Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
JAV folko muzikos legenda Bobas Dylanas. EPA nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Bobas Dylanas: „Pasauliui daugiau nebereikia eilėraščių“

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 5–6)

Šių metų gegužės 24 d. pasaulinė ne tik muzikantų, bet ir literatūros bendruomenė mini amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato BOBO DYLANO aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

B. Dylanas gimė 1941 m. žydų emigrantų, pačioje praėjusio amžiaus pradžioje persikėlusių į Jungtines Amerikos Valstijas, palikuonių šeimoje. Mūsų tautai gana reikšmingas faktas tai, jog B. Dylano motinos tėvai Benjaminas ir Lybba Edelsteinai į JAV emigravo iš Lietuvos. Pats ypatingo talento kūrėjas buvo atvykęs į Lietuvą 2008 m. koncertuoti.

Matyt, neįmanoma pervertinti B. Dylano reikšmės muzikai, už kurią jis yra pelnęs bene visus įmanomus muzikinius apdovanojimus. Daug apdovanojimų bei aukščiausio lygio įvertinimų kūrėjas gavo ir už savo indėlį į kultūrą, filantropinę veiklą, už nuo pat muzikinės veiklos pradžios puoselėjamą taikos idėją. B. Dylanui 2008 m. įteikta literatūrinė Pulitzerio premija („Ypatingų nuopelnų ir padėkų“ kategorijoje), o 2016 m. jam skirta Nobelio literatūros premija – pirmąkart per šių garbingų literatūros apdovanojimų istoriją ji įteikta dainų kūrėjui.

B. Dylanas yra išleidęs septynias knygas – be dainų žodžių rinkinių, tarp jų yra ir poezijos knyga „Tarantulas“ („Tarantula“, 1971), taip pat dainų žodžių, poezijos, užrašų bei piešinių knyga „Raštai ir piešiniai“ („Writings and Drawings“, 1973) bei pirmoji suplanuotos autobiografijos trilogijos dalis „Kronikos: pirma dalis“ („Cronicles: Volume One“, 2004); atskira knyga išleista ir B. Dylano Nobelio premijos paskaita („The Nobel Lecture“, 2017). Taip pat jo bibliografijoje – aštuonios piešinių knygos.

Viename interviu poetu muzikoje vadinamas kūrėjas yra teigęs: „Tam, kad būtum poetu, nebūtina rašyti. Kai kurie žmonės dirba degalinėse – ir jie yra poetai. Nelaikau savęs poetu, nes man šis žodis nepatinka. Aš trapecijos menininkas.“ Kitame interviu atvirai sako: „Aš tik paštininkas, aš pristatau dainas… Laikau save pirmiausia poetu, o tik paskui muzikantu. Gyvenu kaip poetas ir mirsiu kaip poetas.“

Kviečiame skaityti savotišką koliažą iš skirtingais metais B. Dylano duotų interviu, kuriame neretai prieštaringai, bet su begaline aistra muzikai bei kalbai atsiskleidžia ši daugiabriaunė talentinga asmenybė.

Diana Gancevskaitė

Bobas Dylanas. EPA nuotrauka
Bobas Dylanas. EPA nuotrauka

Arlo Guthrie’is yra pasakęs: „Dainų rašymas – lyg žvejojimas upelyje: atsistoji tarp kitų žvejų ir tikiesi šį tą sugauti. Ir nemanau, kad kas nors, stovintis pasroviui už Bobo Dylano, kada nors ką nors pagavo.“

Kai rašote dainas, ar tai būna sąmoningas reikšmių kūrimas, ar leidžiatės vedamas pasąmonės?

Iš tiesų niekad nežinai, kokia motyvacija slypi už dainos. Nesvarbu, kieno tai daina – niekad nežinai, kokie buvo motyvai. Gera, kai esi aplinkoje, kurioje gali priimti visa tai, kas yra pasąmoninga, kas kilę iš gelminio tavo proto veikimo. Ir atsiriboti nuo viso kito, gebėti suvaldyti tai, ką atrandi, pasinaudoti tuo. Tikriausiai taip darė Edgaras Allanas Poe, taip kuria pasišventę rašytojai. Tačiau šiais laikais daugelis žmonių gauna informacijos iš televizijos ar kokiu kitu būdu, kuris paveikia visas jų jusles. Šiais laikais nebėra tiesiog gero romano. Turi gebėti ištraukti mintis iš savo galvos.

Kaip tai darote?

Na, visų pirma, galvoje yra dviejų rūšių minčių: gerųjų ir blogųjų. Ir vienas, ir kitas diktuoja protas. Kai kurie žmonės vienos rūšies minčių turi daugiau nei kitos. Nepaisant to, jos ateina. O tu turi gebėti jas surūšiuoti – jei nori būti dainų autorius, jei nori būti geras dainų atlikėjas, turi atsikratyti viso to bagažo. Turi gebėti atskirti tas mintis, nes jos nieko nereiškia, jos tik blaško. Svarbu atsikratyti visų minčių. Gali ką nors nuveikti tik tapęs stebėtoju. Kai būni tam tikroje vietoje, iš kurios gali stebėti situaciją, tačiau ji negali tavęs paveikti. Kai gali tam, ką stebi, suteikti prasmės, o ne vien imti, imti, imti, imti, imti. Tiek daug dalykų šiandieniniame pasaulyje yra būtent apie tai – imti, imti, imti, – tai tapo svarbiausia. Ką iš to gausiu? Šis sindromas prasidėjo „ dešimtmetyje“, kad ir kada tas dešimtmetis buvo. Bet mes vis dar jame. Tai vis dar vyksta.

Jūsų dainos neretai nukelia mus į kitus laikus, jos kupinos mitologinių, magiškų įvaizdžių; kai kurių jų veiksmas, rodos, vyksta prieš keletą amžių.

Mano galvoje melodijos labai paprastos, išties nesudėtingos, jos tiesiog remiasi muzika, kurią visi girdėjome augdami. Šia muzika ir ta, kuri skambėjo vėliau ir kuri skambėjo daug seniau, elžbietiškosios baladės ir panašiai… Man tai – sena muzika. (Juokiasi.)

Man atrodo, kad jei ketini kurti, neabejotinai turi sužinoti, kas jau toje srityje sukurta, – jei nori būti menininkas, kuris tebebus menininkas sulaukęs Picasso amžiaus. Geriau išmokti muzikos teoriją. Taip, tai tiesiog geriau, jei nori rašyti dainas. Geriau, nei tik būti girdėjus kokį vieną sniaukrojančiu balsu vograujantį kantri muzikantėlį ir remtis tik tuo. Net ir kantri muzika šiais laikais yra labiau instrumentuota nei seniau. Tuomet tu rimtai žiūri į savo amatą. Nesi vienas iš tų, kurie tenori išlieti savo vidinius išgyvenimus ar bando išmąstyti kokią svarbią mintį, kad galėtų ja pasidalinti su pasauliu. Nors, be abejo, gali rašyti dainas ir taip, tai visuomet įmanoma.

Visiškai natūralu sekti kažkieno kito kūryba. Jei norėčiau būti dailininkas, tikriausiai stengčiausi būti kaip van Goghas, jei aktorius – norėčiau vaidinti kaip Laurence’as Olivier. Jei architektas – tam yra Frankas Gehry’is. Tačiau negali tiesiog kopijuoti kito. Jei tau patinka kurio nors kūrėjo darbai, svarbu pereiti, patirti viską, ką patyrė tas žmogus. Bet kuris, norintis tapti dainų autoriumi, turėtų klausytis kiek įmanoma daugiau folko muzikos, studijuoti jos formą ir struktūrą, gyvuojančią jau daugiau kaip šimtą metų.

Tai man būdinga – pripažinti ir būti poetu. Tačiau tai pasišventimas. Didžiulis pasišventimas… Poetai nevairuoja automobilių. Poetai nevaikšto į prekybos centrus. Poetai neneša šiukšlių. Poetai nepriklauso mokytojų ir tėvų asociacijoms. Poetai neina piketuoti dėl geresnio aprūpinimo būstais ir panašiai. Poetai ne… Poetai net nekalba telefonu. Poetai apskritai su niekuo nesikalba. Poetai labai daug klausosi ir… dažniausiai jie žino, kodėl yra poetai!

Esate sakęs, kad pasauliui nebereikia naujų dainų. Tikrai taip manote?

Nebereikia. Jų jau pakankamai. Jų jau yra pernelyg daug. Tiesą pasakius, jei nuo šios dienos niekas nebeparašytų nė vienos naujos dainos, pasaulis dėl to nenukentėtų. Yra užtektinai dainų žmonėms, jei tik jie nori klausytis. Kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui šioje žemėje, išties, kiekvienam jų būtų galima nusiųsti šimtus įrašų ir jie nesikartotų. Dainų netrūksta. Nebent atsirastų žmogus tyra širdimi ir išties turintis ką pasakyti. Tai jau būtų visai kas kita. Tačiau kalbant apie dainų rašymą – bet kuris kvailys tai gali. (Juokiasi.) Tai tiesiog nėra toks sudėtingas dalykas.

Van Morrisonas yra pasakęs, kad esate geriausias iš visų gyvų poetų. Ar pats apie save taip galvojate?

Kartais. Tai man būdinga – pripažinti ir būti poetu. Tačiau tai pasišventimas. Didžiulis pasišventimas… Poetai nevairuoja automobilių. (Juokiasi.) Poetai nevaikšto į prekybos centrus. Poetai neneša šiukšlių. Poetai nepriklauso mokytojų ir tėvų asociacijoms. Poetai neina piketuoti dėl geresnio aprūpinimo būstais ir panašiai. Poetai ne… Poetai net nekalba telefonu. Poetai apskritai su niekuo nesikalba. Poetai labai daug klausosi ir… dažniausiai jie žino, kodėl yra poetai! (Juokiasi.) Ką čia daugiau bepridursi?

Pasauliui daugiau nebereikia eilėraščių, – yra Shakespeare’as. Visko yra pakankamai. Paminėk bet kokį dalyką – jo tikrai yra užtektinai. Kai kurie žmonės teigė, kad net tai, jog atsirado elektra, buvo pernelyg daug. Kai kurie tvirtino, kad elektros lemputė peržengė būtinybės ribas.

Poetai gyvena savo erdvėje. Jie džentelmeniškai elgiasi. Ir gyvena pagal savo pačių džentelmeniškumo kodeksą. Ir miršta nuskurdę. Arba nuskęsta ežeruose. Poetai dažnai itin nelaimingai baigia savo gyvenimą. Pažvelkit į Keatso gyvenimą. Ar į Jimo Morrisono, jei renkatės vadinti jį poetu. Pažvelkit į jį. Nors kai kurie žmonės sako, kad iš tiesų jis Andų kalnuose.

2012 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanoja JAV roko legendą Bobą Dylaną Laisvės medaliu. EPA nuotrauka
Bobas Dylanas. EPA nuotrauka
Bobas Dylanas. EPA nuotrauka

Iki šiol abejojama, ar Shakespeare’as tikrai pats parašė visus savo veikalus, nes jų tiesiog tiek daug. Ar Jums tuo sunku patikėti?

Žmonėms sunku patikėti bet kuriais pribloškiančiais dalykais.

Gal jie po daugelio metų panašiai galvos ir apie Jus – kad vienas žmogus negalėjo sukurti tiek įstabių darbų?

Galbūt. Gal atsigręžę į praeitį jie galvos, kad niekas to nesukūrė. Niekas neturėtų rūpintis, kaip jis bus vertinamas rytoj. Kitaip ilgainiui tapsi pažeidžiamas.

Daugeliui, matyt, atrodo, kad Jums dainų tekstai tiesiog laisvai liejasi. Vis dėlto, pažvelgus atidžiau, matyti, kaip eilės meistriškai sukurtos. Daugelis jų parašytos ABAB ritmo schema, galima sakyti, baironiškai – supinant kiekvieną eilutę.

O taip. Išties. Jei esi girdėjęs daug baltųjų eilių, jei užaugai jų klausydamasis – tarkim, Williamo Carloso Williamso, E. E. Cummingso ir panašiai, tavo ausis nebus ištreniruota klausytis tokio skambesio, apie kurį kalbate. Be abejo, jokios paslapties tame nėra – visa mano kūryba ritmiškai orientuota būtent tokiam skambesiui. Pavyzdžiu, Byrono eilutė gali skambėti taip paprastai: „What is it you buy so dear / with your pain and with your fear?“ Šias eilutes sukūrė Byronas, bet tai galėtų būti ir mano parašyta. Iki tam tikro laiko, gal iki trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, tokia ir buvo poezija. Ji buvo… paprastai ir lengvai įsimenama. Ir visuomet ritmiška. Ji turėjo ritmą nepaisant to, ar muzika skambėjo, ar ne.

Iš ko pats norėtumėte paimti interviu?

Iš daugelio žmonių, kurių jau nebėra tarp gyvųjų: Hanko Williamso, Apollinaire’o, Juozapo iš Biblijos, Marilyn Monroe, Johno F. Kennedy’io, Mahometo, apaštalo Pauliaus, gal Johno Wilkeso Bootho, gal Gogolio. Norėčiau paimti interviu iš žmonių, kurie mirdami paliko didžiulę neišspręstą paslaptį, metų metus tebekeliančią klausimų. 

Kalbant apie gyvuosius, ar apskritai yra iš ko imti interviu? Castro? Gorbačiovo? Reagano? Pakalnės Smaugiko? Ką gi jie papasakotų? Net ir turtingiausio pasaulio žmogaus likimas manęs nedomina. Aš žinau, koks jo atpildas. O žmogų, kurio darbais žaviuosi, tiesiog palikčiau ramybėje. Aš ne toks landus, kad sugebėčiau išgauti, kaip žmonės sukūrė tai, ką sukūrė. Kas gi po to liktų? Tiesiog kažkieno kasdienis gyvenimas. Na, pavyzdžiui: „Kodėl gi jūs nevalgote žuvies?“ Tai tikrai nesuteiktų atsakymų į mane dominančius klausimus.

Rašyti pradėjau todėl, kad dainavau. Manau, tai svarbu. Pradėjau rašyti, nes pasaulyje viskas nuolat keitėsi ir tai norėjau sudėti į dainas. Ėmiau rašyti, nes norėjau tas dainas dainuoti. O jei tos dainos jau būtų buvusios parašytos, man nebūtų reikėję jų kurti.

Kaip gimsta geriausios dainos?

Geriausios dainos yra tos, kurias rašai nieko nežinodamas apie tai, ką rašai. Jos yra pabėgimas. Nors jei gebi įsivaizduoti tai, ko nesi patyręs, dažniausiai kažkas kitas būtinai bus tai patyręs ir galės su tuo tapatintis.

Galvoju apie Poe apsakymus. Be abejo, žvelgiant į jo gyvenimą akivaizdu, kad daugelio tų dalykų, kuriuos aprašo, jis nepatyrė. Tačiau iš jo fantazijos gimė nuostabūs kūriniai. O štai Hermanas Melville’is rašė iš savo patirties. Nors jo kūryba taip pat neapsiėjo be vaizduotės indėlio. Ar galite įsivaizduoti jį, jojantį ant banginio nugaros? Nežinau. Niekad nelankiau koledžo ir man neteko išklausyti literatūros kurso. Galiu tik stengtis atsakyti į šiuos klausimus, nes lyg turėčiau būti tas, kuris šį tą išmano apie rašymą. Tačiau tikroji tiesa yra ta, kad išties ne kažin ką apie tai išmanau. Bet kokiu atveju net nežinau, ką turėčiau apie tai išmanyti.

Rašyti pradėjau todėl, kad dainavau. Manau, tai svarbu. Pradėjau rašyti, nes pasaulyje viskas nuolat keitėsi ir tai norėjau sudėti į dainas. Ėmiau rašyti, nes norėjau tas dainas dainuoti. O jei tos dainos jau būtų buvusios parašytos, man nebūtų reikėję jų kurti. Šiaip ar taip, vieni dalykai vedė prie kitų, o aš tiesiog toliau rašiau savo paties dainas. Tačiau išties tai nutiko netikėtai. Visiškai nebuvau tam pasirengęs, nors buvau dainavęs daugybę dainų prieš parašydamas pirmąją.

Ar kada nors siuntėte savo eilėraščių į poezijos žurnalus?

Ne. Poeziją rašyti pradėjau tik baigęs vidurinę mokyklą. Buvau maždaug aštuoniolikos, kai atradau Ginsbergą, Gary’į Snyderį, Phillipą Whaleną, Franką O’Harą ir kitus vyrukus. Tuomet grįžau prie prancūzų vyrukų – Rimbaud ir François Villono, ėmiau kurti melodijas jų eilėraščiams. Tuo metu kone visur buvo pilna folko muzikos ir džiazo klubų. Abu šie muzikos stiliai buvo glaudžiai tarpusavyje susiję, poetai tuose klubuose ir susibūrimuose skaitydavo savo eiles. Kurį laiką buvau į tai įsitraukęs. Mano dainoms įtaką darė ne tiek poezija knygų puslapiuose, kiek poezija, kurią skaitė poetai grojant džiazo grupėms.

EPA nuotrauka
Bobo Dylano meno kūriniai ir dainų žodžiai. EPA nuotrauka

Papasakokite apie savo šeimą.

Niekad neskaičiau Freudo. Manęs niekad nežavėjo tai, ką jis yra teigęs, ir manau, kad jis davė pradžią daugybei nesąmonių su psichiatrija ir visais tais reikalais. Nemanau, kad psichiatrija gali kam nors padėti ar yra kam nors padėjusi. Manau, kad tai didelė apgaulė.

Daugeliui žmonių, net sulaukusių penkiasdešimties, šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų, santykiai su tėvais kelia problemų. Jie negali išsilaisvinti nuo tėvų įtakos. Aš tokių sunkumų su saviškiais niekad neturėjau. Kaip dainavo Johnas Lennonas: „Mama, aš tave turėjau, tačiau tu niekad neturėjai manęs.“ Negaliu to įsivaizduoti. Nors žinau, kad daugelis žmonių gali. Išties pasaulyje yra daugybė našlaičių. Tačiau mano patirtis kitokia. Nors jaučiu stiprų tapatinimosi jausmą su našlaičiais, tačiau pats buvau augintas žmonių, kurie manė, jog tėvai, nesvarbu, susituokę ar ne, turi būti atsakingi už savo vaikus, kad visi sūnūs turi būti išmokyti amato ir kad už vaikų nusikaltimus turi būti baudžiami jų tėvai.

Tiesą sakant, mane labiau augino mano močiutė. Ji buvo fantastiška dama. Labai ją mylėjau ir labai jos ilgiuosi. Jei anuomet ir turėjau kokį pranašumą, tai buvo tai, jog buvau visiškai vienas ir galėjau mąstyti kaip noriu ir daryti ką noriu. Žvelgiant į praeitį, tai tikriausiai susiję ir su tuo, kad augau šiaurinėje Minesotos dalyje. Nežinau, koks būčiau buvęs augdamas Bronkse ar Etiopijoje, ar Pietų Amerikoje, ar Kalifornijoje. Manau, kiekvieno mūsų aplinka mus veikia.

Ten, kur užaugau… Praėjo labai daug metų. Pamiršau apie tai vos patraukęs į vakarus. Jau tada nedaug ką teprisiminiau, o dabar – dar mažiau. Neturiu jokios įdomios istorijos apie tuos laikus, kai buvau dar vaikas, kuri leistų kam nors suprasti, kaip tapau tuo, kas esu.

Vis dėlto tikriausiai ką nors prisimenate iš savo žydiškosios vaikystės patirties?

Hibinge, Minesotoje, nebuvo labai daug žydų. Su daugeliu jų mane siejo giminystės ryšiai. Miestas neturėjo rabino, o buvo kaip tik atėjęs metas mano bar micvai. Staiga keistomis aplinkybės atsirado rabinas, bet tik metams. Jiedu su žmona išlipo iš autobuso pačiame viduržiemyje. Jis atvyko kaip tik laiku išmokyti mane visų tų dalykų.

Tai buvo senas vyras iš Bruklino su balta barzda, dėvėjęs juodą kepurę ir juodus drabužius. Jį apgyvendino virš kavinės, kuri buvo vietinių laisvalaikio leidimo vieta. Tai buvo rokenrolo kavinė, kurioje aš taip pat lankydavausi. Kasdien po pamokų ar vakarienės kopdavau į antrąjį aukštą pas rabiną mokytis. Po maždaug valandos tų mokslų leisdavausi į kavinę ir šėldavau.

Rabinas išmokė mane to, ką turėjau išmokti, ir po vadovavimo mano bar micvai tiesiog pradingo. Žmonės jo nenorėjo. Jis neatrodė panašus į rabiną. Jis buvo gėda. Visi žydai tame miestelyje skutosi galvas ir, manau, dirbo šeštadieniais. To rabino daugiau niekad nemačiau. Lyg jis būtų pasirodęs ir pranykęs kaip koks vaiduoklis.

Vėliau sužinojau, kad jis buvo ortodoksas. Žydai taip išskiria save: ortodoksai, konservatyvieji, reformatoriai, – lyg Dievas juos taip vadintų. Kaip ir krikščionys: baptistai, metodistai, kalvinistai. Dievui nerūpi, kaip vadiniesi.

Keletą metų net per koncertus atvirai kalbėdavote apie savo atsivertimą į krikščionybę.

Kurį laiką lankiau Biblijos mokyklą Resedos gyvenvietėje, Kalifornijoje. Ji buvo kaip bažnyčios dalis, bet aš nesu tikintysis „atgimusio“ tikinčiojo prasme. Jėzus pasakė Nikodemui: „Reikia atgimti iš naujo.“ Nikodemas paklausė: „Kaip galiu grįžti į savo motinos įsčias?“, o Jėzus atsakė: „Turi gimti iš sielos“.

Ir štai iš kur ateina tas visas „atgimusiojo“ reikalas. Žmonės tai labai sureikšmino. Jie gali vadinti tave kaip tik nori. Žiniasklaida sukuria daug tokių žodžių, kad įvardintų žmones. Turiu omenyje – o kas bėra žmogus? Viskas daroma tik dėl žiniasklaidos. Jei žiniasklaida apie tai nežino, vadinasi, to nė nebuvo. Taip pat ji gali iš mažiausio dalyko sukurti įspūdingiausią istoriją.

Tai jų verslas. Viskas yra verslas. Meilė, tiesa, grožis. Pokalbis yra verslas. Dvasingumas nėra verslas, tad jis eis prieš tuos, kurie bando išnaudoti kitus žmones. Dievas nesako žvelgdamas į žmones: „Šis yra bankininkas, šis – dantistas, o šis – naftos šulinio gręžėjas“.

Daugybė nedorų žmonių daug aukoja labdarai. Visa tai nieko nereiškia. Jei už gėrio slypi blogis, tai nepaverčia to blogio geru. Nesvarbu, kiek ligoninių jie pastatytų. Visa tai šūdmalystė. Tai vadinama tuštybių tuštybe. Štai kaip sukasi pasaulis. Taip veikia mašina, tad jei tu tam prieštarauji, esi už įstatymo ribų.

Biblijos mokykloje išmokau to, kas buvo tiesiog kita to paties dalyko, kuriuo ir taip tikėjau, interpretacija, suvokimas, kurio negalėjau išreikšti žodžiais ar išartikuliuoti. Ar renkiesi tikėti tuo, jog Jėzus Kristus yra mesijas, – nesvarbu, svarbiausia, ar suvoki mesianistinį kompleksą.

O kas yra mesianistinis kompleksas?

Viskas, kas egzistuoja, yra dvasia – anksčiau, dabar ir amžinojoje ateityje. Mesianizmas susijęs su šiuo pasauliu, kūniškuoju, ir turi pastarąjį pereiti, kad jį [mesianizmą] pasiektum. Mesianizmas susijęs su žmonija – tokia, kokia ji yra. Šis pasaulis suplanuotas gyvuoti septynis tūkstančius metų. Šeši tūkstančiai metų to, kas yra dabar, kai viskas vyksta pagal žmogų, ir vienas tūkstantis – kai dalykai vyks pagal Dievą. Visai kaip savaitė. Šešios dienos darbui, viena – poilsiui. Paskutinieji tūkstantis metų vadinasi mesianistine epocha. Valdys Mesijas. Visa, kas jis yra, buvo ir bus – iš Dievo, vykdant Dievo valią. Sausros, badas, karai, žmogžudystės, vagystės, žemės drebėjimai ir kitos blogybės – jų daugiau nebebus. Nebebus ligų. Visa tai – šio pasaulio dalykai.

Nutiks štai kas. Kai svarbūs dalykai keičiasi, žmonės dažniausiai tai žino. Pavyzdžiui, revoliucija – dar prieš jai įvykstant, žmonės jau žino, kas ateis ir kas išeis. Visi samozos ir bautistos bus pasukę išėjimo link, pakeliui graibstydami savo daiktus ir panašiai, bet apie juos galite pamiršti. Jie niekur nenukeliaus.

Svarbūs yra žmonės, gyvenantieji tironijoje ir priespaudoje, paprasti eiliniai žmonės, visai kaip daugybė avių. Jie pamatys, kad Dievas ateina. Kas nors Jam atstovaujantis bus dėmesio centre – ne koks nors kvailas teisininkas ar politikas su žvėries žyme, bet toks žmogus, dėl kurio visi pasijus šventi. Žmonės nežino, kaip jaustis šventiems. Jie nežino, su kuo tai susiję ir kas yra teisinga. Jie nežino, ko Dievas iš jų nori. Jie norės žinoti, ką daryti ir kaip elgtis. Visai taip pat, kaip norėtumėt pamaloninti bet kokį valdovą.

Šių dalykų nemokoma taip kaip matematikos, medicinos ar dailidės amato, tačiau dabar tam bus milžiniškas poreikis. Dievobaimingumo paklausa bus tokia, kokia dabar yra šaldytuvams, ausinėms ir žvejybos reikmenims. Tai bus išgyvenimo klausimas. Žmonės bėgs sužinoti apie Dievą. O pas ką gi jie bėgs? Jie bėgs pas žydus, nes tą knygą parašė žydai. Ir žinot ką? Žydai nežinos. Jie pernelyg užsiėmę kailių verslu ir sendaikčių krautuvėmis ir vaikų įtaisymu į kokią nors ateistinę mokyklą. Jie pernelyg užsiėmę visais šiais reikalais, kad žinotų. Žmonės, tikintys Mesijo atėjimu, jau dabar gyvena taip, lyg jis būtų čia. Na, bent jau aš taip galvoju.

Žinau, kad žmonės stebėsis: „Ką, po velnių, šis vyrukas tauškia?“ Bet viskas yra juodu ant balto – užrašytais ir neužrašytais žodžiais. Neprivalau to ginti. Mano žodžius patvirtina šventieji raštai. Aš nesiprašiau viso to sužinoti. Tai atsivėrė man įvairiais mano gyvenimo laikotarpiais per patirtis. O išskyrus tai, aš esu tiesiog rokenroleris, folko poetas, gospelobliuzo-protesto gitaristas. Ar teisingai įvardijau?

Pagal newyorker.com, npr.org, bobdylan.com, thegreatsongadventure.com, latimes.com, spin.com, biography.com parengė ir iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė.