Beliackis ir jo „Pavasaris“

O spalio 6-ąją nuotaika galutinai subjuro: keturi mano draugai ir kolegos žurnalistai sulaukė nuosprendžių nuo ketverių iki keturiolikos metų kalėjimo, iš katalikų Minske atimta Raudonoji bažnyčia…

Spalio septintąją taip spaudė širdį, kad nesinorėjo net pabusti. Kol vidurdienį pasiekė netikėta žinia – Nobelio taikos premija paskirta žmogaus teisių gynėjams! Iš pradžių nė nesupratau, ką mano vyras sako telefonu – pamaniau, kad Alesis Beliackis eilinį kartą nominuotas greta kitų… Tik tuomet išsiaiškinau ir pravirkau iš džiaugsmo: ne nominuotas, bet apdovanojamas! Ir dar ne vienas, o visas frontas! Nobelio laureatais tampa rusų „Memorialas“, ukrainiečių „Pilietinių teisių centras“ ir Alesis Beliackis – Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų kariuomenės veteranas ir gyvoji legenda.

Paskirti Taikos premiją žmogaus teisių gynėjams iš trijų šalių – tai reali taikdarystė. Ta premija, paskirta jau devintą mėnesį besitęsiant niekšingam, beprasmiškam ir neteisėtam karui, kuriame putininis režimas kariauja su žmogiškumu ir sveiku protu, karui, kurį palaiko lukašenkinis režimas. Nobelio premijos paskyrimas tarsi patvirtina, kad karą pradeda ir vykdo ne šalys, bet tironai. O priešinasi jam žmonės, įtvirtinantys universalias žmogiškas vertybes – kartais asmeninės laisvės, o kartais gal net ir gyvybės kaina.

Alesis Beliackis – istorikas, filologas, rašytojas. Vienas iš pirmųjų žmogaus teisių gynėjų ir politinių kalinių Baltarusijoje. Daugybės premijų laureatas, šešis kartus nominuotas Nobelio premijai ir tapęs ketvirtuoju laureatu, kuris ją gauna būdamas kalėjime arba sulaikytas.

Alesis Beliackis gimė 1962 m. rugsėjo 25 d. baltarusių šeimoje Karelijoje. Užaugo Gomelio srityje Svetlogorske, 1984 m. baigė studijas Gomelio valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultete, o devintojo dešimtmečio pabaigoje, jau įsibėgėjus perestroikai – aspirantūrą. A. Beliackis yra vienas iš nacionalinio baltarusių atgimimo pradininkų, jaunųjų literatų susivienijimo „Тутэйшыя“ įkūrėjas, Maksimo Bogdanovičiaus muziejaus direktorius, baltarusių žmogaus teisių organizacijos „Viasna“ („Pavasaris“) įkūrėjas. Šios organizacijos istorija kada nors pateks į vadovėlius, iš kurių mokysis laisvi laisvos šalies piliečiai.

Prisimenu 1995–1996 m. Baltarusijoje vykusius audringus masinius protestus, kuriais buvo priešinamasi gimstančiai autoritarinei Lukašenkos politikai. Referendumas, išvaikytas parlamentas, spaudimas žiniasklaidai, Černobylio kelias, antrasis referendumas, kuriame Lukašenka prasitęsė savo prezidentinių įgaliojimų trukmę… Laisvės oru dar kvėpavusių žmonių pasipiktinimas išsiliejo į Minsko gatves. Tačiau milicija ir teismai jau tuomet pakluso vykdomajai valdžiai – nepatenkintuosius gaudė ir baudė.

Puikiai prisimenu pirmąjį teismo kuriozą, kai kurčnebyliui vaikinui buvo surašytas protokolas už tai, kad šis „rėkavo antiprezidentinius šūkius“ (kažkur Minske, savo pageltusiame žurnalistės bloknote esu išsaugojusi mudviejų susirašinėjimą).

„Milicija žmonių pusėje!“ – skandavo tuomet baltarusiai, nors buvo ne visai taip. Pačiai teisei tuomet reikėjo apsaugos, taip pat ir nuo neteisėtų milicijos veiksmų. Štai tuomet, 1996 m. pavasarį, ir buvo įkurtas centras „Viasna“, ėmęs teikti pagalbą žmonėms, kurių teises pažeidė valstybė.

Žmogaus teisių gynimo bylų centrui netrūko – 2006 ir 2010 m. Baltarusijoje įvyko eiliniai prezidento rinkimai, kurių dėl daugybės pažeidimų pasaulis nepripažino. Dėl šių rinkimų daug kam teko nukentėti nuo jėgos struktūrų savivalės, neteisėtų nuosprendžių ir kitų valdžios veiksmų.

Nesitikėdami apsaugos iš valstybės, žmonės kreipdavosi į „Viasną“ ir ten sulaukdavo pagalbos, palaikymo, išeities iš, regis, beviltiškos padėties. Kvalifikuoti „Viasnos“ teisininkai parengdavo piliečių skundus vienintelei baltarusiams pasiekiamai tarptautinei instancijai – JTO Žmogaus teisių komitetui.

2020-ųjų rugpjūtį apie „Viasną“ sužinojo, ko gero, kiekvienas baltarusis. Šios organizacijos tinklapis dirbo kiauras paras, jos nariai ir savanoriai rinko duomenis apie visoje šalyje sulaikomus žmones, ryšys buvo palaikomas nuolat, sulaikytojų sąrašai – operatyviai atnaujinami.

Pavasarininkai budėjo visos šalies teismuose, padėdavo susigaudyti į jėgos struktūrų rankas patekusiųjų artimiesiems, ieškojo advokatų, rūpinosi pagalbos perdavimu… Žmonės žinojo, kad „Viasna“ – tai paskutinė instancija. Pagalba ir viltis.

Baltarusijos valstybė „Viasnos“ niekada nemėgo – 1999 m. įregistravusi ją kaip visuomeninę organizaciją, 2003 m. išbraukė iš valstybės registro, tokiu būdu nustumdama žmogaus teisių gynimo veiklą į šešėlinę, marginalinę sferą.

„Žmogaus teisių gynėjai – tai maištininkai, kurie, gaudami paramą iš Vakarų, užsiima nežinia kuo“ – tokio pobūdžio naratyvą bruko baltarusių visuomenei valstybinė propaganda. Vadovaujantis šia logika buvo diskredituojami tiek patys žmogaus teisių gynėjai, tiek apskritai visa jų veikla.

Kaip ir daugelis kitų aktyvistų, Alesis Beliackis nuolat buvo teisėsaugos organų akiratyje. Dešimtis kartų jis buvo traukiamas teisinėn atsakomybėn. 2011 m. rugpjūtį Beliackį areštavo dėl kaltinimų „finansinėje byloje“. Lietuvos bankas, atsiliepdamas į užklausą iš Baltarusijos, suteikė informaciją apie bankų sąskaitose laikomas „Viasnos“ narių lėšas. Tai suteikė puikią progą jų diskreditacijai: „Pasižiūrėkite, kokie tie žmogaus teisių gynėjai. Jie turi sąskaitų užsienyje, slepia pajamas ir neaišku kuo užsiima“, – skelbė Baltarusijos propaganda. Nors visi žinojo, kad tie pinigai buvo skirti žmogaus teisių gynimo veiklai, tiesioginei pagalbai žmonėms. Lietuvos vyriausybė pripažino, kad Baltarusijos valdžia „piktnaudžiaudama pasinaudojo teisinės pagalbos instrumentu politiniam susidorojimui“.

Tačiau nepaisant tarptautinės reakcijos (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos ataskaitos, Europos Parlamento rezoliucijos ir kitų pareiškimų dėl politinės šio persekiojimo motyvacijos), A. Beliackis buvo nuteistas ketveriems su puse metų griežto režimo kolonijoje su turto konfiskavimu. Jis buvo pripažintas politiniu ir sąžinės kaliniu, o 2014 m. vasarą anksčiau laiko paleistas į laisvę.

Apie gyvenimą kolonijoje Alesis Beliackis parašė knygą. „Viasna“ išleido ją serijoje „Baltarusijos kalinių literatūra“, kurią sudaro daugiau nei dešimtis politinių kalinių parašytų knygų.

Puikiai prisimenu 2011 m. rugpjūčio 4-ąją – dieną, kai buvo sulaikytas Beliackis. Tai buvo pirmoji mūsų atostogų diena. Nuo siaubingų ir kruvinų 2010 m. prezidento rinkimų, kuriuos taip sunkiai atlaikėme, buvo praėjęs daugiau nei pusmetis. Išvykome trumpam pailsėti prie jūros ir vos atskridę sužinojome apie Alesio areštą… Po to mums, aišku, ne atostogos buvo galvoje.

Antrasis areštas įvyko 2021 m. liepos 14 dieną. Ją taip pat puikiai prisimenu. Devintą ryto sulaukiau savo vyro skambučio: „Viasna“ areštuota. Kraukis daiktus, tai, kas būtiniausia. Pasiimk kompiuterį ir eik iš namų.“ „Viasna“, Alesis Beliackis ir jo bendražygiai mums buvo tarsi švyturys. Kol darbuojasi jie, mes taip pat rūpinamės žurnalistų teisių gynimu ir darome tai iš namų. Jų laisvė buvo tarsi miglota garantija to, kad ir mums kol kas galima pasilikti… Praėjus savaitei po Beliackio, Stefanovičiaus, Labkovičiaus ir kitų „Viasnos“ narių areštų, mes išskridome iš Minsko.

Šiuo metu Alesis Beliackis yra kalinamas tardymo izoliatoriuje, esančiame Volodarskio gatvėje Minske. Jam draudžiama susitikti su artimaisiais, gauti korespondenciją. Visai neseniai jam buvo pareikštas naujas kaltinimas, už kurį gresia įkalinimas nuo 7 iki 12 metų.

Ar Nobelio premijos gavimo faktas galėtų turėti įtakos jo kalinimo sąlygoms? Šį klausimą uždaviau Оlegui Gruzdilovičiui – „Svoboda“ radijo korespondentui, nuteistam už žurnalistinę veiklą ir lygiai prieš dvi savaites netikėtai paleistam iš Baltarusijos kalėjimo. Dabar jis Vilniuje.

„Kalėjime neabejotinai ir taip žino, kad jis garsus žmogaus teisių gynėjas, – neabejoja Olegas Gruzdilovičius, – jokios lengvatos jam nėra taikomos (jeigu būtų kitaip, mes apie tai žinotume) vien dėl to, kad [kalėjimui] duotas aiškus įsakymas į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Tačiau, kaip ir visi žmonės, jie reaguoja. Žinau iš savo patirties. Sėdėdamas Mogiliavo kolonijoje ir patekęs į baudžiamąjį izoliatorių nugirdau dviejų sargybinių pokalbį koridoriuje. Perskaitę ant durų lentelę su mano pavarde vienas kitam sako: „Čia gi tas Gruzdilovičius, apie kurį rašo internete!“ O kitas jam atsiliepia: „Šaunuoliai, kad palaiko!“ Vadinasi, jie skaito internetą ir supranta, kas pas juos sėdi. Volodarskio gatvėje kalinama daug žymių žmonių, geriausių Baltarusijos žmonių. Visi tai žino. O dabar tarp jų bus ir Nobelio premijos laureatas.

Manau, kad įsakymas, iki šiol taikytas Beliackiui, veikiausiai bus kaip nors pakeistas. Valdžia privalės kažkaip sureaguoti. Vienas reikalas laikyti už grotų garsų žmogaus teisių gynėją, o visai kitas – Nobelio laureatą.

Pavyzdžiui, Mianmare panašiu atveju vienam žmogui įkalinimą pakeitė namų areštu, kitą – apskritai paleido į laisvę…  Galbūt pasiūlys priverstinį išvykimą į užsienį arba paleis, nutrauks baudžiamąją bylą, suteiks malonę. Pas mus kai kurie garsūs politiniai kaliniai yra rašę malonės prašymų, tačiau nepripažindami kaltės. Šį kelią ir aš pats išbandžiau – padėjo. Manau, kažką panašaus pasiūlys ir Beliackiui. Kitas klausimas – ką jis atsakys. Gali būti, kad didesnį rūpestį jam kelia draugų – Valentino Stefanovičiaus, Vladimiro Labkovičiaus, Marfos Rabkovos, Leonido Sudalenko likimas… Visus reikia gelbėti ir galbūt ši premija kokiu nors būdu paveiks ir jų likimą.“

Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkė Berit Reiss-Andersen kreipėsi į Baltarusijos valdžią ragindama paleisti Alesį Beliackį, kad jis galėtų atvykti į Oslą ir priimti apdovanojimą.

Tuo metu baltarusiški informacijos šaltiniai, remdamiesi RIA „Novosti“, cituoja Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretorių Anatolijų Glazą: „Žinote, pastaraisiais metais daug principinių sprendimų buvo tokie politizuoti (kalbama apie Nobelio komiteto taikos premiją), kad pats Alfredas Nobelis kankinasi vartydamasis karste. Tai jų virtuvė, jų sąžinė. Nenorime kištis į šituos reikalus ir jų komentuoti… Tiesiog tam tikru metu tai mus visiškai nustojo dominti.“

Tiesa, pačios Baltarusijos URM puslapyje tokio pareiškimo nėra. Nutylėti svarbius įvykius, neatitinkančius propagandinės darbotvarkės – tai įprasta Baltarusijos valdžios elgsena. Svetlanos Aleksijevič Nobelio premijos gavimo proga taip pat niekas nesveikino.

Peržvelgiau ir visas spalio 7 d. naujienas Baltarusijos visuomeninės televizijos svetainėje – apie Nobelio premiją ten nė žodžio. Tačiau čia randame naujieną apie tai, kad Lukašenka Putinui 70-mečio proga padovanojo rankų darbo traktorių „Belarus“. Tokį pat, kaip ir jo paties. „Drauge sėsime duoną ir siųsime į Europą, kad jie ten nebadautų ir negrobstytų grūdų Ukrainoje“,  – palinkėjo Lukašenka Putinui. Štai tokios, galima sakyti, paralelinės naujienos.

Sabina Brilo yra baltarusių poetė ir žurnalistė, nuo praėjusių metų rudens gyvenanti Vilniuje.

Tekstą iš rusų k. vertė Giedrius Tamaševičius