Bažnyčios mokytojas šv. Izidorius: šventasis eruditas

Apie 560 metus Sevilijoje (Ispanija) gimusio Izidoriaus šeimoje gausu šventųjų. Be jo šventojo aureolę turi dar du jo broliai – abu vyskupai – Leandras ir Fulgencijus bei sesuo Fiorentina. Tačiau iš visų labiausiai išgarsėjo jis: mokymo gilumu ir plačiu išsimokslinimu, kurie leido jam tapti vienu išmintingiausių to laikotarpio žmonių, tikru mokytoju, iš kurio knygų mokėsi ištisos mokslininkų kartos iki pat viduramžių, kai į mokslo pasaulį atėjo didieji teologai scholastai, tokie kaip šv. Tomas Akvinietis, šv. Bonaventūra, Jonas Dunsas Škotas…

Tai, kad jam buvo lemta nuveikti didžius dalykus, jo tėvai nuspėjo dar anksti (bent jau taip pasakoja graži legenda). Jis dar buvo kūdikis, kai ant jo, išnešto pasilepinti šiltoje Ispanijos saulėje, lūpų nutūpė spiečius bičių. Tai mirtinai išgąsdino žindyvę. Bičių spiečiui nuskridus, ant mažylio veido nebuvo matyti nei jokio įgėlimo, nei patinimo žymės, tik lašelis balto saldaus medaus ant rausvų lūpų, simbolizavęs išmintį, kurią įgis šis mažylis.

Tačiau jam kiek paūgėjus nelabai buvo aišku, kaip jis galės įgyti jam išpranašautą išmintį, nes iš mokyklos, į kurią buvo įtaisytas, dažnai su malonumu bėgdavo ir nevaržomas pasileisdavo auksinių javų laukais, kvepiančiais šienu.

Kartą per vieną tokią klajonę jis, sukaitęs ir ištroškęs, sustojo prie šulinio. Moteris sėmė vandenį, ir virvė, prie kurios buvo pririštas kibiras, leidosi kietame rentinio akmenyje įsirėžusia vaga. Izidorius moters paklausė, kaipgi atsirado ta vaga, ir moteris atsakė: „Tai ši netvirta virvė nuolatos ir kantriai gludindama akmenį įveikė jo kietumą.“ Izidorius šį paaiškinimą suprato kaip kvietimą ir ženklą, kad atkaklus, nuolatinis atsidėjimas mokslams galės įveikti ir jo menką norą mokytis. Tad sutelkė visas jėgas, o jo mokytoju tapo ir šiame kelyje jį vedė jo vyresnysis brolis.

Visų šių pastangų rezultatas buvo toks, kad niekas iš jo laikotarpio žmonių negalėjo jam prilygti jo įgyto išsimokslinimo gilumu bei platumu. Tai jam pelnė vieno žymaus jo amžininko Grigaliaus Didžiojo pagyras. Šis apie jį pasakė: „Štai dar vienas Danielius, štai žmogus, pralenksiąs Saliamoną.“

Įšventintas kunigu, Izidorius buvo išrinktas Sevilijos vyskupu. Savo brolio Leandro įpėdiniu tapo tuo metu, kai Ispaniją užplūdo vizigotai. Tačiau Izidorius dėl to nenusiminė. Jis pasitelkė visas savo proto bei uolumo jėgas ir atsidėjo plačiai evangelizacijos kampanijai barbarų gentyse, sugebėjo atversti jas į Kristaus religiją. Tuo pačiu metu jis vadovavo ir vyskupijai: steigė mokyklas ir įkvėpė kultūros bei literatūros atgimimą. Jis netgi įkūrė bažnytinę kolegiją, kuri buvo būsimų seminarijų prototipas, ir didelę savo laiko dalį aukojo būsimiems kunigams ugdyti.

Jis rašė daug ir įvairiomis temomis: pradedant istorija, egzegeze ir baigiant gramatika bei mokslu. Jo žymiausias visai viduramžių kultūrai įtakos turėjęs kūrinys buvo dvidešimties tomų veikalas „Etimologijos“, kuriame Izidorius apibendrino visus tų laikų mokslo pasiekimus pradėdamas žodžių etimologijos aiškinimu.

Izidorius nebuvo originalus mąstytojas ir rašytojas, tačiau jis mokėjo sumaniai surinkti ir susisteminti tai, kas jau buvo parašyta prieš jį. Ir iš tiesų jo veikalai yra tikros antologijos, sutvarkytos remiantis plačia bei organiška pasaulio ir mokslo vizija. Būtent ši ypatybė išgarsino jį kaip didžiausią viduramžių mokytoją ir vieną išmintingiausių Ispanijos Bažnyčios tėvų.

Tačiau Izidorius buvo ir šventasis, didis šventasis. Jo erudicija buvo tokia pat didelė, kaip ir jo artimo meilė, nuolankumas bei atgailos dvasia, todėl jo įtraukimas į šventųjų sąrašus ir Bažnyčios jam po mirties (636 m. Sevilijoje) suteiktas doctor egregius (lot. „iškilusis mokytojas“) titulas buvo savaime suprantami dalykai, tarsi koks antspaudas, tos mįslingo bičių spiečiaus pranašystės patvirtinimas.

Parengta pagal Piero Lazzarino leidinį „Naujoji šventųjų knyga. Mažoji enciklopedija“ („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011 m.).