2020 10 19

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Biblijos detektyvas. Kaip protestantų teologų šeima tapo katalikais

Žmogus verčia Biblijos puslapį
Unsplash. com nuotrauka

„Kelionė prasidėjo kaip detektyvas, […] netrukus ji tapo siaubo istorija, o pasibaigė kaip didingas romantinis nuotykis“, – taip savo tikėjimo istoriją apibūdina Kimberly ir Scottas Hahnai kartu parašytoje knygoje „Roma – mieli namai“, kurioje kalba apie savo kelionę į katalikybę.

Jų pasakojimas – dvibalsis. Pirmu asmeniu atsiminimais dalijasi tai Kimberly, tai jos vyras Scottas, neretai jie iš skirtingų perspektyvų pasakoja tuos pačius įvykius. Skaitytojui atskleidžiami ne tik juos gluminę ir ieškojimuose į priekį vedę tikėjimo klausimai, bet ir itin asmeniška santykių istorija, vidinės dramos ir įtampos, galų gale – kone stebuklingas susitaikymas tiek su Bažnyčia, tiek vieno su kitu.

Katalikų pasaulio leidinių nuotrauka

Pasakojimą tiek Kimberly, tiek Scottas pradeda nuo pirmųjų savo tikėjimo patirčių – Scottą pradžioje patraukė galimybė pamaldose groti gitara (ir, kaip dažnai pasitaiko, simpatinga mergina, kuri ten lankėsi), vėliau jis pasijuto „iki ausų įsimylėjęs Dievo Žodį“, todėl pasirinko studijuoti teologiją. Kimberly gimė presbiterijonų pastoriaus šeimoje ir, nors augo tiesiog apsupta religingumo, ankstyvoje paauglystėje patyrė, kad vien išorinio pamaldumo neužtenka – tikėjimas reikalauja tvirto asmeninio apsisprendimo.

Jiedu susipažino studijų metais, kartu savanoriaudami krikščionių bendruomenėje, o po kelerių metų draugystės sukūrė šeimą. Scottas – teologijos studentas, tuo metu įsitikinęs protestantas, dažnai vesdavo įvairius su tikėjimu susijusius užsiėmimus, kuriuose sakosi labai mėgęs užsipulti Katalikų Bažnyčią: „Surengdavau savo mokymą taip, kad pasiekčiau jaunų katalikų, kurie, mačiau, buvo pasimetę ir sutrikę, širdis.“ Jį, kelis kartus perskaičiusį visą Šventąjį Raštą, Calvino ir Lutherio raštus bei daugybę kitų knygų, stebino, kad daugelis katalikų jaunuolių nieko neišmano nei apie Bibliją, nei apie Bažnyčios, kuriai priklauso, mokymą – todėl, kaip pasakoja Scottas, „priversti juos pamatyti savo Bažnyčios „klaidas“ man atrodė taip paprasta, kaip šaudyti antis aptvare“.

Tačiau greitai jam pačiam pradėjo kilti nepatogių klausimų. Pavyzdžiui, bendruomenės, kurią lankė Scottas, pastorius mokė, kad kūdikių krikštai negalioja, o pakrikštytiems ankstyvoje vaikystėje žmonėms reikėtų krikštytis dar kartą. Tačiau Scotto jis paprastai neįtikino – šiaip ar taip, jaunuolis buvo teologijos studentas, tad norėjo pats išsiaiškinti, ar pastoriaus požiūris paremtas Biblija. Per kelis mėnesius perskaitęs visas kokias tik rado šiai temai skirtas knygas, jis įsitikino, kad pastoriaus supratimas prieštaravo Šventajam Raštui: „Senojo Testamento laikais Dievo Sandoros priėmimo ženklas buvo apipjaustymas; Naujajame Testamente Kristus tai pakeitė į Krikštą. Niekur neradau, kad Kristus skelbtų esą dabar kūdikiai nebus prileisti prie Sandoros“, – rašo Scottas. Anot jo, priešingai, Jėzus sakė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane“ (Mt 19, 14).

Savo ieškojimų rezultatais jis bandė pasidalinti su persikrikštyti besiruošusiais draugais, tačiau šie nenorėjo nė girdėti Scotto argumentų. „Tą dieną padariau du atradimus, – pasakoja Scottas. – Pirmiausia, supratau, jog dauguma vadinamųjų Biblijos krikščionių savo įsitikinimus grindžia jausmais ir nėra linkę prieš tai melstis ir apmąstyti Šventąjį Raštą. Antra, supratau, kad Sandora yra tas raktas, atrakinantis visą Bibliją.“

Kimberly ir Scottas Hahnai. Scotthahn.com nuotrauka

Tad Sandora tapo pagrindine jo teologijos studijų tema. Studijuodamas doktorantūroje, Scottas susidūrė su rimtu teologiniu iššūkiu, tikra tikėjimo krize – ten jį nuvedė būtent Sandoros klausimas. Protestantiška teologija, kuria jis rėmėsi, Sandorą ir sandėrį laikė tapačiais dalykais, tačiau tai neatitiko hebrajiško biblinio supratimo. Žydams Sandora reiškė šį tą daugiau nei turto mainų tarp Dievo ir žmogaus analogiją – veikiau Dievas buvo išrinktosios tautos tėvas. Tad ir Kristaus sudarytoji Sandora, anot Scotto, reiškė, jog buvo sukurta nauja po visą pasaulį pasklidusi šeima – Dievas įsūnijo žmones. Tačiau tai nederėjo su protestantišku požiūriu, Sandorą laikančiu paprasčiausiais mainais, kuriuose Kristus prisiėmė žmonių nuodėmes ir juos išteisino. „Lutheris ir Calvinas Sandorą aiškino vartodami tik teismo salės terminologiją“, – teigia Scottas. Bet toks aiškinimas jam pasirodė neparemtas Biblija ir netgi jai prieštaraujantis.

Dėl protestantiškos Sandoros sampratos susvyravo ir Scotto tikėjimas sola fide mokymu – viena svarbiausių liuteronų ir kalvinistų teologijos atramų, pagal kurią krikščionys išteisinami vien tikėjimu, o darbai prie išteisinimo nieko nei prideda, nei atima. „Tiesą sakant, aš niekur neradau, kad šv. Paulius kur nors būtų mokęs, jog vien tik tikėjimas mus išteisintų!, – pasakoja teologas. – […] Sola fide buvo esminis Reformacijos principas, o aš buvau beįsitikinantis, jog šv. Paulius niekada jo nemokė.“

Paskutinis žingsnis buvo rimta abejonė sola Scriptura – mintimi, kuria rėmėsi visas protestantiškas sąjūdis – kad tik Biblija, o ne popiežių mokymas ar Bažnyčios Tradicija yra tikėjimo autoritetas. Kartą per paskaitą vienas studentas paklausė, kur Biblijoje nurodyta, jog būtent Šventasis Raštas yra vienintelis tikėjimo autoritetas. „Pažvelgiau į jį ir mane išpylė šaltas prakaitas“, – pasakoja teologas. Be to, studentas pacitavo Antrąjį Pauliaus laišką tesalonikiečiams: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžio ar laiško.“ Vadinasi, pirmųjų krikščionių mokymas buvo perduodamas ne tik raštu! Scottas pasakoja, kad visą savaitę gilinosi į šį klausimą, bet nė kiek nepasistūmėjo. Skambino draugams ir žymiausiems Amerikos protestantų teologams, tačiau tenkinančių atsakymų neišgirdo. „Iš tiesų negali įrodyti sola Scriptura tiesos, remdamasis Šventuoju Raštu“, – atsakė vienas iš teologų.

Tuo metu Scotto šeimoje vyko pokyčiai. Kimberly laukėsi pirmojo sūnaus, kartu su vyru aktyviai dalyvavo vietinės krikščionių bendruomenės gyvenime bei studijavo teologiją. Scotto įžvalgos apie Sandorą ją įtikino, tačiau tolesnis vyro artėjimas katalikybės link kėlė nerimą. Kadangi abu buvo teologiškai išprusę protestantai, jie buvo įpratę daug kalbėtis apie su tikėjimu susijusius dalykus. Kai Scottas pradėjo skaityti katalikiškas knygas, pokalbiai pasidarė įtempti. Vėliau jis apsilankė Mišiose ir net pradėjo melstis rožinį. „Pasitikėjimo pamatas mūsų santuokoje buvo stipriai supurtytas“, – pasakoja Kimberly.

Scottas Hahnas. Jutubo kadras

Jauna šeima persikėlė gyventi į kitą miestą. Kimberly draugystes mezgė vietos protestantų bendruomenėje, o Scottas – katalikiškame universitete, kuriame pradėjo studijuoti. Galų gale Scottas tvirtai nusprendė tapti kataliku. Jo žmonai tai buvo itin sunkus laikas: „Viduje išgyvenau mirtį. Prieš mano akis Scottas davė priesaiką Bažnyčiai, kuri kuriam laikui, o gal ir visai mus išskirs“, – prisimena ji. Tikėjimo, kuriuo iki tol rėmėsi jųdviejų bendras gyvenimas, teikiamos vienybės praradimas jai buvo be galo skaudus.

„Visa laimė, kad, kol mano širdis negalėjo pasiduoti tam, ko protas dar nesuprato, Scottas nevertė manęs paklusti dvasiniam jo vadovavimui“, – prisimena Kimberly. Sunkumų porai kildavo dažnai – kartais Scottas namuose norėdavo rengti tikėjimo gilinimo susitikimus, į kuriuos susirinkę katalikai lyg niekur nieko kalbėdavo „Sveika Marija“ maldą. Kimberly tai tik primindavo jos įsiskaudinimą, tačiau klausantis diskusijų, jos pačios žodžiais, „jų komentarai ir posakiai buvo triuškinantys“. Tai, kad vyras kalbėdavo rožinį, jai kėlė pavydą: „Marija buvo tyra, žavi, užjaučianti, su ja buvo gera leisti laiką, o aš, priešingai, Scottui nerodžiau meilės ir gerumo“, – dalijasi Kimberly.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Scottas, knygoje pasakodamas, kaip tapo kataliku, koncentruojasi į teologinius klausimus, o Kimberly pasakojimo centre – malda. Apie savo maldos patirtį ji rašo daug ir nuoširdžiai. Taip pat apie kelis pokalbius – tėvą, paraginusį Kristų visada laikyti svarbiausiu dalyku gyvenime, draugus, kurie, išgirdę apie Scotto tapimą kataliku, ragino porą skirtis. Galų gale, apie šiltą ir teigiamą patirtį, krikštijant pirmąją šeimos dukrą katalikiškose apeigose: „Nors ir tylėjau, kai buvo kreipiamasi į šventuosius, ir iš visos širdies nepritariau kunigo aiškinimui apie krikštą, vis dėlto liturgijos grožis mane sužavėjo“, – dalijasi ji. Kai kuriais klausimais katalikiški požiūriai, iki tol kėlę pasipiktinimą, kuo toliau, tuo labiau pradėjo atrodyti įtikinami.

Galutinis Kimberly apsisprendimo momentas buvo staigmena jiems abiem. Po daugybės ginčų su vyru ir draugais, klausinėjimų, skaitymų ir maldų, Kimberly patraukė Dievo vedimo išgyvenimas: „Tikrai jaučiau, kad tai Viešpats mane veda į Katalikų Bažnyčią.“ Žinoma, jai buvo sunku pranešti sprendimą draugams ir ypač šeimai – ji tapo vienintele katalike savo giminėje – tačiau džiaugsmas po pirmųjų Mišių per Velykas nustelbė viską. „Mano dvasiniame kelyje prasidėjo vasara“, – pasakojimą pabaigia Kimberly.

„Roma – mieli namai“ yra ne tik intriguojantis pasakojimas apie šeimos gyvenimą, santykius ir tikėjimo patirtį. Knygoje taip pat pateikiama trumpų, bet argumentuotų svarstymų klausimais, su kuriais susidūrė autoriai, ir kurių kartais kyla daugeliui, lankančių Katalikų Bažnyčią – tai ne tik Sandora ar popiežiaus autoritetas, bet ir kontracepcija, skaistykla, pamaldumas šventiesiems bei realus Kristaus buvimas Eucharistijoje. Knygą autoriai baigia raginimu „katalikams tapti „Biblijos krikščionimis – ir atvirkščiai“ – studijuoti Šventąjį Raštą, pasinerti į jį „kaip į šiltą vonią“, o gyvenimo pagrindu paversti sakramentus, visų pirma – Eucharistiją.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba