2021 10 07

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Bona Sforca – ar pakankamai skiriame dėmesio šiai asmenybei įamžinti?

Bareljefas karalienei Bonai Sforcai. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmai nuotrauka.

Apulijos regiono (Italija) sostinę Barį su Lietuva sieja viena labai svarbi istorinė asmenybė: Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona ir jo sūnaus, karaliaus Žygimanto Augusto, motina karalienė Bona Sforca. Ši iškili asmenybė buvo palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje, kurios rūsyje saugomi vieno garsiausių katalikų ir ortodoksų šventojo palaikai.

Via Lituania gatvės užrašas Bario mieste (Italija). Gedimino Baškio nuotrauka

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga abipusės abiejų valstybių draugystės vardan 2010-ųjų vasarį viena Bario gatvių gavo Via Lituania pavadinimą. Nesvarbu, kad gatvė miesto pakraštyje, prie dykvietės (o dykviečių Apulijos miestuose netrūksta, ten, matyt, dar nespėjęs įsisukti vystytojų sūkurys), nesvarbu, kad jos ieškant tenka ir paklaidžioti – lietuvio sielai visada smagu išvysti lietuvybės ženklų svetur. Lietuvos tuometinis ambasadorius Italijoje Petras Zapolskas džiaugėsi, kad prie Lietuvos gatvės Baryje atsiradimo labai prisidėjo aktyvi Lietuvos garbės konsulė Lilia Fortunato. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo ir tuometinis Bario meras Michele Emiliano, perdavęs lietuviams su naujuoju gatvės pavadinimu susijusius dokumentus.

Vilnius irgi nelieka skolingas – Naujoje Vilnioje yra Italų gatvė. Turime ir Žygimanto Augusto, ir jo mylimosios Barboros Radvilaitės vardais pavadintas gatves. Bet karalienei, įamžinusiai Vytauto Didžiojo atminimą, įvykdžiusiai Lietuvos miestų ir miestelių reformą, atkūrusiai Valdovų rezidenciją, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atnešusiai itališkąją kultūrą, atminimo ženklų, deja, pas mus mažoka.

Memorialinė lenta Vytautui Didžiajam Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. GO Vilnius nuotrauka

Gal tokiam nedėmesingumui turi įtakos tradicinis lietuvių nusistatymas prieš Boną dėl vis dar plevenančio mito apie tai, kad ji neva buvo prisidėjusi prie ankstyvos Barboros Radvilaitės mirties? Bet šį mitą jau yra paneigę naujausi moksliniai tyrimai, nustatę Barboros mirties nuo gimdos kaklelio vėžio priežastį. O gal vis dar velkasi Bonos Sforcos nesutarimų su LDK elitu – ypač Radvilomis ir Goštautais – šleifas?

Bona Sforca, puikiai išlavinta ir parengta princesės vaidmeniui Milano hercogo Gian Galeazzo Sforza ir Izabelės Aragonietės, Neapolio ir Sicilijos karalaitės dukra, 1518-ųjų balandžio 18-ąją tapo Žygimanto Senojo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio žmona. Ambicinga 24 metų amžiaus moteris, ištekėjusi už 27-iais metais vyresnio vyro, išsyk leido visiems suprasti, kad nesitenkins tik žmonos ir motinos vaidmeniu. 1520 m. Bona pagimdė sūnų Žygimantą Augustą, vėliau – 4 dukras. 1527 m. gimęs antrasis sūnus neišgyveno.

Lenkijos karalystėje stigo erdvės energingiems jaunosios valdovės užmojams, tad savo veiklą ji išvystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje jai priklausė didžiulės asmeninės valdos su dvarais, miestais ir miesteliais. Pirmiausia buvo pasirūpinta Žygimanto Augusto įpėdinyste: su LDK diduomene 1522-aisiais buvo sutarta dėl vos dvejų metų sulaukusio berniuko paskelbimo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1529 m. jis tapo oficialiu LDK valdovu. Tai buvo tiesiausias kelias į Lenkijos karalystės sostą, kurio užtikrinimas Žygimantui Augustui tapo svarbiausiu Bonos rūpesčiu. Savaime aišku, už paramą Bona dosniai atsilygino ją rėmusiems Albertui Goštautui ir Jurgiui Radvilai.

Ne visuomet šie valdovės ir elito santykiai buvo medumi tepti. Kovoms su Rusija reikėjo pinigų, tad Bona ėmėsi „karpyti“ diduomenės žemės valdas, reikalaudama pateikti jų įsigijimo dokumentus, kurių, kaip žinojo, šie grobuonys dažnai neturėdavo. Valdos be dokumentų atitekdavo karalienei. Netrukus ji įdiegė frankišką agrarinę sistemą su trilauke sėjomaina, vykdė valakų reformą, kurios metu kūrėsi didelės tankiai apgyvendintos gyvenvietės, pagal itališkąją renesanso madą planuojant taisyklingus gamtovaizdžius. Šalia miškų ir upių driekėsi Bonai priklausančių miestų ir miestelių tinklas, karalienė kvietė į juos atvykti naujus gyventojus, žadėdama atleisti nuo mokesčių.

Įžvalgi valdovė suvokė Vytauto Didžiojo atminimo įamžinimo svarbą valstybei: po 1530 m. Vilniaus katedros gaisro Bonos rūpesčiu buvo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas ( deja, dingęs įvairiausių perturbacijų metu. Šiuo metu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje kabo memorialinė lenta, skirta Vytautui Didžiajam).  Bonos iniciatyva buvo imtasi atnaujinti Žemutinę pilį, įkuriant valdovų rezidenciją su itališko pavyzdžio sodu, atitinkančiu naujausias madas. Šį dvarą pamėgo Žygimantas Augustas, iš čia jis slapta vykdavo aplankyti savo mylimosios Barboros Radvilaitės.

Bona Sforca kartu su didžiuliu būriu į Lietuvą ir Lenkiją atvykusių menininkų, muzikų, gydytojų, virėjų, siuvėjų ir teisininkų atnešė itališkąją kultūrą. Keitėsi diduomenės mados ir valgymo įpročiai: išpopuliarėjo iškirptės, atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės; Lietuvos didikų stalus puošė egzotiški vaisiai ir daržovės: agurkai, porai, kaliaropės, krapai, pomidorai, kalafiorai, brokoliai, šparaginės pupelės. Patiekalai buvo gardinami kaparėliais, šafranu, ciberžole, špinatais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visą šį gėrį mums atnešė princesė iš Italijos, kilstelėjusi mūsų ganėtinai atsilikusį kraštą į europinį lygmenį ir nutvieskusi itališkuoju spindesiu. Smagu, kad Vilniaus krašto bajorų sąjunga šio rudens pradžioje Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmams padovanojo skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtą Bonos Sforcos bareljefą, kuris nuo šiol puošia muziejaus sodelio sieną. Smagu, kad Bonos atminimui šis muziejus rengia paskaitas ir ekskursijas, tačiau keista, kad Vilnius iki šiol neatranda bent vienos gatvės ar skvero, pavadintų šios išskirtinės valdovės vardu.

Gal jau laikas?