2022 04 11

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Bendruomenių stiprinimo ir parapijiečių aktyvinimo projektas: iššūkiai bei atradimai

Projekto dalyviai. Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

Nuo 2020-ųjų pradžios iki 2022 m. kovo pabaigos Lietuvos Kolpingo draugija inicijavo projektą „Krikščioniško socialinio mokymo skatinimas ir parapijiečių aktyvinimas“, kurį įgyvendino Lietuvos Kolpingo kolegijos atstovai.

Projekte dalyvavo Eičiūnų, Pivašiūnų, Telšių, Troškūnų, Anykščių, Viešintų, Girelės, Andrioniškio, Butkiškių, Kauno, Svėdasų, Ignalinos – daugiausia nedidelių miestų ir kaimų – parapijų žmonės.

Projektas startavo tyrimu įvairiose Lietuvos parapijose, kuris truko keletą mėnesių. Tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokie vertybiniai požiūriai bei veiksniai lemia asmenų pasirinkimą dalyvauti parapijos gyvenime ir priklausyti krikščioniškai bendruomenei, tai yra būti aktyviems parapijiečiams.

Pasibaigus tyrimui, 2020 m. lapkričio 19 d., įvyko nuotolinė konferencija „Parapinio gyvenimo aktyvinimas: kas bendruomenę daro patrauklią?“ Jos metu buvo analizuojamas ir aptariamas šis tyrimas bei įvardinta, ko konkrečiai reikia norint stiprinti bendruomenes bei aktyvinti parapijiečius.

Antrasis projekto etapas – tiesioginis darbas su parapijų bendruomenėmis

Projektas „Krikščioniško socialinio mokymo skatinimas ir parapijiečių aktyvinimas“ buvo pristabdytas dviejų Covid-19 pandemijos bangų. Kita vertus, jo įgyvendinimas tapo viena iš priemonių, padedančių pabusti iš pandemijos sąstingio, užsidarymo.

Antroji projekto dalis  buvo pradėta vykdyti po karantino, 2021 m. birželį. Ji buvo orientuota į bendruomenių stiprinimą ir parapijiečių aktyvinimą, pasitelkiant būdus bei mokymus, reikalingus konkrečioms bendruomenėms, o ne primetant visiems vienodą šabloną. Būtent anksčiau minėtas tyrimas bei projekto įgyvendintojų lankymasis parapijose antrajame jo etape ir padėjo atskleisti bei suvokti, ko reikia kiekvienai konkrečiai parapijai, kokie mokymai jai šiuo metu aktualūs.

Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė. Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

Į Lietuvos miestelių ir kaimų parapijas vykdavo Lietuvos Kolpingo kolegijos komanda: direktorė dr. Ramunė Bagdonaitė-Stelmokienė, kuri organizavo ir prieš tai vykdytą tyrimą, Kolpingo draugijos referentė psichologė Jurgita Dambrauskienė, Lietuvos Kolpingo draugijos / fondo nacionalinė sekretorė Lina Kalibataitė, mokymuose pagelbėdavo Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas.

Svarbiausia – žmonių savijauta

Pasak Kolpingo draugijos referentės psichologės Jurgitos Dambrauskienės, kovidas ir karantinas, dėl kurio žmonės keletą mėnesių negalėjo dalyvauti šv. Mišiose, pakoregavo antrąją projekto dalį. „Iš tiesų pirmiausia važiavome žiūrėti, kaip žmonės jaučiasi. Mes manėme, kad labiau susitelksime į mokymus, reikalingus parapijų žmonėms. Tačiau paaiškėjo, kad vien susirinkti po karantino yra iššūkis. Mes pagalvojome, kad projektas yra kaip pagalba atsitiesti po karantino – galbūt toks ir turėjo būti jo tikslas. Tad stengėmės iš pradžių padėti žmonėms susivokti, kaip jie jaučiasi“, – sakė J. Dambrauskienė.

Jurgita Dambrauskienė. Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

Projekto komandai lankantis parapijų bendruomenėse paaiškėjo, jog pirmiausia reikėtų žmones skatinti susitikti, galbūt tik prie arbatos puodelio, o ne iš karto juos raginti imtis kokių nors veiklų, nepaisant to, kaip jie jaučiasi. „Nes jai aš nesijaučiu gerai, o iš manęs reikalauja kažką daryti, tai aš tuomet nenoriu ateiti“, – kalbėjo J. Dambrauskienė. Kita vertus, pasak jos, žmonės, dalyvavę projekte, buvo vyresnio amžiaus, pradedant 40 metų, ir daugeliui jų dar gajus įsitikinimas, jog tarnausiu tol, kol „nukraujuosiu“. Tad mintis, kad tarnystėje aš neturiu kentėti, jog galiu pasidalinti, galiu nebijoti pasakyti, kad man jau per sunku, daugeliui dar svetima.

Lankantis parapijose taip pat paaiškėjo, jog žmonės labai išsiilgę bendrystės.

Pozityvioji karantino pusė ir dėkojimo praktika

Antrosios projekto dalies įgyvendintojai skatino lankomų parapijų žmones surasti ne tik neigiamą, bet ir pozityvią karantino pusę.

Tad paaiškėjo, kad  vieniems karantinas padėjo atrasti laiko sau – poilsiui ir asmeniniam tobulėjimui. Kitiems Mišių transliacijos leido pažinti kitas bendruomenes bei bažnyčias ir pasisemti idėjų. Žmonės džiaugėsi karantimo metu įdiegtomis naujomis komunikacijos priemonėmis ir galimybėmis bendruomenėse (messenger grupės, zoom‘e susitikimai ir kt.). Treti suvokė, kad išryškėjo, kas iš tiesų svarbu, o kas ne (net grupelės tradicijų lygmeniu). Dar kiti pajuto klebono rūpinimąsi parapijiečiais. Karantinas žmonėms taip pat padėjo suvokti, kokia asmeniškai svarbi yra parapijos bendruomenė bei Eucharistijos šventimas ir t. t.

Projekto įgyvendinimo metu užmezgant glaudesnius santykius su parapijomis buvo pastebėta, kad labai pasiteisina pažinimo ir dėkojimo praktika. Pirmiausia svarbu pastebėti, įvardinti, pasidžiaugti ir padėkoti už tai, kas jau atlikta, įgyvendinta, o vėliau kristalizuoti reikalingų mokymų temas ir organizuoti specifinius mokymus. Stengiantis pažinti bendruomenes galima rasti būtent šiai bendruomenei tinkamiausius aktyvinimo metodus.

Mokymai ir sąmoningumo didinimas

Kaip minėta, projekto „Krikščioniško socialinio mokymo skatinimas ir parapijiečių aktyvinimas“ vykdytojai pirmiausia susitikdavo su žmonėmis parapijose, kad šie įsivertintų, kaip jaučiasi, o po to sugrįždavo su jiems reikalingais mokymais. Paaiškėjo, kad vienose bendruomenėse labai sumažėjo narių skaičius, tad dabar jiems, pavyzdžiui, lyderystės mokymai šiuo metu nėra aktualiausi. Kitiems buvo aktualu, kaip vėl iš naujo pasiskirstyti pareigomis, kaip tarnauti, kai mūsų yra tik tiek, ką mums daryti esant tokiems, kokie esame.

Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

Pavyzdžiui, mokymų metu Troškūnuose kartu su dr. Ramune Bagdonaite-Stelmokiene įvairių parapijų lyderiai įvardino, kuriose srityse norėtų būti veiklesni: savo parapijose suburti vaikų chorą, atnaujinti procesijas, sukurti vyrų maldos grupę, padidinti maldos grupelės narių skaičių, suorganizuoti bendrą parapijiečių kelionę ir kt. Pagal lektorės pateiktą metodiką parapijų lyderiai suplanavo konkrečius žingsnius, kaip tai pasieks. Jie taip pat numatė ir konkrečius laiko terminus įgyvendinti kiekvieną pasirinktą tikslą.

Projekto įgyvendintojai šalia mokymų taip pat stengėsi didinti ir žmonių sąmoningumą. Čia labai prisidėjo Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Arūnas Kučikas. „Mažo miestelio ar kaimo parapijoje yra labai didelis dalykas plačiau suvokti, kas yra Bažnyčia, liturgija. Taigi Kauno „Caritas“ direktorius Arūnas Kučikas gebėdavo padėti šių parapijų žmonėms pasijusti visuotinės Bažnyčios dalimi, – dalijosi J. Dambrauskienė. – Arūno dėka mažų parapijų žmonės taip pat suvokė, jog tokie dalykai kaip popiežiaus enciklikos jiems taip pat gali būti suprantami. Kad žmogus skaitydamas enciklikas, įgydamas daugiau žinių, gali pasipildyti savo resursus.“

Baigiamoji projekto dalis – konferencija-diskusija

Galiausiai 2022 kovo 19 d. Kaune, Kolpingo namuose, įvyko baigiamoji projekto konferencija-diskusija „Parapinio gyvenimo aktyvinimas, kas bendruomenę daro patrauklią?“ Susirinko įvairių bendruomenių nariai iš Ignalinos, Andrioniškio, Troškūnų, Telšių, Kauno.

Konferenciją pradėjo Kauno arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Arūnas Kučikas. Jis kalbėjo tema „Į ką bendruomenes kviečia Bažnyčios socialinis mokymas ir Sinodas?“

Kauno arkivyskupijos „Carito“ direktorius Arūnas Kučikas. Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

Lektorius pabrėžė, kad Bažnyčios socialinis mokymas vystosi dialoge su kintančia socialine tikrove ir jo esminė laikysena – dėmesys silpniausiems. „Pagarba žmogaus orumui – visos katalikiškos socialinės etikos pagrindas, nes kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir yra apdovanotas laisve bei atsakomybe; kiekvienas žmogus yra Dievo pakviestas egzistuoti ir yra neįkainojamos vertės. Iš žmogaus orumo sampratos yra išvedama žmogaus teisių samprata“, – kalbėjo A. Kučikas.

V. Spangelevičiūtė-Kniežienė: kaip būti darbingam ir laimingam

Kauno arkivyskupijos sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė kalbėjo tema „Kaip būti darbingam ir laimingam“.

Ji kėlė klausimus, kodėl mūsų gyvenime taip dažnai „būti darbingam“ yra atskirta nuo „būti laimingam“. Ar įmanoma tai suderinti būnant aktyviam parapijoje? Kaip neperdegti?

Kauno arkivyskupijos sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Lietuvos Kolpingo draugijos nuotrauka

„Neretai tenka girdėti panašių liudijimų, kad iki atsivertimo, tarnystės Bažnyčioje gyvenau linksmiau, o dabar… O kodėl dabar ne?! Juk krikščionio gyvenimas per Jėzų Kristų labai glaudžiai susijęs su džiaugsmu“, – teigė lektorė.

Ji pasidalino 10 punktų, kurie galėtų padėti būti ir darbingam, ir laimingam. „Svarbu įsišaknyti Kristuje, – pabrėžė lektorė, reziumuodama. – Kai Dievas centre, viskas aplinkui susidėlioja.“

Bendruomeninės ir asmeninės iniciatyvos

Lietuvos Kolpingo draugijos nacionalinė sekretorė Lina Kalibataitė konferencijos dalyvius padalino į dvi grupes, kuriose šie analizavo galimas asmenines ir bendruomenines iniciatyvas parapijose, dalinosi savo patirtimis.

Apibendrinat darbo grupių rezultatus, buvo įvardintos šios jau egzistuojančios bendruomeninės iniciatyvos: rožinio grupelės, adoracija, atnašos, atlaidai, agapė po atlaidų, ruošimas Pirmajai Komunijai, Šv. Rašo skaitymas ir aiškinimas, bažnyčios tvarkymas, puošimas, talkos parapijoje, parapijiečių sveikinimas, surengtas klebono ir pastoracinės tarybos.

Taip pat buvo pasidalinta ir galimomis bendruomeninėmis iniciatyvomis parapijose, kaip antai gegužinės ir birželinės pamaldos, dalyvavimas Kryžiaus kelyje, pasauliečių įtraukimas, skaitinių per šv. Mišias skaitymas, dalijimasis liudijimais (šlovinimas), mokymasis priimti dėmesį, vaikų kampelio įkūrimas, mokinių savanoriavimas per atlaidus, koncertai, renginiai bažnyčioje.

Aptardami asmenines iniciatvvas parapijose konferencijos dalyviai įvardijo dalyvavimą procesijose, Dievo Žodžio skaitymą, savanorystę, krikštijamųjų / santuokų stendo įrengimą, gerumo akcijų organizavimą, dvasinę bei materialinę pagalbą parapijiečiams (išklausymą, pagalbą buityje, socialinę paramą).

Projektas pateisino lūkesčius ir buvo reikalingas

Lietuvos Kolpingo draugijos organizuotas projektas „Krikščioniško socialinio mokymo skatinimas ir parapijiečių aktyvinimas“ užsitęsė iki 2022 metų kovo pabaigos. Planus pakoregavo dėl kovido pandemijos paskelbtas karantinas. Nepaisant to, projekto organizatoriai bei vykdytojai jį vertina kaip pavykusį ir reikalingą.

„Dalyvavimo projekte įspūdžiai labai geri. Labiausiai įsiminė susitikimai ir mokymų vedimas parapijose, kur turėjome galimybę susitikti su įvairaus amžiaus asmenimis. Širdis džiūgavo matant, kiek noro turi ir kaip karštai dega parapijiečių širdys, kaip jiems rūpi, kad parapijose veiklos plėstųsi. Ir jiems šis projektas buvo labai naudingas, nes leido ne tik vieniems su kitais susitikti, dalintis gerąja patirtimi, bet pergalvoti ir planingai susidėlioti, kaip jie patys savo parapijose nori aktyviau įsitraukti, kaip pakviesti kitus narius“, – dalijosi Kolpingo kolegijos direktorė dr. Ramunės Bagdonaitė-Stelmokienė.

Pasak jos, projektas labai laiku, jis sutapo su 2021 m. spalį paskelbtu Sinodo pasirengimo procesu. „Tad šis projektas sudarė puikias galimybes prakalbėti patiems parapijiečiams apie tai, kas jiems rūpi, kaip jie mato, kur link keliauja Bažnyčia. Kaip svarbu šiai Dievo keliaujančiai tautai išgirsti vienai kitą, išklausyti, išsakyti, taip kuriamas tarpusavio pasitikėjimas, bendri planai, bendros svajonės, kurios pamažu virsta realiomis veiklomis, atgaivinančiomis parapijinį gyvenimą, – kalbėjo R. Bagdonaitė-Stelmokienė. – Tikiuosi, jog toks projektas turės tęstinumą, nes matėme, kaip svarbu klausyti ir klausti pačių parapijiečių, kokią Bažnyčią jie nori matyti, ką jie patys gali padaryti aktyvinant veiklas, įtraukiant naujus narius. Viso projekto metu mane labiausiai šildė sutiktų žmonių atvirumas, nuoširdumas, noras veikti, bendrauti, gilus tikėjimas, tad kartais tam tereikia suteikti erdvę, duoti tam tikrus instrumentus, leisti dalintis.“

I. Kalibataitė: parapijiečiai tikrai suaktyvėjo

Lietuvos Kolpingo fondo nacionalinė sekretorė Lina Kalibataitė prisipažino, jog tai, kad projektas buvo pradėtas įgyvendinti pandemijos metu, jo vykdytojams tapo didžiausiu iššūkiu. „Planuojant projektą buvo daug dėmesio skirta numatant gyvus susitikimus su atskirais žmonėmis, bendruomenėmis, o įvedus pandeminius ribojimus, teko pergalvoti veiklas, prisitaikyti prie apribojimų “, – dalijosi ji.

Pasak L. Kalibataitės, dėl pandemijos buvo įtraukta ir papildomų temų į projektą, kurios galbūt nebūtų išryškėjusios pirminiame projekto plane. Pabuvus „uždarytiems“  namie, negalint dalyvauti šv. Mišiose gyvai, apribojus kontaktus, atsirado laiko apmąstymams, atėjo suvokimas, kokia svarbi bendrystė, kaip svarbu būti bendruomenės dalimi ir kad kiekvienas žmogus yra vertybė.

„Stebint nemažą bendruomenių įsitraukimą ir susidomėjimą ir žinant, kad projekto negalėjome įgyvendinti vien gyvai, kaip buvo planuota, manau, jog projektas pavyko“, – sakė  L. Kalibataitė.

„Baigiamojoje projekto konferencijoje man pasirodė, kad kai kuriose parapijose tiek projekto, tiek „pandemijos vienatvės“ dėka itin suaktyvėjo parapijiečiai. Tie, kurie net ne visada sekmadieniais  šv. Mišiose dalyvaudavo, dabar kas sekmadienį skaitinius skaito, noriai dalyvauja bendruomenių veiklose, kandidatuoja į organizacijų valdymo organus ir pan., – pasakojo L. Kalibataitė. – Projektas tikrai pasiteisino, džiaugiuosi, kad turėjome galimybę jį įgyvendinti ir prisidėti prie bendruomenių ir parapijų gyvenimo aktyvinimo.“

Projekto vaisiai konferencijos dalyvių parapijiečių akimis

Tai, kad bendruomenių stiprinimo ir parapijiečių aktyvinimo projektas pasiteisino, rodo ir konferencijoje dalyvavusių parapijų atstovų pasidalijimai:

„Labai išlaisvino Vaidos Spangelevičiūtės-Kniežienės mintis, kad „ne šventieji puodus lipdo“, jog dirbdamas parapijoje galiu būti ir pavargęs. Kad esu žmogus ir reikia mokėti susidėlioti prioritetus. Turi būti ir laikas maldai, ir laikas sportui.“

„Aš esu vis dar pasiilgusi bendrystės, dar mažai kur išvykstam ir vien pabuvimas tarp įvairių aktyvių žmonių mane pastiprina. Pasidalinimo grupelėse metu labai likau paliesta moters iš Ignalinos liudijimo. Ji mane įkvėpė savo idėja, kaip užmegzti ryšį tarp kartų.“

„Džiaugiuosi, kad vis vyksta mokymai. Laiminga pranešdama, jog mūsų parapijoje pradėjo veikti Šv. Rašto grupelė. Ir tai – dėl mokymų apie tikslų kėlimus bei laiko planavimą.“

„Išgirdau ne kartą cituojant popiežiaus Pranciškaus dokumentus, pavyzdžiui, „Evangelium Gaudi“, ir man jie pasirodė suprantami. Įsidrąsinsiu pats pasiskaityti.“

„Supratau, kaip svarbu kuo daugiau dalintis darbais ir įsipareigojimais su kitais.“

„Pajutau, kad nors ir mažas indėlis į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą yra didesnei Dievo garbei. Kiekvienas žmogus yra vertingas. Aš – taip pat.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien