2021 08 11

Kostas Kajėnas

Martynas Stankevičius

bernardinai.lt

Skaitymo ir klausymo laikas

31 min.

„Bijojau neatleisti sau už tėvų mirtį.“ Liepos liudijimas 

Unsplash.com nuotrauka

Tinklalaidžių cikle įvairūs žmonės dalijasi savo patirtimi, ką reiškia gyventi su priklausomybe ir sveikti nuo jos. Baimės paženklinta vaikystė tėvų alkoholikų namuose ir užgriuvusi atsakomybė bei kaltė pradėjus savarankišką gyvenimą – apie tokias traumas pasakoja Liepa.

Ji prisimena, kad kiekvienas savaitgalis tėvų namuose reiškė šventę, o iš giminės paveldėtas suvokimas, kad prie stalo be butelio sėstis negalima, lėmė tai, kad abu jos tėvai susirgo priklausomybės liga.

„Tuo metu atrodė, kad tai normalu. Tarybiniais metais gerdavo visi“, – sako Liepa.

Vaikystė su geriančiais tėvais ir barniais

„Kiek save atsimenu, tiek tėvas gėrė. Kai jis išgerdavo, tapdavo aršesnis, bardavosi. Mama pradėjo gerti, kai man buvo penkiolika, o broliui – penkeri. Mano atsakomybė buvo prižiūrėti brolį. Galvodavau – jeigu ką nors ne taip padarysiu, tėvai pradės bartis ir gerti. Dabar jau žinau, kad tai buvo ne mano kaltė, bet tuo metu atrodė, kad viskas vyksta dėl manęs“, – nelengvą vaikystę prisimena moteris.

Jausmas „jeigu ne aš, tai niekas kitas nepadarys“, kaip įvardija Liepa – ją atsekė ir jau pradėjus gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą.

Moteris jautriai kalba apie savo vaikystę ir iš jos atsineštas traumas, pavyzdžiui, nuolatinę baimę, nuo kurios mergaitė slėpdavosi skaitydama pasakų knygas.

„Man buvo siaubingai baisu, nes daugybė išgėrimų baigdavosi barniais. Viską girdėdavau, o augau aplinkoje, kur negalėdavau pasislėpti. Ir bijodavau to šaukimo. Kartais net bėgdavau į mišką slėptis ir, kadangi bijodavau verkti prie tėvų, o tai tėvą erzindavo, verkdavau miške“, – prisipažįsta Liepa.

Moteris sako, kad pykčio pliūpsnis jai prasiveržė būnant septyniolikos, kai mama jos paprašė neišleisti tėvo į parduotuvę nusipirkti alkoholio pagirioms. Ji atsistojusi tarpduryje ir tą pat akimirką supratusi, kad tas žmogus jai gali trenkti: „Jis nebebuvo mano tėvas. Jis buvo alkoholikas.“

„Nustojau gerbti tėvą, nustojau jo bijoti. Jis man pasidarė svetimas, – atvirauja Liepa. – Su mama buvom bendrininkės. Viena kitai padėdavom slėpti tėvo gėrimą. Tik aš nenorėdavau grįžti namo. Kai tik galėdavau, nebūdavau namuose, o grįžusi skaitydavau pasakas, kad pabėgčiau nuo baimės ir įtampos. Kai niekas negerdavo ir nešaukdavo, namuose tvyrojo įtampa. Ramybės laikas prasidėdavo tik tėvams užmigus.“

Giliai paslėpta kaltė dėl motinos mirties

Kalbėdama apie tėvų mirtį Liepa neslepia ašarų: „Su mama buvom artimesnės, ilgą laiką ją saugojau – jei išgerdavo, nuvažiuodavau, tvarkydavau, stengdavausi ištraukti iš keblių situacijų. Bet atėjo laikas, kai nusprendžiau gyventi savo gyvenimą. Taip sutapo, kad tąkart ji gėrė keturis mėnesius. Ir vieną rytą tiesiog neatsikėlė. Sustojo širdis. Tėvas gėrė visą gyvenimą, turėjo problemų su kepenimis, skrandžiu. Vieną dieną jo organizmas tiesiog subyrėjo – tai buvo ilgalaikio alkoholizmo pasekmė.“

Liepa tikina, kad tuo metu ją persekiojo didžiulė baimė: „Visą gyvenimą to ir bijojau – jei nepadėsiu tėvams ir jie numirs, sau neatleisiu. Bijojau neatleisti sau už tėvų mirtį. Lankiausi pas psichologę, ir ji pasakė, kad pati esu atsakinga už savo gyvenimą, niekas kitas jo nesutvarkys. Supratau, kad tenka pasirinkti – ar gyventi mamos, ar savo gyvenimą. Pasirinkau savąjį. Dabar tuo džiaugiuosi, bet kaltę tikriausiai esu kažkur giliai paslėpusi.“

Unsplash.com nuotrauka

Kompiuteriniai žaidimai – nekalta priklausomybė?

Liepa pasakoja ir apie savo priklausomybę. Pirmiausia ji pradėjusi rūkyti, bet pajutusi baimę prisirišti daugiau cigaretės nebeužsidegė. Panašiai buvo ir su alkoholio vartojimu.

„Tik niekada negalvojau, kad galiu turėti priklausomybę nuo tokio dalyko kaip kompiuteriniai žaidimai, – aiškina Liepa. – Ši priklausomybė atrodo labai nekalta. Tai ne alkoholis ir ne narkotikai, susiję su chemine priklausomybe. Ir ne azartiniai lošimai, kurie gali sukelti didelių finansinių problemų. Atvirkščiai – tai priklausomybė, turinti mažiausiai pasekmių. Ją labai sunku pastebėti ir lengva nuslėpti.“

Kai kreipėsi pagalbos, Liepa suprato, kad kompiuteriniai žaidimai jai atstojo emocinę užuovėją.

„Veždama mamą į priklausomybės ligų centrą ir pati pasiprašiau pagalbos. Man pasakė – problema iškilusi todėl, kad esu alkoholikų vaikas. Iki tol niekada nebuvau sau įvardijusi, kad mano tėvai yra alkoholikai. Tai buvo visų pokyčių pradžia. Kai pradėjau kalbėti apie tėvų problemas, mano priklausomybė atsitraukė: pradėjau mažiau žaisti, labiau susikoncentravau į tai, kas buvo mano praeityje. Žinoma, žaidimai grįždavo. 

Kaip vaikystėje skaitydavau pasakas, taip dabar žaisdavau žaidimus. Juose ir pasislėpdavau, nes, manau, suprogramuotas gyvenimas paprastesnis. Pastebėjau, kad būdama priklausoma nuo žaidimų pradėjau teisinti ir žmogų, priklausomą nuo alkoholio“, – svarsto moteris.

Kalbėti ir įsiklausyti

Liepa pataria ne bėgti nuo problemų, o mokytis jas spręsti. Jos teigimu, jai labai padėjo priklausomybių ligų centras.

„Eidavau į alkoholikų vaikų susitikimus. Ten mane aplankė atradimo jausmas – vaikystėje buvau nuolat apimta vienatvės jausmo, o susitikime supratau, kad nesu viena, kad tokių žmonių daug ir jiems gali būti suteikta pagalba. Taip pat man padeda apsilankymai pas psichologus. Jei vaikas labai dažnai žaidžia kompiuterinius žaidimus, didelė tikimybė, kad jį supa sudėtinga atmosfera arba problemos, kurių jis negali išspręsti“, – kalba Liepa ir priduria mananti, kad nesprendžiamos psichologinės ir emocinės problemos ilgainiui tik gilėja. Ir pataria apie tai kalbėti, įsiklausyti.

„Jei psichologai sako, kad kažkas šeimoje negerai – išgirskite juos. Spręskite savo problemas, kad nuo jų apsaugotumėte savo vaikus“, – ragina Liepa.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: info@asesubendruomene.lt

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien