Boksas filharmonijoje ir kitos sovietinio Vilniaus istorijos

SSRS bokso čempionatas 1949 m. Lietuvos sporto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Sovietmetis kaip tyrimų objektas išgyvena aukso amžių. Pastaruosius trejus metus pusėje Metų knygos rinkimų nominančių publicistikos ir dokumentikos kategorijoje kalbama apie reiškinius, susijusius su sovietmečiu arba Lietuvos sovietizacija. Turbūt į Metų knygos rinkimų laureatus pretenduos ir Darius Pocevičius, tačiau kol kas jo „Istorinių Vilniaus reliktų“ serija dar nebaigta. O naujoji jos dalis vėl skirta 1944–1990 m.

Šiam laikotarpiui turbūt bus skirtas dar vienas tomas, tad galutinė serijos forma veikiausiai bus tokia: trys knygos sovietmečiui, viena ankstesniems laikams.

D. Pocevičiaus knygų seriją aptikau atsitiktinai. Turėdamas nemažai laiko skaityti, tarp knygų naujienų pastebėjau intriguojantį pirmosios serijos knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ pavadinimą. Didelė knygos apimtis nė kiek negąsdino, kaip tik nuteikė labai maloniai. Tai buvo knyga, kuri bene labiausiai padėjo man prisijaukinti Vilnių ir labai paskatino domėtis miestu, kuriame dar esu santykinis naujokas – gyvenu nuo 2011 metų. Einu gatve ir jau žinau, kas yra bromsargis, kodėl prie „Danijos“ batų parduotuvės yra meškučiai+… Žinau, kodėl visos cerkvės išsirikiavusios vienoje Didžiosios gatvės pusėje. Tai atvėrė naujus horizontus.

Pirmoji knyga orientuota į konkrečius objektus – reliktus, vėliau nuo fizinių objektų atitolstama, bet per vieno miesto istoriją pasakojamos skirtingų sričių ar net Lietuvos istorija.

Pirmosios knygos – „100 istorinių Vilniaus reliktų“ – įžangoje parašyta, kad knygų serija kilo „iš meilės ir įtūžio“. Įtūžį sukėlė informacijos stoka – tuomet Vilniaus (kaip, beje, ir sovietmečio) tyrimai dar nebuvo ant bangos. Džiugu, kad ši meilės ir įtūžio kombinacija virto knygų serija, šiemet apdovanota ir Vilniaus klubo premija.

Šis „Istorinių Vilniaus reliktų“ tomas labiausiai iš visų orientuotas į meno sritį, ypač daug dėmesio skirta dailei ir literatūrai. Skyrius, skirtas dailininkų gyvenimui, yra didžiausias visoje knygoje. D. Pocevičius nevertina kūrybininkų meninio lygio, neteisia, nedalija etikečių, tiesiog pasakoja apie tai, kaip buvo kuriamos dailininkų organizacijos, sprendžiamas kūrėjų apgyvendinimo ir dirbtuvių klausimas, organizuojami plenerai bei kūrybinės rezidencijos, materialinio aprūpinimo sistema. Dėmesio skiriama ir dailininkų tarpusavio ryšiams, bohemiškajai kultūrai, svarbiausioms meno parodų organizavimo vietoms, Vilniaus viešąsias erdves puošusiems ar tebepuošiantiems kūriniams.

Knygų pasauliui skirti trys skyriai. Vienas jų, skirtas rašytojams, savo struktūra primena dailininkų skyrių. Ir vyraujančios temos tos pačios – organizacijos, materialinio aprūpinimo klausimai, daugiabučiai, virtę plunksnos brolių ir seserų namais, tarpusavio ryšiai. Aštriau, negu aprašant dailininkus, iškyla ideologiniai klausimai ir cenzūra. Cenzūros tema ryški ir skyriuje, kuriame aprašomos Vilniuje veikusios leidyklos. Daug dėmesio skiriama tiek materialinei jų veikimo pusei, veiklos organizavimui, tiek knygų kultūrai Lietuvoje.

Knygų asortimentas sovietmečiu buvo keletą kartų mažesnis negu šiais laikais, tačiau tiražai gerokai didesni. Nors Vilniaus knygų mugė yra jau laisvos Lietuvos produktas, bet panašių iniciatyvų užuomazgų būta ir sovietmečiu. Atskiru skyriumi pristatomi knygynai. Nors dabar jų Vilniuje netrūksta, tačiau istorinių išlikę vos keletas – vieno iš jų nebeliko tuo metu, kai knyga jau buvo parengta leidybai. Sovietmečiu veikė net ir tolimas knygyno „Eureka“ pirmtakas – Užsienio šalių literatūros knygynas.

Šalia dailininkų ir literatų vienas skyrius skirtas ir kompozitoriams.

Meno temų nemažai net ir tuose skyriuose, kurie, atrodytų, su juo tiesiogiai nesusiję. Skyriuje apie vaistines nemažai dėmesio kreipiama į jų interjerus. Viename skyriuje aprašomos juvelyrinės parduotuvės, kuriose dirbti sovietmečiu buvo ypatingas prestižas.

Nors daugelis knygos skyrių skirti įvairioms sritims, dviejuose iš jų kalbama apie konkrečius objektus – „Spartos“ fabriką ir Vilniaus kompiuterių namus. Fabrikų reliktų Vilniuje likę labai nedaug, todėl autorius pasirinko „Spartą“, kuri rašant knygą savo reliktus dar buvo išlaikiusi, deja, per pastaruosius kelerius metus padėtis smarkiai pasikeitė. Pasakojimas apie Vilniaus kompiuterių namus griauna dalį mitų apie tai, kaip kompiuterizacija veikė Lietuvą iki 1990 m.

Vienas skyrius skirtas ir prekybai Vilniuje. Šis gyvenimo aspektas mano kartai, kuri apie sovietmetį žino jau tik iš pasakojimų, itin apaugęs mitais. D. Pocevičius pristato ne eilines parduotuves, o specifines, kurios buvo prieinamos ne visiems, – dolerines, čekines.

Tarprespublikinės bokso varžybos Lietuva–Latvija 1954 m. Lietuvos sporto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Ši knyga kiekvienam skaitytojui suteiks savų atradimų, nes kiekvienas turime autentišką santykį su miestu. Mane asmeniškai bene labiausiai pribloškė faktas, kad Nacionalinėje filharmonijoje buvo rengiami bokso turnyrai.

Knygos autorius nesiekė sukurti bendro gyvenimo sovietiniame Vilniuje paveikslo ar formuoti konkrečią žinutę apie miestą. D. Pocevičius yra sakęs, kad jo knyga nėra skirta skaityti nuosekliai, kai privalu įveikti skyrių po skyriaus. Kiekvienam skaitytojui bus įdomiausias ir labiausiai prakalbinantis vis kitas miesto gyvenimo aspektas.

Jeigu D. Pocevičius įvykdys pradinį sumanymą ir pasirodys ketvirtoji serijos knyga, labai norėtųsi, kad ir ji būtų ne paskutinė. Autorius yra minėjęs, kad jam itin įdomūs lūžio – 1990–1995-ieji – metai. Jei visgi ateityje pasirodytų penktoji knyga, būtų aprėptas laikotarpis nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iki Kovo 11-osios Lietuvos. Tai būtų baigtinė serija, kuri leistų dar geriau pažinti savo miestą ir suprasti, kodėl jis susiformavo toks, koks yra. To labiausiai ir norėtųsi palinkėti tiek autoriui, tiek vilniečiams.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.