„Bernardinai.lt“ diskusija: kaip suvaldyti penktąją koloną?

Akivaizdu, kad saugant demokratiją ir valstybės pamatus turi susitelkti skirtingos visuomenės grupės, pradedant saugumo tarnybomis ir prokurorais, baigiant žurnalistais ir visuomenininkais. Todėl apie tai, kas yra ta penktoji kolona, kaip ji veikia Lietuvoje ir kaip ją pažaboti, šiandien diskutuoja pilietinio atsparumo centro „Res Publica“ vadovas GIEDRIUS SAKALAUSKAS, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas MEČYS LAURINKUS ir LRT tyrimų skyriaus žurnalistė JURGITA ČEPONYTĖ. Pokalbį moderuoja „Bernardinai.lt“ bendradarbis, istorikas Teodoras Žukas.

Diskusijoje išgirsite:

00:00 – įžanga;

02:15 – kas yra penktoji kolona ir kaip ją atpažinti;

09:02 – kokia Rusijos ir jos ambasados įtaka penktosios kolonos veikimui Lietuvoje;

14:30 – kaip istoriškai pasireiškia penktoji kolona Lietuvoje ir pasaulyje;

17:22 – kokia Valstybės saugumo departamento patirtis suvaldant penktąją koloną;

22:46 – kuo išskirtinis neseniai nuskambėjęs Vokietijoje organizuotos antivalstybinės veiklos atvejis;

23:32 – kaip penktoji kolona naudojasi sąmokslo teorijomis ir skirtingomis visuomenės grupėmis;

25:43 – ką valstybė gali padaryti suvaldydama penktąją koloną;

36:40 – kiek iš tiesų penktoji kolona turi įtakos Lietuvoje;

39:40 – kaip penktoji kolona naudojasi valstybe nepatenkintais piliečiais ir judėjimais;

50:39 – kaip suvaldant penktąją koloną nepakenkti pačiai demokratijai.

Kas yra penktoji kolona?

Pasak pašnekovų, penktoji kolona yra ne tie, kurie dalinasi įvairiomis nuomonėmis ar neigia istorinę tiesą. Visų pirma penktoji kolona yra organizuotų grupių veikimas silpninant valstybę.

Tiek Jurgita Čeponytė, tiek Giedrius Sakalauskas sutarė, kad antivalstybine veikla užsiimančių žmonių skaičius ir aktyvumas tiesiogiai susiję su Rusijos ambasados pajėgumais ir apskritai Rusijos galimybėmis remti šių žmonių veiklą.

Kalbėdama apie konkrečius veikėjus, kuriuos galima pavadinti penktąja kolona, be tokių viešojoje erdvėje matomų ir žurnalistiniuose tyrimuose įvardijamų asmenų kaip Laurynas Ragelskis, Kazimieras Juraitis ir kiti, J. Čeponytė išskyrė Dmitrijų Glazkovą: „Jis turi sąsajų su itin plačia grupe veikėjų ir organizacijų, tai yra žmogus, kuris yra nematomas, nepastebimas, tačiau pradėjus domėtis paaiškėja, kad jo pėdsakas penktosios kolonos veikloje yra labai ryškus.“

Pasak Mečio Laurinkaus, penktąja kolona galime pavadinti tik pakankamai skaitlingą grupę žmonių, nes keli asmenys veikdami pavieniui nesugebės atlikti šalį iš vidaus silpninančių veiksmų.

„Kai man teko vadovauti Valstybės saugumo departamentui, pirmiausia sustiprinau visuomeninių procesų monitoringą, nes valstybė turi žinoti, kas vyksta šalyje. Tuo metu senoji jedinstva buvo beišnykstanti, radosi naujų grupių, bet jos atėjo iš visai kitų sričių nei senoji jedinstva, pradedant neonaciais, baigiant įvairiomis religinėmis sektomis.

Kartais atrodo, kad tai juokingi bepročiai, bet svarbu tai, kad šiandien, kad ir kokie juokingi būtų, jie ėmė prieiti prie ginklų. Tai ir yra didžioji problema“, – sakė M. Laurinkus.

Pasak J. Čeponytės, Vokietijos atveju problema yra ir tai, kad šios grupės yra finansuojamos, maža to, turi ryčių su Lietuvos piliečiais: „Įdomu tai, kad tiek šiuo Vokietijos atveju, tiek Kapitolijaus šturmo JAV atveju tie žmonės buvo įtikėję sąmokslo teorijomis. Lietuvos atveju matome, kad Rusija taip pat išnaudoja kai kurių žmonių polinkį į sąmokslo teorijas.“

Svarstant apie penktąją koloną svarbu pabrėžti, kad įvairūs judėjimai, pastaruoju metu protestavę prie dabartinę Vyriausybę, neturi tiesioginių sąsajų su penktąja kolona. „Penktoji kolona pasinaudojo šiais judėjimais, tačiau patys jie nėra penktoji kolona“, – sakė J. Čeponytė.

Kaip suvaldyti penktąją koloną demokratinėse valstybėse?

„Eilinis pilietis patiria didelį nusivylimą, kai visokie juraičiai ir lekstučiai spjaudo į veidą, o atrodo, kad valstybė yra bejėgė“, – teigė G. Sakalauskas.

Tačiau buvęs VSD vadovas pabrėžė, kad saugumo tarnybų užduotis yra visų pirma žinoti, perduoti informaciją prokuratūrai: „Mes surenkame informaciją, o prokuratūra dažnai pasako, kad konkrečių įrodymų nepakanka.“

Pasak J. Čeponytės, reikėtų atkreipti dėmesį į smulkius nusikaltimus. „Yra žmonių, kurių nusikaltimus įrodyti sunku, tačiau jie nuolat neigia Lietuvos okupaciją, sako kitus dalykus, kurie gali susilaukti kad ir piniginės baudos. Galbūt nuo to reikėtų pradėti“, – svarstė žurnalistė.

M. Laurinkus atkreipė dėmesį, kad, kita vertus, demokratinėse valstybėse su tokiais atvejais, kai viešai meluojama, pateikiama alternatyvi istorija, palaikoma priešiška valstybė, nuolat susiduriame ir susidursime, ir tai matyti ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Italijoje bei kitose demokratinėse valstybėse.

Šioje kovoje su penktąja kolona didelį vaidmenį atlieka ir visuomenė. „Manau, kad Lietuvos visuomenė yra gana sveika. Penktosios kolonos ar naudingų idiotų Lietuvoje yra sąlygiškai mažai, tiesiog dėl garsaus rėkimo atrodo, kad jų yra daug. Bet kuriuo atveju – vienintelis patikimas ginklas yra kritinis mąstymas ir jo ugdymas, todėl privalome ugdyti sąmoningumą“, – teigė G. Sakalauskas.

Kalbėdamas apie įtampą tarp penktosios kolonos suvaldymo ir demokratijos puoselėjimo, M. Laurinkus pabrėžė, kad didelė klaida būtų tuo pačiu terminu vadinti įvairias grupes, kurios neatitinka penktosios kolonos apibrėžimo.

J. Čeponytė atkreipė dėmesį, kad, kita vertus, šiuo metu reikia pradėti aktyviau diskutuoti apie melo ir žodžio laisvės skirtumą: „Jei atskirsime, kur yra melas, kur – nuomonė, viskas būtų paprasta. Tačiau tai yra sudėtinga užduotis.“