Bažnyčios vargonininkai vėl kviečiami tobulintis kursuose

Apie šiuos itin sėkmingai praėjusius kursus ir apskritai apie Bažnyčios vargonininkų kvalifikacijos tobulinimo galimybes su Nacionalinės vargonininkų asociacijos nariais – kursų vadove DOVILE SAVICKAITE ir koordinatore ILONA JUREVIČ, asociacijos vadovu dr. BALIU VAITKUMI – kalbėjosi Živilė Stonytė.

Prasidėjo registracija į antrąjį nuotolinių Bažnytinės muzikos kursų etapą – tęsiate, anot dalyvių atsiliepimų, itin pavykusį projektą. Ar rudenį, prieš pradėdami kursus, tikėjotės tokios dalyvių gausos?

Dovilė: Pirmajame kursų etape jau dalyvavo 112 dalyvių iš visos Lietuvos: parapijų vargonininkai, jaunimo šlovinimo grupelių vadovai, choristai ir parapijiečiai, besidomintys liturgine muzika. Ar tiek tikėjomės? Norėjom, kad tiek būtų, juk Lietuvoje gerokai daugiau bažnyčių nei 100, bet niekada nežinai, ar informacija pasieks adresatus, ar vargonininkai susidomės… Juk yra žmonių, kurie daug žino ir nenustoja domėtis, bet yra ir tokių, kurie žinodami minimumą jau yra patenkinti. Tai tikrai džiaugiamės tokiu gausiu dalyvavimu ir dėl to, kad žmonės nori tobulėti, ir dėl to, kad taip galime burti vargonininkų bendruomenę.

Ilona: Norėtume pasidžiaugti, kad mūsų projektą įvertino ir parėmė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa. Tai buvo papildomas postūmis rengti kursus, o dalyvių skaičius maloniai nudžiugino. Įsitikinome, kad mūsų šalies vargonininkams ir bažnyčioje tarnaujantiems muzikams svarbu lavintis, tobulėti, pažinti liturgiją ir muzikos vietą joje, o rengdami kursus nuotoliniu būdu galėjome pasiekti dalyvius net iš atokiausių Lietuvos kampelių.

Girdėjau, kad kursuose dalyvavo ir ne vien su Katalikų Bažnyčia susijusių muzikų. Turbūt paskaitų temos aprėpė ir platesnius virškonfesinius ar muzikinius dalykus?

Dovilė: Nors kalbama buvo apie katalikų liturgiją, kursuose taip pat dalyvavo trys Vilniaus evangelikų liuteronų Bažnyčios atstovės. Prisipažinsiu, buvo netikėta. Bet kai pagalvoji, tai juk ta liturgija ne tiek jau daug skiriasi, mūsų tikėjimas pastatytas ant to paties pamato. Tad man jų dalyvavimas pasirodė kaip labai gražus gestas pažinti vieniems kitus, paprastais žingsniais eiti vienybės link.

Bažnyčios vargonininkas laikomas itin plataus profilio muziku – bent jau toks turėtų būti. Greta vargonavimo, jis turi giedoti, vadovauti chorui, mokėti akompanuoti, aranžuoti, gal netgi ir komponuoti. Retas kuris muzikas turi tiek mokėti. O dar liturgijos išmanymas, repertuaro pritaikymas. Kiek paskaitose stengėtės aprėpti šių dalykų įvairovės?

Dovilė: Rudenį tokius nuotolinius kursus darėme pirmą kartą, tad pradžiai orientavomės į visišką pagrindų pagrindą norintiems dirbti bažnyčioje – liturgijos išmanymą bei repertuaro parinkimą konkrečiam liturginiam laikotarpiui ir labai konkrečioms šv. Mišioms, taip pat šiek tiek žinių apie psalmių giedojimą ir šv. Mišių atsakymus. Reikia pripažinti, kad ne viską galima išmokti tik paklausius paskaitas. Tokiems dalykams, kaip giedojimas, vargonavimas ar vadovavimas chorui, reikia individualaus darbo su mokytoju, vien teorijos, kaip tai daryti, neužtenka.

Netrukus tęsim kelionę po kitus liturginius laikotarpius – gavėnią, Velykų laiką. Kartu su kun. Kęstučiu Palikša ir įvairių Lietuvos bažnyčių vargonininkais seminarų metu pasistengsime padėti dalyviams geriau suprasti, kaip parinkti tinkamas giesmes konkrečioms mišioms. Svarstome, kaip ateityje būtų galima nuotoliniu būdu mokyti harmonijos pagrindų, aranžavimo, komponavimo ar net vadovavimo chorui.

Ilona: Nors kursai vyksta nuotoliniu būdu vakarais, yra dalyvių, kuriems paskaitų laikas dubliuojasi su pareigomis bažnyčiose ar kitu užsiėmimu. Todėl pagalvojome apie tai iš anksto ir įrašinėjome kiekvieną paskaitą, kurią dalyviai galėjo peržiūrėti per savaitę jiems tinkamiausiu laiku. Taip darysime ir dabar.

Mūsų bažnyčiose dirba labai nevienodo išsilavinimo ir gabumų žmonės. Ar šiuose kursuose teko klausytojus skirstyti pagal profesinį lygį?

Dovilė: Ne, pagal profesinį lygį nieko neskirstėm. Kursuose dalyvavo ir tie, kurie jau daugybę metų atsidavusiai dirba bažnyčioje, ir tie, kurie tik pradeda ar net visai nėra vargonininkai, o tiesiog besidomintys liturgine muzika. Iš tiesų kursai buvo orientuoti į tuos, kurie mažiau žino, tad gal buvo ir nusivylusių, kad viską jau žinojo. Bet dalyvių atsiliepimai liudija, kad buvo naudinga ir tiems, kurie norėjo „atsišviežinti“.

Vienas iš Nacionalinės vargonininkų asociacijos tikslų – kelti Bažnyčios vargonininkų profesionalumą. Jų tobulinimuisi buvo įsteigtos ir Šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijos. Kaip šios studijos vyko dar ikipandeminiu laikotarpiu?

Balys: Šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijos – tai tęstiniai kursai bažnyčių vargonininkams, trunkantys trejus metus. Iki Šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijų įsteigimo bažnyčios vargonininkų profesinis švietimas vykdavo labai epizodiškai, nesistemingai.

Šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijų dalyviai – įvairių Lietuvos miestų ir miestelių katalikiškų parapijų vargonininkai. Jiems dėstoma liturgika, liturginė praktika, vargonavimas, vokalas, grigališkasis choralas, chorvedyba, harmonija, improvizacija, fortepijonas, organologija, vargonų sandara ir derinimas. Grupinės (srautinės) paskaitos yra suskirstytos kursais – laipsniškai pateikiant sudėtingesnes temas, ar išdėstant kursą istoriniais laikotarpiais. Tuo tarpu individualūs užsiėmimai (vargonai, vokalas, fortepijonas) pačių dėstytojų nuožiūra yra orientuojami į besimokančiųjų gebėjimus. Iš dalies, taip pat dirba ir harmonijos, improvizacijos ir chorvedybos lektoriai, stengdamiesi net ir grupinių paskaitų metu diferencijuoti pateikiamas užduotis.

Mokymo proceso organizavimas Šv. Grigaliaus studijų dalyviams yra nelengvas keliais aspektais: pirmiausiai, nepastovus (ne visada sistemingas) besimokančiųjų darbų grafikas savosiose parapijose, atstumai, kuriuos reikia įveikti, norint atvykti į paskaitas Vilniuje; studijos organizuojamos centrinėse Vilniaus bažnyčiose ir jų pagalbinėse patalpose – būtina prisiderinti prie konkrečių vietų užimtumo, greitai reaguoti į netikėtus pokyčius. O didžiausiu pastarųjų metų iššūkiu, be abejo, tapo įvairūs besikeičiantys pandeminiai ribojimai.

Taip, pandemija atnešė iššūkių visoms gyvenimo sritims ir veikloms. Ar greitai pavyko perorientuoti studijas kitomis sąlygomis? Juk pačios vargonų studijos ar darbas su choru – ypač kontaktinės veiklos.

Balys: 2020–2021 mokslo metais, nuo spalio pabaigos iki gegužės vidurio didžioji dalis grupinių paskaitų (harmonija, grigališkasis choralas, organologija, chorvedyba, liturginė praktika), taip pat individualūs fortepijono ir vokalo užsiėmimai vyko nuotoliniu būdu. Deja, online formatas ypač netinka vargonų pamokoms: dėl prasto ryšio ir instrumento specifikos, perduodamas internetu vargonų garsas neatpažįstamai išsikreipia ir kokybiškas darbas tampa beveik neįmanomas.

Karantino suvaržymams laisvėjant, Bažnytinės muzikos studijų paskaitos pamažu sugrįžo į kontaktinį režimą, ir metus pavyko užbaigti „gyvai“ vykusiais egzaminais. Tad 2021 m. birželį Šv. Grigaliaus bažnytinės muzikos studijos baigė trečiuosius mokslo metus ir išleido pirmąją absolventų laidą. Šiuo metu studijose – pertrauka.

Per pandemiją daugeliui bažnyčių pradėjus transliacijas internetu, pamatėme ir išgirdome daugybę dirbančių vargonininkų, net iš atokiausių Lietuvos kampelių. Ar vargonininkai nepastebėjo, kad dingo tam tikras saugumo jausmas – kaip begrotum ar begiedotum, niekas plačiau tavęs anksčiau nematydavo ir negirdėdavo, o dabar tavo veikla gali tapti itin vieša. Gal tai galėtų būti tam tikra paskata tobulintis?

Ilona: Man pačiai, prasidėjus transliacijoms, dar labiau sustiprėjo atsakomybės jausmas. Labai norėčiau tikėti ir tikiu, kad kiekvienas vargonininkas realizuoja savo pašaukimą su visu atsidavimu ir meile Dievui ir artimui. Kitaip sunku išvis įsivaizduoti vargonininko darbą, o norint tinkamai atlikti savo pareigas, kiekvienoje profesijoje reikia nuolat tobulėti.

Dovilė: Apie kitus sunku ką pasakyti, aš retai kada klausau transliacijų iš kitų bažnyčių. Tačiau pati gerokai praplėčiau savo lenkiškų giesmių repertuarą, kadangi kasdien iš mūsų (Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios) buvo transliuojamos šv. Mišios lenkų kalba per radiją „Znad Wilii“, tad pasistengti tikrai teko. O ir žmonės nuolat skambindavo – ar padėkoti, ar prašyti kokios giesmės, tarsi šv. Mišios per radiją būtų koks pageidavimų koncertas, o kartais net ir kritikuodavo, jei giedodavau ne lenkiškai, o lotyniškai.

Aš pati su įdomumu stebėdavau ir stebiu vargonininkų darbą per įvairias Mišių transliacijas. Kaži, ar iš to būtų galima susidaryti kokį bendresnį vaizdą apie vargonavimo padėtį dabar Lietuvoje?

Dovilė: Sakyčiau, kad transliacija transliacijai nelygu. Jei imtume LRT sekmadienio Mišias, tai jos tikrai nelabai atspindi realią padėtį. Kai kurios bažnyčios akivaizdžiai pasisamdydavo chorus, kitos versdavosi savo jėgomis. Daugiau įvairovės per Marijos radijo transliuojamas Mišias: nuo labai profesionalių ir tikrai melstis padedančių vargonininkų iki tokių, kur su grauduliu klausi savęs – nejau tai tiesa, ką girdžiu?

Bet yra kaip yra, ypač miesteliuose bendruomenė sensta, jaunimas išvyksta dirbti į užsienį, vargonininkai ne išimtis, jie irgi emigruoja ir tuomet vietinė bažnyčia negali rasti, kas grotų. Tačiau džiugina tai, kad vargonininkai tikrai myli savo darbą, tikrai stengiasi su kuo didesniu atsidavimu ne tik Dievą šlovinti, bet ir kelti tikinčiųjų širdis link Dievo. Tam skirti ir mūsų kursai.

***

„Jūs nė neįsivaizduojate, kiek žinių ir džiaugsmo man suteikė šitie kursai! Dabar daug daugiau suprantu apie sakraliąją muziką, negu anksčiau buvau susirankiojusi iš paskaitų ir literatūros.“

„Esu labai jums dėkinga už tokių kursų organizavimą ir ypač galimybę juos išklausyti neprofesionalams.“

Tai tik keli dalyvių atsiliepimai po pirmųjų kursų. Linkime visiems sėkmės tolesnėse studijose ir pašnekovams dėkojame už pokalbį!