Bažnyčia priima visus – ir tuos, kurie skiepijasi, ir tuos, kurie atsisako tai daryti

Šis pasidalinimas yra asmeninė refleksija.

Man šis klausimas asmeniškai aktualus, kadangi būsiu vienas iš tų nepaskiepytų žmonių būtent dėl paskutinės priežasties – medikų rekomendacijų (nuo pat vaikystės) nesiskiepyti.

Taip pat pandemijos akivaizdoje esu laisvo ir atsakingo žmogaus apsisprendimo pusėje – ir besiskiepijančiųjų, ir to nedarančiųjų.

Toks požiūris, žinoma, neatitinka valstybinės politikos – visus (daugelį) paskiepyti. Pasauliniu lygiu hegemonišką įtaką visoms valstybėms turi Pasaulio sveikatos organizacija. Tačiau, kai nusileidžiama į paprasto žmogaus padėtį, turime rezultatą, kad tokia politika įgyvendinama darant išorinį spaudimą žmogaus laisvėms ar net darbo vietos išsaugojimui. Kaip gyventi šiems žmonėms, kurie renkasi nepriimti skiepo?

Čia, žinoma, reikia kalbėti atsargiai, kadangi sklando įvairių „antivakserinių“ ideologijų, kurios ydingos, jų pamatai – teorinės pseudomokslinės prielaidos. Kalbant paprastai – tai tiesiog išgalvotas melas. Aš čia ne apie tai.

Dauguma žmonių nori skiepo, ir tai yra puiku – vakcina padeda išvengti sunkių komplikacijų susirgus COVID-19. Tačiau kartu visi supranta, kad vakcinos pagamintos paskubomis, o dalis jų – eksperimentinės. Tad garantijų nėra. Už vakcinos priėmimą ir jos pasekmes atsako tik pats besiskiepijantis asmuo. Ne paslaptis, kad kartais po skiepo sulaukiama ir sunkių šalutinių reakcijų.

Tad turėtume kalbėti, kad yra ir antra radikali pusė – valstybiniai ar mokslininkų „vakseriai“, teigiantys, jog vakcinavimas mus išgelbės, ir viskas, ką turime padaryti, tai pasitikėti mokslu ir jo išvadomis. Atsiprašau. Mokslas ir yra mokslas, o ne tikėjimo dalykas. Sutikti su besąlygiško pasitikėjimo vakcinomis propagavimu sunku. Mokslas – tai ne „šventoji karvė“, ir negalime juo aklai pasikliauti. Jis remiasi empiriniu-eksperimentiniu metodu, ir rezultatas ne visuomet gaunamas toks, kokio buvo tikimasi. Visas pasaulis dabar gyvena eksperimento laiku. Žmonių abejonės turi pagrindo. Abejoti vakcinomis ir jų nesirinkti yra žmogaus teisė – lygiai tokia pati, kaip ir pasiskiepyti.

Tuo metu visuomenė šiuo atžvilgiu padalijama į laisvus veikti ir suvaržytų galimybių – „pavojingų“ ir „saugių“ distinkcija.

Visai neseniai sulaukiau pašaipų iš pasiskiepijusio žmogaus, kad, supraskit, esu „nẽskiepas“ su priekaištu, kodėl neieškau galimybių greičiau gauti vakciną.

Šis žmogus džiaugėsi, kad po skiepo jam atsivėrė visai kitos galimybės ir jis pats kitaip jaučiasi, mažiau rūpesčių keliaujant. Suprantu jį ir džiaugiuosi, kad jam gerai. Tačiau mano atliepas buvo tyla. Deja, pats turėsiu likti „nẽskiepu“ bei laukti, kol baigsis pandemija. Ir kartu ši patirtis padėjo suprasti tuos žmones, kurie galbūt ir dėl ideologinių ar dar kokių priežasčių renkasi nebūti paskiepyti. Ir norisi dar kartą pabrėžti – tai jų teisė!

Žinoma, lieka pareiga saugoti vieniems kitus, ir čia nepaskiepytas žmogus kol kas turi vienintelę galimybę – darytis testus; turime jausti atsakomybę, kad, pavyzdžiui, užsikrėtus COVID-19 per mus ir kiti nebūtų užkrėsti. Svarbu paminėti, jog šiais platintojais gali tapti visi žmonės, taip pat ir paskiepyti (tik mažesniu lygiu). Bendrąjį gėrį dera matyti ne vien per švirkšto adatą.

Kieno pusėn šiandien stoja Bažnyčia: besiskiepijančiųjų, nesiskiepijančiųjų ar abiejose? Žinoma, abiejose! Pagal prognozes, nepaskiepytų žmonių liks maždaug penktadalis, bet Bažnyčia lieka vieta, kur esame viena bendruomenė, lygiavertė visais aspektais – Dievo akivaizdoje ir tarpusavyje. Sekame Kristumi, Jis yra mūsų Mokytojas: „Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: ‘Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.’ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘Noriu, būk švarus!’“ (Mt 8, 2–3) Esame situacijoje, kai sveikas žmogus laikomas tarsi raupsuotuoju. Jį reikia apriboti ir saugoti nuo jo kitus – paskiepytuosius ir prasirgusiuosius COVID-19. Argi neironiška?

Bažnyčia – Dievo Namai visiems.