2021 06 21

Laima Vincė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Bet mes nesusižavime svetimuoju grožiu…

Juozas Lukša su žmona Nijole Bražėnaite Vokietijoje.

Šis tekstas – tai ištrauka iš Laimos Vincės rengiamo įvadinio straipsnio „Mano Brangus Juozuk... Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo-Daumanto susirašinėjimas, 1948–1950“, kuris bus publikuotas knygoje „Apie anuos nepamirštamus laikus: Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšo susirašinėjimas“. Knygą leidžia Lietuvių literatūros tautosakos institutas.

Patekusi į „Sancellemoz“ sanatoriją, Nijolė džiaugiasi, kad galėjo išvykti iš Šv. Antano ligoninės, kur dėl pokario skurdo ligoniams sąlygos nebuvo palankios. Tačiau tuo pat metu ji jaučiasi nepatogiai. Ji – karo pabėgėlė, tremtinė, atsiduria tarp turtingų ponų. Nijolė iš sanatorijos rašo Juozui savo pirmus įspūdžius: „Suku kartais galvą, ar tikrai sanatorijoj, ar kokiam prabangiam viešbuty randuosi. Sanatorijos tvaiko čia visai nėra. Niekas ant sprando dėl cures (pranc. medicininės terapijos) nesėdi ir gali jas daryt, ar ne, kaip pati išmanai. Laisvė didžiausia.

Publika išlepus, moterys net savo tualetus vakarienei keičia. 9 val. vakaro galima klausytis salone muzikos, lošt bridžą ir t. t. Palyginus su Hopital St. Antonie čia tikras rojus, sunkių ligonių mažai, visi vaikšto ir ieško išsiblaškymų. Tiesa, prieš pietus reikia gulėt, bet jeigu atsikelsi, nieks Tau galvos už tai nenusuks. Matai, čia reikia pačiam žiūrėt, kad atsilsėtum pakankamai, o kai laisvė nesuvaržyta, tai jokie zbitkai į galvą neateina.

Vienas dalykas, tai tas luxusas mane nervuoja, lankstosi čia visi, lyg prieš nežinau kokią ponią. Galbūt todėl, kad nežino, jog aš nieko už buvojimą čia nemoku ir, kad nieko iš manęs neišpeš. Šiaip diena kainuoja, rodos, 2.000 frankų. Tačiau yra be manęs ir daugiau assurances sociales (pranc. valstybės socialinė rūpyba) apmokamų ligonių, bet nedaug.“ (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 05 07)

Juozas Lukša-Daumantas Paryžiuje 1949 m. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Juozas atsakydamas į Nijolės laišką nedvejoja, kad sanatorijos grožis neatstos Lietuvos, jos ilgesio nesumažins: „Tavo rezidencija tikrai imponuojanti. Nieko nuostabaus, kad ir publika tokia prašmatni. Darnumas visur turi būti išlaikytas.

Jei nepažinočiau Tavęs, tai bijočiau, kad tos lieknos eglės, dangų parėmę kalnai ir jų papėdės, Tavo rezidenciniai rūmai Tavęs nepaviliotų ir nepakeistų Tavos meilės mūsų tėviškės nuskurusiom Vilnijos pušaitėm, Suvalkijos lygumom ir sukrypusiom dzūkų bakūžėm. Yra įmantrių pasaulyje gamtovaizdžių, bet mes nesusižavim svetimuoju grožiu; labiau už tai mylim savo prabočių sudūlėjusių kaulų kvapą, kad ir paprastoj, bet idiliškoj, Nemuno-Neries pakrantėj.“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 05 10)

Atvirumas ir nuoširdumas būdingas jų susirašinėjimo bruožas. Jų laiškuose atrandu ir juoko, ir sentimentalumo, ir ilgesio, retkarčiais net nesutarimų, kuriuos jie abu su kantrybe ir atidumu skuba išsiaiškinti ir ištaisyti: „Tavo laiškai man yra tokie brangūs ir pilni gilios, gilios meilės. Kad ir gyvenimas mudviem dar neleidžia džiaugtis iš arti vienas kitu, tačiau vien tik žinojimas, kokia brangia ir šventa meilės skraiste mudu apsupti, duoda tiek daug. Tai yra niekuo kitu nepakeičiama.

Tu neklysti, mano Juozuk, kad aš karštai meldžiu Aukščiausią, kad Jis leistų ir duotų galimumą suderint mudviejų meilę su šventom pareigom Tėvynei. Tu juk žinai, kaip aš laukiu, kad viskas paaiškėtų ir kad kliūtys būtų pašalintos.“ (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 01 31)

Nijolė Bražėnaitė. Juozo Lukšos-Daumanto gimnazijos muziejaus nuotrauka

Juozas rūpinasi Nijole ir jai sergant remia materialiai. O kai jos, sanatorijoje susibūręs, diskusijų klubas paprašo paruošti pranešimą apie Lietuvos dailininkus, Juozas jai laiškais pataria kaip pasiruošti ir pasirūpina knygą: „Šiandien ryte Tau pasiunčiau knygų paketą, kuriame rasi medžiagos savo paskaitai.“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 02 07)

Nijolė Juozui dėkoja už paramą, o šis nuolat jai šmaikščiai ir draugiškai atrašo, kad nesijaustų įsiskolinusi: „Lyg randu kažkokias padėkas už 20 žaliukų ir kitką. Pasakysiu, Niliuk, kad be reikalo dėkavoji. Juk kas Tavo, tas ir mano, tai kam dar smulkintis už ubagiškus grašius. Geriausiai tokiais atvejais Tavo padėka man būtų paporinti savo bėdas atviriau ir išsamiau, kurias aš, pagal galimybes lopydamas, turėčiau laimę visad Tave dažniau prisimint.“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 04 27)

Nijolė taip pat stengiasi kukliomis savo išgalėmis pagelbėti savo mylimajam – numezga megztinį. Juozas rašo: „Tu, tik gulėjus šalia meniškų mokslų, dyvini sava kūryba svietą (manęs vos nesupešiojo viešbučio moterys, pamatę Tavo brangių rankų megztuką)…“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 02 12).

O numezgusi Juozui kojines, Nijolė sulaukia ir poetiškos padėkos: „Šiandien, Niliuk, vakare parkiūtinęs namolei, radau Tavo atsiųstas man dieviškas kojines. Be galo Tau dėkodamas už jas tokias puikias, noriu Tave ir pabart — kam vargini save maniems malonumams, juk, rodos, aš iš Tavęs buvau išsiderėjęs, kad jų gimimo Tu buvai atsisakius. Turbūt nori sukorį iš savo latro padaryt, kad tiek daug daiktų man kalbėtų Tava meilė ir gimdytų skausmingą ilgesį. Už visa tai latriškas – ačiū.“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 02 10)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau, svarbiausia, kad Juozas palaiko savo mylimąją ir bėdoje vienos nepalieka: „Laikykis, mano Aukso svajonė, jausdama, kad kiekvienoje džiaugsmo ar skausmo valandoje aš esu su Tavim. Gal sulauksime valandų, kada sugebėsime iš mus nuskriaudusio gyvenimo išplėšti tai, ką jis dabar nuvagia nuo mudviejų.“ (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 05 12)

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu