Br. Pranciškus – naujasis Tiberiados bendruomenės generalinis tarnas

Jis pakeis brolį Bartą, kuris baigė savo mandatą. Kaip rašoma pranešime, bendruomenė yra labai dėkinga broliui Bartui už jo tarnystę ir meldžiasi už savo naująjį generalinį tarną. Tikinčiųjų mylimas brolis Pranciškus nuo pat vienuolių įsikūrimo Lietuvoje pradžios su pertraukomis gyveno Baltriškių kaime, Zarasų rajone.

Generalinė kapitula taip pat nusprendė atskirti generalinio ir vietinio brolio tarno pareigas, nes iki šiol generalinis brolis tarnas buvo atsakingas ir už vietinę bendruomenę Lavaux-Staimte-Anne kaimelyje, Belgijoje. Brolis Pranciškus ketveriems metams vietiniu Lavaux-Sainte-Anne namų tarnu paskyrė minėtąjį brolį Bartą.

Tuo metu seserų tarnaite ketveriems metams perrinkta lietuvė sesuo Asta (Asta Medveckytė).

„Ačiū visiems mūsų draugams, kurie meldžiasi už mūsų bendruomenę. Mes atsiduodame į Apvaizdos rankas, kad ji nuolatos vestų mūsų bendruomenę. Ypač prašome melstis už mūsų naująjį generalinį brolį tarną bei vietinius vyresniuosius“, – rašoma Tiberiados bendruomenės pranešime.

Bendrystėje su lietuviais – daugiau nei 20 metų

Tiberiados bendruomenė – vyrų ir moterų vienuolija, kurią 1979 metais Lavaux-Sainte-Anne kaimelyje, Belgijos pietuose, įkūrė brolis Morkus.

Bendruomenės dvasingumas kilo iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mokymų. Bendruomenės gyvenime svarbiausia malda, broliškos meilės puoselėjimo ir jaunimo bei šeimų katalikiškas ugdymas. Broliai ir seserys reguliariai keliauja po kaimus, mokyklas ir parapijas, lanko šeimas. Bendruomenės iniciatyva keliuose Belgijos, Lietuvos ir Latvijos miestuose įsikūrusios Šv. Damijono maldos grupės – vieną kartą per savaitę susirenkantys melstis jaunuoliai.

Šiandien Tiberiados broliai įsikūrę Belgijoje ir Lietuvoje, seserys – Belgijoje. Bendruomenei artimi žmonės taip pat atlieka misijas Konge ir Filipinuose.

Brolis Pranciškus prisimena, kaip 1995 m. su kitais broliais pirmąkart svečiavosi Lietuvoje: „Aš buvau ką tik įstojęs į bendruomenę ir pirmą kartą važiavau į Baltriškes. Vietovė man padarė didelį įspūdį. Tais laikais broliai čia gyveno kaip stovyklautojai: dar nebuvo įvestas vandentiekis, kiekvieną savaitę mes skalbdavome rankomis. Daug jaunuolių ir šeimų atvykdavo pas mus bet kuriuo metu. Jie turėjo troškimą – melstis ir rasti širdies ramybę.

Kai kurie kaimo žmonės stebėjosi girdėdami mus ištariant keletą žodžių lietuviškai. Pradžioje jaunuoliai, po to prancūzų kalbos mokytojas iš Antalieptės atvažiuodavo mums versti. Vėliau teko pradėti mokytis kalbos. Kai turėdavau atsiliepti telefonu, aš mažai ką suprasdavau ir šiek tiek sumišęs paprašydavau paskambinti vėliau. Laimei, mano broliai susigaudydavo greičiau nei aš.

Pasibaigus vasarai mes išskrisdavome kaip gandrai į Belgiją. Antanas ir Ona, mūsų artimiausi kaimynai, matydami mus susiruošusius į kelionę, visada nuliūsdavo. Išvažiuojant viską reikėdavo paslėpti, sudaryti įspūdį, kad vieta apleista ir neatkreiptų pašalinių dėmesio: ant langų užkaldavome senas lentas, mašiną paslėpdavome garaže, po šienu. O grįždavome kitą pavasarį.“

Tuometinis Tiberiados bendruomenės vadovas brolis Morkus vėliau ištesėjo kardinolui V. Sladkevičiui duotą pažadą, kad tuomet, kai Tiberiados bendruomenėje, Belgijoje, bus 12 brolių, keturi iš jų galės atvykti į Lietuvą gyventi visam laikui. Taip ir įvyko 2001 m.

Brolis Pranciškus prisimena: „Prasidėjus pavasariui mes atvykome su broliu Juozapu ir broliu Bartu į Baltriškes. Po kelių mėnesių prie mūsų prisijungė ir brolis Egidijus. Gamta pradėjo busti. Gyventojai buvo labai svetingi, jie mums padėjo savo patarimais, priėmė mūsų maldos ritmą. Mūsų daržas juos ne kartą nustebino. Kaimo žmonės išvydo naujoviškų, dar nematytų daržovių: porus, kitokios rūšies bulves. Aš prisimenu tą dieną, kai mūsų kaimynas Antanas išmokė pjauti žolę. Jis parodė, kaip laikyti dalgį, ir norėjo, kad kiekvienas tai išbandytų. Jis rodė šį judesį kartu su broliu, ir tai buvo kaip šokio žingsnis, lyg valsas…

Mes, kaip vaikai, nekantriai laukėme žiemos. Koks nuostabus reginys, kai matai užšalusį, sniegu apklotą ežerą, apšerkšnijusius medžius. Žiemą įspūdingiausia yra tyla, kuri mus panardina į kontempliaciją. Tai taip gražu, tačiau – šalta. Mes privalėjome pasirūpinti malkomis apšildyti namams. Pjauti medžius, skaldyti malkas ir nešti jas į malkinę yra nuolatinis pas mus atvykstančio jaunimo užsiėmimas.

Būtų sunku papasakoti viską, ką patyrėme pirmaisiais įsikūrimo Lietuvoje metais. Tiek stebuklų! Tai įmanoma tarnystės dėka,  kiekvieno brolio ir daugybės žmonių, kurie mums padeda savo malda ar mažais patarnavimais.

Mes galime paliudyti, kad Baltriškės yra prisikėlimo žemė. Matėme jaunimą ir šeimas, atgaunančius viltį, prasmę, pereinančius iš mirties į gyvenimą.“

Tiberiade.lt informacija