2021 07 02

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

bernardinai.lt

Skaitymo ir klausymo laikas

33 min.

„Beveik 32 savo gyvenimo metus paleidau vėjais.“ Rolando liudijimas

Pexels.com nuotrauka

Didelio noro vedamam visada galima rasti, kaip numaldyti baimes ir pasislėpti už savo priklausomybės. Bet kartu galima rasti ir jėgų bei tikėjimo. Tai viena didžiausių ir reikšmingiausių Rolando gyvenimo pamokų.

Dar jaunas paragavęs alkoholio, praradęs šeimą ir draugus, ne kartą suklupęs ir vėl bandęs atsikelti, šiandien jis atrado bendruomenę, kurioje pradeda pažintį su pačiu savimi. Šis pasakojimas atviras, nepatogus, kupinas skaudžių išgyvenimų ir baimės. Tačiau labai reikalingas ir suteikiantis žinojimo, kad pagalba čia pat, tereikia liautis bėgus nuo savo baimių.

„Būdamas dvidešimties pirmą kartą pamačiau, kas yra daugiadienis gėrimas“

„Pirmą kartą pabandžiau, kai man buvo 13 metų, paragavau, ir man labai patiko. Atsimenu vaikiškus pasikvailiojimus. Mūsų klasė buvo labai draugiška, ir visi po pamokų važiavome į miškelį. Tada dar buvo vadinamasis „Ledo alus“, ir mes, prisipirkę pilnas kuprines šito alaus, nuvažiavome į miškelį. Buvo pavasaris. Ragavome ir prisiragavome, – pasakoja Rolandas. – Labai vaizdžiai atsimenu griuvinėjimus, medžių laužymus. Pirmą kartą apsinuodijus alkoholiu buvo bloga, bet manęs tai niekada nesustabdė. Net laukdavau, kada vėl kur nors važiuosim, laukdavau pasibuvimų, išvykų ar šiaip kažkieno gimtadienio. Tai tęsėsi, bet ne nuolatos, kaip dabar geriu suaugęs. Manęs nestabdė tai, kad pirmą kartą buvo bloga, niekad to nebijojau, man patiko.“

Iki 19 metų Rolandas gerdavo tik pasitaikius progai. Kai tėvas grįžo iš kalėjimo, nusivedė jį į sporto salę. Tada Rolandas buvo dešimties ir iki pat aštuoniolikos labai intensyviai sportavo. Penktadienio vakarais būdavo sporto salėje, labai retai kada tokiu metu išeidavo su draugais.

„Nuo 18 metų pradėjau praleidinėti treniruotes ir daug dažniau susitikdavau su draugais, prasidėjo vakarėliai ir pan. Grįžęs tėvas negėrė penkerius metus, tik paskui pradėjo. Mes buvom daugiau draugai nei tėvas ir sūnus. Iš tikrųjų man buvo duota tikrai per daug laisvės. Jau nuo 15 metų prie tėvo rūkydavau, ir jis to nedraudė. Keletą kartų paauglystėje grįžau namo girtas. Tėvas tik pasakydavo: „Eik miegoti, kol mama neatėjo iš darbo.“ Mūsų santykiai buvo truputį kitokie“, – santykius su tėvu prisimena vyras.

Toliau viskas vyko nepastebimai, bet Rolandas į tai nekreipė dėmesio. Nereikėjo jokio darbo, vis dar mokėsi, buvo tėvų išlaikomas – jokių rūpesčių. Visos jo pareigos apsiribojo treniruotėmis ir mokykla. Palaidojo tėvą, kai buvo 19 metų. Nuo tada ėmė gerti vis daugiau.

„Būdamas dvidešimties pirmą kartą pamačiau, kas yra daugiadienis gėrimas. Dvi savaites stipriai gėriau. Paskui atsiguliau į pirmą detoksikaciją. Išbuvau ten dvi savaites, o išėjęs prisigėriau pačią pirmą dieną. Buvau ir detoksikacijoje, ir Naujosios Vilnios ligoninėje, bet man tai neatrodė baisu. Nuo 25 metų pradėjau sistemingai vartoti alkoholį. Gerdavau dvi savaites, išsiblaivydavau ir porą mėnesių vėl tvarkydavausi, dirbdavau, daug važinėdavau į užsienį. Viskas sekdavosi gerai, kol neparagaudavau alaus. Taip tęsėsi iki šiol, kol neatėjau į bendruomenę. Pernai buvau „Minesotoje“. Kai dvi savaitės praėjo, kaip tik buvo suėję du mėnesiai blaivybės. Tada smegenyse kažkas susisuko, ir tik išėjęs nuėjau į artimiausią parduotuvę. Čia ir baigėsi visos mano „Minesotos“ žinios“, – apie bandymus išsivaduoti iš priklausomybių aklagatvio prisipažįsta Rolandas.

Blaivybės periodas, trumpesnis už patį gėrimą

Potraukis svaigintis ilgainiui darėsi nesuvaldomas: „Gruodžio mėnesį išvažiavau į Švediją. Direktorius atostogų proga nupirko butelį. Buvo gėda prisipažinti, kad man negalima, todėl ir neprisipažinau. Atrodė, paragavus nieko baisaus nenutiks. Dirbau paršelių fermoje, kaime, tad nebuvo, iš kur gauti gerti. Bet pasirodė, kad viskas įmanoma, jei tik nori. Darbe buvau atsakingas už mažų paršiukų priežiūrą: kastravimą, vakcinavimą. Tiems darbams naudojome 80 laipsnių spiritą. Aš jį paėmiau ir išgėriau tiek, kad vos nušliaužiau iki mašinos. Grįžęs namo susirinkau daiktus ir išėjau pro duris. Nelabai susigaudžiau, ką dariau. Iki šiol neatsimenu, kur buvau kelias dienas, bet po dviejų parų mane surado, įsodino į keltą, ir grįžau į Lietuvą.“

Svaigalų vartojimas tapo nebevaldomas, kai blaivybės periodas tapo trumpesnis už patį gėrimą, suvokia Rolandas. Tuomet jis labai išsigando, kad geria beveik be pertraukų, todėl susirado bendruomenę ir atėjo čia: „Tada nieko negalėjau daryti. Kažkokiu būdu nuo manęs tai nebepriklausė. Net būdamas blaivas negalėdavau atsisakyti. Praradau kontrolę, nors galva ir būdavo blaivi. Apėmė baimė. Toje fermoje pirmą kartą gyvenime ragavau spiritą, nes daugiau nebuvo iš kur gauti. Pasirodo, kai labai nori, gali kažką pirmą kartą gyvenime paragauti.“

Unsplash.com nuotrauka

Bendruomenėje – saugi aplinka, palaikymas ir supratingumas

Rolandas žinojo, kokia bendruomenėje „Aš esu“ programa ir kiek laiko ji trunka. Prieš ateidamas domėjosi, ieškojo informacijos, skaitė apie reabilitaciją.

„Į šitą reabilitaciją skambinau dar prieš „Minesotą“. Kai man pasakė, kiek laiko trunka programa, išsigandau. Atrodė, kad septynis mėnesius nedirbti yra labai daug. Tada apsidžiaugiau, kad manęs nepriėmė, nes žinojau, kad „Minesotoje“ reikės būti tik mėnesį“, – teigia vyras.

Bet dabar laikas jam nebesvarbus. Rolandas tikina, kad beveik 32 savo gyvenimo metus paleido vėjais, todėl šie septyni mėnesiai dabar atrodo kaip lašas jūroje. Dabar laikas nebegąsdina. Svarbiausia vyrui – pagaliau tai pabaigti, kad galėtų blaiviai gyventi ilgiau nei du mėnesius.

„Atėjo supratimas, kad jau nebėra kur bėgti ir ko bijoti, nes visa tai tik mano klaida. Galvojau, kad tuos septynis mėnesius dirbsiu ir užsidirbsiu, bet iš tikrųjų išleidau daug daugiau. Ir ne tik pinigų. Santykiai, pasitikėjimas, sveikata. Gerdamas neturėjau žmogiškų vertybių, neegzistavo tokie žodžiai kaip sąžinė ar gėda. Kai išsiblaivydavau – taip, bet tuo metu, kai gerdavau, nieko nebelikdavo. Užmigdavau ir atsikeldavau su viena mintimi – gerti“, – tęsia pasakojimą Rolandas.

Atėjus į bendruomenę dvi savaites jam buvo draudžiama naudotis savo telefonu.

„Bet po dviejų savaičių paėmęs telefoną į rankas supratau, kad neturiu kam skambinti. Aš beveik nieko nebeturiu, net draugų. Jie nuo manęs atsiribojo, nes tapau jiems našta. Draugai man buvo reikalingi tik tam, kad paskolintų pinigų, išgėrusį nuvežtų ar parvežtų. Jiems pasidarė gėda su manim bendrauti. Artimiesiems esu primelavęs, daug ko prišnekėjęs, įžeidęs. Visi labai pyko. O aš visą laiką bėgau, kažko bijojau. Nežinodavau, kaip spręsti problemas, todėl nutrūko ir santykiai.

Užuot stengęsis suprasti ir išsiaiškinti, paimdavau butelį. Šis bėgimas galiausiai tapo tiesiog priežastimi išgerti. Mano šeima subyrėjo dėl alkoholio, bet tada negalvojau, kad reikėtų rimtesnės pagalbos. Butelis buvo vienintelis problemos sprendimo būdas. Buvo labai patogu visą gyvenimą už kažko slėptis. Už priežasčių, pasakymų, žmonių. Buvo svarbu tik pateisinti save“, – skausmingas patirtis vardija bendruomenės „Aš esu“ narys.

Mama dabar yra vienintelis žmogus, kuris palaiko Rolandą. Sūnaus žodžiais, ji mato, kad jis stengiasi, ir padeda, jei tik reikia: „Daug kartų būdavo, kad išėjęs iš ligoninės vėl geriu tik dėl to, kad mano pastangos pasitaisyti niekam nerūpėjo. Tada jausdavausi vienišas ir nebematydavau prasmės toliau stengtis. Dabar geri santykiai su mama ir jos palaikymas suteikia jėgų. Matydamas jos nuoširdumą ir tikėjimą jaučiuosi stipresnis, nenoriu jos nuvilti.“

Būdamas bendruomenėje Rolandas čia mato saugią aplinką, bendrauja su žmonėmis, tokiais pačiais kaip jis.

„Mes visi vieni kitus suprantam ir palaikom. Ne kartą bandžiau išsiblaivyti vienas, bet vienam neišeina. Yra riba, kai nebegali pats sau padėti, – prisipažįsta. – Noriu tikėti, kad esu teisingame kelyje. Tikiu, kad dabar esu ten, kur turiu būti. Kito kelio ir nėra. Manau, kad dar daug reikės nueiti, nes tai tik pradžia. Bet bent viena koja jame esu. Čia viskas gan paprasta – atsikeli, prausiesi, darai mankštą, yra paskaitos, yra laisvas laikas, yra užsiėmimai, skaitai, rašai, analizuoji save, čia nėra nieko baisaus.

Pirmas kelias savaites nieko čia nesupratau, bet po kiek laiko pastebėjau, kad jaučiuosi gerai. Pradedu pats save matyti, stebiu, kaip liga mane veikia būnant blaiviam, kokios emocijos ir kodėl atsiranda. Mokausi save pažinti. Ryte ir vakare meldžiantis ateina visai kitoks tikėjimo supratimas. Tai tikėjimas kažkuo, kas veda į priekį. Mūsų bendruomenėje yra ir netikinčių žmonių, tačiau melsdamasis nusiramini.“

„Kiekvieną vakarą prašau Dievo gan paprastų dalykų“

Prisigėręs Rolandas buvo ne kartą pagalvojęs, koks blogas jo gyvenimas – būtų geriau numirti, tada pasibaigtų bėdos. Bet visą laiką bandydavo rasti jėgų ir pagalvoti, dėl ko dar nori gyventi.

„Esu praradęs šeimą, savo dukros nemačiau daugiau nei ketverius metus. Buvau labai prastas tėvas, nemokėjau juo būti, nežinojau, ką tai reiškia. Visada pirmoje vietoje mano gyvenime buvo butelis. Jis buvo mylimiausias ir vaikas, ir draugas. Bet visada susimąstau, kad dar turiu dėl ko gyventi. Turiu du sūnėnus, brolį, mamą, močiutę, kurie mane myli. Negaliu sau leisti pasielgti egoistiškai. Neva tik man vienam sunku, todėl galiu palikti mylimus žmones. Juk jaučiu, kad turiu jėgų dar atsikelti“, – pasakoja vyras ir priduria, kad dabar jam svarbiausia – jo dukra, kurią prarado labai lengvai.

Rolandas suvokia, kad sugebėti atkurti šiuos santykius reikės be galo daug drąsos, jėgų ir pasiryžimo, bet dabar tai yra svarbiausia: „Kiekvieną vakarą prašau Dievo gan paprastų dalykų: prašau suteikti man stiprybės, sveikatos ir išminties eiti į priekį, priimti tinkamus sprendimus. Žinau, kad bus sunku, bet suprantu, ką ir kodėl turiu daryti. Žinau, skauda todėl, kad anksčiau to nedariau. Dabar turiu stengtis, kad tai nepasikartotų.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: info@asesubendruomene.lt

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien