Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir klausymo laikas:

44 min.

Blogiau už benamį šunį. Agnės istorijoje – priklausomybė nuo heroino

Unsplash.com nuotrauka

Priklausomybės – ypač aktuali ir skaudi tema šiandien. Alkoholizmas, narkomanija ir psichotropinių medikamentų vartojimas – trys šiuolaikinės visuomenės rykštės. Kad ir kokia būtų statistika, skaičiai didėtų ar nežymiai mažėtų, – priklausomybė yra ne tik individuali žmogaus ar šeimos tragedija, bet ir visuomenės nelaimė, galinti paliesti bet kurį iš mūsų. Todėl apie tai būtina kalbėti.

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Narkomanas visą laiką skuba ir neturi laisvės pasirinkti

„Po šiai dienai, kai geriu rytais kavą, jaučiuosi laiminga ir dėkinga pasauliui, – savo priklausomybės ligos išgijimo istoriją pasakoja Agnė. – Kartais galvoju, kad gal turiu net daugiau nei tie nepriklausomi, nes galiu vertinti mažus dalykus. Aš žinau, ką reiškia jų neturėti. Šiandien galiu neskubėti, šiandien turiu laisvę pasirinkti, ką daryti. Nes narkomanas visą laiką skuba, jis visą laiką turi eiti, jis neturi laisvės pasirinkti. Atsikėlė – ir viskas, turi judėti, kad gautų, nes žino, kad tuoj prasidės abstinencija. O aš dabar tiesiog sėdžiu ir mėgaujuosi kava.“

Einant šešioliktiems blaivybės metams Agnė prisipažįsta, kad šiuo metu jai svarbu puoselėti dėkingumą, savivertę, pasitikėjimą savimi, siekti tikslų, mokėti planuoti laisvalaikį. Nesiliauti augti dvasiškai ir socialiniame gyvenime. Pasak Agnės, tai nuolatinis darbas su savimi. Nes kas yra priklausomybė? – kelia klausimą moteris. Tai, kas užima visas tavo gyvenimo sritis.

„Priklausomybė nuo narkotikų yra vienintelis žmogaus išmoktas būdas tvarkytis su savo emocine būsena. Žmogus kitaip tiesiog nemoka. Nemoka ir negali rinktis“, – apibendrina Agnė, priklausanti tai kartai, kuri pirmoji Lietuvoje išbandė heroiną. Kai čia jis pasirodė, iškart tapo mados dalyku – niekas tuomet nė nenutuokė apie heroino sukeliamą stiprią abstinenciją.

„Kas tau dugnas? – svarsto Agnė. – Kai sėdi per Kalėdas su artimaisiais, ir tau prasideda abstinencija. Tu tyliai atsikeli, iš savo dėdės vagi šimtą litų, išeini ir paskui bijai grįžti, nes žinai, kad visi jau pastebėjo, jog pinigų nėra. Bet tu vis tiek grįžti ir matai, kaip artimieji į tave žiūri. Supranti, kad jie sėdi su tavimi tik iš žmogiškumo. Kad esi blogiau nei benamis šuo. Labai gerai atsimenu tą jausmą. Taip buvo. Bet tai supratau tik reabilitacijoje, kai buvau blaiva.“

Vogė iš savo namų

Prisimindama vaikystę Agnė mini buvusi toks vaikas, kuriam atrodydavo, kad tėvai jį nepakankamai myli, kad sesei, gimusiai su širdies yda, tėvai skirdavo per daug dėmesio, o jai nepagailėdavo griežtesnio žodžio. Dėl to mergaitė tapo uždaresnė ir nepatiklesnė.

„Nežinau, kodėl, bet labai gerai atsimenu, kad man būnant kokių trylikos, kai dar nevartojau, – išėjo knyga ir filmas Trainspotting – „Traukinių žymėjimas“. Dar nebuvau bandžiusi heroino, bet kažkodėl tikėjau, kad ten yra mano išsigelbėjimas. Atsimenu, guliu kambary ir galvoju, kaip noriu pabandyti. Ir kadangi mano santykis su visuomene buvo „įdomus“, iš pradžių pradėjau pankuoti. Protestuoti prieš visuomenę. Erzinti tėvus: skiauterės, raudoni plaukai, visur auskarai. Tada pirmą kartą pabandžiau rašalo – jis man nepatikdavo, bet gerdavau, kad neišsiskirčiau. Nes bijojau, kad mane atstums. Labai norėjau rasti savo vietą.“

Pradėjusi nuo rašalo ir žolytės, devintoje klasėje Agnė pabandė ir ekstazio, amfetamino. Dešimtoje klasėje atsirado heroinas. „Visi kieti bachūrai su gerom mašinom – visi vartojo heroiną. Mano pirmas parūkymas ir įvyko tokioj kietoj kompanijoj. Labai gerai atsimenu tą pirmą pavartojimą – nors ir vėmiau, bet man buvo taip gera, nes pagaliau dingo tas skausmas. Dėl didelio savo egocentrizmo man išsivystė begalė kompleksų: negalėjau savęs priimti, niekur nesijausdavau gerai, pykdavau. Ir staiga – gera, pagaliau heroinas mane išgelbėjo“, – pasakoja Agnė.

Moteris prisipažįsta tuo metu į teisėsaugos akiratį nebuvo pakliuvusi – tiesiog mėgusi komfortą ir bijojusi atsidurti kalėjime. Todėl vogdavusi ne iš svetimų, o iš savų namų. Klimpstant į narkotikų liūną Agnei ėmė šlyti santykiai su tėvais, gyvenimas ėmė slysti iš po kojų. „Vertybės ritasi, niekas neįdomu, draugams apsimelavęs, namie apsivogęs, bandai susikurti įvaizdį, kad tau viskas gerai, nors žmonės su tavimi susitikę net nenori sveikintis. Nes mato, kad esi vartojantis“, – priklausomybės pasiglemžiamą gyvenimą prisimena Agnė.

Toliau – devyneri metai vartojimo, tada detoksikacija, kurį laiką pauzė ir vėl atkritimas, vėl privačios detoksikacijos, vėl viskas iš pradžių, nes Agnei niekas neatrodė taip baisu kaip tas vidų draskantis skausmas.

Unsplash.com nuotrauka

Šešiolika blaivybės metų

„Kai heroino nebebūdavo, ir į taborą pasidarė nebebaisu važinėti, su aukštakulniais ir sijonais lakstyti. O ten niekada nežinai, ką imi – užkrėstas ar neužkrėstas tas visas viralas. Kol galų gale visiems savo privatiems daktarėliams atsibodau. Atsimenu, jie man pasakė: viskas, Agne, gali eiti į priklausomybių centrą arba važiuoti į reabilitaciją“, – pasakoja moteris.

Reabilitacijoje Agnė išbuvo pusantrų metų ir įkalbėjo jos vadovą, kad išleistų grįžti studijuoti ir gauti diplomą. „Jis sakė – kad atkrisi, aš sakiau – kad ne, – prisimena Agnė. – Aišku, kad atkritau, diplomą kažkaip pasiėmiau ir grįžau į reabilitaciją pabūti dar pusmetį. Ir nuo to pusmečio jau šešiolika metų nevartoju.“

Moteris tikina tik reabilitacijoje gavusi gyvybiškai svarbių žinių, kas yra priklausomybė, kaip su ja tvarkytis, kas darosi priklausomo žmogaus galvoje, kaip jį veikia narkoalkis. Šių dalykų, pasak Agnės, vartojantys žmonės paprastai nežino.

Išgijimo etape Agnei didžiausią motyvaciją teikia vertybės: „Grįžo vertybės, ir jos yra tai, kas laiko. Užtat pats baisiausias dalykas – kad ir po šešiolikos metų gali užvartoti ir grįžti į žemiausią tašką, iki kurio buvai nusiritęs. Kai bijai nunešti į lombardą savo pirmus auskarus… Ir krisi dar žemiau. Tie, kurie atkrenta, dažnai sako: aš nesuprantu, kaip nusivažiavau per du mėnesius, kai anksčiau per penkerius metus taip nenusivažiuodavau. Todėl, kad viskas – užvartojai, ir iškart grįši į tą patį žemiausią lygmenį.“

Savo priklausomybės patirtį Agnė vadina sėkmės istorija, nes neteko nei atsidurti prie konteinerio, nei tapti prostitute, ir už šią laimę ji dėkinga pirmiausia savo tėvams – kad nuolat rūpinosi, gelbėjo, taip pat gydytojams – kad suteikdavo galimybę kurį laiką atsikvėpti nuo narkotikų.

„Kai pagalvoju – kažkokios laiptinės, pataikei, nepataikei, pradedi greitai leistis, kokius pusantrų metų parūkei, o paskui pradedi leistis. Koks siaubas, kaip mes su vienu draugu bandydavom nulipinėti nuo heroino ir per dieną dvidešimt ratų susileisdavom. Šiandien galvoju: Viešpatie, ačiū tau, kad aš vis dar gyva, kiek mes visokių nesąmonių pridarėm. Kokia laimė, kad atsidūriau tinkamoje vietoje ir sutikau tinkamą žmogų reabilitacijoje“, – optimistiškai šneka Agnė.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien