Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Bažnyčios Motinos

Gintaras Sungaila konferencijoje „Tėvo namai. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

Esame pratę girdėti apie „Bažnyčios Tėvus“, patristiką (lot. patres – tėvai), bet ar nebuvo Bažnyčios Motinų? Juk šventųjų kalendorius pilnas gerbiamų, visais amžiais gyvenusių, krikščionių moterų.

Iš tiesų jų yra daugybė, iš kurių verta mokytis visiems tikintiesiems, ypač – moterims. Vis dėlto nei terminas „Bažnyčios Motinos“, nei „matristika“ nėra prigiję – matyt, todėl, kad tėvais buvo vadinami Visuotinių susirinkimų delegatai bei sprendimų gynėjai, be to, kadangi antikos pasaulyje moterims buvo sunkiau įgyti išsilavinimą, daugelis raštingų vienuolių buvo vyrai. Vyrams, žinoma, vyrų pavyzdžiai bei tekstai natūraliai yra artimesni. Bet ir moterų palikimas liko Bažnyčios šventosios Tradicijos dalimi.

Šiame straipsnyje trumpai peržvelgsime šių iškilių moterų, kurias tikrai verta vadinti Bažnyčios Motinomis, paveldą. Nors Ortodoksų Bažnyčioje Bažnyčios Tėvais vadinami ne tik žmonės, priklausę senovei, bet visų laikų šventieji (taigi ir visų laikų šventosios yra mūsų šventosios Motinos), tačiau dabar apsiribosime I tūkstantmečio pavyzdžiais.

Aušros Vartų Marija. Evgenios Levin nuotrauka

Svarbiausioji Bažnyčios Motina 

Žinoma, kad didžiausioji Bažnyčios šventoji moteris yra Mergelė Marija, ją Bažnyčia vadina „švenčiausiąja“ (gr. Panagia), kuriai angelas sakė: „Tu labiausiai palaiminta tarp moterų.“ Šventajame Rašte jai ypač daug dėmesio skiria Evangelija pagal Luką, kartais vadinama „moterų Evangelija“, nes joje daug vietos skiriama šventosioms moterims. Šv. Lukas pasakoja apie jos pašaukimą, apie vidinius išgyvenimus.

Kiti evangelistai, žinoma, irgi apie ją rašo. Iš apaštalo Jono sužinome, jog Dievo Motinos Marijos prašymu Jėzus Kanos vestuvėse atlieka pirmąjį savo stebuklą, kad apaštalui Jonui nuo kryžiaus Jis sakė: „Tai tavo motina“, o Mergelei Marijai – „Štai tavo sūnus“, taip tarsi atskleisdamas kiekvieno Kristaus sekėjo santykį su Švč. Mergele (Jn 19, 26–27). Tobulai pasišventusi Dievui, atsidavusi Jo valiai ir visiškai tyros širdies, ji yra pavyzdys kiekvieno krikščionio gyvenimui. O jos ypatingoji Jėzaus lydėjimo tarnystė, jos vaidmuo Kanos vestuvėse apreiškia moteriškos krikščioniškos tarnystės pavyzdį – pati nebūdama kunige, Marija aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir sudaro sąlygas Jėzui veikti.

Aleksandro Ivanovo „Jėzaus apsireiškimas Marijai Magdalietei“. Wikipedia.org nuotrauka

Moterys apaštalės

Kita nepaprastai svarbi Šventojo Rašto moteris – šv. Marija Magdalietė, ortodoksų tradicijoje vadinama „tolygia apaštalams“. Ji buvo Jėzaus mokinė, iš kurios jis išvarė septynis demonus (Lk 8, 2). Nors po Jėzaus suėmimo daugelis apaštalų Jo išsižadėjo, moterys mokinės liko ištikimos, Marija Magadalietė kartu su kitomis mokinėmis dalyvavo palaidojant Jėzų, kartu jos nešė mirą (kvapnų aliejų) į kapą, dėl to jos vadinamos „mirą nešusiomis moterimis“.

Šv. Marija Magdalietė buvo pirmasis žmogus, kuriam pasirodė prisikėlęs Jėzus (Jn 20, 11–18). Ji pirmoji apaštalams pranešė apie tai, kad Kristus prisikėlė, šitaip tapdama apaštalų apaštale. Jos apaštalavimas neapsiribojo vien Jeruzale – ji keliavo po skirtingus miestus, o mirė Efeze.

Pamaldi legenda pasakoja, kad būdama Romoje šv. Marija turėjo galimybę susitikti su imperatoriumi (nes buvo turtinga moteris). Prie stalo ji pasakojo apie Jėzaus prisikėlimą ir, imperatoriui pareiškus, kad greičiau kiaušinis taps raudonas, nei žmogus prisikels, kiaušinis Marijos rankose tapo raudonas. Iš šios legendos kildinamas kiaušinių dažymas per šv. Velykų šventę.

Šv. Marija Magdalietė Ortodoksų Bažnyčioje minima liepos 22 (rugpjūčio 4) dieną. Jos apaštališkoji tarnystė nebuvo išimtis, buvo ir daugiau tokių moterų – Mažojoje Azijoje Kristaus prisikėlimo Evangeliją skelbė tolygi apaštalams Mariamnė (I a.), Gruzijoje Evangeliją paskelbė tolygi apaštalams Nina (Nino – IV a.), savo sūnus pakrikštyti ištisas šalis skatino tolygios apaštalams Elena (šv. Konstantino motina, IV a.) ir Olga (šv. Vladimiro senelė). Bet pirmaisiais amžiais itin garsi buvo tolygi apaštalams šv. Teklė.

Šv. Teklė. Wikipedia.org nuotrauka

Didžiosios kankinės

Pirmaisiais amžiais dauguma krikščionių šventųjų tapo kankiniais. Jie buvo tikėjimo liudininkai (gr. martyros – ne tik kankinys, bet ir liudininkas), savo mirtimi sekę Kristumi ir taip įkvėpdavę kitų tikėjimą. Kankinių buvo daug, nes labai dažnai pirmus keturis krikščionybės amžius būti krikščioniu buvo mirtinas nusikaltimas.

Vyrų pirmuoju kankiniu Ortodoksų Bažnyčioje laikomas šv. Steponas, o pirmąja moterų kankine laikoma tolygi apaštalams Teklė Ikonietė. Ši šventoji buvo itin garsi – jos kapą Seleukijoje (dab. Pietų Turkija) lankė piligrimai iš viso pasaulio, apie jį rašo šv. Grigalius Nazianzietis ir piligrimė Egerija. Ji įkvėpė daugybę moterų: III a. kankinė Eugenija Romietė sakė, kad ją įkvėpė būtent šv. Teklės pavyzdys, šv. Makrina Kapadokietė buvo slapta tėvų pavadinta „Tekle“.

Šv. Teklės gyvenimas aprašytas nebibliniame tekste, II a. krikščionių grožiniame kūrinyje „Pauliaus ir Teklės darbai“. Tai – tipiškas antikinis romanas, kuriame gausu meilės istorijų, kelionių laivais, nuotykių. Tik jis – ne apie meilę tarp vyro ir moters, o apie Teklės meilę Kristui.

Kai Teklė buvo jauna mergelė, tėvai norėjo ją ištekinti, tačiau ji išgirdo apaštalo Pauliaus skelbimą Ikonijos mieste ir atsivertė. Tapusi krikščione, ji keliavo po skirtingus kraštus, skelbė Dievo Žodį. Daugybę kartų ji buvo suimta, tardyta, daugybę kartų ją norėta nukankinti, tačiau įvairių stebuklų Teklė buvo saugoma iki pat žilos senatvės. Pagal Bažnyčios Tradiciją, moteris mirė 90-ies metų, kai pagonių žyniai pasiuntė vyrus ją išniekinti, tačiau ji meldė Dievo pagalbos ir, Jam išklausius maldą, „ją paslėpė uola“. Taigi, Teklės kankinystė nėra įprasta, ji artimesnė apaštalaujančioms moterims, ne kankinėms. Bet ji įkvėpė daugybę kankinių.

Istorijos apie šv. Teklę dar senovėje buvo išverstos į koptų, sirų, armėnų, etiopų, lotynų kalbas. Ortodoksų Bažnyčioje ji minima rugsėjo 24 (spalio 7) dieną.

Kita labai žymi pirmųjų amžių šventoji – Agnietė (Agnė) iš Romos (IV a. pr.). Apie jos gyvenimą rašė šv. Ambraziejus Milanietis, šv. Augustinas, šv. Jeronimas. Jai sulaukus santuokinio amžiaus – tada jai tebuvo dvylika metų – tėvai norėjo ją ištekinti, tačiau ji pareiškė, kad paskiria save Kristui. Ji buvo įskųsta valdžiai, už bausmę atiduota į viešnamį (kur, pasak tradicijos, dėl jos pamaldumo niekas nenorėjo jos liesti, stebuklai ją saugojo), o po to nukankinta ir nužudyta.

Panašių kankinysčių buvo daug – verta paskaityti apie šventųjų Eugenijos, Barboros, Kotrynos, Agotos kankinystes; Vilniuje turime IV a. pr. šv. kankinės Paraskevės cerkvę. Visas tas kankinystes jungia keli bendri bruožai: tai jaunos mergelės, nesutinkančios tuoktis, pavedančios savo gyvenimą Kristui ir dėl Jo nebijančios netgi numirti.

Kodėl jos rinkosi tokį kelią, galime suprasti mąstydami apie tai, kokia paniekinta moteris buvo Romos imperijoje – ji tebuvo tėvo arba vyro nuosavybė, ištekinama vos sulaukus dvylikos, galinti lengvai numirti gimdydama, neturinti teisės netgi liudyti teisme. Tuo tarpu Bažnyčia sakė, jog vyrai ir moterys yra lygūs, kad ir vieni, ir kiti paveldės Dievo karalystę, skelbė Gyvąjį Jėzų, už kurį žmonės buvo žudomi. Mergelė turėjo pasirinkimą arba išsižadėti Jėzaus ir tekėti už pagonio, pati tapti pagone, arba atiduoti savo gyvenimą Jėzui ir sekti jį iki kankinės mirties.

Kankinių atveju nebuvo realu suderinti pagonišką santuoką su sekimu Kristumi, o Kristus buvo gerokai vertingesnis už viską. Panašiai kaip ir vėliau, jau nebesant kankinystės, daugybė vyrų ir moterų keliavo į dykumą gyventi kaip vienuoliai, kad niekas netrikdytų jų buvimo su Dievu.

Iš senovės kankinysčių dar paminėtina Perpetuos ir Felicitos kankinystė, jų istorija išversta į lietuvių kalbą. Šios kankinystės aprašymas ypatingas tuo, kad pirmąją teksto dalį Perpetua parašė pati, būdama kalėjime. Antrąją dalį papildė jos bičiuliai. Jauna, ką tik pagimdžiusi mergina nepabijojo sekti Jėzumi iki galo ir atidavė savo gyvybę, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą.

José de Ribera, „Šv. Marija Egiptietė“. Wikipedia.org nuotrauka

Šventosios mergelės, vienuolės ir dykumos motinos

Kankinystės laikams pasibaigus, daugybė vyrų ir moterų patraukė į Egipto dykumą, kur gimė vienuolių sąjūdis – „dykuma tapo miestu“ (kaip rašo šv. Atanazas Didysis). Tiesa, apie mergelių ir našlių bendruomenes girdime jau nuo apaštalų laikų, jos atsirado seniau negu vienuolystė. Kodėl mergelės ir našlės būrėsi į bendruomenes ir kodėl krikščionys tiek daug jomis rūpinosi, lengva suprasti prisiminus to laikmečio specifiką – kadangi moteris buvo vyro nuosavybė, antrą kartą netekėjusiai našlei, kaip ir mergelei, buvo labai pavojinga. Tas pavojus išliko ir kurį laiką po šv. Konstantino Didžiojo reformų.

Dėl to, kad moteriai tas pasaulis buvo pavojingas, šventųjų gyvenimuose sutinkame nemažai moterų vienuolių, kurios apsimetinėjo vyrais. Trumpai skutosi plaukus ir nešiojo vyro vienuolio rūbus šv. Eufrozina Aleksandrietė (V a.), šv. Eugenija Romietė (III a.), šv. Marina Aleksandrietė (IV a.) ir daug kitų. Trumpai plaukus buvo nusikirpusi ir jau minėtoji šv. Teklė.

Kartais šventųjų moterų gyvenime tarp vyrų kildavo kurioziškų situacijų, kai kokia nors nusidėjusi ar net pastojusi mergina tėvams sakydavo, kad ją suvedžiojo vienuolis. Kai kuriais atvejais tas „vienuolis“ tada prisipažindavo esąs moterimi, kitais atvejais šventosios moterys ir toliau slėpdavo savo tapatybę, netgi paimdavo primetamą svetimą vaiką, kurį augindavo, kęsdavo apkalbas ir kaltinimus, ir tik po mirties, per laidotuves, paaiškėdavo, kad „vienuolis“ iš tikrųjų buvo nieko dėta, šventa moteris. Taip atsitiko šv. Marinos Aleksandrietės atveju (atminimas vasario 12 (25) d.).

Kitais atvejais moterys netgi tapdavo vyrų vienuolynų abatėmis (vadovėmis). Taip nutiko, pavyzdžiui, šv. Eugenijos Romietės atveju (atminimas gruodžio 24 / sausio 6 d.).

„Dykumos tėvų posakiuose“, išverstuose ir į lietuvių kalbą, yra kelių IV a. šventųjų vienuolių moterų – Saros, Sinkletikės ir Teodoros – pamokymai. Dykumoje vyrai į savo dvasios tėvus kreipėsi „aba“ – „tėve“, o moterys – „ama“ – „motina“. Bet vienuolystė gyvavo ne tik Egipte, gana greitai šis judėjimas ėmė plisti visame pasaulyje.

Visiems ortodoksams gerai žinoma šv. Marija Egiptietė (IV a.), kuriai skirtas vienas gavėnios sekmadienių. Taip pat per gavėnią būna su jos vardu susijęs „šv. Marijos budėjimas“, per kurį skaitomas jos gyvenimo aprašymas, paliktas šv. Zosimo. Ji buvo prostitutė, kuriai atkeliavus į Jeruzalę nematoma jėga neleido įeiti į bažnyčią. Susidūrusi su stebuklu, ji atsivertė ir iškeliavo atgailauti į dykumą, kur praleido keturiasdešimt metų.

Bažnyčios teologės

Šv. Makrina Jaunesnioji (330–379), dar vadinama šv. Makrina Kapadokiete – teologė ir vienuolė, kartais mokslininkų vadinama „Ketvirtąja Kapadokiete“. Tėvai Kapadokiečiai – šventieji Grigalius Nazianzietis, Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis – yra iš Kapadokijos kilę šventieji mokytojai. Šv. Bazilijus ir šv. Grigalius Nysietis buvo Makrinos broliai, bet visi trys jie klausėsi ir gerbė Makriną. Būtent ji paskatino šv. Bazilijų pasikrikštyti, o šv. Grigalius Nysietis vadino ją „mokytoja“ ir parašė veikalą „Makrinos gyvenimas“.

Šv. Grigalius pasakoja, kad Makrinos gimdymo metu jos motinai pasirodė angelas, kuris liepė pavadinti mergaitę Tekle. Tėvai tą vardą jai davė kaip slaptą, o vadino močiutės vardu – Makrina. Šv. Grigalius tai aiškino tuo, kad angelas taip apreiškė Makrinos likimą, o ne paprasčiausiai vardą.

Nuo mažens Makrina studijavo Šventąjį Raštą, išmoko ir amato – kailių apdirbimo. Sulaukusi tuometinio santuokinio amžiaus – dvylikos metų – ji buvo sužadėta su jaunuoliu, tačiau po sužadėtinio mirties paskyrė save Kristui ir pasižadėjo sergėti skaistybę. Kartu su motina ji pasitraukė į šeimai priklausančius namus Ponte, kur įkūrė moterų vienuolyną. Jis buvo prie upės, vėliau kitoje upės pusėje savo vyrų vienuolyną įkūrė šv. Bazilijus Didysis. Ši krikščionių bendruomenė garsėjo gailestingumo darbais, šelpė vargšus, rūpinosi ligoniais, globojo našlaičius ir našles. Tame vienuolyne Makrina ir iškeliavo pas Viešpatį. Ortodoksų Bažnyčioje ji minima liepos 19 / rugpjūčio 1 d.

Šv. Melanija Jaunesioji (383–439) – žymaus vienuolyno Jeruzalėje kūrėjos šv. Melanijos Vyresniosios anūkė (ir viena, ir kita vienuolėmis tapo jau po santuokos), netoliese sukūrusi savo atskirą vienuolyną. Ji pažinojo šv. Augustiną, Evagrijus jos paskatintas tapo vienuoliu ir iškeliavo gyventi į Egipto dykumą, su ja bendravo šv. Jeronimas, Rufinas. Kitaip tariant, ji darė įtaką labai įtakingiems Bažnyčios rašytojams. Jos atminimas švenčiamas gruodžio 31 / sausio 13 d.; Rytų slavai šią šventę vadina „Malania“ (Маланья, Щедрый вечер).

Dar viena įtakinga to meto šventoji moteris buvo šv. Marcela (325–410), kurios vienuolynas buvo Romoje. Apie ją šv. Jeronimas nemažai rašo savo laiškuose. Būdamas Romoje, jis bendravo su šv. Marcela ir jos bendruomene, mokė jas hebrajų kalbos ir Šventojo Rašto. Dėl apkalbų apie tai, kad per daug laiko praleidžia toje moterų bendruomenėje, šv. Jeronimas ir nutarė visam laikui palikti Romą.

Šios šventosios moterys – Makrina, Melanija ir Marcela – nors ir nepaliko savo raštų, stipriai paveikė Bažnyčios teologijos raidą. Jos mokė vyrus, Melanija ir Marcela – kritikavo šv. Jeronimo Šventojo Rašto vertimus ir tokiu būdu gyvai dalyvavo Bažnyčios teologijos raidoje. Be jų Bažnyčios Tėvų teologijos istorija yra nepilna, tik šios Motinos ją užpildo.

Prie šventųjų teologių dar verta paminėti himnografę – šv. Kasiją Konstantinopolietę (IX a.), kurios giesmių vertimų esame publikavę (Didž. trečiadienio stichira, „Kai pasaulyje Augustas karaliavo“). Kasmet net nežinodami girdime daugybę jos giesmių žodžių per pamaldas. Jos atminimas švenčiamas rugsėjo 7 (20) d.

Šv. Kasija Konstantinopolietė. Wikipedia.org nuotrauka

Šventosios diakonės

Be šventųjų kankinių, mergelių, našlių ir vienuolių, dar buvo šventosios Bažnyčios tarnaitės, vadinamos diakonėmis (graikiškai šis žodis reiškia „tarnaitė“). Moterys diakonės gaudavo chirotezijos šventimus ir nors greičiausiai neturėjo liturginių funkcijų (ir jų diakonatas nebuvo laikomas sakramentu), tačiau aktyviai tarnavo Dievui ir Bažnyčiai darydamos gailestingumo darbus, pasirūpindamos moterų sielovada, krikštydamos moteris (maldas skaitė kunigas, o moteris aliejais tepė ir į vandenį nardino diakonės, nes vyrui tai daryti buvo laikoma nepadoru), lankydamos sergančias moteris namuose ir teikdamos joms šv. Komuniją (ir vėl vyrams šitaip vieniems būti su moterimis buvo laikoma nepadoru). Ortodoksų Bažnyčios kalendoriuje yra daugybė šventųjų diakonių, kurios gyveno tarnyste.

Diakonės minimos Naujajame Testamente, pvz., apaštalas Paulius rašo: „Aš pavedu jums mūsų sesę Febę, – ji yra Kenchrėjos bažnyčios diakonė“ (Rom 16, 1). Šv. Febe, arba Foibė, minima ir išlikusiose IX a. diakonės šventimų maldose. Apie Foibę mažai kas dar žinoma, bet jos atminimas švenčiamas rugsėjo 3 (16) d.

Iš garsiausiųjų diakonių paminėta šv. Olimpija (Olimpiada), kurios atminimas švenčiamas liepos 25 / rugpjūčio 7 d. Ši moteris buvo kilusi iš kilmingos aristokratų šeimos, gavo puikų išsilavinimą, būdama aštuoniolikos susituokė su Konstantinopolio miesto prefektu, bet po dvejų metų liko našle. Tuomet ji nusprendė paskirti gyvenimą Bažnyčiai, buvo pašventinta Hagia Sophia katedros diakone, artimai bendravo su Konstantinopolio arkivyskupu šv. Jonu Auksaburniu. Vienas jo laiškų iš tremties skirtas diakonei Olimpijai.

Šventosios motinos

Be šventųjų kankinių, vienuolių ir teologių, Bažnyčios kalendoriuje dar yra šventosios motinos. Jau minėjome šv. Eleną ir šv. Olgą, greta jų dar dera prisiminti šv. Moniką (IV a.), šv. Augustino motiną, kurios dėka ir maldų palaikymu jis atrado Dievą. Bažnyčia taip pat mini IV a. šventąsias diakones Noną, Emiliją ir Antuzą – šventųjų Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Auksaburnio motinas. Graikijoje vasario 2 d. yra Kristaus paaukojimo šventė, kuri – ir Motinos diena, o sekmadienį po jos minimos trys šventosios motinos.

Motinos yra labai svarbios savo vaikų gyvenime. Be jų nebūtų ir jų šventųjų vaikų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Nuo pat pirmųjų amžių Bažnyčioje veikė didelis būrys šventųjų moterų. Dažnai jos lenkė dorybėmis vyrus – mirą nešusios moterys nepaliko Jėzaus, kai Jis buvo teisiamas, didžiosios kankinės drąsiai priėmė mirtį. Nors antikos pasaulis jas laikė „silpnąja lytimi“ ir vos ne vaikais, krikščionės moterys buvo tokios pat šventos, kaip ir vyrai. O kai Dievo valia viename vienuolyne apsigyvendavo vyrai ir vyrais apsirengusios moterys, jos galėjo tapti netgi vienuolynų abatais – kai visi gyveno vienuoliškai kaip angelai, tarp vyro ir moters vienuolyne nebuvo skirtumo.

Iš pirmojo tūkstančio lietuvių kalba paskaityti yra itin mažai – apie šventąsias vienuoles yra dvi knygos:

* Swan, L., „Užmirštos dykumos motinos“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2017 m.

* Chryssavgis J. „Dykumos širdyje: Dykumos tėvų ir motinų dvasingumas“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2011 m.

Dykumos motinų fragmentų yra:

* „Dykumos tėvų pamokymai“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014 m.

Minėtoji kankinystė yra „Naujajame Židinyje“:

* „Šventosios Perpetuos ir su ja pašvęstųjų kankinystė“, Naujasis Židinys, 1998 m. nr. 4.

Svarbūs, į lietuvių kalbą neišversti I tūkstantmečio šaltiniai, visų pirma yra meterikonai (mitirikonai), kuriuose surinkti šventųjų motinų pamokymai. Gerokai daugiau jų raštų parašyta II tūkstantmetyje, kai moterims išsilavinimas tapo lengviau pasiekiamas ir pagerėjo jų visuomeninė padėtis.

Į lietuvių kalbą taip pat neišverstas šv. Grigaliaus Nysiečio užrašytas dialogas su šv. Makrina „Apie sielą ir prisikėlimą“. Jame užrašyti šv. Makrinos žodžiai, jos mokymas.

108 šv. Jeronimo laiške užrašyti šv. Paulos prisiminimai jos dukrai Eustochijai.

Žinoma, kad ankstyvoji krikščionybė paliko labai daug šventųjų moterų gyvenimų ir kankinysčių aprašymų, iš kurių lietuviškai irgi turime tik nuotrupas. Tačiau anglų ar rusų kalba rasti galima labai daug.