Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Baritonas S. Zonys: „Įmanoma, jei labai nori“

Portretas.
Steponas Zonys. Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

Baritonas STEPONAS ZONYS šį sezoną tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu. Jaunosios kartos operos solistas jau turi daug įvairių ir skirtingų patirčių Lietuvos teatrų, koncertų salių, taip pat vyksmų išsipildymuose užsienio scenose, o tai skatina pakalbinti jį apie operą ir apskritai apie muziką.

Steponai, prisiminkite savo vaikystę muzikine prasme.

Muzika domėjausi ne visai nuo vaikystės. Pažinti ją ėmiau, kai gavęs iš tėčio dovanų akustinę gitarą pradėjau savarankiškai mokytis groti. Tiesą sakant, sekėsi ne taip ir gerai, skaudėjo pirštus (juokiasi), todėl numečiau ją į šoną. Bet maždaug po metų vėl paėmiau gitarą į rankas ir padedamas interneto mokiausi groti. Vėliau pradėjau mokykloje lankyti muzikos būrelį. Jo vadovas skambino gitara, tad ėmė mokyti mane. Pramokęs groti, ėmiau ir šiek tiek dainuoti, bet norėjau būti gitaristas.

Aštuntoje klasėje reikėjo rinktis kitą mokyklą. Svarsčiau apie studijas konservatorijoje, todėl užsirašiau į Juozo Karoso muzikos mokyklą. Aukščiausiu balu buvau priimtas į gitaros specialybę. Bet kadangi nepažinojau natų, gitaros dėstytojas mane nuteikė, kad nelabai spėsiu ko išmokti ir beveik neturiu galimybių įstoti į konservatoriją. Tada nusprendžiau pabandyti dainuoti ir susiradau privačių mokytojų. Po kelių pamokų viena mokytoja pasakė, kad neturiu balso ir reikėtų rinktis kitą kelią. Ji nusiuntė mane pas kolegą, o šis, nesuteikdamas man vilčių, jai pritarė. Taigi mano vaikystės prisiminimuose muzikos mažai, vos – muzikos pamokos mokykloje ir savarankiškas mokymasis groti gitara.

Ką ryškiausiai prisimenate iš mokslų Stasio Šimkaus konservatorijoje? Kokių pamokų, tuomet galbūt nesuvoktų, prasminė vertė iškyla šiandien, žvelgiant atgal?

Man atrodo, įstojau visiškai netyčia (nusijuokia). Galbūt dėstytojai įžvelgė labai giliai pasislėpusį mano balsą. Egzaminas buvo iš dviejų dalių, dainavimo ir solfedžio. Dainavimo egzamine buvau su gitara, kai visi dainuoja akademinius kūrinius su fortepijono pritarimu, o aš su savo gitara atlikau Eltono Johno dainą „Sacrifice“. Komisija buvo priblokšta (juokdamasis), bet įvertino gerai – aštuonetu. Paskui vyko solfedžio egzaminas. Čia reikia pažinti natas, o to aš nemokėjau. Taigi nesugebėjau atsakyti į egzamino klausimus. Paprašė sudainuoti bent jau C-dur gamą – ir to nemokėjau. Tada paprašė padainuoti bent tokią, kokią mokykloj dainuoja. Tai ir padainavau: do re mi fa sol la si do (juokiasi). Taip ir įstojau.

Mano dėstytojas buvo Vytautas Kliukinskas. Pirmus mėnesius sekėsi labai nekaip, net nesupratau, kad turėsiu mokytis operos (klasikinio dainavimo), nes maniau galėsiu dainuoti roką. Bet laikui bėgant pavyko persilaužti. Būtent šio dėstytojo dėka ėmiau domėtis opera, balso galimybėmis, jis uždegė norą siekti kuo geresnių rezultatų.

Jau pirmųjų mokslo metų pabaigoje Kaune vyko respublikinis dainininkų konkursas, į kurį dėstytojas įkalbino važiuoti, ir taip nutiko, kad laimėjau pirmą vietą. Pajautęs pergalės skonį, fanatiškai įnikau į dainavimą.

Dėstytojas V. Kliukinskas mane visada labai saugojo. Jo duodami patarimai tuo metu man atrodė absurdiški. Trečiais ketvirtais mokymosi metais norėjau dainuoti sudėtingus kūrinius, o dėstytojas griežtai draudė tai daryti. Dabar, baigęs mokslus, būdamas operos solistu, suprantu, kad tai buvo labai teisingas požiūris ir mokymas tausojant balsą, palaipsniui auginant, tobulinant. Esu jam dėkingas už tai.

Portretas.
Steponas Zonys. Agnietės Gelažūnaitės nuotrauka
Portretas.
Steponas Zonys. Agnietės Gelažūnaitės nuotrauka

Vėliau studijavote profesoriaus Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Prisiminkite šią patirtį. Kokius esminius dainavimo meno dalykus perėmėte iš šio mokytojo?

Tuometiniame Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje atsidūriau netikėtai. Dvyliktoje konservatorijos klasėje svarsčiau apie įvairias studijas Lietuvoje ar užsienyje, bet galiausiai ryžausi nueiti į universitetą ir tiesiog įžūliai pasibeldžiau į profesoriaus duris. Jis mane priėmė, pasišnekėjome. E. Kaniava palaikė mano norą ir priėmė į savo klasę. Pas jį labai norėjau stoti todėl, kad savo laiku jis buvo vienas iš geriausių šalies baritonų, žavėjausi jo balsu ir charizma. Iš jo išmokau labai daug, svarbiausia – žiūrėti į dainavimą ne kaip į pareigą, darbą, o visų pirma – malonumą (dėl ko žmogus ir pradeda dainuoti). Žinoma, be visų vokalinės technikos ir interpretacijos žinių, nebūčiau žengęs ir pirmųjų žingsnių profesionalioje scenoje.

Ką bendrąja prasme reiškia mokyti(s) dainavimo meno? Kiek, jūsų nuomone, tai yra talentas kaip duotybė, o kiek tai asmeninis nusiteikimas, ryžtas, taigi charakteris ir valia išlavinti instrumentą – save; kiek tai mokytojo galia, gebėjimas perduoti žinias, atrakinti ir uždegti mokinį, atskleisti jo instrumentą?

Mokytis dainavimo – visų pirma yra labai ilgas, kruopštus, įdomus, labai varginantis, bet malonus procesas, kurio metu sužinai labai daug dalykų apie save patį – kaip veikia tavo organizmas; išmoksti klausyti ne tik savo balso, bet ir savo vidaus; susipažįsti su savo kūnu iš labai arti. Taip pat yra psichologinis aspektas, kuris yra ne ką mažiau svarbus už fizikinį, nes, jei vieną dieną esi laimingas, balsas skamba gerai, jei esi piktas, pavargęs – jau gali būti kažkas negerai. Nors man nuo paauglystės iki pat dabar žmonės sako, įvairiausiais būdais prisiekinėja, jog esu labai talentingas, aš tam nesuteikiu tiek daug dėmesio ir pirmumo. Mano atveju, tai – juodas darbas. Galbūt vienintelis mano talentas – gebėti susikoncentruoti ir suprasti, fiksuoti tai, ką žmonės sako. Visi balsiniai, muzikiniai niuansai – tai sudėtingas, atidus, labai ilgas darbas.

Pedagoginiu požiūriu mokymas kiekvienu atveju yra labai individualus ir asmeniškas. Manęs labai uždegti ir įtikinėti nereikia. Aš labai norėjau pats! Į muzikos mokyklą nuėjau pats! Į konservatoriją – taip pat (net be tėvų žinios); į universitetą – taip pat; konkursų ieškodavau irgi pats! Buvau ir esu labai motyvuotas ir trokštu žinių. Tai matydami dėstytojai norėdavo padėti. Todėl jų pastabas ir pamokas priimdavau labai noriai, dėl to ir pavyko to pasiekti.

Jūsų karjera plėtojasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame 2019 m. buvote įvertintas Metų operos vilties apdovanojimu. Tai įpareigojimas ir galimybė skleistis talentui. Kaip šiandien menate darbo KVMT ir LNOBT pradžią?

KVMT pasirodžiau dar studijuodamas trečiame bakalauro trečiame kurse – pakvietė kurti vaidmenį vaikiškame spektaklyje. Vėliau pasiūlė Moraleso vaidmuo Georges‘o Bizet operoje „Karmen“, kurią dirigavo pats maestro Juozas Domarkas. Tokiam jaunam solistui tai buvo ypatinga patirtis, nors ir labai mažas vaidmuo. Vėliau greitai gavau pasiūlymą prisijungti prie teatro trupės, ėmiau kurti vaidmenis įvairių žanrų spektakliuose. Kaupiau sceninį bagažą.

Atėjo įsimintinas sezonas, kai man pasiūlė dainuoti Giacomo Puccini Bohemoje ir Ruggero Leoncavallo Pajacuose (bendras KVMT ir „Vilnius City“ opera pastatymas). Tai neįkainojama patirtis. Panorau išbandyti jėgas ir kasmetinėje LNOBT solistų perklausoje. Čia man labai pasisekė, nes buvau tik pirmo kurso magistrantas (o galima buvo dalyvauti tik nuo antro magistrantūros kurso). Buvau pakviestas į stažuotojų trupę. Stažuodamasis debiutavau LNOBT nemažais vaidmenimis: Šonaro operoje Giacmo Puccini „Bohema“, Belkorės Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“ ir kt. Aišku, tie metai buvo labai sunkūs, nes turėjau derinti darbus tarp dviejų teatrų, būdavo kad ir keturis penkis kartus per savaitę reikdavo važiuoti iš Vilniaus–Klaipėdą arba priešinga kryptimi.

Pradžia abejuose teatruose buvo sunki, nes buvau labai jaunas, turėjau mažai patirties, slėgė didelė atsakomybė. Išbandymas, kai kolegos už tave dvidešimt ir daugiau metų vyresni. Norisi nuo jų neatsilikti, tačiau tai neįmanoma dėl patirties skirtumų. Stengiausi viską atlikti geriausiai, kaip tuo metu galėjau. Dabartinė mano situacija, siūlomi vaidmenys leidžia manyti, kad man sekėsi visai neblogai. Kiekvieno vaidmens pasiūlymą visuomet priimu kaip avansą, nes Lietuva yra dainininkų – ir gerų dainininkų, turinčių didelę patirtį, – šalis. Neskirstau vaidmenų į didelius ir mažus. Išnagrinėju personažo charakterį ir mėginu jį perteikti, kaip pats suvokiu.

Mano manymu, opera privalo būti įvairi ir prieinama visiems, svarbu, kad ji keltų emocijas, žadintų mąstymą, skatintų diskusijas, tarpusavio bendravimą.

Šio – šimtojo – sezono premjeros svariai ženklina LNOBT gyvenimą. Kas Jums kaip operos solistui yra vertingiausia galimybė tobulėti?

Šis sezonas man yra išskirtinis tuo, kad buvau pakviestas prisijungti prie LNOBT trupės. Šis sezonas man įsimintinas ir todėl, kad šiemet debiutavau šešiais skirtingais vaidmenimis: Marčello Giacomo Puccini operoje „Bohema“ (režisierė ir spektaklio koncepcijos autorė Cristina Mazzavillani Muti), Maksimilianas Leonardo Bernsteino operetėje „Kandidas“ (režisierius Vincent Boussard‘as), Veidrodis šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ (režisierius, choreografas, poezijos autorius, scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkas Itzik Galili), Aizenštainas Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ (režisierius Gediminas Šeduikis), Ponas Astlejus Sergejaus Prokofjevo operoje „Lošėjas“ (režisierius Vasilijus Barchatovas), Bretinji Jules‘io Massenet operoje „Manon“ (režisierius ir kostiumų dailininkas V. Boussard‘as). Šie debiutai įrodo, jog kūrėjai manimi pasitiki, mato mano norą dirbti ir kurti kartu su jais. Esu jiems labai dėkingas.

Kaip vertinate LNOBT, kiek čia yra galimybių skleistis jaunam solistui?

Esu labai dėkingas teatrui už galimybę būti jo dalimi. Kaip jaunas solistas turėjau labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Dažnai tai priklauso ne tik nuo teatro, tačiau nuo paties jauno atlikėjo ambicijų. Teatras suteikia visas įmanomas galimybes, tačiau konkurencija ten yra labai didelė. Tu pats atsakingas už tai, kaip paruoši vaidmenis, kaip pasirodai per spektaklius ir kaip sugebi pasinaudoti tau skirtomis galimybėmis. Juk norinčiųjų dainuoti labai daug, todėl duodamą galimybę privalai išnaudoti maksimaliai.

Steponai, kas, Jūsų manymu, šiandienos žmogui yra opera? Kaip ji turėtų kalbėti: klasika, o gal drąsūs sušiuolaikinti sprendimai yra paveikesni?

Ne visada sušiuolaikinimas yra gerai, yra žmonių, kuriems reikia būtent to, bet yra ir tokių, kuriems reikia tradicinės operos, klasikinio pastatymo. Yra operų, kurioms visai netinka šiuolaikiniai pastatymo rėmai. Mano manymu, opera privalo būti įvairi ir prieinama visiems, svarbu, kad ji keltų emocijas, žadintų mąstymą, skatintų diskusijas, tarpusavio bendravimą. Šiame elektroniniame amžiuje žmonės vis labiau linkę užsidaryti savo komforto zonoje ir įnikti į mobiliuosius įrenginius. Geras operos spektaklis gali atitraukti nuo kasdieninės rutinos, gali šokiruoti ir priversti susimąstyti, pasidomėti vaizduojama istorija, taigi plėsti akiratį ir bendrauti su gyvais žmonėmis, o ne su virtualybe.

Koks žiūrovas, kiek gebate atsiriboti nuo profesijos ir pasinerti į scenos vyksmą? Ar menate savo pirmąjį regėtą spektaklį?

Žiūrovas aš esu tragiškas… Iškart imu galvoti apie specialybės niuansus, bet jei spektaklis yra labai kokybiškas, atlikėjai savo darbą atlieka labai profesionaliai, tuomet visas pasineriu į muziką ir atsipalaiduoju. Man tai – malonumas.

Vienas pirmųjų matytų spektaklių buvo KVMT stebėta Johanno Strausso operetė „Vienos kraujas“. Man labai labai patiko. Taip pat su klase važiavome į LNOBT klausytis Giuseppe‘s Verdi operos „Otelas“ (režisierius Eimuntas Nekrošius), kuri man tiesiog įstrigo atmintyje. Tada operos teatras man atrodė kaip siekiamybė, kurią sunku pasiekti, kaip kosmosas. Atvažiavus iš Klaipėdos, viskas atrodė labai įspūdinga.

Portretas.
Steponas Zonys. Martyno Aleksos nuotrauka
Portretas.
Steponas Zonys. Martyno Aleksos nuotrauka

Opera, operetė, miuziklas Jums, solistui: aktoriui, kuris dainuoja, ar dainininkui, kuris vaidina.

Ir taip, ir taip. Deja, miuziklo žanro muzika manęs nelabai traukia, labiau linkstu prie operos, ji – mano tikslas. Šiandienos operoje vien dainuoti nebeužtenka, turi būti geras aktorius, atletas, dėl ko prakaituoju tris, keturis kartus per savaitę sporto salėje, kad palaikyčiau tinkamą formą. Tai puikiai atsispindi Roberto Wilsono režisuotoje Giacomo Puccini operoje „Turandot“, kur mano personažas Pingas privalo būti ne tik geras dainininkas, bet ir puikus, atletiškas aktorius. Operetėje „Kandidas“ visiems privalu būti puikiems aktoriams, ir apskritai, jei nori perteikti emocijas dainuodamas, be aktorinio niekaip neišsiversi. Tai lygiaverčiai dalykai. Kad atsiskleistų charizma, dainininkui privalomas visas kompleksas.

Jūsų instrumentas – balsas, tad nusakykite jį – save – baritoną.

Iš tiesų balsas – mano instrumentas, be jo neįsivaizduočiau savo kasdienybės. Kaip kiekvienam statybininkui jo įrankių dėžutė, taip manoji įrankių dėžutė – balsas.

Baritonas – vienas dažniausių balso tipų, tad konkurencijos atžvilgiu tai toli gražu nepadeda (šypteli.) Kartu tai įpareigoja kasdien ieškoti būdų, kaip eiti pirmyn ir tobulėti. Rasti, kaip išsiskirti iš daugybės kitų, žinoma, gerąja prasme.

Steponai, kas vyksta Jumyse prieš spektaklį ir po jo?

Prieš spektaklį esu labai susikaupęs, stengiuosi neblaškyti dėmesio, mėgstu tylą, ramybę, kad dieną sukauptą energiją galėčiau atiduoti žiūrovams. O po – atsipalaidavimas, nuovargis, išsikrovimas ir džiaugsmas, jei viskas pavyko gerai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas Jums yra spektaklis bendrąja prasme? Kiek įsigyvenate į personažą, kiek siekiate ir gebate nuo jo atsiriboti?

Kiekvienu vaidmeniu, spektakliu tarsi ieškau dalies savęs, skirtingos istorijos, skirtingais pasauliais ir išgyvenimais, į kuriuos stengiuosi įsikūnyti, juos išgyventi. Rolandas Kazlas pasakęs: „aš stengiuosi įsigyventi į personažą ir, kai, man grįžus namo, šuo manęs neatpažįsta ir pradeda loti – reiškia įsigyvenau teisingai“. Aš taip ir stengiuosi. Būna save pagauni, jog elgiesi kaip kitas žmogus, jog tu esi ne tu, o tas personažas, net imi mąstyti, kaip jis. Atsiriboti sunku, jei įsigyveni šimtu procentų, grįžęs po spektaklio dar jauti emocijas, girdi ausyse muziką, turi praeiti kelios valandos, kol nusiramini ir gali ramiai užmigti.

Ką juntate išgirdęs apie būsimą vaidmenį?

Pirmiausiai apsidžiaugiu. Ir iškart kimbu į darbą.

Ryškiausia įkūnytų, sukurtų vaidmenų patirtis – kokia ji?

Patirties būta visokios, nes vaidmenys yra labai skirtingi. Vienas įsimintiniausių yra pagrindinis Herkaus Manto vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“ (režisierius G. Šeduikis) – labai dramatiškas, kur vyrauja stiprūs vidiniai išgyvenimai dėl mylimosios, kuri yra vokiečių pusėje, dėl savo tautos, žemės, žmonių. Visiškai kitoks yra Figaro vaidmuo Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ (režisierius Emilio Sagi) – tai kirpėjas, žinomas miesto žmogus, visų galų meistras, lekiantis per gyvenimą su vėjeliu ir daina.

Kiekvienas vaidmuo turi atskirą savo istoriją, dėl ko ir yra žavus teatras, kur per savo vieną gyvenimą gali nugyventi daug skirtingų mažų gyvenimų.

Scenos nuotykis, kurį visados prisiminsite.

Viename spektaklyje dalyvauja daug gyvūnų ir yra labai aukšta konstrukcija. Po romantiško meilės dueto, mane pradeda vytis mylimosios vyras, norintis mane nužudyti, ir aš turiu staigiai leistis laiptais žemyn. Bebėgdamas laiptais pamatau, kad laiptų apačioje asilas, kuris neseniai buvo scenoje, atliko gamtinius reikalus… Nuo laiptų mudu nušokome labai sulėtintai, kaip filme „Matrica“. Juokinga ir savotiška patirtis, kurios tikrai nepamiršiu.

Didžiausi išbandymai – tai, kas atrodė neįmanoma, bet išpildė.

Iš prigimties labai bijau aukščio, bet mama Karma kaip tyčia man siunčia tokius pastatymus, kur reikia lipti, vaikščioti ir viską daryti aukštai. Tai, manau, vienas didžiausių iššūkių kuriuos tenka įveikti scenoje. Bet pasirodo viskas yra įmanoma, jei labai nori.

Scena, galimybė kurti vaidmenis, dainuoti žmonėms – kas tai Jums?

Dainavimas man – didžiulis malonumas. Užsidaręs kambaryje ar klasėje dainuodamas vien sienoms, malonumo nepatirsi – norisi, kad tave išgirstų, įvertintų. Man scena reiškia labai daug, tai galimybė dalintis savo malonumu su kitais. Tikiuosi, kad jie irgi patiria tą scenoje iš manęs sklindantį malonumą.

Ko palinkėtumėte operos kūrėjams, patyrėjams ir sau pačiam?

Linkiu, kad kuo daugiau jaunų žmonių pažintų operą, įsimylėtų šią muziką, patirtų jos galią. Linkiu visiems ne tik klausytis, bet ir išgirsti – ne tik operą, muziką, bet ir vieniems kitus. Spinduliuoti gėrį, optimizmą ir svarbiausia, kad žmogus žmogui būti žmogus.