Bažnyčia Lietuvoje – provinciali. Bet ar tai blogai?

Nors pats Pranciškus neretai laikomas progresyviųjų stovyklos atstovu ir dažniausiai savo kalbose kritikuoja tuos, kurie su nostalgija žvelgia į laikus iki Vatikano II susirinkimo, tačiau šįkart kliūva abiem pusėms, galbūt tai popiežiaus netiesioginė reakcija į Bažnyčios Vokietijoje sinodinį kelią, kuris yra visų progresyviųjų katalikų svajonių išsipildymas.

Maža paslaptis, kad nuo pat Vatikano II susirinkimo (tikriausiai ir iki jo) Bažnyčioje egzistuoja dvi stovyklos arba greičiau du požiūriai į Bažnyčią ir jos veikimo būdą pasaulyje. Viena iš jų žvelgia į praeitį – į tai, kokia Bažnyčia buvo; kiti, sakytume, į tai, kokia Ji galėtų būti. Šios abi stovyklos teisingai įvardija esamas problemas, tačiau jų sprendimo būdai pirmiausia remiasi jų iškeltomis idėjomis.

Vieniems atrodo, kad visos negerovės Bažnyčioje dings, kuomet popiežius vėl nešios tiarą ir bus sugrąžintos Mišios lotynų kalba; kita grupė skelbia, jog, jeigu moterys bus šventinamos kunigais, bus laiminamos gėjų poros ir apskritai, jeigu Bažnyčia nustos kištis į suaugusių žmonių porų santykius lovoje – įsigalės visuotinė taika bei gerovė.

Žinoma, toks pristatymas yra ironiškas, nes šių stovyklų mokymas yra daug platesnis ir sudėtingesnis. Svarbiausia turbūt pripažinti, kad jos vienokia ar kitokia forma egzistuoja, ir visi popiežiai nuo Šv. Pauliaus VI stengiasi išlaikyti šias abi grupes Bažnyčios vienybėje.

Šis gana ilgas prologas yra atliepas į „Bernardinų“ religijos temų redaktoriaus prašymą sureaguoti į reakcijas, kilusias po svarstymų nekalta tema apie Bažnyčią ir reitingus. Nemėgstu rašyti apie einamuosius įvykius, ypač lietuviškosios katalikybės terpėje, nes nelaikau savęs ekspertu ar vatikanologu, tačiau įvykdyti redaktoriaus prašymą yra šventa pareiga.

Trijų autorių (kun. N. Pipiro, G. Gailiūtės-Bernotienės ir V. Kilpio) pasvarstymai apie priežastis, kodėl Bažnyčia Lietuvoje pasitiki vis mažiau žmonių, pirmiausia yra tai, ko trūko mūsų katalikiškai žiniasklaidai – kalbėti apie aktualijas. Galima sutikti ar nesutikti su autorių iškeltomis mintimis, bet pirmiausia norisi jiems padėkoti, kad atrado laiko, noro ir savotiškos drąsos (nors, kaip Gabrielė sakytų, anokia čia drąsa).

Galbūt jau atėjo laikas palaidoti tradiciją, kuomet apie Bažnyčios Lietuvoje problemas ir nuoskaudas kalbama už uždarų durų, tarp „patikimų“ žmonių, o viešumoje mes visi laimingi, vieningi ir patenkinti. Tik įvardijus ligą galima pritaikyti gydymą.

Straipsnio įžangoje nusakytos dvi stovyklos, pasirodo, yra ir pas mus – nors kai kam vis dar atrodo, kad esame tikri katalikai Lietuvoje, kur visi savi, nes vieningai ištvėrėm sovietines kančias. Deja, pastarųjų metų įvykiai parodė, kad minėtos skirtingos Bažnyčios vizijos padalino mus nebe į brolius ir seseris, o į savus bei svetimus. Vienoje pusėje – eretikai, masonai ir sorošininkai, o kitoje – klerikalai, tamsuoliai.

Tačiau nenorėčiau kalbėti ne apie šias grupes, bet veikiau apie didžiąją tyliąją masę – trečiąją stovyklą, kurią sudaro likusieji praktikuojantys ir nominalūs katalikai. Apie Bažnyčią, kuri prasideda 30 km už Vilniaus. Taip, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra provinciali tiesiogine to žodžio prasme, nes dauguma parapijų yra miesteliuose ir kaimuose. Ir tikrosios problemos, kurios jaudina vietinius katalikus, nėra tos, apie kurias galvoja ar rašo gyvenantieji Vilniuje ir lankantieji Bernardinų ar Ramintojos bažnyčias.

Daugumai katalikų rūpi, kiek klebonas paims už keturnedielį, o klebonas galvoja, kaip suremontuoti stogą ar sumokėti už elektrą. Didžiuma lietuvių katalikų, tiek pasauliečių, tiek kunigų, gyvena kaip hobitai Grafystėje (čia iš J. R. R. Tolkieno kūrybos, jei kas nežinote), pasauliniai bažnytiniai įvykiai vyksta kažkur toli, ne jų kieme.

Realybė yra tokia, kokia yra, o ne tokia, kokią mes įsivaizduojame. Tad jeigu žmonės unfriendina Bažnyčią, tai dažniausiai dėl daug žemiškesnių nuoskaudų, nei tai, kad ji nelaimina Antano ir Jono santykių. Taip nutinka dėl vietinio klebono, kuris arba geria, arba niekad nebūna parapijoje; dėl to, kad ten neįdomu ir šalta; dėl to, kad niekas nepaaiškina, kodėl reikia eiti į Bažnyčią; galiausiai dėl bendros tendencijos, jog užtenka ateiti per Kalėdas ir laidotuves.

Kažkaip nepastebimai pasibaigė Sinodinio kelio etapas mūsų vietinėse bažnyčiose, o Šventajam Sostui paruoštas apibendrinimas nesukėlė platesnio atgarsio bei aptarimo. „Padarėme, kas liepta, ir gyvenkime po senovei“, – turbūt buvo daugumos mąstysena. O gaila, nes tame dokumente buvo pateikta tai, ko trokštama iš Bažnyčios Lietuvoje: bendrystės tarp kunigų ir pasauliečių, didesnio skaidrumo bei atvirumo.

Per aštuonerius kunigiškus metus man teko ketverius praleisti Ukmergėje, pusantrų – Raseiniuose, o šiuo metu tarnauju trečiuosius Šiluvoje, neskaitant diakonato Kaune, Šančiuose, ir klierikavimo metais pastoracinės praktikos įvairiose Kauno parapijose. Reikėtų atskiro straipsnio, apibendrinančio skirtingas patirtis (jeigu to reikia), tačiau, remdamasis savo ir kitų patirtimi, norėčiau pasidalinti keliais praktiniais pasiūlymais, kuriems įgyvendinti nereikia sušaukti Vatikano III susirinkimo ar laukti vyskupo nurodymo.

Kokie galėtų būti vaistai šiandienos mūsų Bažnyčios negerovėms spręsti? Tikriausiai vienintelis tinkamas atsakymas – tai visų įsitraukimas: pradedant nuo vyskupų, baigiant tais, kurie nebesieja savęs su katalikų bendruomene. Išgirsti ne tik tuos, kurie pritaria mano atstovaujamai pozicijai, bet ir sutarti dėl to, kad nesutariame vienu ar kitu doktrinos ar pastoracijos klausimu.

Kokie dar įmanomi praktiniai sprendimai?

Investuoti į žmones, ne į pastatus. Remontai niekada nesibaigs, bet žmonės, palikę Bažnyčią, į ją taip lengvai nesugrįš. Galbūt geriau lėšas skirti bendruomenės subūrimui: nuo socialinio teisingumo įgyvendinimo darbuotojų atlyginimų atžvilgiu iki piligriminių kelionių ar seminarų.

Siekti ne kiekybės, bet kokybės. Nesidžiaugti, kad Pirmosios Komunijos priėjo 100 vaikų, bet klausti, ką daryti, kad kitą sekmadienį ateitų bent 50.

Parapija – visų, o ne vien klebono reikalas. Dažnas klebonas savo noru ar per prievartą tampa parapijos Car i Bog (valdovu ir Dievu), be kurio valios nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Tačiau toks monarchinis modelis yra varginanti atgyvena, nes kunigą paverčia nebe dvasininku, o statybininku, buhalteriu, verslininku. Tuo tarpu parapijiečiai yra tik statistai be atsakomybės. Pasidalinta atsakomybė ir kuo didesnis pasauliečių įtraukimas į parapijos valdymą visiems išeitų į gera.

Skaidrumas ir atvirumas. Pirmiausia – finansų kontrolė ir viešumas, nes kur slaptumas, ten ir pagundos didesnės; bendruomenės valdymo ir atskaitomybės skaidrumas.

Bendruomenių bendruomenė. Bažnyčia neturėtų būti ritualinių paslaugų biuras, nors taip ir paprasčiau, ir finansiškai naudingiau, bet įvairių bendruomenių visuma. Kuo daugiau maldos grupių, sambūrių – tuo geriau. Nes negali kviesti ateiti į bažnyčią, jei ten be Mišių ir laidotuvių nieko nevyksta. Bažnyčios ateitis yra tikinčiųjų bendruomenėse.

Galiausiai, kiekviena parapija turėtų sudaryti savo veiklos kelerių metų planą: ko siekiama, kur link bus skiriami finansiniai ir žmogiškieji ištekliai? Kokios aplinkos, kurioje yra parapija, tendencijos, specifika? Gal, užuot galvojus apie remontą, reikia planuoti uždarymą?

Žinoma, kiekviena situacija dažniausiai reikalauja konkretaus sprendimo. Svarbu, kad būtų troškimas tuos konkrečius sprendimus priimti.

Kaip kunigui man tenka susidurti su nusivylusiaisiais Bažnyčia kaip institucija – dažnai ir aš pats esu tarp jų. Kartais atrodo, kad mus visus ir jungia nusivylimas. Vyskupai nusivylę kunigais, kunigai – vyskupais ir vieni kitais, pasauliečiai – visais dvasininkais. Jeigu bandytume kalbėti ir išgirsti kitą, to nusivylimo ir nuoskaudų būtų mažiau.

Bažnyčia visada išgyvens krizę ir bus reformuojama, nes ją sudaro žmonės, gyvenantys ne Danguje, o žemėje. Tačiau juk Bažnyčia nėra mūsų projektas, neturėtų tokia būti. Bažnyčios misija – parodyti Kristų, nuvesti pas Kristų ir pasotinti Kristumi. Kitaip kam ji reikalinga? Yra daug įdomesnių ir geresnių organizacijų nei ši. Jeigu kur Bažnyčiai ir reikia sugrįžti – tai prie Kristaus žinios, ne tokios, kokia man patogi, bet tos, kuri parašyta Evangelijoje. Jeigu Bažnyčiai ir reikia progreso, tai ne doktrinos, o sekimo Kristumi srityje. O tai ir yra šventumas.