Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 01

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Besaugant Putino veidą dabar, vėliau teks saugoti savąjį

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Kaip aš galėsiu išgelbėti pasaulį nuo genocido, jeigu manęs neišrinks rinkėjai ir kitą kadenciją aš praleisiu opozicijoje? (Nežinomo Vakarų pasaulio politiko žodžiai)

 – Savo viršininkui iškėliau ultimatumą – arba jis pakelia man algą, arba aš rašau pareiškimą, kad išeinu iš darbo.
Ir kuo baigėsi konfliktas?
 – Pasiekėme kompromisą – jis man algos nepakėlė, o aš nerašiau pareiškimo. (S. Dovlatovas. „Kompromisas“)

Nepavykus Putino planui užimti Ukrainą per kelias dienas, Ukrainos ir Rusijos karas užsitęsė. Dabar jau aišku, kad jo pasekmės bus juntamos ne vieną dešimtmetį. Šis karas yra unikalus dėl savo išskirtinio masto XXI a. Jame kariauja dvi didelės valstybės, frontas nusidriekė šimtus kilometrų, susiduria dvi reguliariosios armijos. Naudojama aviacija, artilerija, laivynas, tūkstančiais žudomi civiliai Ukrainos gyventojai.

Prieš nustebusius Vakarų politikus iškilo istorinė situacija, kurioje kaip niekur kitur reikalingas ryžtas, išmintis ir vertybinis stuburas. Ir staiga išaiškėjo nemalonus dalykas – tam, kad pasielgtum kaip Winstonas Churchilis, nepakanka žinoti, kaip jis būtų pasielgęs atitinkamoje situacijoje. Reikia dar ir pasižymėti tam tikromis jo savybėmis. Šiuolaikinė politika, neretai virstanti į politinį turgų, kuriame deramasi dėl visko, politiko sugebėjimą pasiekti kompromisą pavertė kone labiausiai vertinama jo savybe. Ši savybė, kuri labai vertinga demokratinės valstybės viduje taikos metu, pasirodė esanti labai abejotinos vertės vykstant karui, kai bandymas surasti kompromisą su genocidą vykdančiu okupantu daugeliui atrodo tapatus išdavystei.

Vieną iš tokio susitarimo variantų praeitą savaitę Pasaulio ekonomikos forume Davose pasiūlė buvęs JAV valstybės sekretorius ir diplomatijos legenda Henry A. Kissingeris. Pasak jo, susitarimas tarp kariaujančių šalių būtų įmanomas, jeigu jos abi padarytų nuolaidų viena kitai – Rusija atitrauktų savo karius iš teritorijų, užimtų po 2022 m. vasario 24 d., o Ukraina mainais perleistų savo teritorijas, kurias Rusija buvo okupavusi iki vasario 24 d. Taip pat jis išreiškė nuogąstavimus, kad karinį pažeminimą patyrusi Rusija galutinai nusigręš nuo Europos, kurios dalimi buvo kelis šimtus metų, ir taps Kinijos sąjungininke prieš Vakarus.

Dar iki daugelį papiktinusios Kissingerio kalbos pats Ukrainos prezidentas V. Zelenskis viešai prisipažino, kad analogiškų pasiūlymų yra gavęs ir iš Prancūzijos prezidento E. Macrono, siūliusio nepasiduoti pagundai pažeminti Putiną ir padėti jam „išsaugoti veidą“. Tiesa, Paryžius tokius Ukrainos prezidento žodžius vėliau paneigė, sakydamas, kad E. Macronas nevedė jokių derybų su V. Putinu be V. Zelenskio pritarimo ir neteikė jokių pasiūlymų perleisti Ukrainos okupuotas teritorijas Rusijai.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA nuotrauka

Apskritai, stebint Europos Sąjungos institucijų veiklą, kartais susidaro įspūdis, kad jos veikia vadinamuoju popierių sukimo principu. Paimami tušti popieriaus lapai, kuriuose kas nors parašoma, pvz.: „Yra svarbu užtikrinti saugumą.“ Tuomet jie ratu paleidžiami užrašą derinti per visas sąjungines ir nacionalines institucijas, kol po kelerių metų dienos šviesą išvysta abstrakčių formuluočių prirašytas dokumentas. Regis, sprendžiant, kaip sustabdyti karą pradėjusią Rusiją, šis popierių sukimo mechanizmas buvo išbandytas su gyvu žmogumi – Prancūzijos prezidentu. Nelabai aiški jo išankstinė pozicija, įtartini jo nesibaigiantys pokalbiai su Putinu, keistas jo santykis su abiejų kariaujančių šalių lyderiais. Aštrumo situacijai prideda ir tai, kad pats Putinas E. Macroną laiko JAV vasalu, kuris prieš atlikdamas bet kokį veiksmą privalo jį suderinti su savo šeimininkais anapus Atlanto.

Sunku prognozuoti, kokiais sprendimais galėtų pasibaigti visų galios centrų interesus bandančio suderinti E. Macrono lyderystė. Šiuo metu atrodo akivaizdu, kad, žudomai Ukrainai visgi sutikus padaryti teritorinių nuolaidų Rusijai, E. Macronas ar Vokietijos kancleris O. Scholzas tai pateiktų kaip milžinišką savo diplomatijos pergalę siekiant taikos. Atitinkamai, visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad šie lyderiai atsisakytų tarpininkauti tokiame taikos procese. Mat jiems nesuprantami argumentai, jog nėra prasmės galvoti apie derybas, kada viena iš šalių yra verčiama kalbėtis griaunant jos miestus ir žudant jos gyventojus. Biurokratai tokiam atvejui turi posakį: „Popierius ištvers viską.“ O kiek ilgai tokioje situacijoje gali ištverti žmogus? Deja, kol kas Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai atrodo „užpopierėję“ kaip reikiant.

Didysis H. Kissengerio realpolitik paradoksas yra tas, kad šiuo atveju jo pasiūlymas yra nerealus.

Apskritai, pasiūlymai išsaugoti Putino veidą išsiskiria tiek savo beviltiškumu, tiek ir cinizmu. H. Kissingerio pasiūlymas yra beviltiškas ne tik dėl to, kad jis yra visiškai nepriimtinas Ukrainai, bet ir dėl to, kad visiškai neįsivaizduojama, kaip jį galėtų priimti Rusija. Išgirdę šį pasiūlymą, daugelis pasipiktinę ėmė aiškinti, ką jo priėmimas reikštų Ukrainai, tačiau beveik niekas nesusimąstė, ką jis reikštų Rusijai. Putinas turėtų lyg niekur nieko atitraukti kariuomenę iš Ukrainos teritorijų, užimtų po vasario 24 d. Ar įmanoma, kad jis savo noru įstumtų save į tokią situaciją, kurioje jau net ir aršiausi propagandistai vargu ar sugebėtų paaiškinti, dėl ko tuomet apskritai vyko šis karas. Juk jame žuvo dešimtys tūkstančių Rusijos karių. Neįsivaizduojama, kad Putinas sutiktų pasitraukti iš okupuoto Mariupolio, kuriame, tikėtina, karo nusikaltimų įrodymų tiek, jog prieš juos nublanks visus sukrėtę Bučos vaizdai. Didysis H. Kissengerio realpolitik paradoksas yra tas, kad šiuo atveju jo pasiūlymas yra nerealus.

Formulės „teritorijos mainais už taiką“ cinizmas visų pirma pasireiškia būtent tuo, kad kalbama apie teritorijas. Kaip žinoma, valstybės visada itin jautriai reaguoja į teritorinius klausimus. Šį jautrumą lemia istorinės patirtys. Tiek viduramžiais, tiek ir vėlesniais laikais valstybės siekė užgrobti svetimas teritorijas kartu su jų gyventojais ir resursais. Nieko nuostabaus, kad tokia feodaline logika vadovaujasi Ukrainos teritorijas siekianti aneksuoti Rusija, tačiau, pasirodo, ji nėra svetima ir kai kuriems Vakarų derybininkams.

O juk atrodė, kad XXI a. mes jau nustojome kalbėti apie teritorijas, laikydami šį klausimą politiškai išspręstą, ir pradėjome kalbėti apie žmones bei jų pilietines ir politines teises. Siūlymas perleisti teritorijas parodo kai kurių Vakarų politikų požiūrį būtent į tų teritorijų gyventojus, kuriuos kaip baudžiauninkus galima tiesiog perrašyti naujam šeimininkui. Panašu, kad teigiantieji, jog Vakarų derybininkai nesugeba suprasti Putino motyvų, pernelyg nuvertina jų sugebėjimus. Derybininkai ne tik supranta, bet ir bando žaisti pagal Putino taisykles.

Kaip nusivylęs ironizavo teroristas ir Rusijos spec. tarnybų darbuotojas Igoris Girkinas-Strelkovas, dabar vyksta intensyvūs ir didvyriški mūšiai dėl pamiškėje esančios eigulio trobelės.

Ciniškas yra ir siūlymas padėti Putinui „išsaugoti savo veidą“. Čia, ko gero, netgi galima kalbėti apie kvailojo cinizmo rūšį. Šis siūlymas daug kur buvo kritikuojamas, tačiau, regis, niekas neatkreipė dėmesio į jo esmę. Reikalas tas, kad politikai, kaip ir pati politika, turi daugelį veidų. Tad esminis klausimas – kurį Putino veidą yra siūloma išsaugoti. Pasiūlymą dar būtų galima suprasti, jeigu būtų kalbama apie Putino, kaip bent iš dalies demokratinio pasaulio vertybių besilaikančio politiko, reputacijos išsaugojimą. Neva jo fizionomija tik atrodo kaip vampyro, o iš tiesų jis – normalus žmogus, netgi kažkiek gerbiąs žmogaus teises ir norįs taikos. Neva jis laiko ukrainiečius tokiais pat žmonėmis, kaip ir rusai, o karas kilo per nesusipratimą. Kitaip sakant, siūlymą būtų galima suprasti, jeigu būtų bandoma atkurti reputaciją Putino, kuris nors ir yra diktatorius, bet žino ribas ir yra sukalbamas, siekiant taikos. Toks siūlymas, nors nebūtų nei įtikinamas, nei protingas, tačiau bent šiek tiek būtų suprantamas ir politiškai pateisinamas.

Dar 2016 m. daryta nuotrauka, kai vietiniai musulmonai Pietų Korėjoje surengė protestą prieš Rusijos agresiją Sirijoje. EPA nuotrauka

Tačiau esamoje situacijoje kai kurie Vakarų lyderiai nori išsaugoti Putino kaip galingo karvedžio ir istorinio masto užkariautojo reputaciją. Putinas susilaukia Vakarų diplomatijos užuojautos ir supratimo dėl to, kad jo propaganda porą dešimtmečių rėkė, jog Ukraina egzistuoja tik dėl Kremliaus begalinio geranoriškumo, ir jam panorėjus Kyjivas būtų užimtas per pusdienį. Nebe pirmi metai, kai visoje Rusijoje gegužės 9 dienos Pergalės paraduose pilna plakatų „Į Berlyną“, „Galime pakartoti“, o propagandinėje spaudoje – kalbos apie Euraziją nuo Vladivostoko ir Lisabonos. Pats Putinas intervencijos į Ukrainą išvakarėse nedviprasmiškai savo kalboje pareiškė, kad dabar jis parodys tiems ukrainiečiams, ką reiškia „tikroji dekomunizacija“. Iki galo neaišku, ką jis turėjo omenyje, bet dėl vieno nėra jokių abejonių – tai buvo pažadas parodyti, koks kietas jis yra ir ką gali padaryti Ukrainai.

Karui prasidėjus paaiškėjo, kad visa Rusijos kariuomenė yra ne tik išvogta ir nuskurdusi, bet ir nemokanti kariauti šiuolaikinio karo. Išaiškėjus, kad Kyjivo užimti nepavyks, mūšiai persikėlė į Donbasą. O rusų propaganda eilinį kartą visus juokindama ėmė trimituoti apie nesibaigiančias pergales po beveik trijų mėnesių karo užėmus vieną ar kitą kaimą Donbase. Reguliariai fronto suvestines skaitantieji turėjo progos ne tik prisiminti nuo 2014-ųjų žinomų miestų, tokių kaip Slavianskas, Kromatorskas ar Gorlovka, pavadinimus, bet ir sužinoti, kad šiauriau už Donecko yra kaimas, kuris vadinasi Niujorkas. Mat šalia jo irgi neva vyksta pergalingi Rusijos kariuomenės mūšiai. Kaip nusivylęs ironizavo teroristas ir Rusijos spec. tarnybų darbuotojas Igoris Girkinas-Strelkovas, dabar vyksta intensyvūs ir didvyriški mūšiai dėl pamiškėje esančios eigulio trobelės, kuri per dieną penkis kartus pereina iš rankų į rankas.

Putinas pasirodė anaiptol nesąs toks kietas ir sėkmingas užkariautojas, kokiu save laikė ir kaip buvo apibūdinamas jo paties sukurto propagandos aparato. O Ukraina diplomatinėmis priemonėmis yra verčiama savo teritorijomis kompensuoti šią Putino nuoskaudą. Ukraina raginama eiti į kompromisą vadovaujantis tradicine Rusijos broliškų santykių su kaimyninėmis valstybėmis formule, pagal kurią „jūsų turtas yra mūsų turtas, bet mūsų turtas nėra jūsų turtas“. Ir visa tai vien tam, kad kažkoks nukvakęs ir absoliučiai nusistrategavęs diktatorius galėtų nors akimirkai pasijusti Napoleonu ar Cezariu.

Kaip sako mūsų klasikai, istorijos nesuklastosi. Putino veido išgelbėti nepavyks. Laikui bėgant jį prakeiks net ir Rusijos fašistai dėl šalies nualinimo, supriešinimo su kaimynais ir įtraukimo į pražūtingą karą. E. Macronas savo kadencijos pradžioje išplatino oficialią nuotrauką prie darbinio stalo, ant kurio buvo padėti Charles de Gaulle memuarai ir Stendalio „Raudona ir juoda“. Nepaisant to, istorijos vadovėliuose jis greičiausiai išliks nuotraukose sėdintis prie ilgojo stalo su Putinu, kaip Europos Sąjungos neefektyvumo pavyzdys. Vieninteliai, kurie šiuo metu gali sau leisti nesirūpinti, kaip jų veidas atrodys ateities kartoms, yra ukrainiečiai. Jų netikėtai atkaklus pasipriešinimas jau dabar perbraižo geopolitinį Europos žemėlapį, po kurio galbūt galios centrai keisis ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.