Benas Lyris: „Meilei reikia didžiulės drąsos“

Tačiau kaip tapti tokiam, kuris pamatęs savo artimą ne tik turėtų jėgų ištarti „Tu man esi svarbus“, bet ir galėtų tai nepailstamai liudyti savo gyvenimu? Kaip tapti žmogumi, ne projektuojančiu daugiaaukščius lūkesčius kitiems, bet besirūpinančiu pačiam būti kuo geresniu sutuoktiniu, sužadėtiniu, draugu, bičiuliu, šeimos nariu?..

Su kūrėju, broliu, sūnumi, vyru, kunigu ir gyvenimo prasmės terapeutu save pristatančiu pašnekovu kalbėjomės apie meilę ir drąsų švelnumą. Apie dalykus, apie kuriuos dažniausiai kalbėti nėra patogu.

Šv. Valentino diena vienų yra minima noriai, o kiti vengia šią dieną švęsti dėl jos subanalinimo visuomenėje – dažnam nuo šokoladinių širdelių, pliušinių meškučių ir neonu mirksinčių amūrų darosi koktu. Kaip manote, ar tokia visuomenėje transliuojama konditerinės meilės samprata neužgožia tikrosios meilės esmės?

Jeigu tie dalykai veda prie slėpinio, ypač – prie meilės slėpinio, jie yra geri. Svarbiausia ne sustoti ties priemonėmis, bet panirti šiek tiek giliau į paieškas. Ši diena sustabdo mus kasdienybėje, su kuria taip dažnai apsiprantame.

Prieš šv. Kalėdas viename Kauno klinikų skyriuje dalyvavau susitikime su gydytojais ir slaugos personalu. Visi keitėsi linkėjimais. Man įstrigo vienos jaunos gydytojos linkėjimas. Ji sakė: „Šiais metais aš palaidojau savo vyrą ir sūnų, aš jiems nepasakiau ir neparodžiau, kad juos myliu. Linkiu jums šią klaidą ištaisyti – ne tik pasakyti, bet ir parodyti, jog mylite. Dabar tai vienintelis dalykas, kurio gailiuosi nepadariusi.“

Tad linkėčiau šią progą pamilti ir pagalvoti, ką gero galima iš jos ištraukti. Tai geriau, nei jai priešintis. Dabar tikrai viskas labai komerciška, bet nereikia galvoti, kad mes vieni viską perkeisim, iššluosim prekybos centrus, teatrus, meno galerijas nuo tikrovės, kurios nenorime matyti. Taip nebus. Galime tik integruoti šią tikrovę į save.

O gyventi gyvenimą, kuris teikia džiaugsmą, gyventi meile ir tikėjimu – geriausia evangelizacija. Kaip kitaip aš galiu kalbėti, kad Dievas mus myli, jeigu mano kalboje labai daug neapykantos ir nemeilės kitiems?

O dėl ko mums dažnai apie meilę kalbėti nepatogu? Kodėl taip retai pasakome vieni kitiems širdį šildantį žodį?

Tai – dėl baimės būti nepriimtam. Sovietmečio paliesta visuomenė, kuri ne visada yra linkusi priimti, mylėti, apkabinti, skatina apsiginkluoti didžiuliais šarvais. Taip pat turbūt todėl, kad tai atrodo labai skysta, nevyriška ar nemoteriška… Atrodo, jog tai nėra svarbu, o galiausiai pats žmogus tarsi savaime turi suprasti, žinoti, kad yra mylimas. Visuomenėje tebėra daug stereotipų, savivertės stokos ir vidinių baimių tapti pažeidžiamiems. Nes kaip aš čia dabar pasakysiu, kad myliu?

Jausmus reikia parodyti, svarbu apie juos kalbėti. Man patinka šv. Mišios, kurias aukoju šeštadieniais 10 val. Į jas susirenka tie, kurie į Bažnyčią ateina gal kartą per dešimt metų. Per ramybės palinkėjimą pakviečiu visus apkabinti ir pabučiuoti savo artimuosius – sutuoktinį, sutuoktinę, mamą, tėtį, savo vaikus… Kaip vargonininkė sako, žiūriu į visus tuos žmones, kurie apkabina vienas kitą, pabučiuoja – tai pats gražiausias bendrystės išgyvenimas.

Gražių liudijimų vėliau sulaukiu ir iš dalyvavusiųjų Mišiose. Pavyzdžiui, mesendžeryje gavau žinutę iš vyro, kuris pasakojo, kad su žmona ilgai nesikalbėjo. Kvietimas apsikabinti tapo į susitaikymą vedusia akimirka.

Apkabindami vieni kitus mes apsikeičiame pasauliais, parodome, kad iš tiesų esame vieni kitiems svarbūs. Tik tam reikia drąsos… Meilei reikia didžiulės drąsos. Tai reiškia – ne visada būti suprastam, ne visada turėti patogų gyvenimą, ne visada galvoti vien tik apie save.

Tačiau bandyti – mylėti, rodyti dėmesį apsimoka. Atliepas, kad ir koks jis būtų – pasiekia žmogaus širdį.

Kodėl aš toks užaugau, kodėl man švelnumas buvo ypač svarbus? Augau šeimoje, kur man mama nieko nedrausdavo, manęs nebausdavo, nerėkdavo. Pateisindavo mano klaidas ir tokiu būdu užaugino netraumuotą žmogų. Tokį, kuris sugeba mylėti save neteisdamas ir gali apkabinti kitų žmonių skausmą.

Kaip manote, ar žmogaus širdis gali būti natūraliai atvira švelnumui ir meilei? Ar tam išugdyti žmogus turi būti užgrūdintas gyvenimo? Kaip kad deimantas – neišvaizdus akmuo, kuris suspindi tik tada, kai būna nušlifuojamas.

Manau, kad labai daug priklauso nuo pat vaikystės turėtų meilės patirčių: kaip mes buvome mylimi, priimti, suprasti, koks buvo santykis su mama, su tėvu. Jeigu žmogus gyveno šeimoje, kur mama ir tėtis yra meilės bei darnos paveikslai – toks santykis, kaip ir sakėt, jį šlifuoja kaip deimantą. Paverčia jį pačiu gražiausiu, pačiu brangiausiu. Matau žmonių, kurie ne visuomet gali bendrauti taip darniai, nes nebuvo patenkinę savo vidinių poreikių, kuriems trūksta gydančio švelnumo.

Tai taip pat priklauso ir nuo žmogaus vidinio pasaulio. Yra labai daug sužeistų santykių, gyvenimų… Todėl reikia labai daug vidinio gydymo, kad išgydytum, o tada galėtum gydyti ir kitus.

Pavyzdžiui, kodėl aš toks užaugau, kodėl man švelnumas buvo ypač svarbus? Augau šeimoje, kur man mama nieko nedrausdavo, manęs nebausdavo, nerėkdavo. Pateisindavo mano klaidas ir tokiu būdu užaugino netraumuotą žmogų. Tokį, kuris sugeba mylėti save neteisdamas ir gali apkabinti kitų žmonių skausmą.

Paminėjote švelnumo svarbą. Yra tekę girdėti, kad kalbėdamas apie švelnumą pažymite turintis omenyje ne lėkštą, o drąsų švelnumą. Ką tai reiškia?

Švelnumas gali būti banalus, siekiantis įsiteikti, bet aš kalbu apie kitokį – dorybinį švelnumą. Man labai gražūs Gailestingumo sekmadienį šv. Mišiose nuskambantys žodžiai: Dievas labiausiai savo galybę parodo atleisdamas. Aš tapatinu atleidimą sau, kitiems ir net kartais – kai manau, kad Dievas ko nors nepadarė mano gyvenime – atleidimą Dievui. Žmogus, gyvendamas šioje mazochistinėje visuomenėje, yra nuolat gręžiamas, čia – mažai atleidimo.

Nors nuodėmė yra tai, kas mus sužeidžia, bet kartu tai yra ir vidinis turtas, kuris, priimtas su Dievu, leidžia atsispirti ir pamatyti, kaip stipriai Dievas mus myli bei gydo. Jis tai daro mūsų nenuteisdamas, nekaltindamas – kad mes lygiai taip pat su didžiule meile galėtume pažvelgti į save ir kitus žmones, kurie ateina į mūsų gyvenimą švelniai apkabinti. Išpažintis, Sutaikinimo sakramentas Katalikų Bažnyčioje nėra teatras, kur gali nueiti, pabambėti kunigui ir mainais sulaukti maldų. Tai yra išgijimo sakramentas.

Aš kalbu apie Jėzaus švelnumą – to, kuris mus myli, prisilietimą, sugebėjimą priimti į savo gyvenimą žmones, ypač artimiausiuosius. Kaip kad mama sugeba priimti savo sūnų ne jį taisydama, ne projektuodama, kad jis būtų toks, kokio ji nori, bet melsdamasi už jį ir palydėdama. Teko sutikti žmogų, kurį mama vežiojo pas visus egzorcistus, psichoterapeutus, kad išgydytų jo homoseksualumą. 24 metų vyras buvo suluošintas mamos lūkesčių – juk jo sesuo susilaukė keturių vaikų. Jis sakė: „Mama manęs nemyli, sako, kad esu bergždžias.“

Kalbu apie švelnumą kaip apie drąsą mylėti savo gyvenimo situacijas, artimuosius, kurie nėra pagal mane, kurie nėra patogūs. Drąsą laiminti kito žmogaus gyvenimą neredukuojant jo į taisykles, į 10 Dievo įsakymų. Man labai nepatinka, kad dauguma žmonių Lietuvoje Dievą suredukuoja į taisykles: Dievas yra taisyklės, Dievas yra sakramentai, Dievas yra sekmadienis… Dievas yra beribis, Jis randa būdų prisiliesti prie žmogaus širdies ir ateiti bet kokiu būdu.

Mūsų nuodėmės, tamsa, konfliktai Dievui nėra problema. Didžiausia Jam kylanti problema – į mūsų gyvenimą trukdančios ateiti mūsų vidinės sienos. Dievo meilė yra stipresnė už mūsų klaidas, Jis atėjo gydyti, o ne luošinti – perkeisti mūsų gyvenimą savo būtimi.

Kauno klinikose atliekate kapeliono tarnystę. Kokios meilės apraiškos, kurias ten išvystate, labiausiai paliečia jūsų širdį? Kodėl?

Ribinės situacijos yra kaip fotografijos ryškalai, parodantys, kiek mes iš tikrųjų mylime. Matau onkologinėmis ligomis sergančius vyrus, nuo jų nesitraukiančias ir netgi juos maitinančias žmonas. Sakau: „Juk jie turi rankas.“ O jos man: „Kunige, jiems sunku…“ Tos moterys yra Dievo regimas paveikslas, įkūnytas mūsų gyvenime per artimus žmones, šio gyvenimo bendrakeleivius.

Knygoje „Puslapis švelnumo“ rašiau apie vyrą, kuris 3–4 kartus per savaitę vyksta į kitą miestą pas ligoninėje širdies donoro laukiančią žmoną, kad galėtų užmigti kartu su ja. Ir taip kelerius metus iš eilės. Moteris klausia: „Kunige, kur yra Dievas?“ Sakau: „Dar drįstate klausti, kur yra Dievas? Jūsų Dievas yra jūsų vyras, kuris kas savaitę keliskart atvažiuoja, kuris paėmęs jus ant rankų neša į tualetą.“ Dievas neapsaugo mūsų nuo fiziškumo, bet priešingai – būdamas prikaltas prie kryžiaus mums apie jį primena. Ir aš tai vertinu.

Kodėl aš esu krikščionis, katalikas? Kodėl esu kunigas? Todėl, kad krikščionybė nėra skiedalai apie XXI a. lyderystės, įvairiausių pažintinių emocijų religingumo praktikas, kurios sako, kad reikia keisti mintis, ir viskas bus gerai. Ne. Krikščionybė neištraukia mūsų iš realybės į dangų, priešingai – perkelia mus į realybę ir padeda ją priimti. Krikščionybė – vienintelė religija, kurioje Kristus savo buvimu pašventina mūsų kūną. Jis nesako, kad kūnas yra nuodėmių kalėjimas ar blogis, Jis sako, kad tai – Šventosios Dvasios šventovė. O žmogaus kančia nėra prakeikimas, tai – buvimo žmogumi išraiška.

Kauno klinikose aš matau žmones, išjungtus iš tempo ir įjungtus vienas kito gyvenimui, gyvenančius beribe meile ir gailestingumu. Manau, jeigu nėra meilės skausme, sunkumuose, tuomet jos nėra niekur.

Kun. Benai, kaip tapti tokiu žmogumi – gyvenančiu beribe meile, nieko nereikalaujančiu ir nelaukiančiu iš kitų, bet besirūpinančiu visų pirma pačiam būti kuo geresniu sutuoktiniu, sužadėtiniu, draugu, šeimos nariu?

Labai atvira širdimi žvelgti į gyvenimą. Ne su pretenzija, kad man viskas priklauso, kad tai yra mano nuosavybė, bet kad viskas yra dovana. Iš kiekvienos juodos dienos turime ištraukti ką nors gražaus. Pavyzdžiui, vakare atlikti sąžinės sąskaitą ir pamatyti, kur aš buvau nemielas, taip pat pamatyti, kokias dovanas ši diena man padovanojo.

Dalyvavau vieno draugo šeimos susitikime. Jis turi kelias seseris, brolius, mamą ir krikšto sūnų – penkerių metų vaiką. Jis nieko neklauso, tik mano draugo – savo krikšto tėvelio. Kai vaikas neklauso, draugas tiesiog šimtą kartų glosto jam galvytę kartodamas: Adomėlis bus geras, Adomėlis klausys tėvelių… Ir iš tiesų vaiką tarsi užhipnotizuoja – su tokiu gerumu tada Adomėlis visų klauso!

Mums taip pat reikia tokios Dievo rankos, kuri mus paglostytų, o ne kritikuotų – atrastų sužeisto žmogaus gyvenime ką nors šviesaus, padėtų priimti begalinę Dievo meilę. O tada ir mes galėsime ne kritikuoti, o melsdamiesi ir ugdydami visus glostyti.