Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 11 11

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Blaise‘as Pascalis ir menas įtikinti

Blaise'as Pascalis. Nežinomo autoriaus nutapytas portretas. Wikipedia.org nuotrauka

„Iškalba įtikina švelnumu, o ne jėga, karališkai, o ne tironiškai“

(B. Pascal, Mintys, 15)

Bažnyčios ir visų tikinčiųjų misija yra visiems perteikti Evangelijos žinią apie padovanotą Dievo malonę, nes pats Jėzus Kristus liepia eiti ir padaryti mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19–20). Jau pirmųjų krikščionių veikla, aprašyta Naujojo Testamento Apaštalų darbuose bei laiškuose, rodo, kaip tai įgyvendinama praktiškai.

Pavyzdžiui, Graikijos Korinto mieste „kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus“ (Apd 18, 4). Apaštalas intensyviai stengdavosi įtikinti klausytojus, kad žinia apie Jėzų Kristų yra tiesa (žr. ir Apd 13, 43 [čia gr. žodis peitho verčiamas „ragino“]; 19, 8.26; 28, 23 ir 2 Kor 5, 11).

Įtikinti reiškia visų pirma gerais argumentais parodyti teiginių pagrįstumą ir racionalumą. Klausytojai raginami patys mąstyti ir įvertinti išdėstytų minčių patikimumą. Makedonijos Berėjos mieste po Pauliaus skelbimo kai kurie žydai „labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų“ (Apd 17, 11). Taigi, įtikinėdamas kitus, apaštalas nesiekė aklo priėmimo ir patikėjimo. Atvirkščiai, leido pateiktus argumentus tikrinti bei tyrinėti, idant būtų įsitikinta žinios teisingumu.

Be abejo, Bažnyčios istorijoje Evangelija neretai būdavo skleidžiama ir prievartos bei kitomis Biblijai svetimomis priemonėmis. Kai 380 metais, valdant imperatoriui Teodosijui, krikščionybė tapo imperijos valstybine religija, apaštalų laikų įtikinėjimo idealas pamažu ėmė blėsti. Ir tik Reformacijos epochoje atsiradusi konfesijų konkurencija naujai paskatino bažnyčias siekti kitokio pokalbio su kitaminčiais. Prasidėjo disputų ir debatų, teologinių ginčių ir naujoviško misionieriavimo amžius.

Nuo tada ypač protestantai pradėjo akcentuoti, kad reikia skleisti savo pažiūras „ne žmogiškąja jėga [t. y. prievarta], bet žodžiu“ (Augsburgo išpažinimas, XXVIII). Tiesa, jie patys toli gražu ne visada liko ištikimi šiam idealui. Iš Romos katalikų verta paminėti prancūzų matematiką, mokslininką ir didįjį mąstytoją Blaise‘ą Pascalį (1623–1662), kuris savo Mintyse (Pensées, 1669; liet. 1997 / 2020) pateikia puikius įtikinėjimo principus, tebesančius vis dar (ypač dabar) aktualius. Vienas iš pirmųjų Minčių fragmentų skamba šitaip:

„Norint naudingai kitą pataisyti ir parodyti, jog jis klysta, reikia stebėti, kuriuo požiūriu jis suvokia dalyką. Paprastai tuo požiūriu dalykas būna teisingas. Todėl jam pripažintina tiesa, bet parodytina, kuriuo požiūriu jis klaidingas. Žmogus bus tuo patenkintas, nes matys, kad neklydo, tik neaprėpė visko. Mat visko nematantis dėl to neįsižeidžia, bet niekas nenori būti suklydęs. Tai turbūt atsitinka dėl to, kad žmogus iš prigimties negali visko matyti ir drauge negali klysti tuo požiūriu, kuriuo ką nors suvokia. Suvokimas pojūčiais visada teisingas.“ (9)

Holger Lahayne. Lietuvos krikščionių studentų bendrijos feisbuko paskyros nuotrauka

Pascalis čia formuluoja itin apdairiai ir labai išmintingai. Kitaip manančiajam „pripažintina tiesa“, vadinasi, jis laikytinas dažniausiai bent iš dalies teisiu. Citatoje garsusis prancūzų mąstytojas skamba beveik kaip mūsų dienų postmodernistai: priklausomai nuo žmogaus požiūrio ir perspektyvos, tam tikra prasme viskas laikytina tiesa. Tačiau Pascalis visai nėra tiesos reliatyvizmo šalininkas. O ir citatoje neturėtume apeiti pradinės formuluotės: jei norima „kitą pataisyti ir parodyti, jog jis klysta […]“. Pataisyti – tai reiškia taip paaiškinti, kad šis žmogus persigalvotų ir priartėtų prie naujų, teisingesnių įsitikinimų – o tai ir yra minėtoji nauda („naudingai“). Be objektyvios tiesos sampratos įtikinimas būtų beprasmis.

Pascaliui būdingas lygiagretus proto ir širdies akcentavimas. Jam rūpi ne vien tik žmonių teisingas mąstymas, bet ir psichologinė būsena; abu šiuos aspektus jis laiko susijusius. Klaidingai mąstantysis vargu ar noriai priims pataisymą, jeigu bus spaudžiamas ar įžeidžiamas. Pascalis ragina tarsi įsitaisyti kito žmogaus vietoje ir pabandyti suprasti, kodėl jis asmeniškai laiko tą ar aną tiesa. Tik tai suvokus, bus galima pereiti prie įrodymo.

Šią temą rašytojas išsamiai aptaria ir neilgame tekste „Įtikinimo menas“ (įdėtame kai kuriuose Pensées leidimuose). Noras įtikinti iš tiesų yra svarbus, tačiau racionalųjį šio proceso matmenį visada lydi emocinis, „nes visi žmonės beveik visada linkę tikėti į kažką ne per įrodymus, o per prisirišimą“. Jei norima žmogų kažkuo įtikinti, reikia „parodyti pagarbą šiam asmeniui; reikia pažinoti to žmogaus protą ir širdį, žinoti, su kokiais principais jis sutinka, ką jis mėgsta“. Taigi „įtikinimo menas“ yra ne tik pats įtikinimas, bet ir „menas padaryti priimtiną“. Turėtume ne tik racionaliai „įkalbinėti“, bet ir padaryti savo poziciją patrauklią, nes žmones veikia ne tik protas.

Įtikinti galime tik kalba – klausydamiesi ir kalbėdami. Anot Pascalio, viskas priklauso nuo mūsų kalbos įgūdžių. Kitas, šiek tiek senoviškas žodis tam apibūdinti yra „iškalba“ (pranc. éloquence). Įtikinimo menas slypi teisingoje retorikoje, t. y. vartojant kalbą, kuri bylotų ir protui, ir širdžiai. Tad Pascalis mano:

„Iškalba yra menas sakyti dalykus taip, kad tie, kuriems kalbama: 1) galėtų juos suprasti be vargo ir su malonumu; 2) kad jaustųsi sudominti, ir tada savimeilė juos skatins su mielu noru tai apmąstyti. Tad iškalba, viena vertus, yra siekiamas proto ir širdies atitikimas tų, kuriems kalbama, ir, kita vertus, kalbėtojo minčių ir jų išraiškos atitikimas. Todėl reikia gerai išstudijuoti žmogaus širdį, kad pažintume visas jos galias ir rastume teisingą mastą kalbai, kurią norime jai pritaikyti. Reikia įsivaizduoti save besiklausančiųjų vietoje ir širdimi išbandyti savo kalbai teikiamą formą, kad pajustume, ar viena yra skirta kitai ir ar klausytojas tikrai bus priverstas pasiduoti. Reikia kiek įmanoma apsiriboti tuo, kas paprasta ir prigimta, nedidinti, kas menka, ir nemenkinti to, kas didu. Negana, kad tai, kas sakoma, būtų gražu. Reikia, kad tai tiktų dalykui, kad jam nei ko nors stigtų, nei būtų per daug.“ (16)

Blaise’as Pascalis. Nežinomo autoriaus nutapytas portretas. Wikipedia.org nuotrauka

Šiandien iš Pascalio galime pasimokyti įtikinėjimo ir vykdydami mums Kristaus pavestą misiją skelbti Gerąją naujieną (Mt 28, 19). Viena vertus, turime įtikinti kitus žmones krikščioniška tiesa, kita vertus, tai turime padaryti jautriai ir empatiškai, be spaudimo ir vilionių, be prievartos ir manipuliacijų. Bibliniu pavyzdžiu galėtume imti Pauliaus kalbą Atėnų Areopage. Toji kalba itin konfrontuojanti, iš dalies net provokuojanti (žinia apie kūnišką prisikėlimą), tačiau smarkiai atsižvelgianti į kultūros kontekstą bei kupina noro laimėti skeptiškų bei išdidžių graikų širdis. Ir bent iš dalies Pauliui ji buvo sėkminga (žr. Apd 17, 22–32).

Deja, tenka konstatuoti, kad iš krikščioniškos leksikos žodis „įtikinti“ beveik visai pradingęs. O apie ką retai kalbame, retai ir praktikuojame. Tuo tarpu kitame kontekste – pandeminiame – beveik be perstojo vieni įtikinėja, kiti yra įtikinėjami. Valdžios ir verslo atstovai, žurnalistai ir influenceriai, mokslininkai ir kai kurie dvasininkai – visi siekia „įtikinti“ tuos, kurie vis dar nepasiskiepijo. Bėda ta, kad nūdienos įtikinėjimo procesas labai skiriasi nuo Pascalio. Tuos, kuriuos siekiama įtikinti, įtikinėtojai neretai pirma pavadina egoistais, kvailiais, tamsuoliais, pavojingais ar net kenkėjais ir psichopatais; didžiuodamiesi spaudžia, varo į kampą, visaip kartina jų gyvenimą; kai kurie įtikinėjimo entuziastai net palinki jiems išnykti ar kuo greičiau numirti.

„Įtikinimas“ yra garbingas žodis ir bent tradiciškai krikščionims ypač brangus. Tačiau pastaruoju metu aiškiai matosi, kad vis dėlto esame šviesmečius atitolę nuo XVII amžiaus disputo kultūros bei Pascalio reikalavimų. „Gerai išstudijuoti žmogaus širdį“, rodyti pagarbą, neįžeisti kontranto, pripažinti tiesą varžovų mintyse, pademonstruoti požiūrių ir prieigų platumą, parodyti pagarbą geriems argumentams, meilę tiesai, jautrumą kito emocijoms, nedramatizuoti ir nieko neiškreipti („nedidinti, kas menka, ir nemenkinti to, kas didu“), bet visų pirma elgtis empatiškai („reikia įsivaizduoti save besiklausančiųjų vietoje“) – atrodo, kad šiandien visa tai dažnam įtikinėtojui visai nerūpi. Šiandien „įtikinėjama“ bejausmių minčių botagais ir vis brutalesnių epitetų lazdomis. Šiuo metu „įtikinėtojo“ iškalba reiškiasi kuo skaudesniais įžeidimais bei vieno už kitą labiau žeminančiais prasivardžiavimais.

Evgenios Levin nuotrauka

Iš tiesų juk įtikinėjimo atveju visada egzistuoja bent dvi pusės. Šiandien viena labiau vertina savo laisvę, kita – sveikatą; viena bijo totalitarinės valdžios ir visuotinės kontrolės, kita – mirtino viruso ir uždusimo likusi neprijungta prie plaučių ventiliatoriaus. Visi turi savo tiesų ir baimių.

Tačiau jau atsiradęs ir, regis, visiškai įsitvirtinęs ryškus disbalansas: vyriausybė, valstybės įstaigos (tarp jų ir aukštosios mokyklos), didieji televizijos kanalai bei interneto portalai palaiko vieną pusę ir tarsi įbetonuoti mano, kad turi įtikinti nepasiskiepijusiųjų mažumą pasiskiepyti. Tačiau faktas, kad dauguma laikosi tam tikros pozicijos, dar nereiškia, jog ta pozicija teisinga. „Kodėl laikomės daugumos sprendimo? Ar dėl to, kad joje daugiau tiesos? Ne, dėl to, kad daugiau galios“ (301), pastebi Pascalis. Todėl ir daugumos šalininkus teisėtai būtų galima paklausti: ar tikrai aprėpėte jau viską? Ar tikrai jūsų tiesa yra teisinga? Gal leistumėte bent pabandyti įtikinti ir jus?

Skaitydami Naujojo Testamento Apaštalų darbus, neišvengiamai jų istorijas suvokiame kaip didingo laikmečio pradžią – krikščionybės plėtros startą visame pasaulyje. Tačiau neužmirškime, kad tada, kai apaštalas Paulius skelbė Evangeliją Atėnuose, visi krikščionys kartu sudėjus tesudarė vos keletą tūkstančių. Šimtmečiu vėliau šis skaičius padidėjo iki 50 000, o 200-aisiais metais išaugo iki bemaž ketvirčio milijono. T. y. per pusantro šimto metų nuo misijų veiklos pradžios visi tikintieji tesudarė vos 0,4 proc. Romos imperijos gyventojų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šimtmečius krikščionys veikė kaip nykštukinė mažuma. Tačiau jau Paulius, pašiepiamas kaip „plepys“, išdrįsta mesti iššūkį „epikūrininkų ir stoikų filosofams“, t. y. to meto filosofiniam meinstrymui (Apd 17, 18). Jis savo kalboje Areopage sugeba parodyti ir iškalbos švelnumą, ir jautrumą publikai, ir klausytojus maloniai nuteikti geromis graikų literatūros žiniomis bei, žinoma, meistriškai išreikšti savo norą pataisyti atėniečių stabmeldišką religingumą – atverti juos į krikščionybę. Nors „vieni ėmė tyčiotis“ (17, 32), kiti klausytojai buvo įtikinti ir „priėmė tikėjimą“. Istorikas Lukas net pamini konkrečius asmenis: „Dionizijas, Areopago narys, ir viena moteris, vardu Damaridė“ (17, 34).

Paulius atsižvelgė į žmogų, į jo protą ir širdį. Jis tikrai įtikino kai kuriuos, nes drąsiai atsisakė pigios galios demonstravimo. Apaštalas įtikino „karališkai, o ne tironiškai“ (Pascalis). Tiesos šalininkams bizūnas niekada nebuvo reikalingas.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.