Br. Vytautas Markūnas SDB. Aplink pasaulį, siekiant atrasti savo būdą mylėti

„Patarimas, kurį būčiau sau davęs? – mintimis į tylą nugrimzdo vienuolis. – Pasakyčiau taip: nusiramink, pasitikėk ir… nebijok bijoti. Jeigu nebijai ypač didžiųjų savo gyvenimo sprendimų akivaizdoje, tai tikriausiai nesupranti tikrojo jų svorio. Mano paties sprendimas tapti saleziečiu nekilo per vieną dieną. Tai buvo laipsniškas procesas, ir juo džiaugiuosi. Laikas leidžia įsitikinti sprendimo tikrumu.“

Vytautas gimė Kaišiadoryse, augo katalikiškoje šeimoje. Tėvų ir supusios aplinkos dėka jis anksti suprato esąs krikščionis, todėl Dievo klausimas jo gyvenime turėjo didelę svarbą. „Bet užtruko, kad Dievas galėtų vis daugiau veikti visose mano gyvenimo srityse, – juokėsi  Vytautas. – Viena iš didžiausių man tėvų įteiktų dovanų – ateitininkų stovykla Berčiūnuose. Į ją nuvykau būdamas šešerių, tai buvo pats svarbiausias vaikystėje nutikęs įvykis. Tada įsimylėjau ateitininkus ir žinojau – kad ir kas nutiktų, vasaros stovyklos Berčiūnuose aš tikrai nepraleisiu.“

Brolio saleziečio teigimu, būtent galimybė dalyvauti ateitininkų organizuojamose stovyklose suteikė galimybę jam patirti gyvo, džiaugsmingo ir nepasitenkinančio paviršutiniškumu tikėjimo grožį: „Taip tapau ateitininku. Daviau jaunučio, tuomet – moksleivio, įžodį, dalyvavau ateitininkų akademijose… Ateitininkai visada kažkokiu būdu buvo mano gyvenime.“

Reikšmingą įtaką Vytauto tikėjimui stiprėti turėjo ir vieni metai, praleisti Čilėje. „Man atrodo, kad kiekvieno paauglio gyvenime yra laikotarpis, kai tikėjimas turi tapti ne kažkuo, kas yra perimta iš kitų, bet savo paties apsisprendimu. Kitu atveju tikėjimas galiausiai sunyks. Mano gyvenime toks lūžis įvyko, kai aš, penkiolikmetis, su mainų mokykloje programa išvažiavau į Čilę. Kadangi metus praleidau aplinkoje, kur nebuvo normalu prieš valgant melstis arba eiti sekmadieniais į šv. Mišias, supratau, kad turiu imtis iniciatyvos savo gyvenime, kad man reikia bendruomenės. Prisijungiau prie vienos iš vietinių bendruomenių, ir tam tikra prasme tai buvo šuolis mano tikėjimo kelionėje“, – pasakojo jis.

Kaip dar vieną svarbų santykį su Dievu puoselėjantį elementą Vytautas įvardino Dievo žodį: „Važiuodavau į ateitininkų akademijas, klausydavau daugybės paskaitų… Supratau, kad daug girdžiu apie Dievo žodį ir pats apie Jį kalbu, bet nesu Jo tiesiogiai savo gyvenime sutikęs. 2011-aisiais tranzavau į Pasaulio jaunimo dienas Madride, Ispanijoje. Atvykau per anksti ir atsidūriau viename benediktinų vienuolyne netoli Barselonos. Ten viešėdamas tiesiog ėmiau skaityti evangelijas, Pauliaus laiškus… Skaičiau ir eilutę po eilutės pabraukdavau – taip jos man prakalbėjo… Tuomet supratau, kad Dievas yra ne idėja, su kuria gyvenimas gražesnis, bet asmuo. Asmuo, kuris gali tave pašaukti.“

Vytautas sakė, kad ieškantieji pašaukimo kartais pernelyg susikoncentruoja į išorinius ženklus, keistus sutapimus, tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Lygiai taip pat, jo žodžiais tariant, siekis būnant tyloje, kontempliacijoje atrasti pašaukimo kelią nebūtinai yra pats tinkamiausias: „Žmogus mano, kad būdamas vienas galvos ir sugalvos, kuriuo keliu turi eiti. Kai kuriais atvejais taip ir būna. Bet manau, kad pirmiausia reikia pažiūrėti į savo gyvenimą – kur esi, kas esi, kas yra aplink tave, kokie yra tavo troškimai, kur konkrečiai ir ką darydamas tu esi laimingas. Dievas nepašauks į tai, kas yra visiškai priešinga tam, kam esi sukurtas.“

Svajonę apie savanorystę Afrikoje brolis salezietis nešiojosi dar nuo tada, kai pats buvo 13-metis. Jis svarstė, ką Dievas nori pasakyti per patiriamus troškimus. „Kadangi lankiau Vilniaus jėzuitų gimnaziją, turėjau galimybę pasikalbėti su jėzuitais. Man rūpėjo, ar kylantys troškimai yra tikri, ar jų vaikausi tik dėl to, kad tai bus dar viena įspūdinga patirtis ir turėsiu ką papasakoti kitiems. Brolis jėzuitas padėjo išgryninti šį troškimą, supratau, kad verta bandyti juo sekti. Baigęs 11 klasių dviem mėnesiams nuvykau į Ruandą pas Hermanną Schulzą. Tai – svarbi patirtis. Man Ruandoje tikrai nebuvo lengva, bet aš tikrai žinojau ir galėjau ramiai pripažinti, kad buvau laimingas. Buvau laimingas todėl, kad galėjau būti savimi – visa tai, koks esu, ką moku ir galiu, aš galėjau padovanoti jaunimui, kurį ten sutikau“, – pasakojo jis.

Vytautas Ruandoje mokė vaikus ir anglų kalbos, įvairių žaidimų, grojo gitara, o jos skambinimo subtilybių mokė ir vieną ten sutiktą aklą jaunuolį. Be to, ten vaikinas turėjo puikią progą realizuoti savo pomėgį fotografuoti, filmuoti ir montuoti filmukus. Nors dauguma gyventojų Ruandoje net neturėjo elektros, tačiau tai nesutrukdė išmokyti vieną vietinį jaunuolį filmukų montavimo meno. „Šios savanorystės metu mačiau didelį skurdą, daug neteisybės ir kartais klausdavau: Dieve, kaip tai įmanoma? Vis dėlto buvimas su vaikais man tapo gera galimybe pagilinti savo tikėjimą ir kartu su jais ieškoti Dievo“, – sakė Vytautas.

Pašnekovas juokėsi, kad pirmas kartas, kai turėjo galimybę susipažinti su saleziečių charizma, buvo ne Lietuvoje. Visgi savanoriaudamas Ruandoje jis susidarė įspūdį, kad saleziečiai – kaip kunigas salezietis Hermannas Schulzas – dirba pavieniui ir negyvena bendruomenėse. Todėl tuo metu atmetė tapimo broliu saleziečiu mintį kaip netinkamą. Grįžusio į Vilnių jaunuolio laukė paskutiniai metai gimnazijoje ir brandos egzaminai. Vis dėlto jis ir šiuo laikotarpiu neapleido savanorystės – atrado galimybę būti naudingas Vilniaus Šv. Kryžiaus namuose. O klausimai – kur ir kokiu būdu Dievas kviečia tarnauti? – ir toliau nedavė ramybės.

„Supratau, kad Dievas mane kviečia į kitokį Jo sekimą – į radikalų visko Jam atidavimą. Bet kur konkrečiai ir ką turiu daryti – nežinojau. Nuo dvejų metų kas vasarą dalyvaudavau stovyklose Pakutuvėnuose – man tai labai patikdavo, mačiau, kokie linksmi yra broliai, svarsčiau, kad gal ir man toks kelias tiktų. Mokiausi Jėzuitų gimnazijoje, todėl pažinojau nemažai jėzuitų. Vėliau susidomėjau dominikonų charizma. O tuo pat metu, kaip ir kiekvienas abiturientas, rinkausi, kur studijuoti – gal režisūrą, vaidybą? Gal politikos mokslus ar socialinį darbą?“ – pasakojo Vytautas.

Po paskutinio brandos egzamino jis kartu su draugu nusprendė vykti į piligriminę kelionę, kurioje tikėjosi išsiaiškinsią, kur yra šaukiami. „Mums šovė mintis, kad turime važiuoti į Asyžių. Ten šv. Pranciškus klausė Viešpaties – ką nori, kad aš padaryčiau? Ir gavo atsakymą. Todėl tą patį klausimą ten nusprendėme užduoti ir mes. Autostopu leidomės į pasitikėjimo kelionę, nutarėme paprovokuoti Apvaizdą – leidomės į kelionę visiškai neturėdami pinigų. Do not try this at home“, – juokėsi jis.

„Apvaizda leidosi provokuojama, – pasakojimą tęsė Vytautas. – Su savimi turėjome muzikos instrumentų, grodavome gatvėje, tokiu būdu susirinkdavome truputį pinigų ir galėdavome keliauti toliau. Po piligrimystės Asyžiuje nuvažiavome į Romą. Ten nuvykau pasikalbėti pas brolius saleziečius. Labai norėjau suprasti, ką reiškia būti saleziečiu, o ir patirtis Afrikoje dažnai primindavo apie save.“

Vaikinas buvo šiltai priimtas ir gavo patarimą susipažinti su saleziečiais Lietuvoje. Kitą dieną po to, kai grįžo į Lietuvą, Vytautas taip ir padarė – pasibeldė į Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos namų duris. Čia sužinojo apie galimybes savanoriauti, pažinti charizmą gyvenant bendruomenėje ir saleziečių namuose pašaukimo ieškantiems jaunuoliams Turine.

„Porą savaičių galvojau, ką daryti toliau, ir nusprendžiau, kad kol kas niekur nestosiu. Norėjau išsiaiškinti, kur Dievas mane šaukia tarnauti, ir buvau įsitikinęs, kad jeigu Jis yra, jeigu Jis mane sukūrė ir myli, tai tikrai geriausiai žinos, kokį kelią pasirinkęs būsiu laimingiausias. Taigi išvykau į Turiną“, – pasakojo Vytautas.

Pokalbio metu jis ne kartą pažymėjo, kad sprendimas tapti saleziečiu nebuvo skubotas, o svarstymas, ar tai tikrai jo kelias, tęsėsi ir gyvenant bendruomenėje Turine: „Pirmi metai buvo vieni sunkiausių. Viena vertus, man atrodė, jog tai – mano kelias, bet buvo šiek tiek gaila, kad turiu labai daug dėl jo palikti. Gyvenimas Lietuvoje man patiko, ėmė atrodyti, kad tai, ką jis man duoda, yra mažiau nei tai, ką iš manęs atima. Prireikė daug laiko, kad suprasčiau – jeigu Dievas prašo manęs ką nors palikti, Jis tikrai nori man duoti kai ką daugiau.“

Gyvenimas ir tarnystė saleziečių jaunimo bendruomenėje Turine padėjo išmokti dalintis savo turimais talentais su kitais. Tai apdovanojo atradimo džiaugsmu – kuo daugiau dovanoji, tuo daugiau ir pats gauni.

„Jeigu kas nors mano, kad vienuolinis gyvenimas yra savęs ribojimas, savo troškimų nesiklausymas, tai tikrai ne. Kartais žmonės žiūri į vienuolyną kaip į kalėjimą, kuriame visi turi uniformą ir savo numeriuką. Tačiau Dievas nekviečia mūsų tapti serijos numeriais. Kiekviename pašaukime, ne tik vienuoliniame, atsiliepęs į pašaukimą išsiugdai kaip asmenybė, neturi savęs užslopinti.

Vienuolinis gyvenimo ritmas – malda, misija, paklusnumas – man tai nėra rėmai. Man tai yra pastoliai. Tai palaiko mane, kad galėčiau tvirtai stovėti ant kojų ir atlikti misiją, kurioje tikrai galiu atiduoti savo širdį. Pašaukimas, tai – būdas mylėti“, – sakė Vytautas.

Pokalbio metu paklaustas, kiek laiko jau gyvena Turine, pašnekovas akimirksniu atsakė – 9 metus 4 mėnesius ir 18 dienų. Pirmieji gyvenimo bendruomenėje metai skirti susipažinti su saleziečių dvasingumu, geriau pažinti save, išmokti būti bendruomenėje ir atrasti savitu būdu tarnauti Dievui ir žmonėms, sekant šv. kun. Jono Bosko pavyzdžiu. Kitaip tariant, atrasti tarnystės būdų, kaip panaudoti turimus talentus, savybes.

Po dvejų metų, baigus noviciatą, oficialiai tampama saleziečiu. Vėliau pradedamos filosofijos studijos, o po jų seka bent porą metų praktikos. Tai – laikas, skirtas visa galva pasinerti į saleziečių bendruomenės misijas. Po to, jeigu brolis salezietis turi troškimą tapti kunigu, po sėkmingai baigtų filosofijos studijų seka teologijos studijos.

„Tai nėra laikas iškalti instrukciją, ką kokioje situacijoje turime sakyti. Mes turime save suformuoti, o ne suformatuoti, pamatyti, kaip tai, ką sužinai, veikia realybėje, kaip tai pritaikoma. Per čia praleistą laiką 2–3 metus studijavau filosofiją, dirbau saleziečių namuose, vidurinėje mokykloje dėsčiau tikybą, turėjau kitų įvairių veiklų su vaikais ir jaunimu. Iš pradžių maniau, kad formacijos laikas labai ilgas. Galvojau, kaip aš taip ilgai nebūsiu Lietuvoje? Į Turiną atvykau 19-os, dabar man – 29-eri. 2022 m. rugsėjo 10 d. daviau amžinuosius vienuolinius įžadus. Juos priėmiau su ramiu džiaugsmu. Čia, Italijoje, praleisti metai buvo nuostabūs – tiek daug veiksmo, tiek žmonių, susitikimų, juolab kad formacijos metu mes nuolat keičiame gyvenamąją vietą – keliamės į kitus miestus, gyvename naujose bendruomenėse ir pan.“, – pasakojo Vytautas.

Vytautas sakė esantis dėkingas savo tėvams, kurie suteikė laisvę rinktis, ieškoti savo pašaukimo, keliauti, ir pridūrė, kad vyresnieji yra linkę ateityje jį siųsti tarnystei į Lietuvą: „Liko nebe tiek daug laiko, po 2–3 metų, baigęs licenciato studijas ir priėmęs kunigystės šventimus, turėčiau grįžti į Lietuvą. Per 10 metų ir aš pasikeičiau, ir Lietuva – susipažinsime iš naujo ir ieškosime būdų, kaip galima čia nešti Evangelijos džiaugsmą bei šv. Jono Bosko charizmą.

Saleziečių charizma gali Lietuvai daug dovanoti. Pastaruosius trejus metus Lietuvoje organizuojant dienines vasaros stovyklas Telšiuose ir Vilniuje buvo gera matyti, kaip jaunimas atsiveria, atranda save, auga tikėjime ir išmoksta būti kartu. Ši patirtis tik dar kartą man patvirtino salezietiškos charizmos grožį. Viliuosi, kad ateityje ji bus geriau pažinta.“