Benediktas XVI – Josephas Ratzingeris – ir Kauno arkivyskupija: ištikimybė tam, ko nevalia prarasti

Kad Lietuva buvo popiežiaus Benedikto XVI širdyje, liudija ir jo dėmesio ženklas Kauno arkivyskupijai, už kurį ypač dėkojame Dievui: 2012 m. rugsėjo 27 d. jis paskyrė kunigą Kęstutį Kėvalą tituliniu Abziri vyskupu ir Kauno arkivyskupijos augziliaru. Kaip tik prieš 10 metų, tų pačių 2012-ųjų lapkričio 24-ąją, dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas buvo įšventintas vyskupu.

Lietuva ir dar gerokai anksčiau buvo pažinta popiežiaus Benedikto XVI, ir ši mylinčio tėvo pažintis susijusi su mūsų kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo sovietmečiu ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ istorija.

1996 m. lapkričio 3 d. Vokietijoje, Regensburgo miesto rotušėje, tų pačių 1996 m. gegužės 4 d. Kauno arkivyskupu metropolitu paskirtam S. Tamkevičiui SJ buvo įteiktas Georgo von Hertlingo medalis už aktyvią veiklą ginant tikinčiųjų teises. Ta proga iškilmingą kalbą, vadinamąją laudatio, pagal šio apdovanojimo tradiciją pasakė ankstesnis laureatas – tąsyk tai buvo kardinolas Josephas Ratzingeris, tuomet vadovavęs Tikėjimo mokslo kongregacijai, o po dešimtmečio tapęs popiežiumi Benediktu XVI.

„Mažasis mažųjų pusėje“ – taip buvo pavadinta kardinolo Josepho Ratzingerio laudatio, pasakyta įteikiant Georgo von Hertlingo medalį (skiriamą už ypatingus nuopelnus Katalikų Bažnyčiai) arkivyskupui S. Tamkevičiui SJ.

Savo kalboje kardinolas J. Ratzingeris tada pristatė Lietuvos istoriją kaip skirtingų tautų ir kultūrų sankirtą, pavadindamas ją tarsi Europos kultūros veidrodžiu, kalbėjo apie praturtinančią įvairių čia sugyvenančių tautų dvasinių turtų įvairovę, ypač Vilniuje, minėjo taip pat ir Kauną, buvusį nepriklausomybės ir laisvės centrą.

Didžiule neganda savo kalboje kardinolas J. Ratzingeris pavadino dramatiškus istorijos posūkius po Molotovo–Ribbentropo pakto ir Lietuvos įjungimo į sovietų imperiją, be kita, pažymėdamas, kad tik 1991 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Kardinolas J. Ratzingeris taip pat pristatė arkivyskupo S. Tamkevičiaus biografiją, plačiau aptardamas jo pašaukimą į kunigystę, jos siekimą neramiu sovietmečiu Kauno kunigų seminarijoje ir ryžtą rinkti bei skleisti medžiagą apie sovietinės valdžios vykdomą Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ir pavienių tikinčiųjų priespaudą. Kalboje buvo pristatytas „LKB Kronikos“ leidimas ir Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti sukūrimas. Kardinolas priminė apie sekusią dešimties metų bausmę tuomet kunigui S. Tamkevičiui ir jo tarnystę Bažnyčioje po įkalinimo ir tremties.

„Pasaulyje, pasak Jono, viešpatauja nuomonių galia, jos valdo žmogų. Tai gana konkrečiai liudija mūsų laureato gyvenimo istorija: ideologija, kuri yra žmonių nuomonių suma, tironizuoja žmogų, kad jį sau palenktų. Tačiau kad ir kokia galinga būtų, ji yra ne tiesa, bet regimybė.

Jai priešpriešiais stovi Dievo garbė, kuri išoriškai visiškai bejėgė. Kas ją pasirenka, tas turi prisiimti kančios kelią, leisti pajusti ant savo pečių ideologijos rimbą. Tačiau Dievo garbė yra tikroji šlovė, tiesos šviesa. Sigitas Tamkevičius savo gyvenime stojo Dievo garbės pusėn, prisiėmė pažeminimą, ieškojo ne pagyrų ir geros kloties, bet tiesos“, – be kita, buvo sakoma 1996-aisiais Vokietijoje, Regensburgo miesto rotušėje, Lietuvos vyskupui skirtoje sveikinimo kalboje.

„Tądien neatėjo net mintis, kad šiuos šiltus sveikinimo žodžius sako būsimasis popiežius Benediktas XVI“, – vėliau savo atsiminimų knygoje „Viešpats mano šviesa“ užrašė kardinolas S. Tamkevičius SJ.

Be kita, nors ir nespėjęs apsilankyti Lietuvoje, būsimasis popiežius, tuomet kardinolas J. Ratzingeris, išmintingai suprato, koks svarbus nedidelei šaliai Lietuvai Marijos apsireiškimas, XVII a. pradžioje įvykęs Šiluvoje.

„Marija, vadinanti save nereikšminga, niekam nežinoma tarnaite, ir Šiluvoje pasirodo tartum vaikas – ji stovi mažų, kuklių žmonių pusėje, žmonių, neturinčių vardo istorijoje, bet būtent todėl, kad yra maži, nelaukiančių žmonių garbės ir dėl to nebijančių jų nuomonių. Išgijimas vis ateina iš mažųjų, ir galbūt tai galėtų mums taip pat padėti naujai suvokti bei suprasti nedidelių tautų misiją istorijos žaisme. Išgijimas ateina iš ten, kur žmonių garbė ir žmonių nuomonės nėra svarbios ir dėl to netrukdo aiškiai matyti esminius dalykus, gyvojo Dievo tiesą“, – sakė tuomet kardinolas J. Ratzingeris.

O mes atpažįstame, kaip giliai jis suprato ir atjautė „tarp dviejų galybių įspraustos Lietuvos istoriją“ ir kokiais didžiais ganytojais esame apdovanoti, tokiais kaip mūsų kardinolas S. Tamkevičius SJ, kaip ir pats kardinolas J. Ratzingeris – popiežius emeritas Benediktas XVI, kurie, pranašiškosios laudatio žodžiais, „padeda džiugų ir platų tikėjimą, atvirą viskam, kas teisinga ir gera, vienyti su tvirtybe ir ištikimybe tam, ko nevalia prarasti“.

Lietuvos vyskupai savo pranešime kviečia melstis už mirusį popiežių emeritą, dėkoti už jo pontifikatą, kurio metu daug dėmesio buvo skirta ir Lietuvai.