„Bernadetos giesmė“ – žydo aprašytas katalikų stebuklas, sužavėjęs protestantišką Ameriką

Austrų rašytojo Franzo Werfelo knygą „Bernadetos giesmė“ šiemet išleido Katalikų pasaulio leidiniai. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

Lurdo grotoje, kur keturiolikmetė Bernadeta Subiru (Bernadette Soubirous) 1858-ųjų pavasarį 18 kartų regėjo Švenčiausiąją Mergelę ir jos liepimu prikėlė gyvenimui stebuklingą gydantį šaltinį, toje, kuri tūkstančiams buvo tapusi paskutine vilties stotele šiame pasaulyje, austrų rašytojas Franzas Werfelis 1940-ųjų liepą pažadėjo: „Jei man pavyks išsikapstyti iš šios beviltiškos padėties ir aš pasieksiu išganingą Amerikos pakrantę, tai pirmiau, negu imsiuosi visų kitų darbų, sugiedosiu, kiek tik sugebu, Bernadetos giesmę.“

Iš beviltiškos padėties…

Ėjo į pabaigą antri didelio karo Europoje metai. Plėsdama savo „gyvybinę erdvę“ ir įtvirtindama antihumanišką tvarką, nacistinė Vokietija vieną po kitos aneksavo Europos valstybes. 1940-ųjų birželį vokiečių daliniai įsiveržė į Prancūziją. Priešo kariuomenei užėmus šiaurines sritis ir sparčiai žengiant į pietus, kapituliavusios šalies vyriausybė sudarė su okupacine valdžia tam tikras paliaubas, todėl galėjo kontroliuoti du penktadalius šalies teritorijos, bet leido joje veikti Vokietijos specialiosioms tarnyboms.

Toje santykinai laisvoje teritorijoje atsidūrė Sanari siur Meras (Sanary-sur- Mer) – žvejų miestelis Viduržemio jūros pakrantėje netoli Marselio Prancūzijos pietuose. Jį po Pirmojo pasaulinio karo pamėgo vokiečių dailininkai ir literatai. Kai 1933 m. gyvenimo vairą Vokietijoje į savo rankas paėmė naciai, jis tapo pasitraukusių iš tėvynės vokiečių menininkų priebėga.

Ir anksčiau užsienio šalyse ilgėliau apsistodavęs Werfelis su žmona Alma Sanari siur Mere įsikūrė 1938-ųjų rugpjūtį, po to, kai Austrija kovo mėnesį jėga buvo prijungta prie Trečiojo reicho. Ši aneksija reiškė, kad Werfelis neteko tėvynės ir kaip žydas, juo labiau, kaip „nevokišką dvasią“ diegęs rašytojas, daugiau nepageidaujamas naujoje valstybėje, kurioje rasinės švaros aspektas buvo itin svarbus.

1940 m. birželio 14 d. kritus Paryžiui, ramus užutekis Sanari siur Meras tapo nesaugus. Sulig Prancūzijos okupacija vokiečiakalbių išeivių iš Trečiojo reicho – Vokietijos, Austrijos, Bohemijos, Sudetų žemių – padėtis esmingai pasikeitė. Okupacinė valdžia pareikalavo uždaryti prancūzų koncentracijos stovyklose visus Vokietijos reichui priklausančių žemių piliečius. Rašytojas Franzas Werfelis dar neseniai nuoširdžiai manė ir tikėjo, kad kone visa Europa yra jo namai, o taikos metais netgi tvirtino, kad emigruos tik tada, kai nebeliks jokios galimybės išsigelbėti ar net kai kils karas. Sparčiai keičiantis aplinkybėms jis staiga tapo žmogumi be tėvynės, be to, iš priešo šalies, tad kadaise svetingoje Prancūzijoje dabar galėjo tikėtis nebent atsidurti koncentracijos stovykloje, kad vėliau, jei pareikalaus gestapas, būtų išduotas Vokietijai.

Karas jau atėjo į Prancūziją ir ilgiau čia likti buvo nesaugu. Palikę gražųjį Sanari siur Merą, Werfelis su žmona skubiai metėsi į kitą Prancūzijos pakraštį – į Bordo prie Atlanto vandenyno, tikėdamiesi ten galbūt gauti Portugalijos vizas, o blogiausiu atveju iš pasienio miesto Handajaus bandyti nelegaliai pereiti Ispanijos sieną, nes JAV vizos, kurias jie anksčiau turėjo, bet nepasinaudojo vis atidėliodami emigracijos – to atsisveikinimo su Europa – akimirką, jau nebegaliojo.

Tačiau jiedu pavėlavo. Bordo atvykėlius pasitiko visišku chaosu, miniomis pabėgėlių ir vokiečių aviacijos antskrydžiais. Gauti išvykimo vizą nebuvo jokios galimybės, o sumanymą pabėgti iš Prancūzijos nelegaliai kirtus Ispanijos sieną sužlugdė Prancūzijos pasienio miestą Handajų užėmę vokiečių daliniai.

Nevilties apimti jie dvi savaites prasiblaškė po pasienio ruožo miestelius, kol birželio 27 d. galiausiai pasiekė tuo metu dar ramų Lurdą. Nors užtvindytas tokių kaip jie pabėgėlių bei emigrantų (visi 300 Lurdo viešbučių buvo sausakimši), šis Bernadetos Subiru stebuklo miestas kelioms savaitėms jiems suteikė pastogę, o rašytojui Werfeliui – galimybę nors trumpam atsidėti rašymui ir geriau susipažinti su šiame mieste gyvenusios jaunos šventosios – Bernadetos Subiru gyvenimo didžiuoju įvykiu – jos patirtu Mergelės Marijos apsireiškimu, kuris prieš 80 metų sukrėtė Lurdą, Prancūziją ir visą pasaulį.

Laikas ėjo, Europos padangė vis labiau niaukėsi. Rugpjūtį vermachtas jau buvo užėmęs tris penktadalius Prancūzijos teritorijos.

Pora nusprendė grįžti į dar neokupuotą Marselį, iš kurio prieš du mėnesius pasitraukė, ir dar kartą bandyti išsigauti iš Prancūzijos. Nors šiame Viduržemio jūros uoste jau knibždėjo gestapininkų ir vermachto karininkų, jiedu tikėjosi kaip nors gauti visas būtinas vizas ir, kirtę sieną, pervažiuoti per Ispaniją ir Portugaliją, o iš pastarosios garlaiviu pasiekti Ameriką.

Tad Lurdo policijos skyriui patenkinus Franzo Werfelio prašymą ir 1940 rugpjūčio 24 d. išdavus leidimą vykti per Prancūzijos kontroliuojamą teritoriją, rašytojas atsisveikino su grota ir laikiną prieglobstį bei atokvėpį suteikusiu Lurdo miestu. Šis policijos išduotas dokumentas jį turinčiam priešiškos šalies asmeniui užtikrino fizinę neliečiamybę.

Taip Marselis tapo ta lemtinga vieta, iš kurios bandymas ištrūkti į laisvę baigėsi sėkme. Franzas Werfelis sulaukė tarptautinės pagalbos. Į karštligiškas jo pastangas pagalbos besišaukiančiomis telegramomis bei laiškais pasiekti įtakingus asmenis Europoje ir už jos ribų atsiliepė JAV užsienio reikalų ministras. Jam įsikišus, į Marselį atvykęs rašytojas su žmona po kelių dienų gavo leidimą vykti per Ispaniją bei Portugaliją, taip pat trumpalaikes JAV vizas.

Sudėtingos ir neramios aplinkybės susiklostė taip, kad jiedu kartu su Heinrichu Mannu, jo žmona Nelly ir Thomo Manno sūnumi Golo rugsėjo 13 d. nelegaliai pėsti kirto sieną ir septynių valandų žygiu Pirėnų kalnų ožkų takais išsigavo į Ispaniją.

Dar po mėnesio, 1940 m. spalio 13 d., graikų garlaivis „Nea Hellas“, iš Portugalijos atplukdęs didžiulį Europos rašytojų, žurnalistų, intelektualų būrį, kuriame buvo ir Franzas Werfelis, pasiekė Amerikos pakrantę. Franzas Werfelis buvo laisvas.

Nuolatine gyvenimo vieta Werfelis pasirinko vakarinę Amerikos pakrantę, Kaliforniją. Los Andžele ir apylinkėse (Holivudo artuma!) pamažu kūrėsi – kaip neseniai Sanary-sur-Mer – gausi vokiečiakalbių menininkų emigrantų kolonija. Nedidelis namas, į kurį Werfelis su žmona įsikėlė prieš pat Naujuosius metus, stovėjo kalvos atšlaitėje; Los Andželo kalvų papėdėje buvo įrengta 18 000 žiūrovų talpinanti koncertų scena po atviru dangumi Hollywood Bowl, tad vakarais buvo galima klausytis idealios akustikos koncertų, operų ir operečių spektaklių. Šiame name 1941 m. sausio 14 d. Werfelis pradėjo rašyti romaną apie Bernadetą. Visais teologijos klausimais jį konsultavo dar iš Europos pažįstamas vokiečių kunigas Georgas Moenius, parūpinęs ir dalykinės literatūros, antai prancūzų kanauninko Josepho Belleney į vokiečių kalbą išverstą knygą apie Bernadetą Sainte Bernadette, Bergere en Chretiente („Šventoji Bernadeta, krikščionijos ganytoja“), kuria Werfelis esmingai rėmėsi.

Į rašymo darbą Werfelis kibo taip, kaip seniau tėvynėje Austrijoje ar gražiajame Sanary-sur-Mer Prancūzijoje, per dieną dirbdamas po aštuonias, dešimt valandų. Sekėsi gerai, darbas ėjo sklandžiai – kaip diktantas. Savo papratimu tekstą rašė ranka. Romanui jis suteikė rožinio struktūrą: kaip rožinį sudaro penkios dešimtys, taip ir knyga susideda iš penkių dalių, originale vadinamų vėriniais („Reihe“), kaip kiekviena rožinio dešimtis suverta iš dešimties karoliukų, taip ir kiekvieną knygos vėrinį sudaro dešimt skyrelių. Visi romano veikėjai yra istoriniai asmenys, vienintelis pramanas yra Paryžiaus literatas Hyacinthe’as de Lafite’as (Jasentas de Lafitas). Šiuo personažu autorius siekė parodyti žmogų, kurį gyvenimo kelias, nepaisant atkaklaus neigimo, galiausiai atveda į tikėjimą.

Lurdas ir jo apylinkės rašytojui buvo gerai pažįstamos – juk dar visai neseniai, prieš gerą pusmetį – tiesa, nežinios ir didžio nerimo prislėgtas – jis vaikštinėjo jo gatvėmis, Gavo upės pakrantėmis, lankė Masabjelės grotą ir daug kartų gėrė Bernadetos rankomis prikelto stebuklingojo šaltinio vandenį. Jo akys regėjo tas pačias kalnų viršūnes ir slėnius, kadaise supusius mažąją Lurdo varguolėlę, kuriai po daugelio metų nusilenkė Bažnyčia ir visas pasaulis ir kurios žygdarbį ginant tiesą rašytojas dabar siekė įamžinti savo kūriniu.

Po keturių mėnesių, 1941 m. gegužės 18 d., pirma knygos redakcija buvo baigta ir Werfelis nedelsdamas ėmėsi formuoti galutinį pavidalą. Jam talkino sekretorius – rašytojas ir teatro režisierius Albrechtas Josephas (taip pat emigrantas, išeivis iš Vokietijos). Jis kasdien ateidavo į Werfelio namus ir nedideliame rašytojo kambarėlyje užvirdavo darbas. Kitaip nei įprastai, Werfelis diktavo sekretoriui iš savųjų ranka prirašytų sąsiuvinių kartoniniais viršeliais, o šis galutinį tekstą spausdino mašinėle.

Vasarą – Europoje tuo metu į Sovietų Sąjungą įsiveržę vokiečių daliniai pergalingai žengė pirmyn – romanas apie Bernadetą Subiru buvo baigtas. Duotasis pažadas buvo ištesėtas.

1941 m. gruodį Bernadetos giesmė buvo išleista vokiečių kalba Stokholme, Švedijoje, Bermann Fischer Verlag leidykloje (dar 1938 m. gelbėdamas nuo nacių valdžios savininkas Bermannas ją perkėlė į Švediją). Tuo pat metu pasirodė jos vertimai į prancūzų, ispanų, portugalų, švedų ir vengrų kalbas. JAV ją planuota išleisti 1942-ųjų pavasarį.

Rašydamas romaną apie Bernadetą Werfelis netikėjo, kad knyga apie katalikų stebuklą sudomins protestantiškąją Ameriką, juo labiau dabar, kai siaučia pasaulinis karas ir žmonių galvos užimtos visai kitais dalykais. (1941 m. JAV įsijungė į karą kaip Vokietijos priešininkė.) Werfelio leidėjas Amerikoje Benas Huebschas buvo tokios pat nuomonės – pasakojimas apie Bernadetą nesukels jokio susidomėjimo knygų rinkoje. Romaną jis sutiko išleisti tik todėl, kad ir iki tol visas Werfelio knygas Amerikoje leido Viking Press leidykla, kurios redaktorius ir viceprezidentas jis buvo.

Likus šešioms savaitės iki Bernadetos išleidimo JAV, „Mėnesio knygos klubas“ („The Book of the Month Club“), savo sprendimais galėdavęs esmingai nulemti knygos likimą, netikėtai nusprendė pristatyti šį romaną savo nariams kaip svarbiausią birželio mėnesio Amerikos knygų rinkos naujieną. Benas Huebschas, galima sakyti, per naktį pakeitė savo nuomonę, ir kad knygynai nepritrūktų Werfelio knygos, Viking Press romaną išleido 200 000 egzempliorių tiražu.

1942 m. gegužės 11 d. JAV pasirodęs vertimas į anglų kalbą The Song of Bernadette jau po trijų savaičių užėmė ketvirtą vietą paklausiausių knygų sąraše. Leidykla skubiai išspausdino dar šimtą tūkstančių egzempliorių. Birželį, išstūmusi iš pirmos vietos Johno Steinbecko romaną Bombs away („Šalin bombas“), knyga keliems mėnesiams įsitvirtino nacionalinio bestselerio numeris vienas pozicijoje (National Bestseller Number One). Werfelis rašė laiške savo seseriai Hanai: „Šis poveikis <…>, kurio niekas nesitikėjo, yra dar vienas Lurdo stebuklas, kurį aš priimu nuolankiai ir džiugiai.“

Tokia netikėta sėkmė tam tikra prasme reiškė atkurtą teisingumą – juk 1933 m. pavasarį Vokietijoje skaisčiai suliepsnojus knygų laužams, kuriais nacionalsocialistai siekė sunaikinti „nevokišką dvasią“, tarp daugybės vokiečių ir užsienio autorių veikalų liepsnose pražuvo ir populiariojo Franzo Werfelio kūriniai. Kartu tai buvo tarsi paguoda ir suraminimas po tėvynės ir visos įprastos ir būtinos gimtosios aplinkos praradimo 1938 m., Austrijai tapus menkaverte Trečiojo reicho dalimi. Suprantama, taip pat ir laimė bei sėkmė, vėl aplankiusi po kraupių išgyvenimų, kuriuos pabėgėliui teko patirti bandant ištrūkti iš pragaru virtusios Europos.

1942 m. birželį Werfelis jau buvo tikra įžymybė. Laikraščių redakcijos ir radijo stotys pilte apipylė jį prašymais duoti interviu ar atvykti į studiją pokalbio. Rugpjūtį buvo parduota pusė milijono Bernadetos egzempliorių, o paklausa vis augo.

Netrukus kino studija Twentieth Century Fox įsigijo teises ekranizuoti The Song of Bernadette už anuomet neįprastai aukštą kainą – 125 tūkstančius dolerių.

Režisuoti filmą ėmėsi Henry Kingas. Scenarijus kelis kartus buvo perrašomas, nes ypač pirma redakcija kaip pernelyg kičinė Werfeliui buvo nepriimtina.

1943 m. gruodį, po Kalėdų, Holivude, puikiajame Carthay Circle Theater kino teatre įvyko iškilminga ir itin sėkminga kino juostos The Song of Bernadette premjera. Werfelis negalėjo joje dalyvauti, nes sveiko po rugsėjį patirto stipraus širdies infarkto, bet klausėsi radijo transliacijos.

Pagrindinį, Bernadetos Subiru, vaidmenį suvaidino jauna, galima sakyti, nežinoma aktorė Jennifer Jones, iki tol nusifilmavusi keliuose nereikšminguose filmuose. Bernadetos vaidmuo per naktį ją išgarsino. Už jį 1944 m. ji buvo apdovanota Oskaru (kasmete JAV kino ir meno akademijos meno premija, teikiama filmų kūrėjams nuo 1929 m.) kaip geriausia pagrindinio vaidmens atlikėja, o pati kino juosta pelnė dar tris Oskarus – už geriausią scenografiją, geriausią operatoriaus darbą ir geriausią muziką filmui.

Tuo metu jau buvo parduotas milijonas Bernadetos romano egzempliorių.

Nors pats Franzas Werfelis Bernadetos giesmę apibūdino kaip „džiaugsmo himną dvasinei pasaulio prasmei“, tačiau daugelis jo kolegų – likimo bendrų, kaip ir jis bėgusių nuo pražūties į Ameriką, kuriems gyvenimas gražiojoje Kalifornijoje buvo anaiptol nesaldus, o laimė Holivudo pašonėje nesišypsojo taip kaip Werfeliui, šį romaną kai kada ir viešai pašiepė. Ne vienas abejojo, ar žydas Franzas Werfelis iš tikrųjų tiki ta katalikų pasakaite, ir prikaišiojo, kad jis tik apsimeta, jog rimtai vertina tuos dalykus, nes iš tikrųjų negalįs būti toks naivus, kad priimtų juos kaip tiesą.

Kartą Los Andžele, pas Salką Viertel (austrų ir amerikiečių aktorė), kurios salone nuolat rinkdavosi iš Europos pasitraukę menininkai, susitiko Thomas Mannas ir Franzas Werfelis. Mannas pasakė nesuprantąs, kaip Werfelis savo knygoje galįs tvirtinti, jog Bernadeta regėjo Dievo Motiną. Kodėl jis nesako, kad Bernadeta įsivaizdavo, jog regi Dievo Motiną? Jog tai buvo vizija… Franzas Werfelis jam atsakė: „Todėl, kad ji ją matė!“ Šie žodžiai labai papiktino Thomą Manną, kieto, puritoniško būdo šiaurės vokietį – kaip galima taip įžūliai tvirtinti, kad Bernadeta matė Dievo Motiną… Franzas Werfelis atkakliai laikėsi savo… (Gottfriedo Reinhardto, austrų-amerikiečių režisieriaus ir filmų prodiuserio, papasakotas prisiminimas.)

Pabaigai teprabyla pats Franzas Werfelis. Štai kaip jis atsakė 1942 m. gegužės 29 d. JAV leidžiamame liberaliame Amerikos katalikų pasauliečių žurnale The Commonweal Magazine į skaitytojų dažnai užduodamą klausimą, kaip jam kilusi mintis imtis šio romano.

„Kai kalba pakrypsta į mano Bernadetos giesmę, nuolatos sulaukiu tų pačių klausimų. Dažniausiai man užduodami maždaug tokie: „Kaip toks šiuolaikinis rašytojas, realistinių romanų autorius, o ne teologas imasi rašyti didelį, beveik 600 puslapių pasakojimą apie mažą šventąją iš Pirėnų kalnų ir visus tuos apsireiškimus, stebuklus, kančias, persekiojimus, tikėjimo ir abejonių kovą, kurie pasauliui atėmė žadą ir padėjo pagrindą Lurdo miesto šlovei?“ Atsakymas yra mano romano pratarmėje. Ten aiškiai parašyta: „Ši knyga yra išpildytas pažadas.“ 1940-ųjų liepą Lurdo grotoje didžio vargo akimirką aš pasižadėjau, kad jeigu išsigelbėsiu nuo gresiančio pavojaus ir pasieksiu išganingą Amerikos pakrantę, pirmiau negu imsiuosi visų kitų darbų, sugiedosiu giesmę apie Bernadetą.

Tik tas, kas pats išgyveno Prancūzijos žūtį, supras, kas tada darėsi mūsų sielose. Šlovingiausia Europos armija, kurios pergale tikėjo ramiausios galvos, po dviejų savaičių sunaikinta gulėjo paslika. Pietvakariniame Prancūzijos kampelyje susispietusios chaotiškos bėgančių tautų minios – lenkai, čekai, olandai, belgai, vyrai, moterys, vaikai, be valgio ir pastogės, mantos prigrūstais, neretai su kulkų žymėmis automobiliais judėjo beprasmišku ratu. Sienos nepermaldaujamai uždarytos! Konsulatai be menkiausio gailesčio! O toje kamšalynėje jau šmėsčioja šniukštinėjantys aukas skaičiuojančio gestapo veidai.

Nacionalizmas yra „nevertybės reiškinys“! Todėl jis siekia vadinamojo viešpatavimo pasaulyje ne tam, kad pasaulį valdytų pagal savo norą, bet kad jam atkeršytų. Jis atmena kiekvieną priešą. Aš buvau senas jo priešas. Su juo susidūriau dar tada, kai jis tik atsirado. Jau 1922 m. Vokietijos teatruose šimtus kartų buvo vaidinama mano pjesė, kurioje nacio tipas apnuogintas visu baisumu. Ar dabar atėjo atsiskaitymo diena? Informuoti asmenys tvirtino matę mano vardą sąrašuose asmenų, kurių ieško gestapas. Ar kokia nors žemiškoji jėga dar galėjo man padėti? Ir aš kreipiausi į motiniškąją visatos jėgą, kuri išganingu būdu atsiskleidė mažosios Bernadetos varganame gyvenime ir Lurdo istorijose. Tas varganas gyvenimas, tos nepaprastos istorijos mane pakerėjo ir įtraukė. Ir tikrai aš sulaukiau pagalbos…

Šis pažadas yra grynai subjektyvi, išorinė priežastis, kodėl aš parašiau Bernadetos giesmę.

Daug svarbesnis už visa tai, man rodos, yra kitas man užduodamas klausimas: „Kaip manote, kokią reikšmę Bernadetos istorija turi dabartiniams skaitytojams?“

Malonūs skaitytojai, jau susipažinę su mano knyga, sako, kad tai patraukli istorija. Jie ryte prarijo romaną negalėdami atsitraukti, nors pati tema – jaunos mergaitės susitikimas su paslaptinga Dama, šios mergaitės kova su visu pasauliu, su visa epocha, iš pradžių atrodė labai neįprasta. Nors šis tvirtinimas maloniai skamba rašytojo ausiai, tačiau jis gali sukelti įtarimą, kad mano knygoje neslypi jokia prasmė, jokia žinia, kad aš įdomią, neįprastą medžiagą paverčiau „eskapistine pramoga“.

Ne, atsakau į tokį įtarimą – nepaisant mano romano dramatizmo, nepaisant mano meninio sprendimo kiek įmanoma mažiau komentuoti ir reflektuoti, nė vienoje mano knygoje, net Keturiasdešimt Musa Dago dienų, neslypi didesnė „žinia“ ir „prasmė“ kaip Bernadetos giesmėje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad parašiau itin aktualią knygą, nors jos veiksmas baigiasi 1933 m. Aš labai sąmoningai parašiau aktualią knygą, šio karo kovinę knygą.

Niekas nesupras šio karo, jei manys, kad kovojama pirmiausia dėl tautų galios, dėl jų „gyvybinės erdvės“, dėl ekonominių ir socialinių formų. Šiame kare ant kortos pastatytas ne medžiaginis, o dvasinis principas. Kol kas frontai dar sumišę, raida nenuspėjama. Vienoje pusėje kovoja radikalus nihilizmas, matantis žmoguje ne Dievo atvaizdą, bet amoralią mašiną beprasmiame pasaulyje. Kitoje, mūsų pusėje, kovoja metafizinė, religinė gyvenimo koncepcija, įsitikinimas, kad šį kosmosą sukūrė Dvasia, todėl dvasinė prasmė persmelkia kiekvieną atomą.

Bernadetos giesmė yra džiaugsmo himnas šiai dvasinei pasaulio prasmei. Tauriu, paprastu pavyzdžiu parodoma, kad net mūsų skepticizmo persunktoje epochoje veikia dieviškoji jėga ir naivią, bet genialią būtybę iškelia aukštai viršum įprastų normų. Nors ši istorija klostosi tarp katalikų, ji nepririšta prie katalikybės, o vienodai paliečia visus – protestantus ir žydus, visus žmones, kurių širdys atviros dieviškosios jėgos dvelksmui gyvenimo tikrovėje. Nežinau, ar man pavyko parašyti ypač gerą knygą. Tačiau gerai žinau: mano herojės Bernadetos Subiru nuopelnu ir tarpininkavimu skaitytoją pasieks paguodos ir padrąsinimo dovanos, kurių kitame ir galbūt geresniame romane jis nerastų.“

Post scriptum

1958 metais, švenčiant Dievo Motinos apsireiškimų Bernadetai Subiru šimtąsias metines, knygų rinkoje buvo priskaičiuojama keturi tūkstančiai knygų apie Bernadetą Subiru ir Masabjelės grotos stebuklą. Franzas Werfelis ne pirmas ėmėsi šios temos literatūroje, bet tik jo romanas tapo bestseleriu, o knygos ekranizacija pelnė keturis Oskarus.