Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Bedugnė, atsiverianti tarp pačių artimiausių (tęsinys)

2022-09-22, Valdemaras Rupšys lanke KASP Dainavos apygardos 1-osios rinktines karius, saugancius valstybes siena VSAT Varenos pasienio rinktines A. Barausko užkardoje. 2022 m. Rugsejo 22 d. (Lukas Balandis/BNS).

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Kelionė“ 2022 m. Nr. II. Pirmąją teksto dalį skaitykite čia. Antroje teksto dalyje – raštu nugulęs pokalbio su Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonu kun. Deimantu Braziuliu fragmentas.

Pokalbio su kun. Deimantu Braziuliu metu mėginome išsiaiškinti, ar yra vilties kurti santykį tarp kardinaliai skirtingai pasaulį ir konkrečias situacijas matančių žmonių? Ar sprendimas nesikalbėti temomis, kuriomis tarpusavyje nesutariama, yra tinkamas? Galiausiai, kaip vis dažniau ėmus taškytis pykčiu, nepradėti skęsti neapykantos liūne?

Kitas turi teisę klysti, nusišnekėti, būti neteisus

Su šeimose kylančiais nesutarimais dėl politinės situacijos tenka susidurti ir Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonui kun. Deimantui Braziuliui. Jis teigia, kad čia gyvenančiųjų prielankumas Rusijai yra nesunkiai paaiškinamas. Lietuvos-Baltarusijos pasienio gyventojai susiduria su problemomis: norint klausytis lietuviškų radijo stočių ar žiūrėti televizijos kanalų, reikalinga speciali įranga. O interneto ryšys pasienyje yra silpnas. Tai reiškia, kad dažnam gyventojui belieka pasikliauti Baltarusijos kanalais pateikiama informacija, kurios teisingumas ir tikslumas – abejotinas.

Kunigo teigimu, šeimose, kuriose kardinaliai išsiskiria politinės pažiūros, dažniausiai priimamas sprendimas šia tema nesikalbėti. Tačiau ar tyla – tinkamas pasirinkimas? „Dėl šventos ramybės viskas yra tinkama. Man teko bendrauti su vienu rusu, bandžiau diskutuoti, bet paskui supratau, kad tai beviltiška. Reikia ieškoti kito kelio prie jo prieiti. Imti ir pasakyti žmogui tai, ko jis nemato – neveiksminga. Todėl tam tikrų temų neverta liesti, gal vėliau palaipsniui tas žmogus praregės“, – sakė kun. D. Braziulis.

Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Paklaustas, ar tokie santykiai turi vilties ir yra verti puoselėjimo, o gal priešingai – yra pasmerkti sužlugti, kunigas teigė: „Problema slypi mūsų lūkestyje, kad santykiai turi būti visada lygūs, gražūs, vienodi. Bet nebūtinai! Kaip sakė popiežius Pranciškus, jeigu namuose lėkštės skraido – viskas yra tvarkoje, tai irgi gali būti santykių dalis. Svarbiausia suprasti, kad santykiai priklauso ne tik nuo kažkokio žmones skiriančio dalyko, bet ir nuo daugelio tų, kurie juos jungia. Kartais mes esame linkę idealizuoti kitus, bet juk ir jie turi teisę klysti, nusišnekėti, būti neteisūs. Tai – kito žmogaus bagažas, kurį mums kartais sudėtinga priimti, tačiau tai – labiau mūsų nei kito žmogaus problema“.

Siekti tapti taikos nešėju, visų pirma, savo širdyje

Pasak kun. D. Braziulio, karas daugelyje sričių sudėjo taškus ant „i“ – išryškėjo tie dalykai, kurie iš tiesų yra svarbūs: „Man patiko, kad tiek Lietuva, tiek visas pasaulis gebėjo mobilizuotis, padėti Ukrainai, nelikti kurtiems tam, kas joje vyksta. Visos diskusijos ir rūpesčiai nublanko, išryškėjo supratimas, kad vienybė, pagalba, žmogiškumas yra už visa tai svarbiau“.

Jis pažymėjo, kad nors tokiomis ekstremaliomis situacijomis gali kilti pagunda tiesiogiai prisijungti prie kovotojų Ukrainoje, įvesti tvarką, tačiau tai – ne mūsų jėgoms. Visgi, kiekvienas gali prisidėti gyvendamas savo įprastą gyvenimą, vykdydamas turimas pareigas bei būdamas taikos žmogumi. Kun. D. Braziulis sako, kad jam patiko šv. Augustino mintis, jog tai, kad kare žūsta žmonės, nėra baisiausia. „Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Baisiausia tai, kad karas įneša į gyvenimą neapykantos, susiskaldymo ir pagiežos. Neleisti, kad tai užvaldytų mūsų gyvenimus – didžiausia kova, kurią turime kovoti.“

Svarbu suprasti teisingai – nėra blogai jausti pyktį, tačiau blogai – juo gyventi. Pyktis – nelyginant nuodai, naikinantys tiek patį žmogų, tiek jį supančiuosius. Laikui bėgant jį neutralizuoti tampa vis sunkiau. „Pasaulis nėra rojus. Negalime pakeisti neteisingai besielgiančių žmonių – turime tam labai mažai įtakos. Tačiau ką tikrai galime padaryti, tai dirbti su savimi, kad taptume taikos žmonėmis. Nėra lengva atrasti tai, kad mes taip pat nesame geri arba geresni už kitus. Vienas palaimintasis sakė, kad didžiausia jo nuodėmė buvo ta, kad jis norėjo būti geras. Juk geras yra tik vienas Dievas“, – teigė Adutiškio Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonas.

O kaip tapti taikos žmogumi? Tuo, kuris kiekvienu žengiamu žingsniu aplinkiniams neša meilę, santaiką, vienybę, tikėjimą, tiesą, viltį, džiaugsmą ir šviesą? „Kai rasite atsakymą į šį klausimą, praneškite ir man“, – juokėsi kunigas, leisdamas suprasti, kad tai – kelias, reikalaujantis Dievo palaimos, išminties ir tobulėjimo visą gyvenimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?