Biliakiemyje, arba Stebėjimo paradoksai

Romualdas Rakauskas, „Žydėjimas, 38“ (1976 m.). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Iš ryto gerdamas kavą darsyk atsiverčiu brolių Gonkūrų „Dienoraštį“. Darsyk skaitau: „Visi tie, kurie stebi, yra liūdni ir turi būti liūdni. Jie žiūri į gyvenimą. Jie ne aktoriai gyvenime, o jo liudytojai. Iš viso to, ką mato, jie neima nieko, kas apgaudinėja ar drumsčia protą. Jų įprastinė būsena – melancholiška giedra.“ Įdomu apie tai mąstyti. O ir sąlygos galvojimui tinkamos – iškeliauju į Biliakiemį, kaimą netoli Utenos. Netoli? Na nuo namo, kuriame gyvenu, iki ten kokie aštuoni kilometrai.

Biliakiemyje ne kartą buvau, tačiau pastebiu vis naujų dalykų, arba tai, ką esu matęs, dabar sąmonėje visai kitaip atsispindi. Štai namas Liepų gatvėje. Tarsi iš muziejaus. Regis, vaikščiotum aplinkui, stebėtum ir stebėtumeis. Noriu užsirašyti vieną kitą detalę – kad įrašas kada nors taptų vos ne dokumentu. Kam to reikia? Nežinau. Bet eidamas per kaimą, atidžiau įsižiūrėdamas vis išsitraukiu savo lapelius. Beveik juokinga situacija: užsižiūriu į gandrą, išdidžiai stovintį lizde; jis atsisuka į mane (?). Stebėtoją stebi. Ko gero, tik trukdau tiek gandrui, tiek tolėliau prie namo dirbančiai moteriai. (Kas čia toks vaikštinėja? Kas tuose popieriuose?) Kažkada taip pagalvojau: suvažiuotų koks šimtas poetų ant Ladakalnio (Aukštaitijos nacionalinis parkas) ir stebėtų kokį pusdienį. Kas vyktų? Kokie paradoksai išryškėtų? Konkuruotų, kas savičiau pastebės, kas savičiau žodžiu užfiksuos? Užtektų ar neužtektų vietos? O apie ką diskutuotų?

Graži bažnyčia. Labai jauki. Visada galvodavau, kaip čia jautėsi kunigas, literatas, dailininkas Petras Markevičius (klebonavo šioje parapijoje dvidešimt trejus metus). Ar patyrė tokį liūdesį, apie kurį kalba Gonkūrai? Nežinau, kodėl, tačiau esu ne kartą įsivaizdavęs šio žmogaus mintis – tas, kurios netapo eilėraščiais. Tai irgi stebėjimas? Pats laikas prisiminti Silvestrą Gimžauską, Margalį. Juos globojo ir mūsų kraštas. Kunigai. Poetai. Rašė ir Utenos bažnyčios klebonas Pranciškus Turauskas. (Kaip teigiama Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuvoje“, Juozo Tumo-Vaižganto bendrakursis seminarijoje.) Galima įsivaizduoti būsimas knygas apie šias asmenybes kaip kasdienybės stebėtojus. Leidiniai turbūt labai skirtųsi. Kodėl? Kaip apibūdintume autorius?

Žydėjimas, žydėjimas – kurie vaizdai, kurios emocijos nuguls dvasinėse saugyklose? Gamtos savitumas: viena obelis apsigaubusi baltu baltu nuometu, kita dar slepia savo būsimą šventę. Kad žmogaus akis nenužiūrėtų, kad būtų intymu. Kažkada prašydavau sesers, kad praneštų, kai mūsų tėviškės sodas pražys. Iškart važiuodavau pasižiūrėti. Galima visą valandą nejudant vienoje vietoje išbūti. Atsigamina buvę fragmentai. Vaikas dar nesuprasdamas, ką reiškia stebėti, bėgiodamas, stabtelėdamas visam laikui daug ką sugeria. Kaip skuba bitės, kaip auga agurkai lysvėje prie šulinio, kaip kažkur tolumoj dunda traukinys, kaip skraido vieversys, kaip gandras ant kamino su kažkuo kalbasi, kaip eina artimi žmonės, dėl ko vis pasitaria, kaip reaguoja į jo džiaugsmus ir nesėkmes.

Kas bus vėliau? Vaikas taps atidžiu, liūdnu stebėtoju (liūdesys nereiškia negatyvumo) ir džiaugsis tokia jam suteikta malone ar bus irzlus, nelaimingas? Beje, mūsų sode gal šešiasdešimt obelų. Pjauni šieną, vartai jį, grėbi, krauni į vežimą – judesius mato obelys. Daug jų, bet iki šiol prisimenu tas, prie kurių ir anksčiau dažniau prieidavau. Jaunystės atodūsis-nuostaba: „Knygų skaičiau daug, / Bet kaip pasakyti obeliai, / Kad ji man svarbi, / Nežinojau.“

Šįsyk man svarbu aplankyti Biliakiemio Puntuką (taip jis vadinamas). Niekada nenorėjau pamatyti. Kodėl? Na maniau, kad nedidukas, ir tiek. Randu, nustembu: labai labai gražus. Tik mano noras įsižiūrėti, pamatyti sutrikdomas – aš vėl persikeliu į savo tėviškę Zarasų rajone. Tėviškės akmuo mažesnis ir už Anykščių, ir už Biliakiemio Puntuką, bet man šimtąkart mielesnis. Didesnis už arklį – taip kažkada apibūdindavau. Ne kiekvienas užlips, bet užlipus jau galima aiktelėti – tiek daug, taip toli pamatome. Unikali būsena. Poetiška. Va ten stebėtojui yra kas veikti. Tik žiūrėti? Ne, mąstyti apie įvairias gyvenimėlio grimasas. Tose apylinkėse Antrojo pasaulinio karo metais vyko dideli mūšiai, daug žmonių krito. Man pasakojo, kad gal prieš penkerius metus atvyko senas vyras iš Vokietijos ir ieškojo vietos, kur žuvo jo tėvas (išėjęs pas felčerį negrįžo). Dabar pagalvoju, ar kariai užlipdavo ant to mūsų akmens.

Specialiai stebėti gamtos ir žmogaus buvimo dėsningumus, išimtis; tik kartais atidžiau įsižiūrėti, įsiklausyti; įgimtas ar įgytas poreikis; ar tokiu būdu atstovaujame gėriui; ar tai prasminga veikla, jeigu su niekuo nepasidalijame patirtimi; daug ar nedaug įmanoma suprasti; ar šis pomėgis, ši būtinybė tolina nuo kitų; amžinybė ir aktualijos; kas, mūsų ir kitų nuomone, esame: marginalai ar lėmėjai – ko gero, šios gairės padėtų medituoti. Medituoti atsiremiant į rašytojų Edmono ir Žiulio Gonkūrų požiūrį. Tik turėtume luktelėti, kad nesutrukdytume žydėjimo spektakliui.

Mokytojas Stepas Eitminavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.