Vidutinis skaitymo laikas:

14 min

Beveik 40 metų sulaukęs žurnalas „Pensininkas“ – ne tik vyresnės kartos skaitytojams

Viršelis.
Praėjus vos pusei metų, 1985 m., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. 1985 m. gruodžio numerio viršelis.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Rinkdami medžiagą naujai virtualiai parodai, skirtai išeivijos žiniasklaidai po Lietuvai lemtingų 1990-ųjų metų, nemaža dalimi esame priklausomi nuo žmonių, prisidėjusių prie tų leidinių leidybos, geranoriškumo. Smagu, kad noro padėti sulaukiame su kaupu, net jei pažadas padėti išpildomas ne taip greitai. Taip nutiko ir su nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamu žurnalu „Pensininkas“. Gavusi ilgamečio JAV Lietuvių bendruomenės (JAV LB) nario Juozo Polikaičio pažadą per savaitę ar dvi trumpai parašyti apie žurnalą, kantriai laukiau. Ir nors laukti teko ilgiau nei mėnesį, tikrai vertėjo.

„Žadėjau per porą savaičių prisiųsti žinutę apie „Pensininką“, bet užtruko daug ilgiau, – po daugiau nei mėnesio į mano el. pašto dėžutę įkritusiame laiške rašo J. Polikaitis. – Tikriausiai jau susiradai informaciją iš kitų šaltinių. Bet Tavo prašymas išryškino trūkumą informacijos. Pradėjęs peržiūrėti praeities dokumentaciją, tuojau pamačiau, kad ir aš pats daug ko nežinojau. Tad nutariau surašyti išsamią 37 metų amžiaus PENSININKO santrauką.“

Jūsų dėmesiui – beveik 40 metų sulaukusio žurnalo „Pensininkas“ istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su jį įsteigusia ir leidžiančia JAV LB Socialinių reikalų taryba ir jos veikla.

„Retkarčiais JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo: „Ar vis dar verta leisti „Pensininką“? – rašo J. Polikaitis. – Atsakymas visuomet buvo ir yra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“ Tokio ryžto ir entuziazmo gali pavydėti ne vienas išeivijoje leidžiamas leidinys. Beje, „Pensininką“ galima skaityti ir internete. Jo suskaitmenintus numerius iki 2010 m. imtinai rasite svetainėje Epaveldas.lt. Tekstas parengtas remiantis J. Polikaičio pateikta informacija.

JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Danguolės Valentinaitės iniciatyva „Pensininkas“ pirmuosius žingsnius pradėjo 1983 m. – kaip vieno puslapio JAV LB Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus mėnesinis biuletenis. Po metų, 1984-aisiais, jis jau buvo keturių puslapių žiniaraštis. 1985 m. birželio mėn. biuletenį redaguoti ėmė rašytojas, žurnalistas Karolis Milkovaitis. Vieno lapo leidinėlis buvo padidintas iki 10 puslapoių, ir tų metų lapkričio numeris jau išėjo „Pensininko“ pavadinimu. „Pensininke“ skelbiamais įdomiais ir naudingais straipsniais bei patarimais greit susidomėjo ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji karta. Praėjus vos pusei metų, 1985-ųjų sausį, „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. Antruosius metus „Pensininkas“ pradėjo jau su 16 puslapių ir su daugiau nei 500 prenumeratorių. 1987 m. birželio mėn. numeris pasirodė jau 24 puslapių žurnalo formatu, iliustruotu viršeliu ir 1000 egz. mėnesiniu tiražu.

Žurnalo tikslas buvo skaitytojus informuoti, bet ne juos gydyti. Jis nebuvo medicinos žurnalas ir niekada toks būti nesiekė. Turinio atžvilgiu jame nebūdavo pasenusių ir neaktualių temų. Visi straipsniai buvo aukščiausio lygio, pasaulinio garso gerontologijos, mitybos, įvairių medicinos bei kitų giminingų mokslo sričių institucijų bei žinovų. Tik naujausi pasiekimai, išradimai bei patarimai patekdavo į „Pensininką“. Žurnalo puslapiuose visuomet buvo tokios skiltys kaip „Įdomybių juosta“ bei „Tikriausiai nežinote, kad…“, kuriose skelbtos trumpos kronikinės žinutės, pavyzdžiui, „Kodėl Velykos neturi pastovios dienos?“, „Kaip atsirado paprotys nešioti vedybinį žiedą?“, „Aukščiausias žmogus pasaulyje“ ir pan.

Gausus ir platus buvo žinių skyrius, kuriame buvo nušviečiami JAV LB Socialinių reikalų tarybos darbai, pasiekimai bei užmojai. Kadangi pradžioje „Pensininkas“ buvo Čikagos skyriaus leidinys, jame buvo skelbiamas mėnesinis skyriaus raštinės renginių ir patarnavimų kalendorius (pavyzdžiui, anglų kalbos kursai, informacija apie kraujospūdį, dantų higieną, akių patikrinimus ir pan.), spausdinamos padėkos talkininkams, savanoriams ir Vyresniųjų lietuvių centro aukotojams. Žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį už metinę 8 JAV dol. prenumeratą. 1987 m. vasario mėn. prenumeratos kaina pakelta iki 10 JAV dol.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1985 m. JAV LB Socialinių reikalų taryba įsigijo savo namus. Antrame aukšte buvo įrengti šeši bendrabučio kambariai vyresniesiems lietuviams su virtuvėle ir salionu. Pirmame aukšte įrengta salė, kurioje vyko renginiai vyresnio amžiaus lietuviams, posėdžiai ir nedideli susirinkimai. Gretimoje salėje įrengta virtuvė su valgykla, kuri, pavadinimu „Seklyčia“, buvo atidaryta 1986 m. sausio 26 d. Netrukus valgykla tapo lietuviško maisto restoranu. „Pensininko“ žurnale buvo aprašomi Vyresniųjų lietuvių centro renginiai, „Seklyčios“ veikla, socialiniai patarnavimai, JAV LB Socialinių reikalų tarybos darbai.

„Pensininkas“, Vyresniųjų lietuvių centras, „Seklyčios“ restoranas, bendrabutis ir Socialinių reikalų tarybos raštinė sudarė vieną nepamainomą vienetą, kurio teikiami patarnavimai turėjo gyvybiškai svarbios reikšmės vyresnio amžiaus lietuviams, kurie jau negalėjo išeiti iš namų, neturėjo artimųjų. 1987 m. ten pat buvo įrengta knygų turtinga biblioteka. Knygas buvo galima skaityti vietoje arba pasiskolinti į namus. JAV LB, matydama tokią plačią ir prasmingą Socialinių reikalų tarybos veiklą, 1985 m. gruodžio mėn. pasiūlė Valentinaitei tęsti darbą ir antrą kadenciją toliau eiti Socialinių reikalų tarybos pirmininkės pareigas.

Žurnalo kokybė sparčiai augo, 1987 m. jis pasirodė gerokai kokybiškesniu viršeliu ir nuotraukomis. Iš JAV pašto gautas pelno nesiekiančios organizacijos statutas. Augant kokybei, augo ir prenumeratorių skaičius ne tik Amerikoje, bet ir Kanadoje, Australijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Argentinoje ir visur, kur buvo lietuvių. Milkovaičio redaguojamas „Pensininkas“ buvo mėgstamas ir laukiamas. Vien tik 1988 m. gruodžio mėn. jį užsisakė per 100 naujų prenumeratorių. Tai paskatino leidėjus padidinti žurnalą iki 32 puslapių, o administratorės pareigas pakviesti eiti Eleną Sirutienę.

Viršelis.
1990 m. vasario numerio viršelis.

Čikagoje rugsėjo 30–spalio 2 d. vykusioje JAV LB XXII Tarybos pirmoje sesijoje tarybos nariai turėjo progos pamatyti Vyresniųjų lietuvių centrą, „Seklyčią“ bei socialinių patarnavimų raštinę, susipažinti su žurnalo redaktoriumi ir administratore. Naujai išrinktas JAV LB Krašto valdybos pirmininkas dr. Antanas Razma pakvietė Valentinaitę toliau vadovauti JAV LB Socialinių reikalų tarybai, Vyresniųjų lietuvių centrui su jame veikusiomis įstaigomis. Valentinaitė sutiko. Produktų kainoms Amerikoje kylant, smarkiai išaugo ir „Pensininko“ leidyba, ypač po to, kai padidėjo žurnalo puslapių skaičius. 1989 m. balandžio 1 d. pakelta „Pensininko“ metinės prenumeratos kaina: Amerikoje iki 15 JAV dol., o Kanadoje ir kituose kraštuose – iki 10 JAV dol.

Lietuvai laisvėjant, žurnalu susidomėjo „Amerikos balso“ („Voice of America“) redaktoriai. Jie panoro su šiuo leidiniu supažindinti savo klausytojus Lietuvoje. Amerikos prenumeratoriai pradėjo siųsti žurnalą į Lietuvą savo giminėms. Lietuvos skaitytojai buvo labai patenkinti žurnalu, rašė, kad „Pensininkas“ jau eina iš rankų į rankas, suteikia naudingų straipsnių, žinių ir patarimų.

1989 m. balandžio mėn. „Pensininko“ redaktoriui Milkovaičiui persikėlus gyventi į Kaliforniją, jis ir toliau sutiko redaguoti žurnalą. Leidinys buvo suredaguojamas Kalifornijoje, tada persiunčiamas į Čikagą, kur administratorė Sirutienė pasirūpindavo, kad jį laiku išspausdintų „Draugo“ spaustuvė. Žurnalo kokybės pakėlimui ir redaktoriaus darbo palengvinimui tų pačių metų spalio mėn. „Pensininko“ redakcija aprūpinta kompiuteriais.

Vyresniųjų lietuvių centro veiklai vis labiau įsibėgėjant, vykdomosios direktorės Valentinaitės darbo našta vis didėjo. 1989 m. rugsėjo mėn. pasitarime su JAV LB Krašto valdybos pirmininku dr. Razma buvo patvirtinti nauji JAV LB Socialinių reikalų tarybos direktoriai: Linas Norušis (pirm.), dr. Antanas G. Razma (finansų vicepirmininkas), Vytautas Jasinevičius (administracijos sekretorius), Julija Saulienė (socialinės programos koordinatorė) ir Danguolė Valentinaitė (Vyresniųjų lietuvių centro vykdomoji direktorė). Siekdama palengvinti vykdomosios direktorės pareigas, direktorių taryba kai kurias sritis perėmė savo globon. Buvo svarbu, kad socialiniai patarnavimai, „Seklyčios“ veikla ir žurnalo leidimas nenukentėtų. 1989 m. spalio mėn. 1 d. JAV LB Socialinių reikalų taryba pranešė, kad dėl sveikatos iš Vyresniųjų lietuvių centro vykdomosios direktorės pareigų pasitraukė Valentinaitė. Jos pareigas laikinai perėmė eiti JAV LB Socialinių reikalų tarybos narys Vytautas Jasinevičius. Jis tapo atsakingas ir už „Pensininką“, kurį rūpestingai administravo Sirutienė.

1990 m. vasario mėn. JAV LB Krašto valdybos pirmininkas dr. Razma pasiūlė JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkės pareigas eiti Birutei Jasaitienei. Birutė sutiko, bet tik trims mėnesiams, tol, kol bus surastas kitas žmogus. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad Jasaitienė šiose pareigose išbuvo ilgiau. Po mėnesio, kovo 24 d., „Seklyčioje“ vykusio Socialinių reikalų tarybos labdaros vakaro metu tarybos narė Julija Saulienė supažindino Jasaitienę su Vyresniųjų lietuvių centro veikla ir tikslais – padėti kiekvienam vargstančiam lietuviui, ypač seneliams ir ligoniams, kurie yra vieniši, neturi šeimų ir artimųjų, kurie jau nesugeba savarankiškai tvarkytis.

Į centrą, kuris yra moralinė parama ir atrama visiems lietuviams, susirenkama pabendrauti, pasidalinti savo rūpesčiais ir vargais, džiaugsmu ir sielvartu. Čia gyvena vyresnio amžiaus žmonės, kuriems reikia lietuviškų namų ir priežiūros. Čia vyksta įvairūs užsiėmimai ir paskaitos, renginiai tautinei ir krikščioniškai dvasiai palaikyti. Centre veikia „Seklyčios“ restoranas, biblioteka ir žurnalo „Pensininkas“ administracija. Vakare taip pat dalyvavo iš Kalifornijos atvykęs žurnalo redaktorius Milkovaitis.

Žurnalistas Juozas Žygas taikliai apibūdino „Pensininko“ svarbą. Priminęs, kad socialinė veikla turėtų apimti visas lietuviškas gyvenvietes, jis apgailestavo, jog šiuo metu dar trūksta jėgų, nes socialiniams patarnavimams neužtenka gerų norų, reikia ir specialaus pasirengimo. Jis teigė, kad „tai gali pastebėti visi, kurie skaito „Pensininką“. Jo turinys yra skirtingas nuo kitų žurnalų. Neužtenka tik popieriaus ir pieštuko, bet reikia ir specialių žinių. Reikia sekti medicininius žurnalus ir specialią literatūrą, kuri vienu ar kitu klausimu rašo. Kitoje spaudoje tų klausimų nagrinėjimo beveik nerasime. Tad šiuo atžvilgiu „Pensininkas“ yra lietuviškai visuomenei būtinas.” Žygas paragino padėti redaktoriui parūpinant modernesnių darbo priemonių – kad palengvėtų jo darbas ir kad skaitytojams būtų lengviau skaityti, nes daugelis jų yra vyresnio amžiaus. Žurnalisto žodžiai nenuėjo veltui, 1991 m. balandžio mėn. žurnalas įsigijo naują spausdinimo mašiną.

Žurnalo penkmetis paminėtas 1990 m. gruodžio mėn. 8 d. „Seklyčioje“. Minėjime dalyvavo iš Los Angeles atvykęs redaktorius. Renginių salė buvo pilna vyresnių, jaunimo ir Čikagos lietuvių visuomenės veikėjų. Vakaro metu JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkė Jasaitienė pasidžiaugė, kad žurnalas tapo populiarus. Skaitytojų skaičius vis auga, gražus skaičius egzempliorių pasiekia Lietuvą. Redaktorius Milkovaitis pasidžiaugė, kad, perėmęs vieno puslapio biuletenį, jį išaugino į 40 puslapių visų mėgstamą žurnalą. Verta paminėti, kad „Pensininkas“ nebuvo taikomas tik vyresnio amžiaus skaitytojui. Štai ką rašė vienas iš skaitytojų 1991 m.: „Nesu pensininkas. Dar dirbu. Tačiau iš žurnalo turinio padariau išvadą, kad jį skaityti yra įdomu visokio amžiaus lietuviams. Jūsų žurnalo turinys pasižymi įvairumu. Manau, kad tas turėtų patenkinti visokių skonių skaitytojus. Skyriai „Įdomybių juosta“ ir „Tikriausiai nežinote, kad…“ praverstų šiandienės Lietuvos pensininkams.“

1991 m. spalio mėn. naujai išrinkta JAV Lietuvių bendruomenės XIII Taryba pirmai sesijai rinkosi į Filadelfiją. Sesijos metu išrinkta nauja JAV LB Krašto valdyba pakvietė Jasaitienę toliau eiti JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininkės pareigas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atsiradus naujiems rūpesčiams, išsiplėtė Socialinių reikalų tarybos veikla, todėl padidintas tarybos narių skaičius. Gruodžio 11 d. Čikagoje vykusiame naujos Socialinių reikalų tarybos posėdyje nutarta „Pensininke“ turėti socialinės informacijos skiltį. Jos paskirtis buvo teikti žinias apie lietuviškas labdaros organizacijas, kurios ištiesia pagalbos ranką į vargą patekusiam lietuviui, suteikti informacijos apie Amerikos socialines įstaigas, teikiančias lengvatas, pagalbą ir įvairius socialinius patarnavimus. Skilties redaktore pakviesta Julija Saulienė, kuri pažadėjo atsakyti į žurnalo skaitytojų klausimus ir nukreipti juos į atitinkamas socialines įstaigas.

Jasaitienės iniciatyva 1992 m. balandžio 25 d. „Seklyčioje“ suruoštas pokylis-vakarienė „Pensininko“ žurnalui paremti. Kad šis leidinys buvo mėgstamas, turintis daug draugų ir rėmėjų, parodė gausiai į pokylį susirinkę svečiai, užpildę „Seklyčios“ didžiąją salę. Tarp svečių buvo žurnalo redaktorius Milkovaitis, Lietuvos Respublikos transporto ministras Jonas Biržiškis, „Pasaulio lietuvio“ redaktorius Bronius Nainys, prel. Juozas Prunskis ir daug kitų lietuviškos visuomenės veikėjų ir „Pensininko“ rėmėjų. Pokylio metu administratorė Sirutienė padėkojo savanoriams, kurie kas mėnesį sutvarko žurnalo išsiuntimo darbus. Pokylyje dalyvaujantiems savanoriams Viktorijai ir Antanui Valavičiams, B. Zeikienei, J. Gaigalienei, V. Radžiukynui ir W. Liaubai prisegtos padėkos gėlytės. Nainys pasidžiaugė, kad „Pensininkas“ yra tarp trijų pirmaujančių žurnalų, kad jo skaitytojų skaičius ne mažėja, o vis auga.

Viršelis.
Nuo 2010 m. visi „Pensininko“ numeriai išeina su spalvotais viršeliais.

1994 m. balandžio 23 d. įvyko žurnalo dešimties metų sukaktuvinė vakarienė. Jos metu pasidžiaugta skaitytojų teigiamais atsiliepimais, didėjančiais prenumeratorių skaičiais ne tik Amerikoje, bet ir kituose kraštuose, kur gyvena lietuviai. Pasveikintas redaktorius Milkovaitis, kuris žurnalą redagavo jau visą dešimtmetį. Į „Seklyčią“ susirinko šimtinė svečių, tarp kurių buvo ir Ilinojaus valstijos gubernatoriaus atstovė Pat Michalski, ji perskaitė gubernatoriaus Jimo Edgaro sveikinimą „Pensininkui“ ir jo redaktoriui. Ilgainiui „Pensininką“, kaip ir kitus žurnalus, pradėjo slėgti didėjančios išlaidos. Iki 1994 m. pradžios leidėjai vengė kelti prenumeratos mokestį, tačiau, kylant popieriaus ir persiuntimo kainoms, jie buvo priversti Kanadoje ir kitur užsienyje gyvenančių skaitytojų metinę prenumeratą pakelti nuo 20 iki 25 JAV dolerių.

1995 m. sausio mėn. „Pensininko“ administracija pranešė, kad dėl vis kylančių popieriaus, pašto persiuntimo bei spausdinimo kainų ji yra priversta keisti žurnalo leidimo tvarką. Kad žurnalas ir toliau gyvuotų, būtų įdomus ir kad nereikėtų kelti prenumeratos, nutarta nuo 1995 m. pirmojo numerio žurnalą leisti kas šešias savaites, o ne kas mėnesį. Tad 44 puslapių „Pensininkas“ pradėjo lankyti prenumeratorius aštuonis kartus per metus. Žurnalo tiražas siekė 1 450 egz. Tai buvo tikrai geras skaičius, palyginti su kitais periodiniais leidiniais, kurių prenumeratorių skaičius nesiekė nė tūkstančio.

1999 m. balandžio 24 d. į „Seklyčioje“ suorganizuotą „Pensininko“ paramos vakarienę susirinko gausus būrys svečių. Šis „Pensininko“ penkiolikos metų leidybos jubiliejus buvo įdomus tuo, kad jame, be „Pensininko“ redaktoriaus, dalyvavo dar penki lietuviškos spaudos redaktoriai: „Laiškų lietuviams“ redaktorius kun. Juozas Vaišnys, JS, „Draugo“ dienraščio vyr. redaktorė Danutė Bindokienė, „Lietuvių balso“ redaktorius Vytautas Radžius, „Eglutės“ redaktorė Regina Kučienė ir „Pasaulio lietuvio“ redakcinės kolegijos narė Jūratė Budrienė.

„Pensininko“ redaktorius, žurnalistas ir visuomenininkas Milkovaitis buvo apdovanotas JAV LB Kultūros tarybos 2000 metų žurnalisto premija, kuri jam įteikta lapkričio 19 d. Lietuvos kariuomenės minėjimo Los Andžele metu. Ją įteikė Lietuvos Respublikos garbės konsulas Vytautas Čekanauskas. Premijos mecenatas – Lietuvių fondas. Plokštelėje įrašyti šie žodžiai: „Už pasiaukojimą skleidžiant lietuvišką žodį.“ 2002 m. už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus Milkovaitį apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. Už nuopelnus Šaulių sąjungai Lietuvos Šaulių sąjungos vadas plk. leit. J. Širvinskas „Pensininko“ redaktorių apdovanojo Šaulių sąjungos baltojo kryžiaus su kardais ordinu.

2003 m. vasario mėn. JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukė redaktoriaus atsisveikinimo laiško. „Įkūręs ir beveik devyniolika metų redagavęs „Pensininką“ nutariau pasitraukti į poilsį, – rašo Milkovaitis. – Tą darau sunkia širdimi, bet juk žemėje nėra nieko amžino. Esu dėkingas žurnalo leidėjams – LB Socialinių reikalų tarybai, ypač jos pirmininkei Birutei Jasaitienei, kuri niekada nesudarė jokių darbo sunkumų ir niekada tarp mūsų nebuvo jokių nesusipratimų. Taip pat esu dėkingas administratorei Elenai Sirutienei už jos rūpestingai atliktas pareigas. Dėkoju visiems padėjusiems žurnalui klestėti ir, žinoma, mieliesiems skaitytojams už prielankumą! Linkiu žurnalui toliau augti ir klestėti!“

Milkovaičiui pasitraukus iš redaktoriaus pareigų, tolesne žurnalo leidyba rūpinosi JAV LB Socialinių reikalų taryba. Pradedant trečiuoju 2003 m. numeriu, „Pensininko“ redagavimą perėmė redakcinė kolegija, kurią sudarė Elena Sirutienė, Nijolė Jankutė-Užubalienė, Aldona Šmulkštienė ir Birutė Jasaitienė. Už nuopelnus žurnalui Milkovaičiui suteiktas garbės redaktoriaus vardas. Administracinius darbus ir toliau sutiko atlikti Sirutienė. Tuo pačiu metu nutarta žurnalą leisti šešis kartus per metus.

Kasmetinis JAV LB Socialinių reikalų tarybos labdaros vakaras buvo planuotas 2003 m. gruodžio 13 d. Jam ypač ruošėsi pirmininkė Jasaitienė, mat jo metu turėjo būti paminėtas „Pensininko“ dvidešimtmetis. Tačiau Birutė labdaros vakaro nesulaukė. Ji mirė 2003 m. rugsėjo 9 d., savo pareigas ėjusi iki paskutinės dienos. Birutė JAV LB Socialinių reikalų tarybai vadovavo 14 metų. Per tuos metus padarė labai daug. Ji buvo įkūrėja ar viena iš įkūrėjų šių JAB LB Socialinių reikalų tarybos komitetų: Lietuvos vaikų vilties (kurio koordinatorė ji buvo pastaruosius keliolika metų), Lietuvos našlaičių globos (pradžioje iždininkė, o, pirmininkės dr. Albinos Prunskienės sveikatai sušlubavus, pirmininkė), Lietuvos partizanų globos fondo, „Margučio“ radijo (vėliau ėjo „Margutis II“ valdybos pirmininkės pareigas). Birutė buvo viena iš komiteto „Vaikai“ kūrėjų. Dirbo Market Parko (Marquette Parko) apsaugos tarnybos ir Almos fondo administratore, redagavo LB Socialinių reikalų tarybos skiltį „Draugo“ laikraštyje, o paskutiniais gyvenimo metais buvo viena iš „Pensininko“ redaktorių.

Viršelis.
Žurnalas nėra medicinos žurnalas. Nepaisant to, visi jame skelbiami straipsniai yra aukščiausio lygio, pasaulinio garso gerontologijos, mitybos, įvairių medicinos bei kitų giminingų mokslo sričių institucijų bei žinovų. Iš 1993 m. rugsėjo–spalio žurnalo numerio.

A. a. Jasaitienė prisiminta 2003 m. rugsėjo mėn. 13–14 d. JAV LB XVII Tarybos pirmosios sesijos metu. Nauja JAV LB Krašto valdybos pirmininkė Vaiva Vėbraitė JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininko pareigas laikinai pasiūlė eiti Juozui Polikaičiui. Pradėjęs dirbti 2003 m. gruodžio 7 d., Polikaitis ėmė rūpintis visais Socialinių reikalų tarybos padaliniais: Vyresniųjų lietuvių centru, „Seklyčia“, Market Parko apsaugos tarnyba, komitetais ir „Pensininko“ leidyba. Naujasis pirmininkas, kaip Vyresniųjų lietuvių centro namų šeimininkas, buvo pristatytas 2003 m. gruodžio 13 d. vykusio labdaros vakaro metu.

Žurnalo redakcinės kolegijos narei Nijolei Jankutei-Užubalienei 2004 m. pradžioje išsikėlus gyventi į Australiją, ji prie redakcijos darbų sutiko prisidėti iš Australijos. Atstumas buvo didelė kliūtis jai aktyviai dalyvauti žurnalo leidyboje. Redakcijos sudėtis pasikeitė su pirmuoju 2005 m. žurnalo numeriu. Vyr. redaktorės pareigas perėmė Sirutienė, o redakcijos nariais tapo Aldona Šmulkštienė, Liudas Ramanauskas ir Gina Podis. Administracijos pareigas sutiko tęsti naujoji vyr. redaktorė. 2005 m. gegužės 5 d. JAV LB Socialinių reikalų tarybą ir „Pensininko“ skaitytojus pasiekė dar viena liūdna žinia – Los Andželo mieste mirė rašytojas, žurnalistas, redaktorius, visuomenininkas, įvairių organizacijų narys ir ilgametis „Pensininko“ redaktorius Karolis Milkovaitis. Kovo 28 d. atšventęs devyniasdešimtąjį gimtadienį, jis dar planavo rašyti ir užbaigti tai, ką buvo numatęs. Tačiau Viešpaties planai buvo kiti. Karolio mirtis buvo skaudi netektis jo šeimos nariams, draugams ir pažįstamiems. Jo mirtį išgyveno ir žurnalo redakcija, administracija, talkininkai ir skaitytojai.

2005 m. gale iš „Pensininko“ vyr. redaktorės ir administratorės pareigų pasitraukė Sirutienė. Nesuradus naujo redaktoriaus ar redakcinio kolektyvo, žurnalo leidyba sustabdyta. Po poros metų pertraukos, 2008 m. kovo mėn., pasirodė naujas žurnalo numeris. JAV LB Socialinių reikalų taryba nutarė šešis kartus per metus leisti 32 puslapių žurnalą vyresnio amžiaus žmonėms, neaplenkiant ir jaunesniųjų skaitytojų. Nauja žurnalo redaktore tapo ilgametė „Draugo“ vyr. redaktorė, rašytoja ir visuomenininkė Danutė Bindokienė. Žurnalo administratore sutiko būti Vyresniųjų lietuvių centro socialinė darbuotoja Birutė Podienė. Nauja redaktorė savo įvadiniame žodyje iškėlė lietuvio pensininko svarbą išeivijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, pastebėjusi, kad „jie nepensininkauja. Jų auksinės pensininko dienos yra skiriamos ne pramogoms ir poilsiui. Šis laikotarpis yra intensyvių visuomeninių darbų ir veiklos metas“.

Pasak Bindokienės, „jie dalyvauja organizacijų veikloje, domisi visuomeniniu ir politiniu gyvenimu, jie užpildo renginių sales ir gausiai aukoja labdaros reikalams. Mūsų vyresnieji yra tvirtas pamatas, kuriuo didžia dalimi remiasi lietuvybės išlikimas“. Lietuvių jaunimas, o ypač viduriniosios kartos mūsų tautiečiai, tikrai turėtų iš jų pasimokyti, įsitikinusi nauja redaktorė. Iškėlusi vyresniųjų lietuvių įnašą, Bindokienė atsakė į klausimą, ko galima tikėtis iš „Pensininko“: „Stengsimės nenutolti nuo ankstyvesnio turinio, tačiau ilgainiui įvedant ir naujų skyrelių. Pasiliksime prie sveikatos, religinių minčių, svarbesnių švenčių paminėjimo; pasistengsime pateikti sveikatos mitybos receptų, galbūt priimti ir Žalianykštį, kuriam vis knieti kalbėti apie „daržus ir darželius“; nevengti ir kitokios medžiagos; mielai spausdinsime skaitytojų laiškus. Prižadame gerbti lietuvių kalbą ir vengti nereikalingų svetimybių.“ Redaktorė kvietė skaitytojus bendradarbiauti, remti savo straipsniais ir finansine pagalba.

Sprendžiant iš prenumeratorių atsiliepimų, redaktorės pasirinktas kelias buvo teisingas. Skaitytojai rašė: „Pensininkas“ yra įdomus, raidės didelės, lengva skaityti, o svarbiausia, kad parašyta gražia, švaria mūsų lietuvių kalba“; „Štai ir vėl gavau „Pensininką“, ačiū. Tikiu, kad naujos redaktorės rankose jis bus laukiamas lietuviškas žurnalas, išliks įdomus. Įvairus savo turiniu, kur kiekvienas skaitytojas ras ką nors sau.“ Šiuo keliu redaktorė keliauja ir šiandien. Siekdami žurnalą padaryti patrauklesnį, leidėjai pradėjo naudoti modernesnę spausdinimo techniką. 2010 m. pirmasis „Pensininko“ numeris išleistas spalvotu viršeliu. Nuo tos dienos visi viršeliai yra spalvoti.

Metams bėgant, Market Parko rajone pradėjo mažėti lietuvių. Todėl nenuostabu, kad pradėjo mažėti ir Vyresniųjų lietuvių centro lankytojų, nes mažėjo socialinių patarnavimų prašymų, aukų, pajamos. Išimtis buvo „Pensininko“ žurnalas. Jo prenumeratorių skaičius liko gana pastovus. Kita išimtis – Vyresniųjų lietuvių centre organizuojamos trečiadienio popietės su pietums ir įdomiomis programomis. Į jas buvo kviečiami įvairių sričių specialistai, kalbėję vyresniems rūpimomis temomis, rodomi filmai apie Amerikos lietuvius, Lietuvos gyvenimą, svarbesnius ir įdomesnius JAV įvykius. Popietės iki šiol sutraukia ne tik Market Parko rajone, bet ir tolimesnėse Čikagos apylinkėse gyvenančius lietuvius. Čia nesiskirstoma į bangas, esame viena šeima.

Lietuviško radijo laida „Margutis“, pirmą kartą Čikagos oro bangomis nuskambėjusi 1932 m., buvo labai sėkminga, nes jos steigėjas muzikas Antanas Vanagaitis sugebėjo klausytojams lietuvių kalba perduoti vėliausias žinias iš lietuvių ir pasaulio gyvenimo. 2007 m. „Margutis“ persikėlė į Vyresniųjų lietuvių centrą ir tapo „Margutis II“. Keitėsi laikai, mažėjo klausytojų ir rėmėjų skaičius. 2007 m. imtasi būdų pratęsti radijo laidų gyvavimą. Deja, net ir geriausi norai, net ir nuoširdžiausios pastangos nebuvo veiksmingos, ir 2011 m. sausio 31 d. nuaidėjo paskutinioji lietuviška radijo laida. Tai buvo dar vienas nemalonus smūgis Vyresniųjų lietuvių centrui, ypač „Seklyčiai“. Mažėjant lankytojų skaičiui, mažėjo galimybės pritraukti naujų centro lankytojų, mažėjo galimybės surasti naujų žurnalo prenumeratorių. Netrukus „Margučio II“ likimas ištiko ir „Seklyčios“ restoraną. Užsidarė daugiau kaip 25 metus Market Parko apylinkėje įsikūrusiame Vyresniųjų lietuvių centre sėkmingai veikęs lietuviškas restoranas, globojamas JAV LB Socialinių reikalų tarybos. Tai buvo vienintelė apylinkėje likusi valgykla, tiekusi sveiką, skanų ir nebrangų lietuvišką maistą. Deja, Market Parko lietuviams išsikrausčius gyventi į priemiesčius, neliko lankytojų. Restorano pajamos nebepajėgė padengti išlaidų ir 2011 m. gegužės 1 d. „Seklyčia“ užvėrė duris. Uždarius restoraną, Vyresniųjų lietuvių centras ryžosi ir toliau tęsti trečiadienio popiečių veiklą.

Podienė Vyresniųjų lietuvių centre išdirbo beveik 25 metus. Nuo 2008 m. ji ėjo „Pensininko“ administratorės pareigas. Mažėjant veiklai Vyresniųjų lietuvių centre, mažėjo socialinės pagalbos prašymų. Matydama susidariusią padėtį, Podienė jautė, kad centras gali gyvuoti ir be jos. 2011 m. birželio mėn. ji išėjo į užtarnautą poilsį. Žurnalo administratorės pareigas perėmė raštinės darbuotoja Danguolė Ilginytė. 2012 m. JAV LB Socialinių reikalų taryba pranešė žurnalo skaitytojams, kad dėl redaktorės Bindokienės vyro ligos laikinai (nuo gegužės iki lapkričio mėn.) sustabdomas „Pensininko“ leidimas. Vyrui mirus, redaktorė paruošė ir išleido paskutinį 2012 m. numerį. Redaktorė pranešė, kad su Dievo pagalba ateinančių 2013 m. numeriai pasirodys laiku, kaip anksčiau – kas du mėnesiai. Redaktorė savo pažadą tęsia iki šios dienos. 2015 m. dėl sunkios ir rimtos ligos iš pareigų pasitraukė administratorė Ilginytė. Jos pareigas nuo 2016 m. sausio perėmė Ina Stankevičienė. Pastaruosius penkerius metus „Pensininkas“ spausdinamas Vyresniųjų lietuvių centre, kur veikia JAV LB spaustuvė. Ina atlieka spausdinimo darbus, o ilgamečiai savanoriai Viktorija ir Antanas Valavičiai paruošia žurnalą išsiuntimui.

„Pensininkas“ yra tiesiog stebuklingas žurnalas. Čia rasi visko ir visiems. Perskaičius tiesiog pasidaro gaila, kad jau nėra daugiau ir vėl reikia laukti net du mėnesius. Sėdžiu ir suku galvą, kaip „Pensininkas“ galėtų pasiekti subrendusiųjų kartą savo „Patarimai, patarimai“ skyreliu? Kiek jame išminties. Jei prieš 40 metų šiuos praktiškus patarimus būčiau įsisavinusi, daug laiko, jėgų ir pinigų būtų sutaupyta.“

„Su gailesčiu turiu Jums pranešti, kad mūsų, t. y. „Pensininko“ ir mano, ilgametis ryšys ir bendravimas eina prie galo. Rašau Jums, kad, pakirstas nepagydomos vėžio ligos, randuosi „saulėlydžio paunksmėje“ ir esu priverstas atsisakyti tolimesnės „Pensininko“ prenumeratos. Atsisveikindamas tariu nuoširdžią padėką „Pensininkui“ už manęs lankymą ir, kol jėgos leido, mano paskutiniąsias gyvenimo dienas, jų praturtinimą. Linkiu redakciniam kolektyvui ir leidėjams ištvermės toliau džiuginti „senolius“ linksmomis žinutėmis, patarimais ir šeimynine šiluma, sklindančia iš Jūsų kilnių širdžių. Viešpaties aureolė tebegaubia Jūsų darbus ir pasišventimą.“

Tai tik keletas skaitytojų pasisakymų. Jų gausu kiekviename žurnalo numeryje. Ar tai ne paskatinimas tęsti prieš 37 metus pradėtą darbą? Kiek jėgos ir sąlygos leis, „Pensininkas“ lankys savo dabartinius skaitytojus ir, žinoma, tuos, kurie dar tik pradės draugauti su juo. Nieko vertingesnio už 15 JAV dol. nerasite. Užsiprenumeruokite ir pamatysite!

Visą virtualią parodą pamatysite čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.