Biržuvėnų dvaro sodyba – viena gražiausių ir unikaliausių Žemaitijoje

Biržuvėnų sodyba – viena gražiausių ir unikaliausių Žemaitijos sodybų. Pagrindinį dvaro kiemą formuoja iki mūsų dienų išlikę XVIII a. mediniai statiniai. Tai vienintelis ir paskutinis XVIII a. vidurio medinio dvaro reprezentacinio kiemo pavyzdys Lietuvoje. Nors dvaro pastatai buvo ne kartą pakeisti ir pertvarkyti, struktūros principas, tūriai ir juose slypinti XVIII a. vidurio dvasia išliko.

Biržuvėnų dvaro sodyba yra labai sena, minima jau kryžiuočių kronikose. XV a. čia buvo karališkasis dvaras. 1637 m. žemaičių karuža Jonas Sebastijonas Kenstartas dvarą pardavė pajūrio seniūnui Aleksandrui Vainai. 1670 m. Vladislavas Vaina ir jo žmona Felicijana Belikevičiūtė-Vainienė Biržuvėnus pardavė Tverų seniūnui Mikalojui Gorskiui, Beržėnų ir Pašatrijos valdytojui.

Nuo to laiko dvaras Gorskių šeimai priklausė iki 1940-ųjų. Gorskiai Biržuvėnų dvarą valdė beveik 300 metų. Iš pradžių tai nebuvo pagrindinė šeimos rezidencija. Tik XVIII a. viduryje, kai Žemaičių kaštelionas Mykolas Gorskis vedė Oną Vainaitę, šis dvaras tapo jų pagrindine rezidencija, jie jie formavo kaip savo gražiausią tėvonijos sodybą.

Nepakitusi principinė dvaro schema

Biržuvėnų sodyba buvo labai didelis dvaras. Galima įvardyti du sodybos formavimosi etapus. Pirmasis siejamas su M. Gorskio ir O. Vainaitės šeima, kai susijungus dviem turtingoms šeimoms buvo sukurta reprezentacinė rezidencija. Būtent kaštelionas M. Gorskis ir suformavo dabartinį kiemą, pastatė puošnius barokinius rūmus, dvi oficinas ir arklidę. Dvaro sodyboje vykę pertvarkymai buvo pažymėti 1764 m. laukuose sumūrytu monumentaliu koplytstulpiu.

Dvaro kiemas turėjo reprezentuoti bajoro vertę, padėtį ir turtą, jis buvo erdvus, pailgo stačiakampio plano. Kiemo viduryje stovėjo ponų namas, pakraščiuose – priešpriešomis dvi oficinos, kitame kampe buvo stainia – arklidė žirgams. Ūkiniai pastatai buvo šiek tiek toliau už pagrindinio reprezentacinio kiemo.

Antrą kartą sodyba buvo pertvarkyta panaikinus baudžiavą, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, dvarą valdant A. Gorskiui. Jis perstatė pastatus, bet pačios sodybos struktūros nekeitė. Per 300 metų pastatai keitėsi, bet principinė sodybos schema nepakito – visi dvarui priklausantys kiemai ir dabar yra toje pačioje vietoje, kur buvo įkurti XVIII a.

Gausūs istoriniai reliktai

Iki mūsų dienų sodyboje išliko 22 statiniai ir jų liekanos, želdiniai, tvenkiniai, sakraliniai objektai. Dvare yra neįprastų reliktų. Pavyzdžiui, ant tvenkinio kranto pastatytas medinis paskenduolių kryžius, kuriame buvo žymimi tvenkinyje paskendę žmonės. Kryžiui supuvus buvo statomas naujas, tačiau įbrėžimų skaičius paliekamas toks pat ir, esant reikalui, pridedama dar.

Dvaro teritorijoje yra Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių kapinaitės. Šiaurės vakarinėje sodybos dalyje, ant kalvos, apaugusios mišku, tebėra ir Gorskių šeimos kapinės. Visa sodybos teritorija pilna istorijos, įvairių semantinių prasmių, kurias sunku apčiuopti pirmą kartą čia atvykus – reliktai išsidėstę visoje didžiulėje teritorijoje. Galbūt šiuo savo istorijos gilumu ši vieta taip pakeri.

Sodyba kaip architektūrinis ansamblis

Visas sodybos planas išliko nepakeistas, tačiau ką nors keisti čia būtų buvę gan sunku: reprezentacinis kiemas turėjo būti sausas, erdvus ir matomas iš toli – tam buvo tinkama tik vienintelė vieta ant kalvelės, prie tvenkinio ir upės. Ūkinis kiemas buvo ten, kur lygiau ir arčiau laukų – jis ten ir liko. Namai, skirti dvare ar laukuose dirbantiems žmonėms, buvo įkuriami toliau nuo pagrindinės reprezentacinės dalies.

Tradiciškai prie dvarų įkuriami miesteliai būdavo už upės. Upė atskirdavo skirtingo sluoksnio gyventojus ir apsaugodavo nuo iš miestelio į dvarą plintančių ligų ar gaisrų. Apie tai sužinome iš išlikusio 1826 m. plano, kuriame pavaizduoti visi dvaro pastatai: U raidės formos tvartas, klojimai, daržinės. Šiame plane matome tą pačią tvenkinių vietą ir malūną, kurio vietoje A. Gorskis vėliau pastatė kartono fabriką ir elektros jėgainę. Kitoje pusėje už tvenkinio parodyti žmonių nameliai.

Ponų namas, krosnys ir besimaudanti Suzana

Pagrindinis sodybos pastatas – stačiakampio formos, puošnios medinės architektūros dvaro rūmai. Nors jie turi XX a. pradžiai būdingų stiliaus bruožų, viduje vis dėlto išlikę pirmieji M. Gorskio pastatyti XVIII a. rūmai. Pastatas turėjo būti simetriškas, centre – erdvi priemenė, už jos turėjo būti salė ar salonai, galuose – mažesnės patalpos, užpakaliniame fasade – lodžija, tarsi įgilinta, atsiverianti į Virvytės slėnį terasa, iš šoninių kambarėlių arba net iš salės buvo durys, iš ten matomas parkas.

Baroko architektūroje tokia pastato struktūra buvo itin mėgstama stambių bajorų lietuvių, kaimyninėse šalyse šis tipas nėra toks populiarus kaip pas mus. Pastatą dengė aukštas keturšlaitis arba laužytas stogas. Didžiąsias patalpas šildė krosnys, sumūrytos iš baltų, žalių ar juodų glazūruotų koklių, ir židiniai, dekoruoti Vainų ir Gorskių herbais, pažymėti 1759 m. ir 1767 m. datomis. Krosnių ir židinių dūmai patekdavo į du kaminus, sumūrytus pastato viduryje, priemenės kampuose. Ir dabar išlikę šie didieji kaminai – šildymo sistemos reliktai. Plane aiškiai matosi, kad visos krosnys ir židiniai yra tų kaminų sienose. Krosnys dažnai buvo keičiamos. Keisti ir langai bei daugybė kitų dalykų, bet principinis planas daugmaž išliko.

Rūmų interjerai buvo be galo puošnūs. Išlikusiuose Gorskių šeimos atsiminimuose minima, kad pagrindiniai kambariai, skirti reprezentacijai, išklijuoti drobe ir įvairiais motyvais. Didžiojo salono lubas ir vieną iš sienų užėmė alegorija, pavadinta „Žmonijos gyvenimo teatras“ (Theatrum žycia ludzkiego). 1764 m. data pažymėtame piešinyje buvo pavaizduotos įvairaus amžiaus žmonių figūros, įkūnijančios vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę, su šalia užrašytomis sentencijomis. Keisdami interjerus, Gorskiai nuplėšė šias drobes ir dalį jų įrėminę pakabino prieškambaryje. Mažojo salono lubos vaizdavo besimaudančią Suzaną.

Pagrindinės priemenės lubos buvo dekoruotos Gorskių ir Vainų herbais. Nežinome, kokie ten stovėjo baldai. Yra išlikusi tik XVIII a. barokinės ginklų spintos nuotrauka. Ten buvo laikomi medžiokliniai šautuvai, nes šeimininkas A. Gorskis labai mėgo medžioti, turėjo daug medžioklinių šunų, gyvenusių šiuose rūmuose.

Pakeistas dvaro rūmų tūris

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje keitėsi ne tik pastato išorė – buvo pakeistas ir jo tūris – pristatytas svečių fligelis. Iš pradžių pastatas buvo stačiakampis, bet, pristačius svečių fligelį, tapo kampinio plano. Jame buvo biblioteka, ūkvedžio patalpa ir svečių kambariai. Taip pat dvare buvo įrengta virtuvė, ji iki tol būdavo atskirame pastate – XVIII a. dvaro rūmuose virtuvės viduje nebuvo. Ji įrengta pietiniame pastato gale, ten vietoj lango suformuotas atskiras įėjimas. Svečių korpuso pristatymas truputį pakeitė principinį pagrindinį senosios dvaro dalies vaizdą.

Parkas upės slėnyje

Parko vieta – Virvytės upės slėnis. Į jį atsiveria pagrindinė terasa – lodžija. Parkui įkurti panaudotas Virvytės upės slėnio ir prieslėnio reljefas, parko tvenkiniams – upės senvagė. Koks jis buvo tada, duomenų nėra. XIX a. pabaigoje buvo antrą kartą rekonstruojami pastatai, A. Gorskis sumanė pertvarkyti ir parką.

Parko sutvarkymo projektą jis užsakė žymiam to meto kraštovaizdžio architektui Antanui Zaleskiui. 1907 m. parengtame parko plane architektas įkomponavo senuosius tvenkinius, centrinę dalį, apibrėžė želdinių masyvus, numatė takus, mažosios architektūros elementus. Ar jis buvo tikrai įgyvendintas, nežinoma. Virvytės upė keitė vagą, dalis parko užaugo, dalis buvo iškirsta.

Daugiafunkcės oficinos

Oficina turėjo daug funkcijų. Tai yra pagrindinį statinį aptarnaujantis ir papildantis pastatas. Tai buvo namas, skirtas gyventi tarnams, aptarnaujantiems ponų šeimą. Tačiau nebūtinai taip buvo visuose dvaruose.

Dažniausiai oficinos būdavo dvi: tarnų, kurioje gyvendavo aukščiausio rango patarnaujantys žmonės, ir virtuvinė oficina, veikusi iki to laiko, kol virtuvė dar nebuvo atkelta į pagrindinį namą. Virtuvinėje oficinoje ne tik buvo gaminamas maistas ponų stalui, bet ir buvo įkurtos virėjo bei jo padėjėjų gyvenamosios patalpos. Sunku pasakyti, kas buvo šioje oficinoje. Galbūt tai buvo tarnų oficina, bet galėjo būti ir virtuvinė.

Dvaras ilgą laiką priklausė vienai šeimai, todėl, be inventoriaus, gauto pirkimo metu, ir be privalomo dvaro pastatų surašymo caro laikais prieš Pirmąjį pasaulinį karą, daugiau žinių beveik nėra. Restauruojant šį pastatą buvo rasta pailga kamara, galbūt tai galėjo būti virtuvė.

Arklidės, uždarančios kiemo erdvę

Dvare buvo dvi arklidės, kurių viena vadinosi stainia, joje stovėjo brangieji žirgai. Stainią XVIII a. viduryje statė M. Gorskis, kita arklidė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje statyta A. Gorskio. Iš esmės jos atrodo vienodos, nes A. Gorskis arklidę statė pagal ankstesnės pavyzdį. Tačiau skiriasi jų pastatymo būdas – senoji suręsta iš rąstų, o kita – karkasinė. Arklidžių statiniai ne tokie atsparūs laiko tėkmei kaip svirnai, statinio ilgaamžiškumui įtakos turėjo arklių prakaitas, šlapimas, visa tai, kas griaužia medinį statinį.

Senoji arklidė buvo tvarkoma ir išlaikė pirminį tūrį, nors pakeitė struktūrą. Dabar čia matomi keturi vartai, keturi įėjimai į patalpas, o anksčiau buvo vieni vartai šiauriniame fasade, pro kuriuos į arklidę įeidavo ar įvažiuodavo. Visi žirgai stovėdavo prie ilgųjų išorinių sienų, o per vidurį buvo grįstas platus takas.

XIX a. atėjo kitokia arklidžių statymo mada, arklidės užimdavo kelias patalpas. Turbūt būtent tada buvo suformuotas naujas planas – pridėti dar treji vartai, o arkliai stovėdavo jau ne prie išilginių, o prie skersinių vidinių sienų. Gerieji žirgai stovėjo ant storlenčių grindų, kad jiems būtų šilta. Taip pat reikalauta, kad arklidėse būtų langeliai, kad arkliai nestovėtų tamsoje ir išvesti į kiemą neapaktų.

Stainia buvo laikoma švari ir tvarkinga. Gale pastato buvo patalpėlė, kurioje tikriausiai gyvendavo arklininkas. A. Gorskio pastatytoje arklidėje buvo laikomi darbiniai arkliai ir vežimai. Pagal savo protėvių tradiciją jis sukūrė pastatą, identišką senajam, nekeisdamas bendro vaizdo. Tai du įspūdingi statiniai, uždarantys bendrą kiemo erdvę.

Kartono fabrikas, daržinė ir elektra

Dvarą valdant A. Gorskiui, buvusio malūno vietoje buvo pastatytas kartono fabrikas. 1900 m. pastatytame name veikė elektros jėgainė, kuri elektra aprūpino ne tik dvaro pagrindinį statinį ir visą jo ūkinį sektorių, bet ir darbininkų namus, esančius kitoje upelio pusėje. Centrinėje pastato dalyje buvo jėgainė, o dviaukštėje statinio dalyje buvo kartono fabrikas. Šalia stovėjo nedidelis medinis pastatas, skirtas kartono fabriko inžinieriui gyventi. Tačiau kartono verslas žlugo, ir tarpukariu ši dalis buvo paversta malūnu. Dabar jis uždarytas, bet viduje yra visa malūno įranga.

Panašiu laiku buvo pastatyta unikali dvaro daržinė. Tai buvo labai didelis ir gražus statinys, turbūt vienintelis toks Lietuvoje. Daržinės buvo dvi, bet viena sudegė, todėl dviejų daržinių vaizdą galime išvysti tik nuotraukose. Tai buvo reto originalumo pastatas su labai įspūdinga vidaus konstrukcija. Sodyboje ūkinis sektorius nyko. Nyko daržinės, tvartai, kurie tuo metu taip pat buvo labai originalūs ir modernūs. Plytų stiliaus tvartas turėjo gyvuliams skirtas girdyklas, į kurias vanduo buvo tiekiamas elektra.

Lietuvos dvaro sodybos raidą liudijanti sodyba

Biržuvėnų dvaro sodybos vertė Lietuvos kultūros paveldo kontekste unikali. Biržuvėnai eksponuoja tradicinės Lietuvos dvaro sodybos raidą per visą feodalizmo laikotarpį ir po jo. Tai vienintelė dvaro sodyba Lietuvoje, išlaikiusi pirminę savo struktūrą ir unikaliais mediniais pastatais užstatyto XVIII a. vidurio reprezentacinio dvaro kiemo fragmentus.

Ji kupina semantiškai prasmingų ženklų: kapinaičių, kryžių, koplytstulpių, mitologinių objektų, padavimų, tautosakinių pasakojimų, kurie atspindi visą dvaro istorinę raidą.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.