Berčiūnų ateitininkų pasaka, besitęsianti jau 30 metų

Ir tiesiog gali atsipalaiduoti ir būti ne tik tuo, kuo nori, bet, svarbiausia, ir savimi. O bendraamžiams ar vyresniesiems, kurie nori būti vadovai, apibūdinčiau kaip galimybę tobulėti visų pirma dvasiškai, taip pat fiziškai, įgaunant tam tikrų įgūdžių dirbant su vaikais.“

2022 m. Berčiūnų jaunųjų ateitininkų stovykla šventė 30 metų sukaktį. Ta proga keturių kartų atstovai – VILHELMINA RAUBAITĖ-MIKELIONIENĖ (sendraugė ateitininkė), GUODA KLIUČINSKAITĖ (studentė ateitininkė), ANDRIUS GUDAUSKAS (moksleivis ateitininkas), JUOZAS URBA (jaunutis ateitininkas) – dalijosi savo patirtimi stovykloje.

Apie stovyklą nuo pradžių

Atsikūrus Ateitininkų organizacijai Lietuvoje, kilo noras ugdyti jaunimą turint tokią stovyklavietę, kaip Šiaurės Amerikos ateitininkai turi „Dainavą“ netoli Čikagos. Iš sovietmečio liko daug pionierių nebenaudojamų stovyklaviečių. Dėl jų perdavimo naujai besikuriančioms organizacijoms (pavyzdžiui, ateitininkų ar skautų) reikėjo tartis su Lietuvos valdžia. Pirmosios jaunųjų ateitininkų stovyklos vyko Kulautuvoje, Vištytyje ir Birštone. Galiausiai jie paprašė Panevėžio savivaldybės leisti naudotis Berčiūnų stovyklaviete.

Pirmą kartą stovykla čia vyko 1992 m. Ten dalyvavo ir Vilhelmina. Būdama beveik 24-erių, ji važiavo mokyti gaminti šiaudinius sodus ir daug prisidėjo prie programos kūrimo. Organizatoriai svajojo, kad stovykloje būtų gera, kad ji prisidėtų prie ateitininkų ir visos Lietuvos jaunimo ugdymo. Vilhelmina pasakoja: „Jaunųjų ateitininkų sąjungos organizuojamos stovyklos yra tarsi reklama vaikams ir tėvams, kas yra ta organizacija, ką ji ugdo ir kaip į ją būtų galima įstoti.“ Organizuoti stovyklą ir ugdytis vadovus padėjo daugiau stovyklų patirties turintys Amerikos lietuviai: Birutė Bublienė, ses. Margarita, kun. Arvydas Žygas ir daugelis kitų.

Tais laikais stovyklavietės sąlygos buvo ganėtinai prastos: geležinės lovos; tolokai nuo namelių stovėjo lauko tualetai; nebuvo nei valgyklos, nei bažnyčios. Naudotas nešiojamasis altorius, kurį statydavo salėje esant blogoms oro sąlygoms, kitu atveju šv. Mišios vykdavo ant susprogdintos bažnyčios pamatų. Šalia jų kunigo automobilis tarnaudavo kaip klausykla. Stovyklos sąlygos turėdavo daug įtakos ir pačiai programai. Bet iš esmės dienos struktūra išliko ta pati: ryto malda, vėliavos pakėlimas, himno giedojimas, užsiėmimai, pamokėlės, vakaro programos, žaidimai ir, jeigu įmanoma, – šv. Mišios, kitu atveju – kitokios pamaldos.

Andrius iš savo pirmosios stovyklos 2015-aisiais labiausiai įsiminė himno giedojimą. Tuo metu jį jau mokėjo, tad žavėjosi giedančiųjų nuoširdumu ir atmosfera: „Gamtos vidury skamba širdžiai mieli žodžiai, nes iš tikro man Lietuva visada buvo svarbi. Tada išgirdau, kad yra dar vienas himnas – ateitininkų, ir nuo to laiko jis tapo lygiai toks pat mielas ir artimas kaip Lietuvos himnas.“

O Juozas teigia Berčiūnuose sustiprinęs savo tikėjimą. Nors iš pradžių kasdienis dalyvavimas šv. Mišiose jam buvo iššūkis, vėliau jau pačiam norėjosi giedoti, melstis, klausytis įdomaus pamokslo.

Tęsiant kalbą apie tai, kaip iš pradžių stovyklavietėje nebuvo bažnyčios, vienų metų stovyklos tema buvo „Mes statome Bažnyčią“. Vilhelmina papasakojo anekdotinę situaciją, kai kiekvienas būrelis turėjo užduotį prisidėti prie bažnyčios sukūrimo salėje. Jauniausi berniukai gavo užduotį pagaminti vargonus. O ji pati laisvalaikio metu ėjo mišku, kur, pasirodo, vadovas su berniukas pjovė medį. Vienas buvo sausuolis, o kitas – žalias. Iš pradžių nuspręsta pjauti sausą medį, tačiau galiausiai nukirstas sveikasis. Užtat kūrybiškai pagaminti gražūs vargonai.

Vilhelmina dalijasi, kad ypač pirmąjį dešimtmetį stovyklų temos buvo siejamos su tuo metu Lietuvoje vykstančiais įvykiais, sakykim, pirmoji stovykla vadinosi „Laisvės kelias“. Bandyta žvelgti į laisvę iš įvairių rakursų: kaip ji matoma Šventajame Rašte (pavyzdžiui, kai Dievas išvedė žydų tautą iš Egipto) ir ką dabar mums reiškia laisvė. Nors temos gali pasirodyti sudėtingos, Vilhelmina dėl to rami. Ji prisimena, ką atsakydavo kun. Arvydas Žygas vadovams besiskundžiant, kad moksleivių ateitininkų akademijose dalyviai nesupranta dėstomų dalykų – tegul nesupranta, ateis laikas ir supras. Vienas iš ateitininkijos principų yra inteligentiškumas. Vaikai turi girdėti apie svarbius dalykus.

Kad tai veikia, rodo jaunučio ateitininko Juozo prisiminimas iš jo pirmosios stovyklos Berčiūnuose 2019 m.: „Prisimenu naktinį žygį, kai mus pažadino ir liepė visiems sustoti į eilę prie didžiulės karinės mašinos. Tada mus susodino ir išvežė į mišką. Ten, kur mes ėjom, sproginėjo petardos! Atrodė, lyg iš tikrųjų būtų karas, nes tema buvo „partizanai“. Šitas dalykas turbūt paliko didžiausią įspūdį.“

Iš stovyklautojų – į vadovus

Berčiūnų ateitininkų stovykla yra vieta mokytis ne vien stovyklaujant. Juozas dalijasi stovykloje išmokęs įvairiausių dalykų apie ateitininkus, žaisti tinklinį, būti savarankiškas, bendrauti su kitais, džiaugtis mažais dalykais, o Andrius – pasitikėjimo savimi, būti vyriškas kviesdamas paneles drauge nueiti į Paskutinę vakarienę. Berčiūnų gyvenimo mokykla tęsiasi stovykloje dalyvaujant ir kitokiu būdu – vadovaujant.

Stovyklos pradžioje Jaunųjų ateitininkų sąjungos valdybai pirmininkavo Dalia Kabašinskaitė. Vieną vasarą ji pareiškė daugiau neisianti šių pareigų. Todėl vyriausiosios vadovės pareigas perėmė Vilhemina. Ji pripažįsta, kad buvo iššūkis prisiimti visą atsakomybę organizuoti stovyklas, tačiau ir džiaugiasi, kad niekada nebuvo viena: turėjo bičiulių kompaniją, kartu degusią idėja organizuoti stovyklas.

Vis dėlto stovykloms taip pat reikia paruošti ir vadovus. Jais gali tapti ne vien buvę stovyklautojai. Berčiūnuose užaugo jau ne viena karta, kuri dabar atvyksta į stovyklą vadovauti. Taip nutiko ir Guodai su Andriumi. O dar mokyklinio amžiaus esantis Juozas sako, kad vadovavimas stovykloje yra viena iš jo ateities svajonių.

„Ši stovykla man labai svarbi ir brangi, nes nuo jos prasidėjo mano draugystė su ateitininkais, ten Julija Braukylienė pakvietė lankyti Šv. Ignaco Lojolos ateitininkų kuopą, nuo tada viskas ir prasidėjo… Įsisukau ir nebeišsisuku!“ – dalijasi Guoda. Pirmąsyk atvažiavusi į stovyklą ji įsitraukė į vyriausiųjų merginų būrelį, o po trejų metų, baigusi 11 klasę, grįžo vadovauti. Tuo metu ji buvo jauniausia vadovė štabe. Guoda vertino vyr. vadovės Vilhelminos pasitikėjimą globoti mergaičių būrelį.

Dabar jau trejus metus Guoda Berčiūnuose vadovauja programai. Ji vis nori įnešti naujo vėjo kurdama, o ne griaudama: „Kas vasarą kirba noras pabandyti įgyvendinti kokią naują vakaro programos koncepciją, pavyzdžiui, kartą į Berčiūnus atkėlėm atvirą ir gyvą muziejų apie ateitininkus (idėja buvo pasirodymus rengti ne tik salėje, bet ir skirtingose stovyklavietės erdvėse visiems keliaujant iš vienos į kitą). Arba kita vakaro programa – pabėgimas iš namelio, kai vaikai sekdami užuominas turėjo atrasti namelio raktą ir išsilaisvinti iš jo.

Išbandytas ir nedidelis dienotvarkės pokytis, kai Mišias, kurios yra svarbiausias dienos momentas, švenčiame pirmoje dienos pusėje. Šūkių skandavimas baigiantis dienai – Berčiūnų tradicija, tačiau jau antrą vasarą buvo siūloma šūkius kurti pagal kriterijų, kuris paskelbiamas vakare. Taip būreliai apgalvodami dieną sukuria turiningesnių šūkių.“

Guodai kiek apmaudu, kad būnant programos vadove tenka mažiau laiko tiesiogiai bendrauti su vaikais. Kadangi stovykloje dėmesys skiriamas vaikų gerovei, reikia stengtis, kad programa jiems tiktų, juk reikia reaguoti į stovyklautojų lūkesčius.

„Šią vasarą pastebėjau, kad prieš kelerius metus buvę stovyklautojai jau sukiojosi štabe – jie puikūs vadovai. Stovyklautojo patirtis suteikia galimybę geriau matyti tai, kas vyksta stovykloje. Kita vertus, gražu, kaip neseniai į ateitininkų stovyklą atvykę vadovai suteikia savitumo“, – sako Guoda.

Kitas iš tokių buvusių stovyklautojų – Andrius. Nors prieš atvažiuodamas į Berčiūnus jis jau lankė kuopą, stovykla lėmė norą labiau įsitvirtinti ateitininkijoje – tais pačiais metais Aušros vartų savaitgalyje jis davė Jaunųjų ateitininkų sąjungos įžodį. Kitais metais stovykloje jau nebe Andriui pristatyta organizacija, o jis pats apie ją pasakojo kitiems dalyviams. Vaikinas sako, kad būti dalyviu ir būti vadovu – du skirtingi dalykai, nors šie vaidmenys papildo vienas kitą – iš savo patirties žinai, ko būdamas vaikas norėjai iš vadovo. Andriui įsiminė jo vadovas klierikas, dabar jau kunigas Martynas. Pasakodamas apie šv. Joną Boską jis mokė, kad reikia sukalbėti tris „Sveika, Marija“, tada viskas bus gerai. Dabar Andrius taip ir elgiasi.

Lietuvoje daugėjant stovyklų kaip verslo projektų, Vilhelmina džiaugiasi, kad ateitininkijoje išliko savanorystė. Visi – vyriausieji vadovai, komendantai, kiti stovyklos kūrėjai – atvažiuoja į Berčiūnus dovanoti savo laiką ir dirba neatlygintinai: „Mes patys įgauname labai daug patirties. Tai mums yra uždarbis, kraunamės sau lobį Danguje.“