Bari Egizas – vienintelis dailininkas, priklausęs karaimų inteligentijai

Knygoje „Bari Egizas: tapyba, piešiniai“ rašoma, kad šio dailininko vardo lietuvių dailės istorijoje kol kas nėra, o jo pavardė geriau žinoma portreto žanro tyrėjams ir kolekcininkams. Knygos sudarytoja Simona Makselienė teigia, kad Bari Egizas vertas platesnio meno mėgėjų pažinimo ir pripažinimo, todėl ir šia knyga siekta susisteminti Bari Egizo kūrybinį palikimą, saugomą Lietuvoje. Taip pat tikimasi, kad šiam karaimų kilmės dailininkui, radusiam savo lemtį Lietuvoje, bus skirtas deramas dėmesys ir įvertintas jo indėlis į psichologinio portreto žanrą.

Nors apie patį dailininką ir jo kūrybą menotyrininkai žino nedaug, rengiant šią knygą buvo surasta per 100 jo darbų, o šiame albume reprodukuota 108, ir tai yra apytiksliai 90 proc. visų Bari Egizo kūrinių, kuriuos pavyko rasti Lietuvos valstybinėse ir privačiose kolekcijose.

Gyvenimas ir dailininko karjera

Būsimasis dailininkas gimė 1869 m. Odesoje pasiturinčių karaimų šeimoje. Nors beveik nieko nežinoma apie tai, kaip prabėgo Bari Egizo vaikystė, biografijos faktų daugėja jam pradėjus dailės studijas.

1886 m. Bari Egizas įstojo į Odesos dailiųjų menų piešimo mokyklą, ją sėkmingai baigė 1889-aisiais, o kitais metais pradėjo studijas Peterburgo dailės akademijoje. Vėliau pasinėrė į mokytojavimą. Apie 1922 m. išvyko į Turkiją, apsigyveno Konstantinopolyje (dab. Stambule) ir čia įkūrė privačią studiją.

Dailininkas išgarsėjo ne tik kaip peizažų meistras, bet ir kaip puikus portretistas. Įvairių atstovybių ambasadoriai jam mielai užsakinėdavo portretus.

Vilnius

Į Vilnių Bari Egizas atvyko 1938-aisiais ir apsigyveno Žvėryne. Čia artimai bendravo su seserimi Vera ir jos vyru Seraja Šapšalu. Dailininkas jam jautė didelę pagarbą už rūpinimąsi karaimų bendruomenės reikalais. Šapšalų namuose dažnai lankydavosi karaimų bendruomenės šviesuoliai, todėl nenuostabu, kad kai kurie jų tapo ir Bari Egizo draugais.

Tai vienintelis dailininkas, priklausęs karaimų inteligentijos būriui. Amžininkai jį prisimena buvus didelės erudicijos, mėgusį bendrauti su jaunimu, pasakoti apie meną, garsius dailininkus ir jų gyvenimus. Vilniuje Bari Egizas vertėsi privačiomis pamokomis ir piešė portretus.

Atsiliepimų apie dailininko gyvenimą Vilniuje nedaug. Savo kūrinius jis retai eksponuodavo parodose, tarpukariu nedalyvavo nė viename menininkų judėjime, nebuvo įstojęs į kokią nors draugiją ar organizaciją. Tiesa, po karo įstojo į Lietuvos TSR dailininkų sąjungą, tačiau ir jos veikloje aktyviai nedalyvavo.

Žinoma, kad savo kūrinius jis eksponavo tik trijose parodose, todėl ir kritikų liko beveik nepastebėtas.

Bari Egizas mirė 1946 m., palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse. Nors dailininkas neturėjo sekėjų ir nebuvo aktyvus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo dalyvis, ši asmenybė padeda geriau pažinti Vilniaus karaimų kultūrinį gyvenimą, o jo kūryba papildo bendrąją XX a. pirmosios pusės Vilniaus tautinių bendrijų panoramą.

Atrastas braižas

Knygoje „Bari Egizas: tapyba, piešiniai“ rašoma, kad dailininko talentas susiformavo pačioje XIX a. pabaigoje. Jo studijų metu buvo kilusi akademizmo meninių principų krizė, todėl naujus ieškojimus puoselėję jaunieji dailininkai būrėsi aplink Sergejų Diagilevą.

Bari Egizo kūrybą taip pat veikė ir prancūzų tapybos mokykla. Į Paryžių jis atvyko jau pradėjęs savarankišką meninę veiklą ir tobulinosi tuo metu, kai impresionizmą keitė simbolizmas. Itin svarbus tapo pačios tapybos grožis, imta vertinti tapybiškumą, harmoniją, švelnų, tirpstantį atmosferos perteikimą. Vis dėlto dailininkas liko ištikimas realistiniam vaizdavimo principui. Tai patvirtina ir pats menininkas: „Savo kūriniuose aš laikiausi realizmo krypties, įspūdžius perteikdavau tiesiogiai iš natūros ir daugiausia dėmesio visada skyriau dailiam atlikimui, kompozicijai ir koloritui.“

Realistinė dailininko kūryba kartais balansuoja ant sentimentalaus natūralizmo ribos. Ankstyvojoje jo tapyboje juntama rafinuotų spalvų toninė harmonija, minkštas, tirpstantis oro atmosferos perteikimas. Dailininkas mėgo vaizduoti idealizuotas buitines, sentimentalias scenas. Vėlesniuose jo darbuose sustiprėja realistinė raiška, mažiau dėmesio kreipiama į pačios tapybos grožį.

Bari Egizo kūriniai apibūdinami kaip „talentingai nupiešti portretai ir paveikslai, išsiskiriantys griežtu piešiniu ir elegantišku atlikimu“. Amžininkai taip pat pastebėjo, kad „ilgas ir atidus senųjų portretų meistrų studijavimas padėjo Bari Egizui įsigilinti į vaizduojamąją natūrą, atskleidė jo gebėjimą išreikšti dvasingumą realistiškai“.

Senųjų meistrų ir prancūzų dailininkų kūrybos studijavimas turėjo įtakos ir Bari Egizo tapymo pobūdžiui: „Jo spalvos lengvos, jo natūra drobėse laisva, jo potėpis neužkankintas. […] Lyg išausta iš šviesos ir oro, šviesios lengvos spalvos.“ To meto meno kritikai teigė, kad jo kūrybai būdingas ir sentimentalumas: „Egizas žino betarpiškumo paslaptį: vaikiška šypsena, tyras vaiko žvilgsnis arba gracinga moteriška figūrėlė ir judesiai, ir poza – visa tai dailininkas perteikia paprastai ir lengvai.“

Kūrybos palikimas Lietuvoje

Dailininko kūrybinis palikimas išsibarstęs po visą pasaulį, o Lietuvoje saugoma tik nedidelė to dalis. Bari Egizo kūrinių yra Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Trakų istorijos muziejuose bei privačiose kolekcijose.

Į Dailės muziejų jo kūriniai pateko iš Lidijos Okulevičiūtės rinkinio. Daugiausia kolekcijoje moterų portretų, kur kas mažiau peizažų ir natiurmortų, visiškai nėra figūrinių kompozicijų. Visi portretai tapyti realistine maniera, kiek idealizuoti ir kruopščiai sukurti.

Dailininkas stengėsi perteikti portretuojamųjų išorinį panašumą, kai kuriuose matyti pastangos atskleisti ir psichologinę asmenybės charakteristiką. Ankstyviausias moterų grupės kūrinys – aliejiniais dažais tapytas dailininko sesers Veros Egiz Šapšal portretas (1905). Jame realistine maniera perteiktas jaunos, išdidžios, savo vertę žinančios moters paveikslas. Dailininkas kruopščiai nutapė gyvų akių, kiek valiūkiško žvilgsnio moters veidą, drabužius, subtiliai perteikė medžiagų faktūrų grožį ir jų įvairovę.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame p. Rimai Rutkauskienei ir Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui.

2022 m. sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.