Bjauriojo ančiuko pasaka. Apie Hansą Christianą Anderseną ir jo muziejų Odensėje

Keliaudamas iš Legolendo į Kopenhagą ne vienas praleidžia progą išlipti Odensėje, trečiame pagal dydį Danijos mieste. Vikingų laikais čia buvo garbinamas išminties ir karo dievas Odinas, o krikščioniškoje epochoje Odensė išgarsėjo kaip Danijos karaliaus Knuto, tapusio pirmuoju šalies šventuoju, nužudymo vieta. Tačiau ne dievai ir karaliai dovanojo miestui šlovę – Odensę pasaulis žino dėl paprasto kurpiaus ir skalbėjos sūnaus, kuriam būrėja dar vaikystėje išpranašavo didžiulę garbę ir iliuminacijas gimtajame mieste.

„Esu lyg vanduo, sugeriantis atspindžius, tampančius mano poetinės prigimties dalimi. Tai ir palaiminimas, ir prakeiksmas…“ – rašė H. Ch. Andersenas. Vaikystėje iš tėvų ir senelės patyręs labai daug meilės, jis gyveno paniręs į savo vaizduotės pasaulį; į šį pasaulį, kurdamas sūnui žaislus ir žaidimus, įsitraukdavo ir jo tėvas, meninės sielos žmogus, nekentęs savo kurpiaus amato. Draugai mokykloje šaipydavosi iš mažojo Hanso Christiano kuriamų istorijų, ir tik sugrįžęs namo jis atsigaudavo, kurdamas lėlių teatrus ir vaidindamas visokias dramas ir komedijas.

Namo, kuriame augo mažasis Andersenas, kieme veši sodas. Apie tokį sodą berniukas galėjo tik svajoti – jo vaikystėje namą juosė tik mūro siena. Užtat sodai ir gėlynai žydėdavo jo pasakose, prižiūrimi rūpestingų ir gerų žmonių: „Jis pasodino kiekvieną medelį labiausiai jam tinkamoj žemėj, saulėje ar pavėsyje, atsižvelgdamas į jo prigimtį. Jis labai prižiūrėjo, ir jie gražiai augo“ (iš pasakos „Daržininkas ir ponai“).

Šis rašytojo vaikystės namas priklauso 2021-ųjų vasarą duris plačiajai visuomenei atvėrusiam naujajam Hanso Christiano Anderseno muziejui. Į jį atvykdamas turi užsiregistruoti iš anksto – kitaip rizikuosi likti už durų. Muziejus apima 5 600 kvadratinių metrų plotą, didžioji jo dalis paslėpta po žeme, o išorėje akį džiugina sodas su jame vingiuojančiais plačiais takais ir gyvatvorėmis. Muziejaus projekto autorius japonų architektas Kengo Kuma įkvėpimo sėmėsi iš H. Ch. Anderseno pasakos „Skiltuvas“. „Architektūrinio dizaino idėja primena H. Ch. Anderseno metodą, kai mažas pasaulėlis staiga išsiplečia į didesnį pasaulį“, – sakė K. Kuma.

Patekęs į muziejų gauni ausines, iš kurių sklinda istorijos apie H. Ch. Anderseno gyvenimą, keliones ir literatūrinį pasaulį. Čia viskas susilieja: architektūra, dizainas, garsai ir vaizdai. Apie rašytojo keliones pasakoja jo lagaminas, skėtis (būtinas atributas, ištikus darganai), kelioniniai batai – visi jie sau atrodo svarbūs ir reikšmingi, nepakartojami ir būtini. Andersenas be galo mėgo keliauti – visą Europą jis buvo išmaišęs skersai ir išilgai, o 1840-aisiais, gavęs karaliaus stipendiją, leidosi į kelionę, trukusią net ketverius metus. „Keliauti reiškia gyventi“, – kartodavo Andersenas, per keliones susibičiuliavęs su ne vienu garsiu rašytoju.

Bet visa tai ateis vėliau. Vaikystėje anksti netekusiam tėvo Andersenui duoną teko pelnytis pačiam. Sulaukęs 14-os išvyko į Kopenhagą, turėdamas tik 12 kronų kišenėje ir nedidelį mokslo bagažą. Tačiau jaunuolis tikėjosi patekti į teatrą dėl gražaus balso ir gebėjimo deklamuoti. Deja, teatras jo nepriėmė, kelias į būsimąją literatūrinę šlovę nebuvo rožėmis klotas. Po atmetimo, šalčio, alkio dienų galiausiai atsirado žmonių, neabejingų jaunuolio likimui. Vienas tokių buvo teatro direktorius Jonas Collinas, išrūpinęs Andersenui karaliaus stipendiją ir išsiuntęs į provinciją pabaigti gimnazijos kursą. 1828-aisiais, jau turėdamas 23 metus, Andersenas įstojo į universitetą. Rašė pjeses, išleido pirmąjį eilių rinkinį, kurį išgyrė kritikai ir skaitytojai. Antrasis rinkinys tokio pasisekimo nesulaukė, plačioji publika, nors ir įžvelgdama autoriaus talentą, negailėjo kritikos dėl ortografijos klaidų. Sukrėstas rašytojas pradėjo abejoti pats savimi, prarado norą kurti. Matydamas tokį nusiminimą, jo globėjas Collinas paskatino jį keliauti – iš pradžių į Vokietiją. Šiltai priimtas savo plunksnos brolių, Andersenas atsigavo – kiekvienas meilus ir lipšnus žodis jį keldavo aukštyn į šviesą.

Šeimos taip ir nesukūrė, nors buvo įsimylėjęs meilę. Užtat turėjo gausybę bičiulių, kurių namuose buvo laukiamas svečias – ypač jo laukdavo vaikai. Karpydavo su jais įvairiausius personažus, kurdavo teatrą ir pasakas. Per visą savo gyvenimą Andersenas sukūrė 800 eilėraščių, 158 pasakas, 40 dramų, 7 romanus, 5 kelionių atsiminimų knygas, 3 autobiografijas, 13 iliustracijų knygų, gausybę karpinių ir paveikslėlių.

Tačiau vaikai ir suaugusieji Anderseną žino dėl jo pasakų, kurios buvo išverstos net į 150 kalbų. Muziejuje gausu interaktyvių instaliacijų, palydinčių lankytoją į nuostabų pasakų pasaulį. Ekrane stebėdamas pasaką „Mergaitė su degtukais“ gali spustelėti didžiulį mygtuką ir tapti kito pasakos epizodo bendraautoriumi. Gali liūdėti kartu su Undinėle dėl prarasto mylimo princo, klausytis pasakojimo apie netikrą lakštingalą kinų imperatoriaus dvare, sekti vienakojo cinko kareivėlio kelionę miesto kanalais.

Šį nuostabų projektą kūrė 12 menininkų iš įvairių šalių. Lėlininkas Andy Gentas, vienas iš kūrėjų, džiaugiasi, galėjęs dirbti su personažais, pažįstamais nuo vaikystės. „Matyti čia juos judančius ir bėgiojančius yra svajonių išsipildymas. Naudodami animaciją ir lėlių teatrą, tradicinį ir senovinį pasakojimą mes atvedame žinomiausius H. Ch. Anderseno personažus į mūsų pasaulį“, – sako menininkas.

Visas žmogiškųjų dorybių, ydų ir tuštybės spektras atsiveria Anderseno pasaulyje: vandens laše knibždėte knibžda savanaudžių esybių; mažąją Coliukę vesti susiruošęs kurmis skaičiuoja, kiek grūdų ji suvalgytų per metus; Gerda gelbsti Kajų iš Sniego karalienės ledo gniaužtų; Undinėlė iš meilės princui renkasi skausmą ir mirtį. Žmonės, susižavėję dirbtinės lakštingalos čiulbėjimu, nevertina tikros lakštingalos giesmės, o bjaurusis ančiukas, žnaibomas ir vejamas šalin, vėliau išauga į nuostabią gulbę…

Vaizduotė, poezija, meilė ir krikščioniškasis tikėjimas buvo Anderseno šaknys, leidusios jam stiebtis į šviesą. Kiekvienas – net ir pats mažiausias ir nesvarbiausias daiktelis – Anderseno pasaulyje turi sielą ir troškimų. Atitarnavęs gatvės žibintas nerimauja, laukdamas, ką dėl jo likimo nuspręs trisdešimt šeši miesto tėvai; storas adiklis, tinkamas tik lopyti, trokšta būti liekna siuvimo adata. Kalėdų eglutė svajoja apie šventę, truksiančią visą jos gyvenimą. O sidabrinis šilingas, patekęs į svečią šalį ir apšauktas kaip netikras ir netikęs, išgyvena didžiulę kančią, kuri baigiasi sugrįžus į tėvynę. „Pasibaigė mano vargai, sugrįžo džiaugsmo dienos. Juk aš iš tikro sidabro, gerai nukaltas, ir niekas nežiūri, kad turiu pragręžtą skylutę. Tai neturi reikšmės, jei esi tikras. Reikia tik kantrybės, o tiesa visados nugali…“ (iš pasakos „Sidabrinis šilingas“)

1867 metais Odensėje Andersenui buvo suteiktas garbės piliečio vardas, miestas pasipuošė iliuminacijomis. Išsipildė burtininkės pranašystė, kad mažąjį kurpiaus ir skalbėjos sūnų pagerbs jo gimtasis miestas. Bjaurusis ančiukas tapo gražiąja gulbe.

„Ji pati nežinojo, ką daryti; buvo net per daug laiminga, bet visai nesididžiavo, nes gera širdis didybės nežino. Ji galvojo, kaip ją pirma stumdė ir kiekvienas juokėsi, o dabar visi sako, kad ji gražiausia iš visų gražiausiųjų paukščių. Net alyvos lenkė jai savo šakeles, o saulė švietė taip šiltai, taip skaisčiai. Tada ji suplasnojo sparnais, ištiesė savo lieknąjį kaklą ir džiaugsmingi sušuko: „Tikrai, tokios laimės, būdama bjauriu ančiuku, anais laikais aš nei sapnuoti nesapnavau!“ (iš pasakos „Bjaurusis ančiukas“).

Dar didesnes iškilmes iškėlė Kopenhagos gyventojai, minėdami Anderseno atvykimo į Kopenhagą penkiasdešimtmetį. Iš viso pasaulio buvo siunčiami sveikinimai, gėlės – atrodė, kad Anderseno gyvenimas virto dar viena jo pasaka. Sulaukus septyniasdešimtmečio buvo pradėti rinkti pinigai rašytojo paminklui – aukojo ir jauni, ir seni, turtingi ir beturčiai. Paminklas po rašytojo mirties buvo pastatytas karaliaus sode, tame pačiame, kuriame jaunystėje jis dažnai sėdėdavo su duonos kriaukšle rankose.

Tačiau didžiausią paminklą Andersenas savo raštais pasistatė pats. Tik išmokę skaityti įninkame į Anderseno pasakas. Jas skaitome ir savo vaikams bei anūkams, jau įžvelgdami paslėptas prasmes ir mintis. O vaikai žavisi pačiu pasakojimu, mokančiu juos skirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Andersenas sakėsi rašantis įvairiausio amžiaus žmonėms: „Vadinti mane vaikų poetu yra grynas apsirikimas. Mano gyvenimo tikslas buvo rašyti visiems, todėl ir vaikų negalėjau aplenkti.“

Pasakų citatos iš H. Ch. Anderseno knygos „Pasakos” ( „VAGA”, 1966, vertė Juozas Balčikonis)