Birželio „Artuma“: ar Pranciškus keičia Bažnyčios valdymą?

Mažiausieji kaip visad kone tiksliausiai nusako reikalų esmę: „Jei vaikams leistų sugalvoti savo taisyklių Bažnyčioje, – sako šešiametis Balys, – būtų labai gerai. Mano taisyklė būtų tokia: trumpos maldos ir labai daug švenčių, kurias reikia švęsti.“

Birželio mėnesį tęsdama Sinodinę kelionę Artuma žvelgia į autoritetus, jų sprendimus ir pasekmes kasdienybei. Vėl bando suprasti: kodėl toks svarbus (iš)klausymas ir kaip to išmokti?.. Šių temų leitmotyvas nėra naujas, žurnalo kūrėjai atkakliai jį kartoja: tai krikščionio ėjimas prie kito žmogaus, mažesnio, neįtakingo, socialiai menkiau apginto. Ir nesvarbu, ar tai būtų pagalbos reikalingi parapijiečiai, vaikai, pabėgėliai, ar tiesiog eilinis Mišių dalyvis, – kiekvienas turi teisę tapti aktyviu ir reikalingu Bažnyčią kuriančiu nariu. Išgirsti, klausytis, artėti vienam prie kito – štai „sinodinis kelias“, į kurį kviečia maištingasis ir dažnai ramybę drumsčiantis popiežius Pranciškus.

Kokią žinią jis mums perduoda, reformuodamas Romos kuriją? „Skelbkite Evangeliją“ – taip pavadinta naujoji konstitucija apie Romos kuriją ir jos tarnystę Bažnyčiai bei pasauliui. Po 9 metų atkaklaus darbo ji įsigalioja per Sekmines. Kokios Bažnyčios problemos atsispindi konstitucijoje ir kokie jų sprendimo būdai siūlomi? Kas sakoma apie moterų vaidmenį ir dalyvavimą bažnytiniame gyvenime, koks visų pakrikštytų pasauliečių vaidmuo numatomas? Ar kažkaip persigrupuos „galios jėgos“ katalikų pasaulyje?

„Mišose mes Žodį švenčiame. Jo nestudijuojame“, – sako kunigas Artūras Kazlauskas, supažindinantis su Žodžio liturgija. Tačiau ką reiškia „švęsti Žodį“? Ar klausomės, kai mums prabyla pats Viešpats, ir ar mokame klausytis vienas kito – pinasi ir glaudžiai siejasi birželinės žurnalo temos. Štai šeimų konsultantė Nijolė Liobikienė teigia, kad mokytis klausytis – tai mokytis mylėti. O Šventraščio žinovas Algirdas Akelaitis atranda, kad pirmasis dviejų žmonių pokalbis Biblijoje – Abramo ir Sodomos karaliaus pasikalbėjimas (Pr 14, 21–24) – pirmu žvilgsniu vertinant lyg ir neįspūdingas… Abramo lakoniškas ne Sodomos karaliui į jo gundantį, bet neteisėtą pasiūlymą – tai byloja ir paklusnumą Dievo valiai, ir siekį niekuomet nežeminti žmogaus orumo.

Prof. Danutė Gailienė, matydama nūdienos karo klaikybes Ukrainoje, aptaria žiaurumo reiškinį. Mums, ko gero, būtų ramiau ir aiškiau žinant, kad žiaurumas yra tiesiog psichikos liga ar iškrypimas. Bet ar gali būti, kad tokia liga vienu metu suserga šimtai tūkstančių žmonių, šiuo atveju – rusų karių? Kada žmogus ima nebesipriešinti blogiui ir piktadarystėms ar netgi pats jose dalyvauti? Sunku skaityti profesorės neilgą, bet deginamai jaudinantį straipsnį „Iš kur tas žiaurumas?“ O vis dėlto – perskaityti verta. Ir net būtina.

Šiuo metu – vis to paties karo akivaizdoje ir būtinybei spiriant – kilo idėja atkurti Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijos parapijas Lietuvoje. Ir tai nėra kažin kas nauja, nes tai gyvavo dar prieš šimtus metų ir gal pats laikas tikintiesiems teisėtai sugrįžti tam pavaldumui? Kviečiame susipažinti su ortodokso kunigo Gintaro Jurgio Sungailos tekstu.

Tėvo dienos proga redakcija kalbina belgą Bartą Pauwelsą, Vilniaus prancūzų licejaus mokytoją, Carito darbuotoją ir savanorį, su žmona Ernesta auginantį savuosius ir dar globojantį penkis vaikus. Ar sunku būti tėvu? Ne tik saviems, bet ir globojamiems vaikams? Kokį šeimos modelį ir tėvų vaidmenis regi Bartas Lietuvoje? Kas patrauklu, o kas stebina? „Labai džiaugiuosi, – sako Pauwelsas, – kad Lietuvoje atsiranda jaunų šeimų, kuriems vienodai svarbūs ir tėtis, ir mama.“

Akys vėl krypsta į šeimos realybę nepamirštant ir silpniausių, be tėvų likusių vaikų, nuo karo kenčiančių ukrainiečių. Ar girdime vienas kitą? Ar matome? Ar (at)jaučiame?