Benamių gyvūnų globėja: jie yra didžiausi meilės mokytojai

„Prie prekybos centro „Rimi“, Naujoji g. 7E, Alytuje, atsirado – kaip visada iš niekur – margas katinėlis, kurį pastebėjo daugelis, tačiau nė vienam nesuvirpėjo širdelė juo pasirūpinti, kol jį pamatė Raminta. Geros dūšios mergina jį nuvežė į kliniką, ten buvo išvalytos ausų erkutės, nuparazitintas. Raminta viską apmokėjo, tačiau neturi galimybių jo auginti… O šis miauksius – apie 3 mėn., turintis gražuolių karvyčių margumą, labai draugiškas ir meilus, todėl būsimi šeimininkai – kur Jūs?!“

„Daili mergička, vardu Deila, eina ant podiumo. Deilutės motto: sekti savo šeimininką visur, kad ir kas nutiktų. Todėl su Deilute visur jausitės saugūs ir joks šaldytuvo atidarymas nepraeis pro ausis. Glostymų išprašymo meistrė numeris vienas!“

Tai tik du skelbimai iš „Keturkojo vilties“ asociacijos, netrukus minėsiančios savo dvejų metų gimtadienį, feisbuko. Neabejingi beglobių gyvūnų kančioms žmonės Alytuje telkiasi ir kviečia prisidėti visus, atrandančius užuojautos ir laiko išmestiems, pasimetusiems, nereikalingiems mūsų keturkojams draugams. Apčiuopiamos naudos tokia veikla neduoda – tik atima laiką, tačiau visi kalbinti asociacijos savanoriai džiaugiasi, kai jų globotiniai randa jaukius namus ir geraširdžius šeimininkus.

Roberta Bernatavičiūtė savanoriauti pradėjo 2019 m. lapkritį, pastebėjusi asociacijos „Keturkojo viltis“ feisbuko paskyroje skelbimą, kviečiantį į talką galinčiuosius padėti įrengti patalpas beglobiams šuneliams. „Tose patalpose nebuvo net šviesos, tai aš pasisiūliau į pagalbą. Atvykau porai valandų savaitgalį, o vėliau įsitraukiau, ir tos pora valandų virto savanoryste ne tik statybiniuose darbuose, bet ir pagalba šuneliams. Dabar jau rašau ir postukus feisbuke, ir galvoju, kaip padėti įrengti šuneliams lauko voljerus bei kitas patalpas“, – sako Roberta. Už patalpas, nuomojamas iš AB „Lietuvos geležinkeliai“, asociacija moka po 1 eurą už kvadratinį metrą, tad mėnesiui susidaro 200 eurų suma, kurią į „Keturkojo vilties“ sąskaitą suaukoja pavieniai asmenys. Asociacijos feisbuko paskyros sekėjai, kurių yra daugybė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, dalinasi skelbimais, remia ją pinigais. Mėsos ir kaulų parūpina UAB „Dvaro mėsa“, o prieš kelias savaites geri žmonės iš Šiaulių padovanojo du tentus, kurie labai reikalingi įvairioms asociacijos reikmėms.

„Į šitą sektą įėjus taip paprastai negali iš jos išeiti, – šypsosi Roberta. – Liūdna, kai matai šunelį, pilną parazitų, drebantį, bijantį žmogaus… O po savaitės jis pamato, kad mes juo rūpinamės, maitiname, valome jo voljerą. Visi tie išgyvenimai, laiko gaišimas dingsta lyg ranka numojus, kai padovanojame jį gerų žmonių šeimai. Ir tuomet džiaugiesi: „Kaip gerai pasisekė tam pupuliui…“

Žmonės dažnai paleidžia savo augintinius miške, kartais net ir pririša prie medžio, o kačiukus, užrišę maiše, įmeta į atliekų konteinerį. Nuo grandinių atitrūkę šunys nuo žiaurių šeimininkų bėga į visas puses. Apie tai praneša, o kartais ir atveža juos atradę žmonės. Paklausta, kaip greitai sekasi atrasti namus benamiams keturkojams, Roberta sako, kad kartais šunelis namus atranda labai greitai, bet kartais tai užtrunka ir metus. „Visi nori jaunesnio šunelio, bet mes bandome įkalbėti imti vyresnį, nes jis jau nebekramto batų, nenešioja kojinių. Jaunus išdovanojame visus, tačiau vyresnius prižiūrime patys, retkarčiais įdėdami jų nuotraukas į feisbuką. Alytuje yra galimybė pavedžioti šunelius, kviečiame savanorius apsilankyti nors kartą per mėnesį. Ir nutinka, kad žmonės pasiima šunelius vėliau namo. Nors mums talkina nepilnamečiai, bet pagalbos rankų labai trūksta…“ – sako Roberta.

Pagalbos rankų trūksta ir beglobiams katinėliams, kuriais specialiai jiems skirtame mūriniame name rūpinasi dvi Editos. „Kačiukai glaudžiasi atskirai nuo šunelių, mus priėmė Vilma, geros širdies moteris, dar iki asociacijos sukūrimo, – sako Edita Šapaitytė. – Kartu su Edita Babarskaite dirbame be atlygio, aukojame visą laisvą laiką, dirbame be atostogų ir poilsio dienų. Mūsų komanda, kuri rūpinasi katinėliais, nėra didelė, yra kelios merginos, padedančios mums tvarkytis. bet atsakomybė gula ant mūsų, dviejų Editų, pečių. Mes organizuojame veterinarines procedūras, gydymą, ieškome naujų šeimininkų, savo namuose po operacijų laikome ligoniukus. Esu labai dėkinga savo darbo vadovui už supratingumą, nes ir darbo metu sulaukiu daugybės skambučių.“

Pranešusiuosius apie beglobius kačiukus Edita stengiasi įtikinti pagal galimybes jais pasirūpinti, duoda patarimų. Mažų kačiukų globėjos jau nebegali priimti, nes per šimtą jų glaudžiasi name, kurį savininkė jau norėtų atsiimti. Ir kas tuomet? Alytaus m. savivaldybė atrašė, kad neturi tinkamo statinio, tad patys savanoriai ieško patalpų, seka skelbimus.

„Gyvūnams galime padėti aukomis, gaunamomis iš žmonių, remiančių mūsų asociaciją, nes nei savivaldybė, nei valstybė mūsų neremia. Tačiau nuolat kyla klausimas: kodėl nemažėja beglobių gyvūnų? Juk turime įstatymus, teisės aktus. Nors dabar jau galvoju, kad žmonės, kurie rūpinasi beglobiais gyvūnais įvairiose asociacijose, prieglaudose, yra be galo užimti, nes prisiima atsakomybę už gyvūną, skiria tam laiką po darbo, vakare. Tiesiog nėra laiko minti takus į savivaldybę, kad ji taptų draugiškesne beglobiams gyvūnams, o vien raštais to neišspręsi. Mes kol kas nesame pakankamai stiprūs, kad galėtume pasiūlyti teikti savo paslaugas viešajame konkurse, nors ir be savivaldybės finansavimo veikiame pagal PSP programą („Pagauk, sterilizuok, paleisk“)“, – tvirtina pašnekovė.

Globėjos turi nemenką patirtį, gyvūnams ieškodamos šeimininkų. Čia reikia ir intuicijos, nes nutinka taip, kad gyvūnas grįžta atgal. O norisi paties geriausio likimo tam, kuris dažnai ištraukiamas iš mirties nagų… Anksčiau užsienyje gyvenusi Edita sakė, kad ten nėra benamių gyvūnų. „Grįžusi į Lietuvą supratau, kad empatiškiems žmonėms yra sunku. Pradėjau pastebėti beglobes katytes, rūpintis jomis. Mano kolegė Edita benamiais gyvūnais rūpinosi jau gal dešimtį metų, imdavo juos namo, ruošdavo dovanoti. O aš aktyviai dalyvauju šioje veikloje jau keleri metai, nors gyvūnai lydėjo nuo pat mažens. Žiūrėdama katytei į akis jaučiu, kaip jai nejauku, kaip šalta… Ir didžiausias atlygis šioje veikloje – jų sėkmės istorijos, kai matai, kaip katės vartosi, dūksta naujuose namuose. Esu įsitikinusi, kad gyvūnai yra didžiausi meilės mokytojai…“

Smagu, kad alytiškiai žino apie gyvūnų globėjų veiklą – Alytaus miesto įmonių ir organizacijų konkurse asociacija „Keturkojo viltis“, globojanti apie 200 gyvūnų, laimėjo pirmąją vietą. Pasak Eimanto Kalėdos, asociacijos vadovo, skiriančio šiai veiklai visą laisvalaikį (namuose jis globoja dvi suaugusias kates ir aštuonis mažylius), paradoksalu, kad Miesto metų apdovanojimą asociacija gavo kaip socialus verslas, nors iš tiesų jokiu verslu savanorių darbas net nekvepia. „Patiriame tik gerų emocijų arba nelabai gerų. Esame laikini gyvūnų globėjai, ieškantys šeimininkų“, – sako E. Kalėda.