Kukaitis: Paskubėjau įsijausti į šio judėjimo ideologo vaidmenį. Žinoma, pagrindinio vedlio vaidmenį mintyse suteikiau Kernagiui. Prisigalvojau tiek, kad kilo mintis viešai, oficialiai kurti, steigti dainuojamosios poezijos kūrybinę sąjungą (analogišką kompozitorių, rašytojų) ir t. t. Vytautas visaip bandė atvėsinti mano įkarštį. Galop tą vakarą pasakė, kad dainuojamoji poezija tėra laisvalaikio forma, jaunystės kliedesiai. Jis turi šeimą, kuriai privalo uždirbti pinigų, žmonai nupirkti kailinius… Dabar manau, kad iš jo pusės tai galėjo būti draugiška provokacija, linksmas paerzinimas, gal savotiška didaktika naivuoliui. Jis buvo vyresnis, labiau patyręs, racionalesnis. Žinojo mano jaunatvišką, naivoką maksimalizmą. 

Kernagio frazės apie kailinius ir teatrą Kukaitį įskaudino. Jis nesuprato, kaip tat komiška: sėdi du vyriškiai siaurame kambaryje, kurio tachta išgulėta iki grindų, o knygų lentyna paveldėta iš dekoracijų sandėlio, ir svaičioja vienas apie naują kūrybinę sąjungą, kitas – apie kailinius žmonai. O Kernagio norą turėti estrados teatriuką – estrados, ne dainuojamosios poezijos! – maksimalistas naivuolis įvertino kaip išdavystę. Pats pripažįsta: „Dabar tai atrodo kvaila. Bet tada buvau devyniolikmetis.“ 

Sigito Gedos poeziją Kernagis dainavo nuo aktorystės studijų pradžios, kai 1970 metais nusipirko Petro Repšio iliustruotą knygą vaikams „Užmigę žirgeliai“. Grįžęs iš armijos, sukūrė „Baltojo Nieko daineles“, atlikdavo jas autoriniuose koncertuose, Palangos estradinės muzikos festivalyje, įrašė plokštelę. Visas „Baltojo Nieko daineles“ dainuodavo kartu, jos ir liko jo jaunystėje. Per visą gyvenimą iš vaikiškosios Sigito Gedos poezijos keliavo tik „Jūrų veršiukėlis“, „Gyvulėlių skraidymas“ ir „Vaikai po lelijom“. 

Vytautas Kernagis: Tai yra pačios gražiausios vaikiškos dainos. Kai vaikai klauso Sigito Gedos poezijos, jie viską supranta. Nes jiems gražu ir gerai. Suaugę – protingi, jie ieško logikos. Neranda – jiems pradeda trūkinėti. Todėl visiems suaugusiems aš sakau: kai dainuoju Gedos vaikiškus eilėraščius, reikia užsimerkti ir pabandyt įsivaizduoti. Aš jums tik tiek galiu pasiūlyti. Atsimenat, buvo tokie rusiški plastilininiai multikai – „Plastilinovaja vorona“ (Plastilininė varna) – ir ten kuo daugiau nesąmonių, tuo gražiau. Geda yra toks. Man taip gražu. 

Kernagio dainuoti Gedos eilėraščiai nesulaukė audringo šlagerių pasisekimo, jų sėkmė buvo santūri. Tiesą sakant, vertėtų kalbėti ne apie plojimų stiprumą, o apie subtilesnį tų kūrinių poveikį. Poetas ir vertėjas Laurynas Katkus apie „Baltojo Nieko daineles“ yra sakęs: „…absoliučiai geriausia Kernagio plokštelė. Ten tokie hipių laikai, bet perkeisti gražiai, su tokia elegancija, su metafizika. Ir muzika – fleita, smuikas. Dar ir dabar šiurpas per nugarą nueina. Antras gabalas yra toksai kovinis, kur Niekas eina kariauti, po to meilės daina. Tos visos potekstės yra tokios didelės ir atviros, gali iškabint labai daug, nors viskas lyg ir lengva, vaikiška. Jis ir paskyręs sūnui.“ Ant balto mažutės plokštelės viršelio – sūnaus Vytuko portretas. 

Geda pirmą kartą išgirdo Kernagį pas Martinaitį. Didžiausią įspūdį poetui padarė tai, kad jaunas artistas dainuoja Vienažindžio „Linksminkimos“, eilėraštį, atėjusį iš XIX amžiaus. 

Sigitas Geda: Sakiau Kernagiui: labai gerai pradedi. Man visada patikdavo žmonės, kurie nuo pradžių atsikasa daiktus. Kad ir koks būtum genialus, bet… ar plokštumoj darai, ar turi dar kokią – išpjautinę – atmintį. Ar suvoki, kas yra istoriškumo jausmas. Kernagis susigrąžino XIX amžiaus literatūrą, kurią kažkam rūpėjo nupjauti. Jo dovana, kad jis ėjo sykiu su tuo, ką lietuviai yra sukūrę prieš tai. Ir nepaprastai žaismingai, talentingai tą panaudojo, turėdamas savo balsą, ironiją. Lietuvoje yra labai gabių žmonių, kurie išbyra tarp pirštų. O jis neišbyrėjo. 

Giminės atsispindi žmoguje, jo kūryboje. Ir gerai, kai atsispindi spontaniškai, nejučia, savaime. Nes kai žmogus savo giminėm didžiuojasi racionaliai, iš to išeina šūdas. Kernagio atveju iš kartos į kartą eina inteligencija, žmogus žino visumą. Nesvarbu, kad visko nemoki ar darai klaidų, bet tu žinai, kokie dalykai yra. Tas tau duoda fundamentą – tu stovi ant savo žemės. O po to daryk, ką nori. Pokario lietuviai, kurių buvo nedaug, turėjo prieškario inteligentų geną, ir Kernagis tą išlaikė. 

Jis labai gerai žinojo, kas yra repertuaras, kas yra lietuvių poezija ir kas yra lietuvių estrada. Jeigu tu šitą daiktą perpranti ir pakeli, tu gali važiuot toliau, kiek tau Dievas davė. Kernagis ėmė Dolskį, bet pirma perprato jį. Kai aš ėmiau Strazdą, aš turėjau perprasti jį, nes Didžiosios Lietuvos poezija prasideda nuo Strazdo. Turi žinoti ir vertinti tai, kas prieš tave sukurta. Kitaip esi Pilypas iš kanapių. 

Sigitą Gedą Vytautas Kernagis ir susirado tada, kai jam parūpo poema „Strazdas“. 1976 metais su Vytautu Grigoliu parengę programą „Toli giedančio paukščio širdy“ pagal Marcelijaus Martinaičio poeziją ir tapę Jaunųjų aktorių konkurso laureatais, abu kurso draugai ruošė antrą programą – šį kartą pagal „Strazdą“.

Sigitas Geda: Susitikom su Kernagiu prie Lenino aikštės ir nuvažiavom pas mane į Karoliniškes. Tada jis man pasakė, kad turi „Strazdą“, jis man paskalambijo. Paprašė leidimo rašyti dainas pagal „Strazdą“. Po to dalyvavome daugybėje žygių su juo. „Strazdo“ premjera buvo Aktorių namuose, paskui mes kitur gastroliavom, dviese po Klaipėdos kraštą važinėjom. „Strazdas“ mūsų programoj buvo ir vaikiškos dainos. Tos vaikiškos – tik apsimetimas, kaip Salvadoro Dali. Kūdikystė sumaišyta su tam tikra mistika, su rimtais dalykais. Cenzūra juk buvo.

Kernagis buvo iš tų žmonių, kurie labai gerbė tikrą poeziją. Kitaip jis nebūtų pasidaręs estrados klasikas – nors gal klaikiai skamba, bet čia jokia naujiena. Jis klasikas. Lygiai taip, kaip Dolskis. Kaip Kernagis jį varijavo, jo reikalas. Bet jis paėmė gatavą modelį ir varijavo pagal save. Čia Dievo dovana. Tik stiprūs žmonės taip gali. Silpni eina šešėliais, spjaudosi, gliaudosi.

Ir dar ką jis turėjo – pats rašė sau tekstus. Kernagio tekstai poetiški. Ir šitą Dievo dovaną jis turėjo. Aplink daug vyrų ir moterų rašė kvailus tekstus ir taikė jiems kvailas melodijas, o jis – ne. Kadangi Kernagis pats rašė eilėraščius, jis žinojo, ko vertas žodis. Ir tas jį gelbėjo. Priešingu atveju mes turėtumėm Ciciną, Žvagulį ar panašų gėrį. 

Kokie skirtingi du Kernagio dainuojami poetai. Marcelijus Martinaitis ramus, delikatus, maloniai bendraujantis, nors pasiutimo netrūksta nei jam, nei jo poezijai. Sigitas Geda – ūmus, gaivališkas, niekada nežinai, kokiu protrūkiu gali baigtis pokalbis. Ir Kernagio bendravimas su Martinaičiu buvo ramesnis, lygesnis, o su Geda patirta nemažai stresų. Geda, sakykime, Kernagiui patarė: nerašyk daugiau tekstų. Kodėl? O taip, tiesiog. Poetas pasakė ir pamiršo, o Kernagiui smūgis. Juk iš autoriteto išgirdo „nerašyk daugiau“, nors tas autoritetas pripažino Kernagio Dievo dovaną poezijai. Tai kodėl patarė neberašyti? „Bet aš ir pats sau tą sakau. Aš per daug prirašiau“, – aiškinosi Geda, po daug metų prisiminęs tą savo patarimą. Ką žinai, gal ir sustabdė. Bent jau po studijų autorinių dainų Kernagio lyg ir nebesukurta. 

Kitą smūgį Kernagis gavo iš Sigito Gedos draugų kompozitorių, o Geda yra draugavęs ir dirbęs gal su trisdešimčia kompozitorių. 

Sigitas Geda: Tai turėjo Kernagis, vargšas, atlaikyti labai rimtas diskusijas su tais kompozitoriais, kurie dabar jau klasikai. Jie šalia gyveno, Karoliniškėse. Šventėm mano keturiasdešimtąjį gimtadienį, ir jie jį, žmogų, išjuokdavo, kad jis tik dviem stygom paskalambija. Nakvojo Kernagis tada, atsimenu, pas mane. Iš ryto buvo toks pajuodęs veidas žmogaus – kada žmogų mirtinai sudirbi, toks būna jo veidas. Mane irgi taip galima sudirbti, kad nemoku to, to ir to.

Lietuva yra tokia šalis, kur niekaip kultūros nesusibalansuoja – nesuvokiama, kad gali būti ir rafinuota kultūra, ponams, gali būti tarnams – daugybė atmainų. Kai Kernagį prispaudė tie klasikai, sakiau, palaukit, Mocartas irgi buvo gatvės menininkas… O jiems reikėjo kažkokių labai subtilių dalykų. Bet Kernagis atlaikė, ir tai man buvo nuostabu. Jie jį daužė iš profesionalios pusės, nes vis dėlto jis nebuvo profesionalas. Bet jis turėjo talentą ištraukti dainą iš eilėraščio. Tegu jo muzika ir nieko neturi bendro su tokia muzika, kokią rašo klasikai. Mes vienas kitą teisiam, kad aš darau vienaip, o kitas daro kitaip. Tokia buvo nesusikalbėjimo esmė. Labai smagu žmogų sudirbt, jeigu esi baigęs Konservatoriją ir labai gerai moki gaidas dėlioti, užmėtyti autoritetais. Kernagis turėdavo daug išgyvenimų dėl to, ką jis daro. O aš jam sakiau: Vytautai, tegu jie pasišakoja, o tu daryk, ką darai. 

Nebūtina įvardyti, kas buvo „tie klasikai“. Taip galvojančių tarp muzikos profesionalų buvo daug. Pavyzdžiui, 1977 metais po savo koncertų Filharmonijoje Kernagis išsikirpo recenziją iš Kauno dienraščio. Ten pagiriama jo pasirinkta gera poezija, pripažįstama, kad Kernagiui „talento netrūksta“, tačiau „bendras įspūdis – visų dainų vienodumas, intonacinis panašumas, akompanimento neišraiškingumas“. Išsikirpo ir puslapius iš „Literatūros ir meno“, pasibraukė poros straipsnių pastraipas, kur jo kūrybą vertina ne muzikai, o literatai ir teatralai. Poetas Eugenijus Matuzevičius rašė: „V. Kernagis sėkmingai sujungia poetinį žodį su muzikiniu fonu (gitara). Jis įdomiai, savitai pasirenka ir poetus, poetinius tekstus, atitinkančius jo rečitatyvinę-muzikinę atlikimo manierą.“ Teatro ir literatūros tyrinėtojas Dovydas Judelevičius pokalbyje su kolegomis pareiškė: „Kad dalis poezijos atliekama su gitara, nėra vien mada ar bandymas prisitaikyti prie popmuzikos skonio. Tai tiesiog noras išreikšti poeziją kitom priemonėm, galbūt daliai žmonių suprantamesne kalba arba tiesiog kitokia meno kalba. Kas yra daroma V. Kernagio – įdomu bent jau literatūros ir aktoriaus meno požiūriu.“ Net kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, karštai tikintis, kad muziką kurti gali tik studijavęs Konservatorijoje kompoziciją, pastebėjo: „…labai įdomus savo dainų atlikėjas Vytautas Kernagis.“ 

Nestudijavę kompozicijos spaudoje buvo vadinami tiesiog „saviveikliniais autoriais“ – tokių po estrados festivalio Palangoje 1976 metais muzikologas Liudas Šaltenis, rašydamas „Literatūrai ir menui“, išvardijo visą sąrašą. Buvo ten ir Vytauto Kernagio pavardė, greta Alvydo Jegelevičiaus, Miko Suraučiaus. „Ką galėtumėte pasakyti apie jų kūrybą?“ – klausė muzikologas kompozitoriaus Eduardo Balsio. Balsys dažnai dalyvaudavo estradinių dainų pirkimo komisijose ir vertino solidžias, turtingas partitūras. Šalteniui kompozitorius tąkart atsakė: „Saviveiklinių autorių dainos labai paįvairino koncertus. Džiugu, kad kai kurie iš jų turi neabejotiną talentą. Išsiskyrė nešabloniškos, nuoširdžios V. Kernagio melodijos – ypač „Baladė apie Severiutę“ M. Martinaičio žodžiais ir „Išeinu“ pagal savos kūrybos tekstą. Kai tokios dainos patenka į profesionalaus aranžuotojo rankas – rezultatas būna geras.“ O kai nepatenka? Kai autorius atlieka savo „Severiutę“ ar „Išeinu“ tik su gitara, kurios akompanimentas muziką studijavusiam žmogui net ir „neišraiškingas“? 

Anuometiniai Kernagio melodijų vertinimai ir ginčai dėl jų vėl buvo prisiminti po gerų trijų dešimtmečių – netikėtu laiku ir netikėtu rakursu. Prisiminė juos žmogus, kurio balso nesigirdėjo viešame ano meto abejojančiųjų chore – muzikantas ir muzikologas Donatas Katkus. 2008 metų kovo 15 dieną Lietuvos televizijos laidoje „In memoriam Vytautui Kernagiui“ Katkus, be jokio noro atrodyti tauresnis nei esąs, papasakojo: „Būdavo konfliktų Filharmonijos estrados skyriuje ir su kolektyvų vadovais, ir su muzikantais, kurie norėjo groti daug labai akordų ir melodijų visokių labai sudėtingų… O čia žmogus tiesiog norėjo teikti labai aiškią, stiprią emociją žiūrovams. Mes su Martinaičiu tada susiginčijom. Martinaitis man sako: „Na, kaip Kernagis?“ Nežinau, sakau, aš tai tokių neklausau. Ir dabar man taip… man taip gėda…“ Nesigėdykit, Maestro, 2007 metais jums vieninteliam atėjo į galvą, kad Vytautas Kernagis vertas Nacionalinės premijos, ir į tą pasiūlymą buvo įsiklausyta.

Iš tiesų muzikavimas buvo tik viena iš daugelio Kernagio kūrybos sudedamųjų dalių. Ne pati svarbiausia, kad ir kaip klaiku tai girdėti muzikams. Kernagis traukė melodiją iš poezijos. Kai rašė dainas, jam rūpėjo išryškinti žodį. Scenoje tam tarnaudavo ir žvilgsnis, laikysena, tembras, bendravimo būdas, to vakaro jo ir klausytojų nuotaikos – unikalus ir neišardomas derinys. Savo paties rašytus tekstus – kaip „Išeinu“ – Kernagis vadino ne eilėraščiais, o dienoraščiais, bet ir iš Marcelijaus Martinaičio, kitų poetų kūrybos jis rinkosi tokius tekstus, kurie skaitomi kaip dienoraščiai – jo gyvenimo, jo kartos jausenos. Tai virsdavo dainuojamais minispektakliais. Šitaip ir atsiskleisdavo Donato Saukos pastebėtas „po ekstravagancija slepiamas gerumas, švelnumas“. 

Kai kada atsiskleidimą reikėdavo apginti, paruošti jam klausytojus. Kernagis savo koncertuose dažnai prieš kiekvieną dainą pakalbėdavo. Tarsi kelią į ją nutiesdavo. Ypač atsargiai – į „Baladę apie Severiutę“.

Vytautas Kernagis: Staiga šauna klausimas, visiškai lygioj vietoj… Pagalvojau, kaip čia išeina – daina prasideda „Aš esu Severiutė…“ Eilėraštį parašė vyras, dainą parašė vyras, dainuoja vyras, sako: „Aš esu Severiutė“ – ir visiems viskas savo vietose. Manau, į kiekvieną klausimą, kurį pats sau užduodi, gali atsirinkti kokius tris keturis atsakymus. Ir pasirenki tą, kuris tau atrodo tikriausias, artimiausias. Aš pasirinkau tokį: kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai vyras ar moteris, kiekvienas turi savo sieloj tokią nedidelę, kartais labai labai slaptą Severiutę. Ir tada tikrai viskas stoja į savo vietas. 

Kernagis dainuoja ramiai, nieko nevaidina – drama atsiveria pati. Klausantis net baisu, kad įvardijamos tokios patirtys, kurioms nežinojai vardo. Taip, Severiutė sieloje labai slapta, bet, pasirodo, tokia didelė… Tačiau tai – artisto ir jo klausytojo paslaptis. 

Marcelijus Martinaitis: Mokėjo jis bendrauti su publika. Kaip ir jo dainos – atrodo, lengvas stilius, bet jis turėjo Dievo dovaną – lengvai, žaidimo forma pasakyti rimtus dalykus, kurių rimtai nepasakysi. Su ta jo maniera sutapo mano „Kukučio baladės“ – rimta ir kartu nerimta. Žaidimas žodžiais. Kernagis mėgo žaisti su publika. Tų dalykų aš pramokau iš jo. Ir visai kitoks būdavau su Laimonu. Nes kita publika.

Su jais abiem koncertuodamas, supratau, kas yra publika. Supratau, kad negalima priversti jos, reikia ją suprast, pajust, tada užsimezga kontaktas. Kernagis sugebėdavo iškart užmegzti ryšį su žmonėm. Salė tada tampa individu. Kaip tai atsitinka, aš nežinau. Tas priklauso nuo to, ką tu padarai arba pasakai – ir didžiulė salė pasidaro vientisa. Kažkoks atsakymas ateina iš ten. Ir su Laimonu tas būdavo. 

Per keletą metų, kol koncertavome kartu, aš nepastebėjau, kad Kernagis būtų paruošęs kokius bendravimo su publika variantus iš anksto: ką jis sakys, kaip reaguos ar kaip juokins. Niekada. Čia jo charakterio lankstumas. Nepaprastai lankstus ir pastabus žmogus. O publika labai įvairi, neatspėsi, kas bus. Sakysim, Radviliškio rajone kaimas, kur mus traktorium vežė per pūgą, tas traktorius vos išjudėjo. Kultūros namai, gal šimtas žmonių – kaimiečiai su skrandom, kažkiek jaunų, o mes jau tokie inteligentai… Bet viskas gerai. Kernagis iš karto surado kontaktą ir buvo toks smagus vakaras. Ir tie žmonės plojo, klausinėjo kažko, išlydėjo vėl į pūgą, į Radviliškį, laukėm traukinio tokioj stotelėj… Kernagis pajuto tą publiką. Koks nors Klasikas atvažiavęs ir yra Klasikas, o čia kažkas sėdi, tokie durneliai, nesupras… Šitaip artistas pažemina publiką. Kernagis to neturėjo. Jis matė publiką ir gerbė tokią, kokia ji yra, rado kanalą prieiti. 

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius „Vytauto Kernagio“ plokštelės anotacijoje pažymi svarbų dalyką: „Virpantis ryšys su aplinka, su klausytoju, betarpiškumas ir pasitikėjimas ne tik savimi, bet ir tais, kurie salėje, įgalino V. Kernagį pasiekti išties imponuojantį meninį įspūdį: jo dainos klausomos atidžiai, galvojant.“ 

Po Lietuvą su kūrybos vakarais Kernagis važinėjo ir su Martinaičiu, ir su Geda, ir su abiem. Ir keturiese – Martinaičio kompoziciją „Toli giedančio paukščio širdy“ ir Gedos „Strazdą“ Kernagis atlikdavo kartu su Vytautu Grigoliu. Šešias poemos giesmes Kernagis dainavo, Grigolis šešias deklamavo. Nedaug kartų publika girdėjo abiejų artistų „Strazdą“ – niūrią istoriją apie tai, kaip žmoguje gimė paukštis ir kaip jis buvo sunaikintas. Taip, Kernagiui ypač rūpi paukštis ir sparnai. Todėl artimiausias jo sielai siužetas – devyniolikmečio Gedos papasakotas poeto Strazdo gyvenimas nuo to momento, kai žmogus pajunta kūrybos jėgą, įkvepia laisvės, iki tada, kai visa tai ciniškai, metodiškai sulaužoma, užgniaužiama, laisvūnas įkišamas į beprotnamį, o gyvenimo pabaigoje: 

Guli senis ant krosnies –

Tie ilgi vakarai –

Paukščio snapas – ar nosis,

Plunksnos ar skudurai…

Sigitas Geda: Kernagio „Strazde“ jautrios labai melodijos yra, po to jis pereina į ironiją, ir po to griežtai. Tam tikras polifonizmas atsiranda, daug sluoksnių, ko po Kernagio, man atrodo, joks lietuvių dainininkas neturi. Jie plokšti, horizontalūs, be niuansų. Už žodžio daugiau nieko nėra.

Lietuvių teatras tuo metu jau buvo išmokęs kalbėti simboliais, o žiūrovai – tą kalbą suprasti. „Strazdas“ atsidūrė lyg ir niekieno erdvėje: ne teatras, bet ir ne estrada, o kalba simboliais, kuriuos reikia šifruoti, kad atpažintum paslėptas prasmes. Kernagis rėkė savo skausmą. Kas išgirdo?

„Strazdas“, – kaip rašė Martinaitis, – dramatiškiausias Kernagio kūrinys.“ Ir dramatiškiausio likimo, galima pridurti. Parašė greitai – per dvi dienas. Greitai ir išnyko iš scenos. Lengviausia būtų manyti, kad tai tipiška sovietmečio istorija: atėjo saugumiečiai ir uždraudė. Už ką? Poema publikuota legalioje knygoje, kurią išleido valstybinė leidykla, – juk ne iš poeto rankraščio Kernagis dainavo. Pasirodo, scenos kūrinį kultūros sargai uždraudė „už galimas asociacijas“, kaip mėgo aiškinti Kernagis. Ir taip uždraudė, kad kurį laiką net buvo neaišku, ar artistui Vytautui Kernagiui dar leis kada nors pasirodyti scenoje. Toliau, pagal Kernagį, įvykiai klostėsi šitaip: kol kultūros ministras nusižeminęs laukė, ką nutars komunistų Centro komiteto Kultūros skyrius, pats artistas tyliai nuėjo į Vilniaus plokštelių studiją „pas idealią moterį Zinutę Nutautaitę“.

Vytautas Kernagis: Kiaulės akis įsidėjau, nutaisiau nekaltą veidą, sakau: Zinute, jūs leidžiat literatūrines plokšteles – mes kaip tik turim. Strazdo, va, metinės artėja, turim paruošę Sigito Gedos „Strazdą“, galėtume įrašyti. Zinutė nieko nežino, sako: Dieve, kaip puiku. Sakau, aš dar paprašysiu, kad Geda plokštelei naujų eilėraščių paskaitytų. Mes įrašome. Ir tuo metu, kol ten visi žiūri – leisti, neleisti, – Vilniaus plokštelių studija paruošia „Strazdo“ plokštelę, ir visi klausosi… Žinokit, mes gyvenome bardakinėj šalyj, bet ta šalis turėjo privalumų. Ne per daug, bet kai kurių turėjo. 

Kernagio pasakojimą apie greitą „Strazdo“ plokštelės įrašymą galima kiek patikslinti. Jeigu įvykiai būtų klostęsi taip, kaip jis pa sakojo, „Strazdas“ būtų jo pirmoji plokštelė – juk scenoje Gedos poema nuskambėjo 1977 metais. Tačiau pirmoji Kernagio plokštelė pasirodė 1978 metais. Po to buvo „Baltojo Nieko dainelės“. Ir tik po keleto metų – 1982-aisiais – atsirado „Strazdas“ baltu Leonardo Gutausko paišytu viršeliu. 

Zina Nutautaitė: Nuo 1966 metų įrašinėjom Lietuvos rašytojų balsus. Trisdešimt šešis įrašėm. Nutarėm, kad reikia Sigitą Gedą įrašyti. Paskambinau jam. Sako, su Vytautu galėtumėm, jis galėtų „Strazdą“ mano įrašyt, nes aš vienas neįskaitysiu visos plokštelės. Girdėjau Kernagio pasakojimus apie „Strazdo“ įrašus. Bala žino… Geda jį pakvietė. O mes manėm, kad Geda pašnekės apie Strazdą ir padeklamuos šiek tiek. Ne, sako, su Kernagiu. Gal jie buvo jau kalbėję, kad reikia gelbėt. Bet iniciatyva – studijos. 

Rusišką pažodinį vertimą kai dariau, rašiau, kas į galvą šovė. Būčiau išvertusi, kas Gedos parašyta – kukuočiau cypėj. Kiekvienas studijoj taip – gelbėjom plokšteles, kurias darėm. Gera komanda. Visi mes savo laiko didvyriai. 

„Strazdą“ draudė, kai artistui buvo dvidešimt šešeri, o šią istoriją mėgdavo prisiminti ir po dvidešimties, ir po trisdešimties metų, rengdamas autorinius vakarus laisvoje Lietuvoje, kurios nebevaldė jokie komunistų centro komitetai. Kernagis mėgo pasakoti, kaip uždraudė jam brangų „Strazdą“, bet nesiryžo jo dainuoti. Galbūt todėl, kad tai sudėtingas, daugiasluoksnis kūrinys, reikalaujantis publikos nusiteikimo ir susikaupimo. „Strazdo“ negali pateikti kitokių kūrinių kontekste, šalia jo nederėtų kitos dainos iš Kernagio repertuaro. Ir Kernagis, papasakojęs savo publikai seną istoriją apie „Strazdo“ uždraudimą, pridurdavo: „Aš jūsų nekankinsiu visokiom Strazdo giesmėm, baisiom tokiom, niūriom.“ 

Vis dėlto kartais Kernagis „Strazdą“ dainuodavo. Pavyzdžiui, per Sigito Gedos šešiasdešimtmetį 2003 metais.

Sigitas Geda: Kai man buvo šešiasdešimt metų, aš jam paskambinau, sakau: Vytai, gal galėtum man padėti. Ne, sako, šnarpščiu. Atsiuntė man Gediminą Storpirštį. Kai buvo antras vakaras Nacionalinėje bibliotekoje, Vytas sudainavo „Strazdą“ – sužviegė jau baisiu, senatvišku balsu. Tai buvo visai kitoks „Strazdas“ nei jaunystėje. Kitas suvokimas! Sakiau, reikia įrašyt iš naujo. Nepadarėm, gyvenimas buvo toks. 

Arba Vilniaus mokytojų namų Dainuojamosios poezijos svetainėje. Svetainės įkūrėjas Gediminas Storpirštis sako: „Ir šiais laikais „Strazdas“ darydavo įspūdį. Bet Kernagis kalbėdavo, kad nedaug kur gali grot. Eina laikas, ir vis nėra daug klausytojų, kuriems tu gali atlikti tokį gražų specifinį dalyką.“ Todėl labai knieti daryti išvadą, kad iš tiesų ne komunistai ar saugumiečiai uždraudė Kernagiui giedoti „Strazdą“. Artistui galioja dar ir publikos valdžia. Jos didenybės publikos akivaizdoje Kernagis norėjo visada būti ne tik išklausytas, bet ir laimėtojas. Juk vienas mėgstamiausių jo posakių buvo Michailo Žvaneckio patarimas artistams: „Jeigu išėjote į sceną, malonėkite sulaukti pasisekimo.“ Kernagis cituodavo originalo kalba, nes lietuviškas vertimas su „malonėkite…“, jo nuomone, toli gražu neprilygsta rusiškam: „Jesli vy vyšli na scenu, izvolte polzovatsia uspechom.“ 

Apie klausytojus, kurie „koncerte nenori mąstyti“, Kernagis išsikirpo straipsnį iš 1978 metų „Literatūros ir meno“: kompozitorius Eduardas Balsys dalijasi įspūdžiais apie estradinių dainų konkursą „Vilniaus bokštai“ ir jame skambėjusias dainas. Kernagis pasibraukė Balsio nusistebėjimą: „Betgi keista, kad publika net ošė iš džiaugsmo, išgirdusi paprasčiausią dainelę. Tas noras, kad daina neverstų mąstyti, o tik trankiu ritmu ar skambia melodija iškart pagautų, nėra geras.“