2021 07 02

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Rež. Dalios Ibelhauptaitės operos spektaklio „Faustas“ scena. Almas Švilpa – Mefistofelis. Dmitrijaus Matvejevo / „Vilnius City Opera“ nuotrauka

2021 07 02

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Baritonas A. Švilpa ir dainavimas kaip prigimtinė DNR

ALMAS ŠVILPA – bosas-baritonas, dramatinis baritonas, operos meno asmenybė, šiemet švenčia jubiliejų. Jo sukurti vaidmenys pasižymi aktorine meistryste, charakterio įvairialypiškumu, persikūnijimo-įkūnijimo daugiaveide charizma ir, žinoma, dainavimo talento virtuoziškumu.

Beveik ketvirtį amžiaus A. Švilpa kuria vaidmenis Vokietijoje, Esseno Aalto muzikos teatre. Daugiau kaip penkiasdešimt vaidmenų, kiekvienas – savita patirtis, reikšminga kūrėjui, menininkui, kurio instrumentas yra jis pats. 1993 m. Bazilijaus vaidmeniu Gioacchino Antonio Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ debiutavęs Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, savo tėvynės auditoriją A. Švilpa pradžiugino Mefistofeliu „Vilnius City Opera“ pastatytoje Charles‘io Gunoud operoje „Faustas“ (režisierė Dalia Ibelhauptaitė, premjera – 2017 m. vasario 15 d.) ir ypač sužavėjo Olandu, pernai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro senajame Elinge įspūdingai atliktoje Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ (režisierius Dalius Abaris, premjera – 2020 m. rugpjūčio 1 d.).

Giluminis užkratas

Nuo aštuonerių metų lankėte muzikos mokyklą, mokėtės groti akordeonu, vėliau muzikos meno mokėtės Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabartinė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija). Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigėte profesoriaus Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasėje. Prisiminkite savo kelią, patirtis, suformavusias Jūsų asmenybę, paskatinusias tapti operos solistu. 

Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, kad būtent Stasio Šimkaus aukštesnioji mokykla, kurioje mokiausi dainavimo pas savo pirmąjį mokytoją Vytautą Kliukinską, padarė labai didelę įtaką pasirenkant profesionalų muziko kelią. Per tuos ketverius mokymosi metus gimė begalinis noras kada nors būti geru operos dainininku, tai puoselėju iki šių dienų. 

Būtent mokydamasis S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje pamačiau pirmąją operą, tai buvo Audronės Žigaitytės „Mažvydas“, kurioje dainavo vienas geriausių dainavimo mokytojų, vienas įsimintiniausių bosų Lietuvos istorijoje, vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime – Vladimiras Prudnikovas. Jis šioje operoje atliko pagrindinį Mažvydo vaidmenį, jo bosas mane tada labai sužavėjo, o to negalėčiau pasakyti apie patį veikalą.

Manau, kad tada šis kūrinys buvo man kiek per sudėtingas, net neabejoju, jog dabar išgirdęs priimčiau jį visai kitaip. Turbūt niekas gyvenime nėra atsitiktina, šiaip sau. Dabar, jau žiūrėdamas į tolimą praeitį, suprantu, kad tai buvo ne atsitiktinumas, aš turėjau pamatyti savo būsimą mokytoją vien dėl to, kad susižavėčiau jo asmenybe, kad jau vėliau, studijuodamas jo klasėje, perimčiau iš jo tą giluminį užkratą dainuoti, tikėti tuo, ką darai, ir apskritai didžiulį norą būti scenoje. 

Rež. Daliaus Abario (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro) operos „Skrajojantis olandas“ scena. Almas Švilpa – Olandas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Daliaus Abario (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro) operos „Skrajojantis olandas“ scena. Almas Švilpa – Olandas, Tadas Girininkas – Dalandas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Daliaus Abario (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro) operos „Skrajojantis olandas“ scena. Almas Švilpa – Olandas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Daliaus Abario (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro) operos „Skrajojantis olandas“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Natūraliausias ir individualiausias muzikinis instrumentas

Ką reiškia mokytis dainavimo meno? 

Žmogaus balsas – tai pats natūraliausias, beje, ir pats individualiausias muzikinis instrumentas mūsų žemėje. Dainavimas – seniausiai žinomas būdas muzikuoti, kuris, be abejo, yra mūsų prigimtinėje DNR. Ir vis dėlto dainavimas – tai tikrai nelengvas, daug darbo, fizinių bei emocinių jėgų reikalaujantis procesas. Po vienos pamokos studijų metais profesorius Vladimiras Prudnikovas išsivedė mane į balkoną, iš kurio matėsi šimtai žmonių, einančių Gedimino prospektu, ir pasakė: „Matai, Almai, kiek žmonių… beveik kiekvienas iš jų turi balsą, kiekvienas iš jų vienu ar kitu atveju yra dainavęs ir dainuoja, o kai kurie gal ir visai neblogai, bet profesionalu gal nė vienas iš jų taip ir netaptų.“ 

Tada ne visai supratau, ką norėjo pasakyti profesorius, ir tik su metais, jau stovėdamas profesionalioje scenoje, supratau, kad balsas dainininkui – tai tik vienas ir, ko gero, ne pats svarbiausias instrumentas pasiekti klausytojo širdį, nors, patikėkit, kaip sunku ir apskritai, ar įmanoma išmokti jį valdyti absoliučiai… Bet kokiu atveju reikia stengtis.

Operą palyginčiau su aikštinga karaliene, kuriai stengiuosi būti labai geras, atsidavęs tarnas. Tai viena didžiausių mano gyvenimo aistrų.

Euforija

Jūsų debiutas – Bazilijaus vaidmuo G. A. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“, kas išliko atmintyje?

O taip, savo debiutą 1993 m. balandžio 15 d. atsimenu kaip šiandien, man labai pasisekė, kad galėjau dainuoti Lietuvos nacionalinės operos scenoje su patyrusiais ir gerai žinomais solistais: Alma Buzaite, Arūnu Malikėnu, Vladu Bagdonu, Aleksandru Agamirzovu, diriguojant maestro Rimui Geniušui.

Turbūt nereikia pasakoti, kaip aš, trečio kurso studentas, jaučiausi ir kokia atsakomybė slėgė mano pečius, bet labiausiai prisimenu, kokia euforija buvo dainuoti didžiulėje scenoje su tikru orkestru, vilkint tikrus spektaklio rūbus, su tikru scenos apšvietimu, girdint salėje sėdinčios publikos aplodismentus. Tai buvo mano pirmas kartas, mano pirmoji premjera, kurios, deja, nebegalima pakartoti, bet jausmas ir įspūdžiai yra iki šiol gajūs, kaip ir tą 1993-iųjų balandžio penkioliktosios vakarą. 

Papasakokite apie savo sukurtus vaidmenis. Jų galerijoje – Jūsų dvasiniai, emociniai išgyvenimai, suteikiantys galimybę būti kitam scenoje. 

Savo muzikiniame dainininko kelyje, anot „Operabase“, esu sukūręs 72 vaidmenis, dainavęs ne vienoje dešimtyje skirtingų operos scenų, atlieku repertuarą nuo Georgo Friedricho Händelio iki Albano Bergo, Johanno Strausso, Richardo Wagnerio. Meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad visi mano atlikti vaidmenys buvo man vienodai mieli muzikiniu ar sceniniu atžvilgiu, jeigu pasakyčiau, kad esu patenkintas visų jų atlikimu; meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad esu pasiekęs piką ir nebėra kur tobulėti, ir nebeturiu ambicijų naujiems iššūkiams.

Muzikinis kelias taip susiklostė, o gal ir prigimtis nuvedė, kad šiandien mano repertuarą sudaro daugiausia dramatiniai vaidmenys, tarp jų ir Mefistofelis, ir piktadarys baronas Scarpia, ir kas septynerius metus tegalintis į krantą išlipti Skrajojantis Olandas, ir, be abejo, vikingų Valhalos dievas – Odenas, kuri R. Wagneris „Nibelungų žiedo“ tetralogijoje pavadino Wotanu. Pastarasis, beje, buvo, yra ir, ko gero, visada bus didžiausias iššūkis mano balsui ir fizine, ir dvasine ar moraline prasme. 

Ateityje norėčiau įgyvendinti (ar, sakykime, ko dar galėtų trūkti mano repertuaro skrynelėje) Hansą Sachsą (Hansą Zãksą) iš R. Wagnerio operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ – tai partija, kuri savo išskirtine medžiagos apimtimi neturi analogo ir yra vienas iš tų operos perlų, kuriuos sukūrė šis genijus. 

Rež. Dalios Ibelhauptaitės operos spektaklio „Faustas“ scena. Edgaras Montvidas – Faustas, Almas Švilpa – Mefistofelis. Dmitrijaus Matvejevo / „Vilnius City Opera“ nuotrauka
Rež. Dalios Ibelhauptaitės operos spektaklio „Faustas“ scena. Almas Švilpa – Mefistofelis. Dmitrijaus Matvejevo / „Vilnius City Opera“ nuotrauka
Rež. Dalios Ibelhauptaitės operos spektaklio „Faustas“ scena. Edgaras Montvidas – Faustas, Almas Švilpa – Mefistofelis. Dmitrijaus Matvejevo / „Vilnius City Opera“ nuotrauka

Sprogstantis kūrybinis embrionas piešiamame paveiksle

Jūsų žodžiais, kas yra repeticija? Kokia repeticija būna ideali? 

Mano manymu, ideali repeticija yra tokia, kai ir operos režisierius, ir dirigentas, ir solistas kal̃ba viena – muzikos – kalba; visi yra profesionalai, žinantys, kokiomis spalvomis nori nupiešti tam tikro veikalo paveikslą. 

O premjera? Kokių jausmų, emocijų žadina būsimas naujasis vaidmuo?  

Be abejo, premjera yra išskirtinis įvykis bet kurio menininko gyvenime, nes būtent čia ir dabar gyvybę įgauna tavo taip ilgai brandintas, augintas, puoselėtas kūrybinis embrionas. 

Kiek vaidmens kūrybai Jums turi įtakos grimas, kostiumai, scenografija? 

Esu tradicinio teatro šalininkas, o grimas, kostiumai, apšvietimas, dekoracijos yra, mano nuomone, neatsiejama teatro dalis.

Bendrąja prasme spektaklis – kas tai Jums? Pasidalinkite savo jausena, būsena, kai jis artėja, taip pat kai nuaidi ovacijos, uždanga jau nuleista.

Spektaklis – tai sprogmuo arba, dar geriau pasakius – net ugnikalnis, išsiveržiantis ir vėl nurimstantis. Tai persikūnijimas, išgyvenimas to ar ėjimas į tai, kas tavo asmeniui galbūt ne visada, o gal ir visai nepriimtina, bet kas suteikia šimtą ir vieną atspalvį vaizduotei. Tai kaip šv. Kalėdų stebuklas… Taip ir atlikėjas, po spektaklio nusivalydamas vakaro vaidmens grimą prieš veidrodį, pamažu grįžta į normalų pasaulį. 

Opera yra visų menų sintezė, ypač svarbi solistų partnerystė scenoje. Kaip, Jūsų patyrimu, sukuriama tikroji partnerių bendrystė? 

Gyvenime yra tokia sąvoka „gimininga siela“, taip ir scenoje vieni solistai būna artimesni už kitus, su kuriais pavyksta daug lengviau sukurti vaidmenį. Ar dažnai taip būna? – nežinau, bet norėtųsi, kad tai atsitiktų vis dažniau. 

Šiandien vis dar ryški tendencija, kad režisierius yra svarbiausias statant operą, būtent pagal jo idėją, jo suformuotą koncepciją yra sukuriamas spektaklis. Kaip Jūs tai vertinate?

Mano nuomonė yra gana konservatyvi tuo atžvilgiu, nors man labai patinka šiuolaikiški geri pastatymai. Galvoju, kad genialūs kūriniai yra parašyti tikrų genijų, ir režisieriams reikėtų laikytis tam tikrų kanonų. Geri režisieriai sau būtent ir neleidžia nukrypti nuo partitūros.

Įsimintini pastatymai: Stefano Herheimo „Don Žuanas“, kuris 2006 m. buvo pripažintas geriausiu pastatymu visoje vokiškai kalbančioje Europoje; Dietricho Hilsdorfo „Luisa Miller“ pastatymas, per kurį scenoje važiuoja tikrų tikriausia karieta, pakinkyta šešiais baltais žirgais; ir, be abejo, praėjusią vasarą Klaipėdos Elinge Daliaus Abario pastatytas Richardo Wagnerio „Skrajojantis Olandas“, kuriame Olandas dainuoja savo monologą iš tikrų tikriausio laivo ir juo tiesiog įplaukia į žiūrovų minią. 

Prieš Giuseppe Verdi operą „Rigoletas“ Dresdeno „Semper Opera“ Vokietijoje. Almas Švilpa – Sparafučilė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš Albano Bergo operą „Lulu“ Vienos Nacionalinėje operoje Austrijoje. Almas Švilpa – Atletas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš Albano Bergo operą „Lulu“ Kopenhagos karališkajame teatre Danijoje. Almas Švilpa – Atletas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš Richardo Wagnerio operą „Valkirijos“ Eseno teatre Vokietijoje. Almas Švilpa – Votanas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“ Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein” Vokietijoje. Almas Švilpa – Olandas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš Giuseppe Verdi operą „Nabukas“ Ženevos nacionalinėje operoje Šveicarijoje. Almas Švilpa – Zakaria. Asmeninio archyvo nuotrauka
Almas Švilpa koncerte Kauno pilyje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aistringai atsidavęs aikštingos karalienės tarnas

Kas Jums asmeniškai yra opera?

Operą palyginčiau su aikštinga karaliene, kuriai stengiuosi būti labai geras, atsidavęs tarnas. Tai viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. 

Gerbiamas Almai, operos solisto profesija – kokia ji yra, ko reikalaujanti, kuo apdovanojanti? 

Operos solistas yra žmogus ir muzikos instrumentas, tobulinamas visą gyvenimą. Solistui opera – gyvenimo būdas, nuolatinis važinėjimasis amerikietiškais kalneliais, bandant tarnauti mūzai visomis išgalėmis, gaunant už visa tai didelį pliūpsnį energijos, kurią vadinu emocija.