Botanikas katalikas M. Lapelė: išmokykim savo vaikus sugyventi su gamta

„Laudato si‘“ savaitės dalyviai (įvairių sričių mokslininkai ir teologai) savo nuotolinių pranešimų metu daug dėmesio skiria biologinei įvairovei. Ši tema svarbi ir Lietuvai – tik apie tai galbūt dažnai nepagalvojame.

„Bernardinų“ pašnekovas – botanikas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. Ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas dalijasi mintimis apie krikščioniško tikėjimo ir meilės gamtai santykį, aplinkosaugines problemas Lietuvoje ir Bažnyčios atstovų atsargią laikyseną.

Esate ne tik gamtos žmogus, bet ir praktikuojantis katalikas. Ką šis tikėjimas Jums reiškia?

Čia ilga istorija būtų… Bet tikėjimas man reiškia tvirtumą. Galbūt savo vietos šitoje žemėje suvokimą.

Daug metų buvau netikintis, net nekrikštas. Mano amžinatilsį žmona Jadvyga buvo tikybos mokytoja, katechetė, tad per ją švelniai švelniai atėjau į Bažnyčią. Visąlaik mėgstu žmoną cituoti: „Net visi didžiausi pasaulio mokslininkai nesukurs tokio vabalo, kurį koks kvailas vaikėzas kulnu sutraiškytų.“

Galbūt neieškau gilių prasmių, tiesiog tikiu per daug nesigilindamas, kas kokį nuspaudė mygtuką, nuo kurio prasidėjo Didysis sprogimas ir kaip viskas išsivystė. Bet yra kitų dalykų, kurie labai artimi krikščioniškai, katalikiškai, dvasiai.

Gegužė yra toks mėnuo, kai tiršta visokių gamtosauginių švenčių. Bet šiemet net užsirašiau Biologinės įvairovės dienos šūkį: „Kurti bendrą ateitį visai gyvybei“. Tai susiję su tuo, kas buvo pasakyta popiežiaus enciklikoje 2015 m. Tik dabar pradedame suvokti, kad visi sutvėrimai svarbūs Dievui.

Kartais pusiau pašaržuoju gamtininkus: „Oi, čia Raudonosios knygos rūšis!“ Žmonės klausia: „Ar šita rūšis naudinga?“ O biologai didžiuojasi, kad rado kokią retą rūšį. Tai aš visąlaik juokiuosi ir sakau: „Prieš Dievą visos rūšys lygios. Jeigu jos sukurtos, vadinasi, jos reikalingos.“ Tad yra tas visumos, bendrumo suvokimas.

Prisimenu, kaip žmona dirbo su ateitininkais. O tai yra panašu, kaip mano atveju būti mokytojos vyru – tu tada irgi pusiau mokytojas… Tad, jeigu su ateitininkais prasidedi, su jais ir esi. Taigi mes kiekvienais metais rengdavom žygius į Rudnelę, aplankydavom partizanų vadavietes. Žygiuojant „sukrenta“ visi ateitininkų principai: šeimyniškumas, tautiškumas, visuomeniškumas ir kiti. Stengdavomės ir vaikams parodyti Lietuvą, kad ir šitaip galima kraštą bei Dievą mylėti.

Paskui buvo kitų įvykių, kai ateitininkai prisijungė prie vieno protesto. Šiaip katalikai į tokius renginius ir apskritai gamtosaugą žiūri rezervuotai, nes, kad ir kaip būtų, ten daug politikos. Kartais sunku suprasti, ar intencijos kyla iš politinių tikslų, ar iš nuoširdaus noro išsaugoti miškus.

Taigi, 2003–2004 m. ateitininkai labai aktyviai palaikė mūsų Merkinės bendruomenę, kai [privati įmonė „Karolinos HES“ – S. B.] ties Krikštonimis norėjo statyti hidroelektrinę. Jie žurnale „Ateitis“ išsakė savo poziciją, buvau net truputį nustebęs. Tikintys žmonės galbūt daugiau tyliai daro savo darbus, o tokio manifestavimo… nesu įsigilinęs, negaliu pasakyti, kad nėra. Bet nelabai girdisi.

Trumpam dar grįžkime prie gamtos (kaip krikščionys vadiname – kūrinijos) temos. Apaštalas Paulius rašė ir sakė, kad Dievą galima pažinti iš Jo kūrinių, iš gamtos, tvarkos, kurią joje atrandame. Ar sutiktumėt su tokia mintimi?

Būtų beprasmiška su tuo ginčytis. Dabar net ir netikintys žmonės, ko gero, suprato gamtos reikšmę (ypač per pastaruosius porą pandemijos metų), kiek ji duoda atgaivos. Kai patenku į 200 metų ąžuolyną ar 170 metų pušyną, jaučiuosi kaip bažnyčioje. Žinot, taip įdomiai būna, kai stovi prie medžio, kurio šaknys praeityje, tu prie jo glaudiesi dabar, o viršūnė nukreipta į ateitį – tai yra daugiau negu tik susižavėjimas.

Be to, yra tokia teorija, kad galbūt viduramžių Europos katedros iš esmės sukonstruotos pagal miško „architektūrą“: aukštos kolonos, viršuje arkos kaip šakos susiglaudžia… Juk žmogus šventoves kuria ne iš piršto išlauždamas. Nežinau, kiek čia yra tiesos, bet galima tuo tikėti. Graži versija.

Atrodo, kad tikintys žmonės, ypač krikščionys, yra ypatingai pašaukti ir raginami saugoti gamtą. Kai Dievas Adomui ir Ievai liepė „valdyti žemę“, turbūt omenyje turėjo ne tai, ką kūrinijai darome šiandien…

Rusų poetas Robertas Roždestvenskis yra tokią frazę nukalęs: „Kuo mažiau mus supančios gamtos, tuo daugiau mus supančios aplinkos.“ Man truputį nepatinka, kad didele dalimi mums savas rūbas arčiau kūno ir rūpinamės aplinkosauga tiek, kiek mums rūpi švarus vanduo, tinkamas kvėpuoti oras, triukšmo nebuvimas… Galvojam apie save. O tai, kas dabar vyksta, mums parodo, kad turime galvoti apie visus. Ir kažką daryti. Reikia visuminio suvokimo.

Dabar galvoju, ar ne Hildegarda Bingenietė pasaulį matė holistiškai. O paskui mokslininkai pradėjo tą pasaulį „pjaustyti“ gabalėliais, dėlioti į stalčiukus. Ir tik dabar, praktiškai su XX amžiumi, vėl ateina ekologijos, bendrumo, vientisumo suvokimas. Tai buvo įžvelgta daug seniau, bet mes to nenorėjom girdėti.

Ką manau apie tikinčio žmogaus požiūrį į gamtą – jis ją saugo tyliai, savo gyvenimu. Aš Dzūkijoje esu nuo 1995 metų. Kaimynė pasakojo, kaip jos tėvulis išeidavo į mišką kokios karties ir pusę dienos pravaikščiodavo: ne šitas medis, šitas dar turi paaugti, šito gaila, iš šito dar kažkas bus… Tiesiog buvo toks požiūris, kurį praradom, – ne tas antropocentristinis, kuriuo dažnai kaltinami krikščionys, kad jie žmogų pastatė į gamtos piramidės viršūnę ir dabar su planeta daro, ką tik nori.  Bet tie žmonės, apie kuriuos man pasakojo, saugojo gamtą galbūt intuityviai, jie viską jautė, matė, bet to nedeklaravo.

Kas man nepatinka – ta feisbukinė gamtosauga, kad mes labai daug šnekam. Kai šnekam, atrodo, kad daug vyksta. Devalvuojam tai. O tas turi būti tavyje. Man, kaip tikinčiam žmogui, gamta duoda ramybę, suvokimą. Vienas Merkinės klebonų po išpažinties man sako: „Tu gamtos žmogus. Nueik į mišką, apsikabink kokią pušį ir pasimelsk kaip moki“ (šypsosi). Jis mano esmę suvokė.

Dar vienas momentas: visur taip yra, kad gamta susijusi su kultūra, viena kitai daro įtaką. Bet ypač Dzūkijoje yra tokia sinergija. Mano kolega, žinomas fotografas Algimantas Černiauskas, sakydavo: „Merkinė buvo miestas, kur skambėdavo keturių bažnyčių varpai, kur buvo du vienuolynai.“ Įdomu, kad, kai atsiduri tokioje vietoje, tu jauti, jog čia yra daugiau nei geografinė vieta.

2001-aisiais atsikrausčiau čia ir visąlaik sakau, kad tai yra, galima sakyti, primelsta, prigyventa vieta. Spėjama, kad čia buvo viena pirmųjų katalikiškų bažnyčių – jeigu Jogaila Kalėdas šventė Merkinėje, kažkas, matyt, turėjo čia būti. Ir visa tai neiškeliauja su Nemuno vandenimis, bet tvyro ore. Pagyveni čia kelerius metus ir tampi tokiu merkiniškiu! Tokio jausmo, tokio įsibuvimo niekada neturėsi kokioje kolūkinėje gyvenvietėje, kuri pastatyta plyname lauke.

Tai siejasi su vertybiniais dalykais, per tai – ir su tikėjimu.

Prieš 7 metus išleista „Laudato si‘“ enciklika. Ar Jūs pamenat, kaip tada reagavot į ją?

Atvirai pasakius, tada kažkaip ypatingai nesureagavau. Bažnyčios pozicija jau ir prieš tai buvo labai ryški, kad mes visi esam tam pačiam laive, cituojant šv. Pranciškų, kuris kalbėjo apie „sesę žemę, mūsų motiną“. Bet man ką labiausiai encikliką davė – tai patvirtinimą, kad popiežius šneka taip, kaip aš galvoju (juokiasi). Atliepia mano mintims. Bet jo autoritetas kitoks negu kažkokio Mindaugo iš Merkinės.

Gyvenime esu patyręs, kad kai kurių dalykų reikia išlaukti ir būti pasiruošusiam. Aš manau, kad dabartiniame kontekste šita enciklika tampa svarbi, kai pradedam suprasti, kad ne tik klimato kaita, bet ir biologinės įvairovės išsaugojimas yra lygiaverčiai dalykai. Manau, kad dabar enciklika dar aktualesnė. Čia kaip su kai kuriomis knygomis: jeigu tu vaikystėje skaitei „Mikę Pūkuotuką“, tu tada vienaip suvokei, o jeigu skaitai suaugęs – jau kitaip.

Socialiniai, ekologiniai dalykai ir karai dabar susipynę į vieną „kamuolį“. Tragiškas karas Sirijoje, kuris dar nepasibaigęs, iš esmės kilo dėl vandens. Čia jau nebeatskirsi, kur politika, kur ekonomika ar gamtosauga – viskas susiję. Tad manau, kad enciklika dabar aktualesnė ir tas aktualumas didės sulig kiekvienais metais.

Turi praeiti tam tikras laikas, kad žmonės labiau įsisąmonintų. Mes esam konservatyvūs žmonės savo viduje, ir negali norėti, kad iš karto, nuo rytojaus, būsiu geresnis. Stebuklų būna, bet retai gi.

Praeitą sekmadienį buvo minima Biologinės įvairovės diena. Šiai temai daug dėmesio skiria ir „Laudato si‘“ savaitė. Kai kalbame apie rūšis, kurioms gresia išnykimas, dažnai įsivaizduojame ir girdime apie, pavyzdžiui, Amerikoje nykstančias bites, vandenynuose nykstančius vėžlius, banginius. O kokių problemų, kalbant apie bioįvairovę, yra Lietuvoje? Ar jų turime?

Aišku, turime. Svetimos nelaimės gal atrodo labiau egzotiškos, bet, kai vaikštome po pievas, matome, kad tragedijų ir čia vyksta, kiekvienam žingsnyje. Mes kartais pervertinam Dievo įdėtą gamtos atsparumą – atrodo, kad ir ką mes darytume, ji vis tiek atsikurs, miškai ataugs, upės išsivalys ir t. t. Bet ta riba nėra begalinė.

Kartais nereikia nė gamtai sąmoningai kenkti, užtenka naujų žemės ūkio technologijų. Mes dabar rulonuojame į didžiulius balto plastiko ritinius ne tik žolę, bet ir žiogus, driežiukus, paukščiukus – viską, kas joje yra randama. Ir paskui stebimės, kodėl rudenį pas mus mažiau žiogų…

Dabar užbaigiamas Nacionalinis miškų susitarimas, kuriame šiek tiek teko ir dalyvauti. Praktiškai dėl svarbiausių dalykų nesusitarta. Miško naudotojai mano, kad nereikia nieko keisti. Iš vienos pusės deklaruojam, kad miškas yra mūsų šventovė, kad lietuvio meilė miškui – prigimtinė, kad senieji mūsų dievai ten gyveno. Bet iš kitos pusės šniojam tą mišką iš peties.

Čia yra įdomi situacija, kad tiek verslas, tiek politikai nėra pasirengę augančiam visuomenės aktyvumui ir nemoka į jį atliepti. Dėl to vyksta visi konfliktai.

Šiek tiek talkinu Sengirės fondui. Jeigu pažiūrėtume, kiek Lietuvoje likę brandžių miškų – tai yra katino ašaros, procento dalys. Mes tiesiog nesudarom miškui galimybės tapti tuo, kas užkoduota Kūrėjo. Miškas yra ne tik mediena ir taburetės, jis ne tik išskiria deguonį ir sugeria anglies dvideginį, bet yra visų gyvų būtybių namai.

Be to, dabar jau kalbam ne tik apie gyvūnus ir augalus, bet ir grybus. Aiškėja, kokią svarbą Žemės egzistavimui užima dirvožemiai, kuriuos mes irgi alinam negailestingai – taip pat ir Lietuvoje.

Kodėl grybai ir dirvožemis yra svarbūs?

Grybai svarbūs tuo, kad yra destruktoriai. Šis žodis skamba kaip ir baisiai, bet jie užbaigia ir vėl pradeda gyvybės ratą. Mediena ir visa kita, kas nukrenta ant žemės – augalai to negali tiesiogiai įsisavinti, kol grybai to neperdirba.

O iš dirvožemio viskas kyla. Tai yra savotiškas kosmosas, ten yra ir grybų, ir bakterijų, ir mikrobų, kurie savotiškai palaiko dirvožemio struktūrą, kad oras ir vanduo geriau cirkuliuotų. O mes tam dirvožemiui – per galvą, per galvą su sunkiąja technika… Tie dalykai vyksta ir pas mus. Nereikia savęs gąsdinti, bet turim suvokti, kokia yra realybė. Man atrodo, mes pakartojom visas įmanomas klaidas, kurias padarė Vakarų Europa su savo miškais, pievomis ir laukais.

Galime kalbėti katalikiškame, krikščioniškame, kontekste: jeigu turi vidinę šerdį, tikėjimą, tu vienaip elgiesi su gamta – net jei esi verslininkas. O jeigu to neturi – tada po manęs nors ir tvanas. Vis tiek viskas susiveda į tai, kad turi turėti vertybinį pagrindą. Man jį duoda katalikybė.

Jūsų manymu, ar Bažnyčia Lietuvoje daro ką nors, kad Dievo kūrinija būtų saugoma? Ar girdimas Bažnyčios balsas – pradedant vyskupais, klebonais, baigiant parapijomis, katalikiškomis organizacijomis? Mane nustebino ta istorija apie ateitininkus, kurie priešinosi hidroelektrinės statyboms, šito nežinojau. Turbūt pirmas kartas, kai kažkas iš Bažnyčios Lietuvoje tokiais klausimais pasisakė atviriau.

Jie buvo pamatę, kad tai jau rimtas reikalas.

Bet manau, kad tikrai keistai atrodytų, jeigu Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas atvažiavęs į Merkinę tiesmukai sakytų, jog reikia saugoti gamtą. Aš suprantu tą atsargumą: iš vienos pusės dėl informacinio triukšmo (ne tik feisbuke, bet ir iš savivaldybių) sukuriama iliuzija, kad gamta visi labai rūpinasi. Tad atrodo, kad, jeigu tuo užsiima profesionalai, gal mums ir nereikėtų į tai labai veltis.

Kitas momentas – labai sunku atskirti, kur yra gamtosauga, o kur jau kiti dalykai. 2014–2015 m. vyko judėjimai dėl Labanoro ir Dainavos girių. Į tuos judėjimus susijungė skirtingi žmonės. Visi jie myli mišką, bet kartu turi dar kažkokių savo tikslų. Matyt, Bažnyčia šitoje vietoje yra atsargesnė, kadangi, palaikydamas vieną ar kitą pusę, gali padaryti meškos paslaugą.

Nežinau, neturiu recepto. Manau, kad tai turi ateiti savaime. Žinau, kad kai kurių parapijų klebonai buvo labai dideli saugomų teritorijų draugai, dalyvaudavo renginiuose, važinėdavo. Net juokiamės, kad jie yra saugomų teritorijų sistemos klebonai (šypsosi). Kai kurie žmonės tokie yra. Nenoriu kažko Bažnyčiai siūlyti. Mūsų dvasiniams vadovams reikėtų daryti tai, ką jie geriausiai moka, o meilė gamtai ateis savaime, per žmogaus vidinę kultūrą. Mes turim užaugti.

Praeityje turėjau bendrų reikalų ir su Fokoliarų bendruomene, kuri mane šiek tiek paaugino. Kad geriausia – tvarkyti savo pasaulį, o ne sakyti lozungus, kaip reikia daryti (tą ir taip visi žino, kol nereikia daryti to patiems praktiškai). Tiesiog gyveni, elgiesi, kaip manai esant teisinga ir tada turi autoritetą, pagarbą. Manau, tai yra tikėjimo deklaravimas.

Kadangi artėja Tėvo diena – koks būtų Jūsų patarimas tėčiams ir mamoms, kad nauja karta užaugtų mylinti gamtą? Kokie būtų paprasti žingsniai, kaip tai perduoti mūsų vaikams?

Yra paprastas dalykas. Atsimenu, kaip aš užaugau – ir, ačiū Dievui, esu matęs, kad kitose šalyse vaikai dar auginami taip pat. Man taip ir norisi sušukti: grąžinkite savo vaikams vaikystę! Tėveliai bijo gamtos labiau už vaikus. O jei vaikas nuo mažens tos gamtos nepamatys, nesušlaps kojų, neištaškys balų, neįsidilgins – tai jis nelabai supras gamtos ir nelabai jam rūpės ta apsauga.

Mes (ypač mano karta, esu 1956 m. gimimo, baby boomeris) ir dar kelios kartos po mūsų dar turėjom galimybę prie gamtos daugiau prisiliesti, karstydamiesi po medžius, be priežiūros eidami meškerioti, kurti laužo, virti žuvienės – begalė dalykų, kurie darydavo gyvenimą nuostabų. Man norėtųsi, kad tai sugrįžtų.

Merkinėje, kur gyvenu, yra nuostabi vieta – smėlio kopa, kuri leidžiasi į upelį. Vietiniai pasakojo, kad seniau iš tos vietos vaikų namo negalėdavai parginti. Kai mes čia atsikraustėme 2001 m., aš savo vaikus turėdavau „išvaryti“ į lauką, bet po to jie irgi ten būdavo iki sutemų.

Dabar ten nerasi nė vieno vaiko. Ir ne dėl demografinių dalykų.

Ką noriu pasakyti – veskitės savo vaikus į gamtą. Plaukit baidarėms, nakvokit prie laužų, šerkit uodus. Kad vaikai tą pajustų. Dar prieš keliolika metų Jungtinėse Valstijose buvo didžiausia vertybė, kai tėvas su savo vaikais keliaudavo po nacionalinius parkus. Tai būdavo amžiaus įvykis, įsimindavęs visam gyvenimui. O dabar vaikai to nebenori daryti, nes ten nėra interneto (šypsosi). Tačiau kas saugos gamtą, jeigu mes tų vaikų neužauginsim?

Ir svarbiausia – tą reikia daryti nuo pat mažų dienų. Nes paskui (net jei atsiras kitų pomėgių) tai, kas buvo įdėta, kai tau buvo 4, 5, 6, 7 metai, tas lieka. Man labai patinka stebėti norvegus: jie nemoko vaikų saugoti gamtos. Jie moko juos sugyventi su gamta. Išmokykim to ir savo vaikus. Čia būtų didžiausias palinkėjimas.