Bevaikiai vardan planetos ateities

Tarp pastarųjų, žinoma, buvo ir garsioji Greta Thunberg, iš anksto reiškusi nusivylimą, anot jos, dviem savaitėmis tuščių kalbų, užuot priėmus radikalius sprendimus imtis priemonių drastiškai stabdyti CO₂ emisijas. Ji ragino pasaulio galinguosius liautis fantazavus apie amžiną augimą ribotų išteklių planetoje ir apie kokius nors technologinius sprendimus, kurie esą turėtų iš kažin kur išnirti.

Nemaža dalis jaunųjų klimato aktyvistų palaiko tokį pesimistinį požiūrį, o kai kurie iš jų ir patys apsisprendžia imtis iki šiol neregėtų priemonių klimatui gelbėti – jie apskritai išsižada galimybės kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Išsamų straipsnį šia tema praėjusį savaitgalį paskelbė Danijos savaitraštis „Weekendavisen“.

Jo autorius Christianas Foldageris konstatuoja, kad jaunimą tokiam apsisprendimui visų pirma įkvepia garsenybės. Populiari amerikiečių dainininkė Miley Cyrus jau kurį laiką giriasi, kad šioje, anot jos, sumautoje planetoje (piece-of-shit-planet) nebus nė vieno jos vaiko. Garsi JAV demokratų partijos politikė Alexandria Ocasio-Cortez socialiniuose tinkluose kelia abejones, ar šiais grėsmingais klimato pokyčių laikais susilaukti vaikų moralės požiūriu apskritai yra atsakinga. O štai buvę britų karališkosios šeimos nariai Meghan Markle ir princas Harry neseniai, tarsi gėdydamiesi dėl to, kad jau yra spėję susilaukti dviejų vaikų, viešai paskelbė, jog tik jais ir apsiribos. Po to ši pora sulaukė netgi apdovanojimo už supratingumą, kad būtent negausios šeimos labiausiai prisideda, kad žalingas poveikis planetai būtų kuo mažesnis. Tiesa, apdovanojimą skyrusios organizacijos, pasivadinusios „Population matters“ (liet. populiacija yra svarbi) atstovai ceremonijos metu neužsiminė apie tai, kad Meghan ir Harry po pasaulį keliauja privačiu lėktuvu…

Amerikoje prieš kurį laiką atlikti tyrimai parodė, kad daugiau nei trečdalis jaunų žmonių, atsižvelgdami į klimato pokyčius, yra nusiteikę susilaukti mažiau vaikų arba apskritai jų neturėti. Panašių rezultatų buvo sulaukta ir atlikus kelių tūkstančių Australijos moterų apklausą. O Didžiojoje Britanijoje dalis moterų netgi įsisteigė organizaciją „BirthStrike“, kviečiančią bendramintes į gimdymų streiką. Organizacijos narės, atsižvelgdamos į egzistencinę klimato krizę, ceremonijos metu duoda iškilmingą priesaiką nesusilaukti vaikų. Šios nuostatos yra siejamos su didele jaunosios kartos baime dėl ateities. Įvairios apklausos rodo, kad dauguma šiuolaikinio jaunimo yra įsitikinę, jog žmonijos dienos yra suskaičiuotos.

Tokias nuostatas stiprina ir kai kurie moksliniai skaičiavimai, esą apsisprendimas susilaukti vienu vaiku mažiau net keliolika kartų efektyviau mažina taršą nei, pavyzdžiui, apsisprendimas gyventi be automobilio. Tiesa, kiti mokslininkai, nors ir pripažįsta, kad planetos gyventojų skaičius turi sąsajų su klimato kaita, geba išaiškinti, kad jaunimui nėra pagrindo baimintis dėl palikuonių.

Vienas iš tokių autoritetų – Niujorko universiteto ekonomistas Paulas Romeris, 2018 metais gavęs Nobelio premiją už ekonomikos teoriją, kuri, be kitų dalykų, padeda atskleisti ir įvairių artėjančios pasaulio pabaigos teorijų klaidingumą.

Interviu danų savaitraščiui Paulas Romeris priminė, kad nuogąstavimų dėl populiacijos augimo būta nuo pat moderniųjų laikų pradžios. Dar XVIII a. pabaigoje britų ekonomistas Thomas Malthusas  pranašavo, kad dėl industrializacijos ir žmonių skaičiaus augimo žmonijos laukia badas ir greita mirtis, nes dėl ribotų dirbamos žemės plotų nebus įmanoma išsimaitinti. Vis dėlto taip neįvyko. 1968 metais apie populiacijos bombą prabilo Stanfordo universiteto biologas Paulas Ehrlichas. Jo pranašystė apie šimtus milijonų žmonių per artimiausią dešimtmetį mirsiančių badu taip pat neišsipildė.

Paulas Romeris įvardijo ir pagrindinę šios ir kitų panašių pasaulio pabaigos pranašysčių klaidą. Nors žmonija ir nedisponuoja didesniu išteklių kiekiu nei ligi šiol, tačiau ji geba kas kartą išmokti kitaip organizuoti jų paskirstymą, geriau juos išnaudoti pasitelkusi naujų technologijų.

Esminis aptariamų pasaulio pabaigos pranašysčių trūkumas – dėmesio sutelkimas į tai, kas riboja, o ne į tai, kas atveria naujų galimybių. Tarp pastarųjų – suvokimas, kad žmonėms reikia ne pačios naftos, o būtent energijos, kurią galima išgauti tiek kitais būdais, tiek kitomis technologijomis. Nepamirština ir tai, kad pagrindinis ekonomikos augimo variklis – tai naujų idėjų raida, o ne augantis išteklių vartojimas. Nobelio premijos laureato Paulo Romerio teigimu, pasaulio su ribotais ištekliais įsivaizdavimas apie vystymosi ribas yra intuityvus.

Jis primena, kad kiekviena karta yra linkusi nuvertinti potencialą atsirasti naujoms idėjoms, kurios prisidėtų prie naujų technologijų kūrimo. Kaip pavyzdį amerikiečių ekonomistas primena devintojo dešimtmečio rūpestį dėl ozono skylių. To meto politikai taip pat galėjo imtis priemonių riboti žmonių skaičiaus augimą, tačiau tai būtų buvęs neefektyvus, per daug laiko reikalaujantis ir veikiausiai nepasiteisinęs metodas.

Politikai anuomet priėmė vienintelį teisingą sprendimą: kenksmingos medžiagos buvo uždraustos, o įmonėms pradėti taikyti griežti ekologiniai reikalavimai, idant būtų vystomos nekenksmingos technologijos. Toks, pasak P. Romerio, turėtų būti ir dabartinės klimato krizės sprendimas.

Nors pačiame savaitraščio „Weekendavisen“ straipsnyje Christianas Foldageris neužsimena apie popiežiaus Pranciškaus požiūrį šiuo klausimu, pagrindinė autoriaus dėstoma mintis apie deramą naudojimąsi pasaulio turimais ištekliais ir teisingą jų paskirstymą iš esmės atkartoja enciklikos „Laudato si’“ idėjas ir joje išakytą kritiką perdėtam visuomenės vartotojiškumui bei jo nulemtam požiūriui į demografinį augimą. Šia proga verta dar kartą įsiskaityti 50-ąjį enciklikos skyrių:

„Užuot sprendę vargšų problemas ir mąstę apie kitokį pasaulį, kai kurie pasitenkina siūlymu riboti gimstamumą. Besivystančioms šalims netrūksta tarptautinio spaudimo ekonominę pagalbą susiejant su tam tikra „reprodukcinės sveikatos“ politika. Tačiau „nors ir tiesa, kad nelygus gyventojų ir išteklių pasiskirstymas trukdo plėtotis ir darniai naudotis aplinka, vis dėlto pripažintina, jog demografinis augimas visiškai suderinamas su visapusiška ir solidaria plėtra.“

Kaltinti demografinį augimą, o ne kai kurių kraštutinį ir selektyvų vartotojiškumą yra vienas iš būdų, kaip negvildenti problemų. Taip bandoma tarsi įteisinti dabartinį paskirstymo modelį, kai mažuma tariasi turinti teisę vartoti tokia proporcija, kuri negali tapti visuotinė, nes planeta neįstengtų pakelti tokio vartojimo atliekų. Be to, ne paslaptis, kad išmetama apie trečdalis pagaminto maisto, o „išmestas maistas yra tartum pavogtas nuo vargšų stalo“. Bet kuriuo atveju neabejotina, jog būtina skirti dėmesio gyventojų nesubalansuotam pasiskirstymui teritorijoje tiek nacionaliniu, tiek pasauliniu mastu, nes vartojimo augimas, lydimas problemų, susijusių su aplinkos teršimu, transportu, atliekomis, išteklių praradimu ir gyvenimo kokybe, gali sukelti regionuose sudėtingų situacijų.

Parengta pagal „Weekendavisen“ publikaciją