2021 09 29

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Benedikto XVI žvilgsnis į tos pačios lyties asmenų santuokas

Popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Rugsėjo 16 d. italų dienraštis „Il Foglio“ išspausdino popiežiaus emerito Benedikto XVI parašytą įžangą išleistai jo tekstų antologijai „Tikroji Europa: identitetas ir misija“ (La vera Europa: Identità e missione), kuri skirta apmąstyti Europos tapatybę ir krikščionybės vaidmenį bei ateitį. Beje, įvadą šiai knygai parašė dabartinis popiežius Pranciškus, kuris pažymėjo, kad „Benediktas XVI nebijo daugelį metų su didžia drąsa ir įžvalga įvardinti daugybę dramatiškų apraiškų, kurios atmeta sukūrimo idėją“.

Apie ką kalbama Benedikto XVI įžangoje? Popiežius emeritas apmąsto aktualią nūdienos temą – tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą. Sekmadienį vykusiu referendumu Šveicarija tapo 17 Europos šalimi, kurioje įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos. Ilgą laiką į šiuos procesus žiūrėjome kaip į tai, kas vyksta kaimyno, o ne mūsų kieme, o nuo šio pavasario ši tema tapo aktuali ir mūsų valstybėje, kai Seime buvo bandyta (ir netrukus bus vėl bandoma) priimti Partnerystės įstatymą, kuris būtų tarsi savotiškas santuokos pakaitalas tos pačios lyties poroms.

Taip pat reikia prisiminti neseniai Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos atsakymą į klausimą, ar galima laiminti tos pačios lyties porų sąjungas. Atsakymas buvo neigiamas, po to kilo protestų banga, ypač tarp Vokietijos ir Austrijos katalikų, kur ši praktika bent neoficialiai buvo vykdoma. Jau nekalbant apie kitas krikščioniškas denominacijas, kurios atlieka tos pačios lyties asmenų santuokos ceremonijas.

Cathopic.com nuotrauka

Tad šiame kontekste popiežius emeritas kalba apie gilumines šio reiškinio priežastis ir pasekmes. Pirmiausia jis pabrėžia, kad pati idėja apie tos pačios lyties asmenų santuoką yra šių laikų kultūrinė revoliucija, neturinti jokio atitikmens visoje žmonijos istorijoje, kai, nepaisant skirtingo tikėjimo ir kultūros, santuokinis ryšys buvo įmanomas tik tarp vyro ir moters. Net jei ir pats santuokos supratimas varijavo (pvz., poligamija), tačiau jis buvo visada siejamas su priešingos lyties asmenų vienokiu ar kitokiu įsipareigojimu.

Benediktas XVI pažymi, kad žmoniją vienijo suvokimas, jog skirtingų lyčių – vyro ir moters – užduotis yra pratęsti giminę, ir tam reikalinga vienokia ar kitokia įsipareigojimo forma, kurią galima įvardinti kaip santuoką. Tačiau šis supratimas, kuris buvo įtvirtintas Europos krikščioniškoje kultūroje kaip duotybė, pakito, kuomet įvyko seksualinė revoliucija, atnešusi platų kontracepcijos naudojimą, kuris atskyrė vaisingumą nuo lytinio akto. Iki tol lytiniai santykiai buvo suprantami kaip būdas pratęsti giminę, o seksualinė revoliucija iškėlė sekso kaip malonumo be pasekmių idėją. Todėl visos seksualumo formos tapo tolygios, nes nebeliko fundamentinio kriterijaus, kuris seksualumą siejo su vaisingumu.

(Katalikų Bažnyčioje santuokos apeigų metu vyras ir moteris įsipareigoja „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tiesa, kiek tiksliai atžalų reikės turėti, Mokymas nenurodo. Ir sutuoktinių duotas pažadas nereiškia, kad jaunoji privalės nuolat gimdyti; Bažnyčia palaiko Natūralų šeimos planavimą – mokslu pagrįstus metodus, kuriais stebimas moters vaisingumas, ir gautą informaciją sutuoktiniai panaudoja siekdami nėštumo ar norėdami jį atidėti (tokiu atveju mylimasi nevaisingomis dienomis). Beje, anot NŠP specialistų, kadaise pats būsimasis popiežius Josephas Ratzingeris Vokietijoje inicijavo tokių metodų tobulinimą)

Benediktas XVI toliau teigia, kad ši naujoji perskyra sukėlė vyro ir moters sampratos sumaištį ir ją perkeitė. Iki tol galiojusi seksualinė moralė imta laikyti nebetinkančia naujiems laikams. Ši naujoji moralė ir suvokimas įsiskverbė net į šių laikų katalikų sampratą, kuomet iš tikro ar tariamo pastoracinio rūpesčio atsisakoma pateikti Bažnyčios mokymą, laikant jį netinkamu ar nutylint esminius akcentus. Kai kurie Bažnyčioje esantys judėjimai siekia, kad šis mokymas, liečiantis seksualumo sritį, būtų pakeistas, priderinant jį prie dabartinės situacijos.

Popiežius emeritas pažymi, kad nuo šiol žmogus suprantamas kaip nebe sukurtas, bet padarytas (su mokslinių technologijų pagalba), jis nebėra dovana, kurią reikia priimti, bet mūsų planų produktas. Tad, jeigu žmogų galima pagaminti, galima ir jį sunaikinti, kai baigiasi „galiojimo laikas“ (eutanazija ir pagalba nusižudyti).

Popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

Tęsdamas svarstymus apie tos pačios lyties asmenų santuokas, Benediktas XVI pabrėžia, kad čia svarbiausia klausti, kas yra žmogus ir ar yra Kūrėjas – o gal mes visi esame atsitiktinės kūrybos elementai. Todėl iškyla alternatyva: arba žmogus yra kūrinys, sutvertas pagal Dievo atvaizdą, arba gaminys, kuris žino, kaip galima kurti. Gamta įrodo, jog egzistuoja ribos, kurias peržengus kyla ekologinės katastrofos, taip pat egzistuoja ir kūrinio ribos, kurias peržengus imame griauti save pačius.

Popiežius emeritas su jam būdingu įžvalgumu tiksliai nusako šiandienos žmoniją kamuojančios ligos diagnozę: jeigu žmogus nebėra kūrinys, jeigu lytiškumas nebėra duotybė, tuomet aš pats galiu būti kūrėju – perkurti save patį, nes juk viskas yra sukonstruojama pagal poreikius. Turime grįžti prie šaknų, prie biblinės tiesos, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, sukūrė kaip vyrą ir moterį ir pavedė jiems misiją su savo vaisingumo pagalba dalyvauti bendrakūryboje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip minėjo dabartinis pontifikas, Benediktas XVI daugybę metų ištikimai vykdo savo, kaip teologo ir ganytojo, misiją – tarnauti Tiesai ir ginti ją. Jis yra kaip tas, kuris užlipęs ant kalno mato, kas vyksta slėnyje, ir tiksliai bei aiškiai tai įvardina. Benediktas XVI sugeba nesutilpti į ankštus tradicionalisto ar progresyvisto rėmus ir atskleidžia Kristaus žinią, kuri visada pranoksta laikmečio madas ir tendencijas. Vien todėl verta įsiklausyti į jo žodžius.