Bibliją studijuokime su malda ir dienoraščiu

Kunigas Remigijus Šemeklis yra Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų parapijos klebonas. Tekstas pirmąkart publikuotas žurnale „Gyvieji šaltiniai“, 2022’ 1 (97)

Biblijos sukeltas įspūdis

Vėliau į mano rankas pateko kita knyga – Biblija paveikslėliuose, kuri man pasirodė daug aiškesnė, kadangi, be perteikiamų svarbiausių Šventojo Rašto pasakojimų, dalyje vietų dar buvo pateikiami ir trumpi paaiškinimai, kaip teisingai suprasti sudėtingiausias vietas. Todėl iki šiol kiekvienam naujai pakrikštytajam aš dovanoju būtent šią knygą, kad net savarankiškai skaitydamas žmogus galėtų susidaryti visą ir teisingą vaizdą apie tai, ko mus moko Šventasis Raštas.

Dėkoju Dievui ir už tai, kad galėjau studijuoti teologiją, nes šios studijos man padėjo įvairiapusiškiau pažinti krikščionišką mokslą apie Dievą, tradicijas, Šventąjį Raštą bei skirtingų konfesijų teologiją.

Ne mažesnį įspūdį padarė ir kai kurie sutikti tikintieji, kurių dėka įsitvirtinau tikėjimo kelyje. Gal tas įspūdis nebūtų buvęs toks stiprus, jei ne jų rankose laikoma Biblija: knyga apiplyšusiu viršeliu, prirašyta įvairiausių pastabų, nuorodų į kitas Šventojo Rašto vietas ar tik jiems suprantamų ženklų; tie puslapiai, skirtingomis spalvomis pabrauktais žodžiais ir eilutėmis, atrodė tarsi pieva, pilna skirtingų žiedų… Mane stebino tai, kiek daug dalykų iš Biblijos tas žmogus turėjo pasakyti apie Dievą, vietas ar žmones, apie nuodėmes ar krikščioniškas pareigas. Klausantis tarsi akys atsiverdavo daugeliui dalykų.

Ir dabar, prabėgus daugeliui metų, gerai žinau, kad pačios Biblijos eilutės savęs neparyškina ir pastabos pačios nesusirašo… Nors mano bibliotekoje dabar yra ir Šventasis Raštas su spalvotomis eilutėmis, daugybe atspausdintų komentarų su nuorodomis į skirtingas vietas. Tačiau tai nėra tokia pat Biblija, kurią teko matyti tikinčiųjų rankose. Ana Biblija buvo ilgos draugystės su Dievu vaisius; ypatingos draugystės per maldą ir Šventąjį Raštą. Todėl aš drąsiai galėčiau pasakyti: parodyk man savo Bibliją, ir iš jos aš pasakysiu, kaip artimai tu draugauji su Dievu ir kaip dažnai klausaisi gyvojo Dievo Žodžio.

Biblijos naujokų klaidos

Pirmoji, dažniausiai pasitaikanti ir didžiausia naujoko klaida – skaityti Bibliją taip, tarsi ji būtų skirta laisvalaikiui ar į ilgą kelionę pasiimta knyga. Ne veltui tituliniame puslapyje šalia žodžio „Biblija“ yra įrašyti ir kiti žodžiai – Šventasis Raštas. Tai yra kitokia knyga ir ją skaityti reikia kitaip nei, pavyzdžiui, romaną.

Dėl to apaštalas Paulius, duodamas nurodymus Timotiejui, pateikia geriausią apibrėžimą to, kas yra Biblija, kodėl ji buvo suteikta žmonėms ir ko mes galime iš jos tikėtis: „Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3, 15–17).

Panagrinėkime šį teiginį:

1. Šventasis Raštas gali daug ko pamokyti išganymui. Bet tam pirmiausia reikalingas tikėjimas, kuris priimtų tai, ko moko Dievo Žodis.

2. Visas Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas ir labai naudingas visiems krikščionims. Bet tik tada, kai tuos pamokymus ir žodžius tikėjimu priimi kaip Dievo žodį ar paties Dievo duodamus pamokymus, pabarimus, paraginimus pasitaisyti ar pasitempti. Šventėjama tik klausantis ir vykdant Dievo žodyje duodamus nurodymus.

3. Tikintysis yra nuteisinamas tikėjimu į Jėzų Kristų ir vien dėl Kristaus Dievo akyse tampa vertas šio Viešpaties pelnyto išganymo. O savo pamaldžiu gyvenimu ne tik išlieka tobulas Dievo akyse, bet ir yra pasirengęs kiekvienam geram darbui Viešpaties garbei.

Tačiau čia susiduriame su pirmąja problema. Kad ir koks žmogus iš prigimties būtų išmintingas, gabus, ūkiškas ir gerai besitvarkantis su savo žemiškomis pareigomis, tačiau dvasiniuose dalykuose, neturėdamas tikėjimo ir gyvojo Dievo pažinimo, jis gali būti visiškai aklas ir didžiausias elgeta. To nepripažįstantys taip ir neįveikia šio pirmojo suklupimo slenksčio, reikalaujančio iš mūsų nusižeminimo, nuolankumo ir tikėjimo.

Malda prieš skaitant Bibliją

Todėl prieš paimdami į rankas Šventąjį Raštą maldoje prašome, kad tas, kuris įkvėpė šį Raštą ir suteikė mums tikėjimo dovaną, parodytų mums malonę leisdamas teisingai pažinti Dievo valią, o pažinus  suteiktų noro ir jėgų gyventi pagal Dievo Žodyje apreikštą valią.

O dabar įsivaizduokime aklą žmogų, kuris vaikšto po patį nuostabiausią sodą. Jis liečia ir ragauja to sodo vaisius, o kadangi yra aklas, į jo burną patenka neplauti, neprinokę, pernokę vaisiai. Vieni jam pasirodo neskanūs, kiti – per rūgštus, kiti – per saldūs, dar kiti – be skonio. Ir jis nusivilia to sodo vaisiais, kaip nusiviltų žmogus, paragavęs vaisių iš vienos ar kitos Biblijos vietos, ir dėl to atidedantis į šalį tokį dvasinį lobyną toliau dulkėti.

Dar įsivaizduokime, kad jei jis būtų turėjęs gerai šį sodą pažįstantį vedlį, kuris jį, aklą ir vargingą, atvestų ir tartų: dabar paragauk šio vaisiaus, o dabar tau būtų laikas paragauti šio prisirpusio obuolio arba kriaušės. Koks patenkintas ir pilnas įvairiausių jausmų toks žmogus paliktų šį sodą! O kai Viešpats iš savo malonės per šio Žodžio vaisius kam nors papildomai suteikia tikėjimo dovaną, tai yra nė kiek ne menkesnis stebuklas už aklojo ar kurčiojo išgydymą.

Tam mums ir reikalinga malda, kad žinotume, kada, kokiu laiku ir kokius vaisius ragauti, kada ir kokias Šventojo Rašto vietas pritaikyti sau, kad patirtume didžiausią naudą savo gyvenimui ir išganymui.

Martinas Lutheris kartą užsiminė apie tai, kaip jis studijuoja Bibliją. Kadangi laisvalaikiu jis mėgdavo pasidarbuoti sode, tai ir jo palyginimas apie tai, kaip jis renka obuolius.

Pirmiausia jis supurto visą medį, kad nukristų labiausiai prinokę obuoliai. Tuomet įsilipa į medį ir purto kiekvieną šaką atskirai. Nupurtęs šakas, jis purto kiekvieną šakelę. Nupurtęs kiekvieną šakelę imasi kiekvienos vytelės, o galiausiai dar pasižiūri ir po lapais. Ir padaro išvadą: taip turite studijuoti ir Bibliją; kaip purtydami visą medį pirmiausia perskaitykite visą knygą, nes taip elgiamės su bet kuria knyga.

Vėliau supurtykime šakas, studijuodami knygą po knygos. Tuomet nupurtykime kiekvieną šaką, labiausiai kreipdami dėmesį į skyrius, kuriuose nėra iki galo aiškios prasmės. Galiausiai nupurtykime kiekvieną šakelę, atidžiai išsistudijuodami kiekvieną pastraipą ir sakinį. Papildomų įžvalgų gauname pažvelgę po lapais, išsinagrinėję pavienių žodžių prasmę.

M. Lutheris buvo teologijos profesorius. Galbūt eiliniam skaitytojui nebūtina taip uoliai „purtyti“ tą Šventojo Rašto „medį“ ir stengtis surinkti iš karto visus jo vaisius. Pirmiausia kiekvienas krikščionis turi būti susipažinęs su visu Šventuoju Raštu, jo turiniu, o po to užteks, jei kasdien paragausime geriausių, skaniausių ir gerai prinokusių šio medžio vaisių.

Kaip tai padaryti?

Yra sugalvota daugybė būdų ir metodų, kaip studijuoti Šventąjį Raštą. Vieną iš patarimų perskaitėme M. Lutherio pavyzdyje. Bet man teko girdėti apie dar vieną labai paprastą metodą, kuriuo aš ir pats dažnai mielai pasinaudoju. Tam reikia Biblijos, dienoraščio, rašiklio ir ramios vietos, kur būtų galima praleisti valandėlę su Dievu. Dar reikia įsidėmėti anglišką žodį SOAP (liet. muilas). Eiga būtų tokia:

S[cripture]      Šv. Raštas

O[bservation] Pastebėjimai

A[pplication]  Praktiškas pritaikymas

P[rayer]           Malda

Prašydamas Dievo vedimo ir malonės pažinti jo Žodį, pirmiausia pasirenku kurią nors Rašto eilutę arba ištrauką ir ją persirašau į dienoraštį. Kas turi Biblijos skaitymo visiems metams planą, galima rinktis kokią nors vietą iš tai dienai nurodytų tekstų. Ten, kur labiau praktikuojamas Šventojo Rašto skaitymas iš eilės knyga po knygos, galima rinktis aktualiausią tai dienai arba labiausiai palietusią mintį ar Šventojo Rašto vietą.

Antras etapas – pastebėjimai. Išsirinkęs ir persirašęs pasirinktą Šventojo Rašto vietą susirašau savo pastebėjimus: pagrindinė mintis; kultūros ypatybės; kokius terminus ar žodžius pastebiu ir ką jie reiškia; kokia sakinio ar kalbos struktūra ir pan. Šiame etape galima drąsiai naudotis ir papildoma literatūra, pavyzdžiui, komentarais, enciklopedija ar žodynais, kad kuo geriau ir giliau suprastume Biblijos tekstą bei kontekstą. Kai jau pamatau, kad tekstas man tampa pakankamai aiškus, einu prie kito etapo.

Trečias etapas – praktinis pritaikymas. Pradedu mąstyti, kaip šiuos dalykus, kuriuos pažinau iš Biblijos, galėčiau pritaikyti savo ar bažnyčios gyvenime; ką Dievas per šį Žodį nori man parodyti, apreikšti ir pasakyti; kokią tikėjimo viltį šie žodžiai manyje įkvepia ir skatina; kokias mano pareigas atskleidžia; kokias mano nuodėmes parodo? Iš to matau, kad Šventasis Raštas yra labai praktiška knyga. Ko vertas būtų šis pažinimas, jei tikintieji jo netaikytų savo gyvenime?

Paskutinis etapas – malda. Savo valandėlę su Dievo žodžiu užbaigiu malda ir surašydamas į dienoraštį trumpą savo maldą, t. y. ne visus, bet kokį nors svarbiausią prašymą. Kadangi Dievo žodis neliko vien tik lūpomis ištartas garsas, bet buvo užrašytas, taip ir mano trumpa užrašyta malda tai patvirtina: „Dieve, taip tebūnie ir taip teįvyksta, kaip aš šiandien Tavęs prašiau šioje savo širdies maldoje.“

Svarbiausius Biblijos studijų ar dvasinių apmąstymų metu atrastus pastebėjimus pasižymiu ir savo Biblijoje. Kitas pastabas pasižymiu savo dvasiniame dienoraštyje. Po kurio laiko galėsime stebėti, kaip Dievas vedė ir mokė, kaip mes dvasiškai augome ir kaip bei kokiais būdais Dievas atsako į mūsų  maldas.