„Brangi mano Pupa – mano mintys kiekvieną minutę su Tavimi“

J. P. Kazickas buvo vienas iš lietuviško žurnalo „Į laisvę“, leidžiamo JAV, įkūrėjų, redaktorių ir publicistų. Jis rašė straipsnius apie istorines asmenybes, politiką, savo požiūrį į pasaulinę situaciją. Jis kurdavo įkvepiančias kalbas, kurias dažnai buvo kviečiamas sakyti Amerikos lietuvių bendruomenės ir kitų organizacijų renginiuose. 

Jis taip pat rašė laiškus. Daug jų. 

Tik 2017-aisiais, kai abu tėvai jau buvo mirę, vaikai jųdviejų namuose tarp daiktų atrado rūpestingai dėžutėse išsaugotų daugiau kaip šimtą laiškų, kuriuos J. P. Kazickas rašė savo žmonai Aleksandrai Kalvėnaitei-Kazickienei (1920–2011). Šie rašytiniai lobiai, intymūs ir asmeniški tekstai, buvo parašyti puikia lietuvių kalba, nors jie jau gyveno Amerikoje, ir rašyti per visą jųdviejų gyvenimą nuo 1943 iki 2009 m. Didžiąją jų dalį Juozas rašė kelionių po pasaulį verslo reikalais metu. Jis norėjo būti tikras, kad jo žmona ir vaikai jaučia jo buvimą šalia ir žino, jog jis juos myli ir pasiilgsta.

Laiškai rašyti lietuviškai. Nei jų gramatika, nei stilius nėra taisyti. J. P. Kazickas dažnai į Aleksandrą kreipdavosi malonybiniu vardu „Pupa“. Šiais brangiais laiškais J. P. Kazickas reiškė savo ištikimybę ir atsidavimą žmonai, vaikams, giminėms ir lietuviams draugams, saugojo savo dvasines vertybes, prisiminimus, pastebėjimus, įžvalgas ir apmąstymus. Juose jis dalinosi nuostabiais kelionių po pasaulį atradimais ir gyvenimiškos filosofijos įžvalgomis, kartu padėjo savo vaikams ir anūkams atrasti ryšį su savo kilme ir kultūriniu paveldu, įkvėpė jiems tikėjimą, kad svajonės tikrai gali tapti tikrove. Svarbiausia – savo laiškuose J. P. Kazickas reiškė padėką Dievui, savo tėvams ir ypač žmonai, su kuria kartu išgyveno 70 metų, kreipdamasis į ją pačia nuoširdžiausia ir poetiškiausia kalba. Šie laiškai yra meilės galios testamentas.

1955 06 17 Briuselis, Belgija

Alyte, ir kiek daug metų jau praėjo kaip mes einame abu kartu šio gyvenimo keliu. Kartais man net galva svaigsta kaip pagalvoju jog man jau 37 metai, Tau šiandien 35. O, rodos, Tave dar matau Panevėžyje bežaidžiant krepšinį. (…) Ak tos stebuklingos gražios pasakiškos valandos. Drebanti širdis, pavydas, ambicija, užsispyrimas ir išdidumas. Drąsa padaryti sprendimą savarankiškai – nieko neklausius, nieko niekam nesakius. Sprendimą, kuris įvėlė visą gyvenimą. Nuo tų pirmųjų žvilgsnių iki mūsų gyvenimo pabaigos. (…) Ak, Pupa, bet jeigu aš toks nebūčiau, tai ir Tavęs neturėčiau. Juk Tu buvai didžiausias iš visų mano siekimų ir jeigu aš nebūčiau buvęs pakankamai drąsus – argi Tu būtum pati mane pasirinkusi? (…)  

Matai, reikia prasti į didelį entuziazmą jeigu nors ką nors atsiekti. Ir daug daug dirbti. O taip, darbas yra viskas! (…) 

Sveikink visus kitus pažįstamus, kurie pasirodo Tavo padangėje. Visa mano širdimi Jums visiems lietuviams, visa mano meilė, visos mano mintys – aš visas pats Jūsų amžinai – su ilgesiu Juozas

1947 08 08 Niuheivenas, JAV 

(…) Kaip toli grįžta mintys, kada abu susikabinę mes eidavom ilga gatve ir nenorėdavom, kad ji kada nors pasibaigtų – kad ji tęstųsi iki pasaulio galo. Ir vis dar mes susikabinę abu nuo to vakaro degančiais skruostais ir plakančiom širdim einam ta nepasibaigiančia gatve. Ir ji tikrai niekad mums nepasibaigs ir nenuneš Tavęs į vieną pusę, mane į kitą. 

Prisimenu, kaip mes sėdėjom ant ežero kranto ir žavėjomės tokiu gražiu vaizdu. (…) O saulė taip gražiai leidosi. Abu susikabinę laimėje ir baisiame džiaugsme. Ir vėl mes sėdim ant vežimo, kuris veža mus jau tris į baisią nežinomybę. Nežinomybę, kuri vėliau taps Amerika. (…)

Kartais šiurpulys nukrato, kai pagalvoju kad ant mūsų kaip ir ant kiekvieno gimusio šiame pasaulyje kabo tas nepakeičiamas likimas. Likimas kuris išdrasko ugnį iš šildančio židinio, išbarsto prisiminimus nešančius pelenus ir tik palieka mažą žiupsnelį dulkių, kurios niekam nei kalba, nei primena tą didžiąją meilę, kuri plakė dviejų širdyse ir sroveno dviejų gyslose! (…)

1951 07 23 Esenas, Vokietija

(…) Brangi mano Pupa – mano mintys kiekvieną minutę su Tavimi. Dieną ir naktį. Į laikrodį aš žiūriu ne tam kad pažiūrėčiau kiek pas mane laiko, bet tam kad galėčiau apytiksliai spręsti ką Tu darai. (…) Alyte, kiek daug Tau turiu ką papasakoti. Dalykai, kurių laiškuose nenoriu rašyti, bet kuriuos taip labai norėčiau su Tavimi pasidalinti. 

Pupa, labai gerai, kad aš čia atvažiavau. (…), kad pamatyčiau jog daug dalykų yra su kuriais aš į jokius kompromisus neinu. Ir kad kritišku atveju aš viską viską mesiu į šalį, bet nesulaužysiu nė vieno iš savo principų. Ir plius prie to – visada pamatau kaip labai Tave myliu, kaip labai Tu man brangi ir reikalinga esi ir kokią mielą šeimą aš turiu. Alyte, Tu negali suprasti kaip labai aš Jus [Jūratę ir Tave] myliu. Begaliniai! (…)

1951 10 12 Paryžius, Prancūzija

Mano Mylimiausia, mano Brangiausia Alyte!

Už lango penktadienio vakaro Paryžiaus triukšmas. Su keistu nerimo jausmu sėdžiu savo hotelio kambaryje ir galvoju apie Tave. (…) Kiekvieną dieną tvirčiau ir tvirčiau jaučiu kad nėra pasaulyje jėgos, kuri galėtų mus išskirti. Po visų neramumų ir skrajonių ir klaidžiojimų Tu stovi mano mintyse kaip šviesiausias švyturys kokį esu sutikęs savo gyvenime. Visos mano mintys su Tavimi. Tu mano vienintelė.

1950-ieji, „Ritz“ viešbutis, Paryžius, Prancūzija 

Alyte, šį sekmadienį motinos diena ir kadangi Tavo vaikučiai dar per maži suprasti šios dienos reikšmę, aš noriu juos atstovauti išreikšdamas mūsų visų Tau begalinę meilę, amžiną mūsų prisirišimą prie Tavęs ir žodžiais neišreiškiamą dėkingumą. Už Tavo rūpestį, už Tavo vargą, už Tavo meilę, Tavo pasiaukojimą, Tavo šventą kantrybę, Tavo principus, Tavo tikėjimą, ir už viską, ką Tu darai, ką Tu sakai, už visą Tave pačią, kuri suteiki mums tiek daug stiprybės, pasitikėjimo ir padarai mūsų šeimą vieninga, gražia ir laiminga. 

Nėra pasaulyje dovanų, kurios galėtų įrodyti mūsų dėkingumą, nėra pasaulyje žodžių, kuriais mes galėtumėm tą pasakyti (…) Šios dienos proga mes visi norim Tau užtikrinti, kad tas meilės žibintas niekad neužges tol kol mūsų visų širdys plaka, ir jos plaka dėka Tavęs ir tik Tau vienai. Ir kai visi paukščiukai iš mūsų lizdo išskris ir sukurs savo šeimas mes eisim abu parankėj susikabinę, kaip kad eidavom Vilniuj, gal tik ne taip greitai, ir gal tik mūsų abiejų galvos nebus taip aukštai pakeltos, bet mūsų širdys lygiai taip artimos ir lygiai taip neišskiriamai laimingos.

1952 02 19 Milanas, Italija

Žinai, kur aš buvau? – Kapinėse. Matai, Italijoj kapinės yra visiškai skirtingos nuo bet kur kitur pasaulyje. Tai muziejai. Kelis sykius pravažiavau pro gana kokią tai keistą didelę bažnyčią. (…) Pasirodo, tačiau, kad tai nėra bažnyčia, o įėjimas į milžiniškas kapines. (…) pakliuvau į mirusiųjų karalystę, apstatytą gražiausių paminklų mišku. 

Liūdna buvo mano ekskursija. Vaikščiojau vienišais takais, persunkta ašarom žeme, galvodamas apie žmogaus menkystę. Ir vienok su kokiu dieviško grožio pajautimu tas žmogus bando suprasti kas laukia jo tenai, kai čia tas trumpas takas pasibaigia. 

Kiek daug nuostabių paminklų. Vienoj vietoj angelas taip nuostabiai lengvai jau pakilęs nuo žemės vedasi visą šeimą. (…) Kitoj vietoj angelas taip švelniai apkabinęs ir priglaudęs prie savęs bučiuodamas viršugalvį neša į dangų 5 metų mergaitę. Jos veidukas atrodo toks liūdnas, bet kartu matai, kažkokią dangišką džiaugsmo šviesą jos lūpučių kraštukuose. Ir vėl – mažas berniukas pasikišęs suglamžytą kepuraitę po ranka, atėjo atlankyti numirusius tėvelius. Trumpos suglamžytos kelnytės, sunešioti batukai. Stovi taip nedrąsiai ir žiūri su nustebimu į paminklinę lentą. Veide nesuprantama išraiška (…) Tiesiog atskiros šeimų šventyklos ir šalia jų maža mergaitė sodina gėlytę ant mamos kapo. Viskas tas sujungta į menišką grožį ir daro jaudinantį estetinį įspūdį.

1952 03 04 Kairas, Egiptas

Galų gale sulaukiau Tavo laiško, kuriame taip vaizdžiai aprašai savo nerimą ir džiaugsmą dėl automobilio važinėjimo leidimo. (…) esu tikrai laimingas, kad turi leidimą. Koks tai pasididžiavimas Tavimi, malonus jausmas, kad Tu gali atsisėsti pati į savo mašiną, nuvažiuoti į miestą apsipirkti, Jūratę parvežti iš mokyklos, į bažnyčią ar į New Haven’ą visai laisva, rami ir viena – tikrai toks šiltas, malonus jausmas ant širdies, kad Tu mano mylimiausia, gali tai padaryti. Esmėje gal tai menkas dalykas, bet jis padaro gyvenimą kažkaip patogesniu, mažos pramogos darosi prieinamesnės, na ir savos rūšies savistovumas, pasitikėjimas savimi. (…) Pagrindinis dalykas, dabar, kai turi jau leidimą, tai kaip galima daugiau važinėti. Kad apsiprastum, važiavimas pasidarytų ne įtempimas ir nuovargis, bet savos rūšies pramoga ir poilsis.

1958 02 11 Diuselforas, Vokietija

(…) Kad visos mintys būtų užrašytos, kad visi šnabždesiai Tau pasakyti, turbūt, vėl pasidarytų neįdomu. Gautųsi tas pats gyvenimas kartu, kada kasdieniai rūpesčiai užslopina visus jausmus ir gražias svajones. Bet kartais taip gaila, kad negalime pasidalinti svajonėm,  džiaugsmais netgi ir liūdesiu. Labai Jūsų visų pasiilgęs. Daug daug apie Jus galvoju. Kiekvieną iš eilės ir visus kartu. Tas fotografijas žiūriu, žiūriu. Kokie Jūs man brangūs! Visas mano gyvenimas, viskas, viskas! (…) Bandysiu antradienį vakare pasiskambinti telefonu ir pasveikinti Jus visus. Pas mane vis tie patys rūpesčiai be galo be krašto. Viskas atsibodo ir nieko įdomaus. Kartais prarandu nuotaiką ir norisi spjauti į viską, bet vyras skiriasi nuo vaiko tuo kad jis nepaliauja kai pasidaro sunku. Pupa, labiausiai išsiilgau Tavęs iš visų. Tave myliu, gailiu, verkiu už Tavo pasišventimą, pasiaukojimą, nuolatinį vargą besirūpinant augančiu jaunimu. Esu Tau už viską begaliniai dėkingas. (…) 

Tavo amžinai Juozas

1958 04 18 Honkongas

(…) Gimimo dienos proga manęs laukė malonus siurprizas – Tavo ilgas brangus ir begaliniai mielas laiškas. Skaičiau jį daug kartų, bučiavau jį, nes jame mačiau Tave tokią kokia Tu esi – meili, prisirišus, besirūpinanti, visuotinai atsidavusi man ir mūsų vaikučiams. (…) Tačiau nieko nėra ko meilė negalėtų padaryti. Tad ir iš mano pusės vienintelis mano atsidėkojimas Tau yra mano meilė Tau ir viskam ką Tu darai į ką Tu įdedi savo širdį. Myliu Tave Alyte, didžiuojuosi Tavimi ir prašau Dievulį, kad laikytų mus abudu toje meilėje iki paskutinio mūsų atodūsio šitame pasaulyje. Ačiū Tau, mano brangiausia ir vienintele! (…)

1989 06 17 Ist Hamptonas, JAV

Mano Mylimiausia, 

Seniai, seniai Tavo gimtadieniui atsiųsdavau gražių gėlių puokštę (…) šiais metais neatsiųsiu Tau nei gėlių, nei deimantų. Viliuosi, kad nepalaikysi, kad Tavęs nebemyliu, kad Tavimi nesirūpinu ar pamirštu. Priešingai! Mano meilė Tau su kiekvienais metais, su kiekviena artėjančia senatvės diena, darosi dar gilesnė ir prasmingesnė. Žinau, kad dovanom meilės nenupirksi, nors ir malonu jas gauti, jomis pasidžiaugti. Tačiau po dienos, kitos jos nueina į seifą ir pasidaro bereikšmės. Jos neturi akių pažiūrėti į Tave ir pasakyti Tau, kad Tu esi gražiausia moteris pasaulyje ir be deimantų, safirų ir rubinų. Visos tos brangenybės neprilygsta nei vienai raukšlelei ant Tavo veido, kurią sukūrė mūsų bendras gyvenimas – vargai, nelaimės, Kęstučio praradimas [Aleksandras Kęstutis Kazickas mirė 1976], bet kartu ir bendros svajonės, sapnai ir džiaugsmas. Galvojau vis vien reikėtų atsiųsti puokštę rožių, tačiau, kaip žinai, vakar vakare vos spėjęs atvažiuoti bėgau į miglose paskendusį sodą. Kiekvienam kampelyje gražiausios gėlės, visos jos pro savo stebuklingus žiedus spinduliuoja Tau mano meilę, mano padėką už Tavo ištikimybę, pasišventimą kuriant mūsų gyvenimo lizdelį. Tad ir gėlių atsiuntimas atrodytų būtų klaidingas išreiškimas mano jausmų. 

Nusprendžiau, tad su mano drebančia ranka parašyti šį mažą laiškelį ir pasakyti Tau, kad myliu Tave, vertinu, žaviuosi. Tegul Dievas duoda Tau daug sveikatos ir giedros nuotaikos, o aš bandysiu su kiekviena diena būti geresniu. Myliu labai – Juozas

2008 08 15 Ist Hamptonas, JAV

Mano Mylima Alyte, 

Ir vėl prabėgo metai, mūsų bendro gyvenimo metai. Metai su ligom ir su rūpesčiais, bet metai  ir besidžiaugiant, kad esame kartu, kad galime jausti prisilietimą, kad esame kartu su meile ir šiluma spinduliuojančia iš pavargusi mūsų akių. Galim kartu po pusryčių ir po vakarienės eiti džiaugtis sodo grožiu, dieviška ramybe ir pajusti tą laimės jausmą, kurio nesugebam aprašyti, bet žinome, kad tai yra jausmas mūsų bendro gyvenimo, ir pamažu artėjančios amžinybės supratimas. 

Kodėl Dievulis yra mums toks geras? Niekad nežinosim, bet kaip paprastai jauti, kad kiekviena dovana, kiekvienas gėris suteiktas Tau, reikalauja padėkos išreiškimo, palieka jausmą, kad esi ne tik dėkingas, bet ir skolingas. Galbūt dėl to Jis duoda mums laiko padaryti ką tai kilnaus ir gražaus. Nesvarbu kiek laiko mums bepaliko – mes negalime džiaugtis vien tik savo laime ir nematyti kiek skausmo, ašarų pasaulyje. Ir tik ką nors gero bedarydami mes pateisiname  savo laimę. 

Nežinau, kiek laiko dar būsime kartu. Bet prašau Aukščiausiojo, kad laikytų Jis mus abu kartu, besiglaudžiančius viens prie kito laukiant Jo galutinio sprendimo. Dėkoju Tau Viešpatie už Tavo palaimą kurios apsupti mes džiaugiamės mūsų saulėlydžiu. Tik Tavo dangiškoji meilė duoda mums grožį ir laimę būti kartu praleidžiant mūsų dienas. Ačiū Tau, mano mylima Alyte, už Tavo rūpestį ir meilę, kuri padaro mano dienas prasmingas. 

Visada Tavo, visada vienintelis Juozukas

2008 06 17 Ist Hamptonas, JAV

Mano gyvenimo Žvaigžde, 

Tavo meilės spindulėliai buvo mano kelrodis suteikiąs man pasitikėjimo ir džiaugsmo. Tik Tavo priglobstyje aš esu pilnas žmogus pajėgus kurti prasmingą gyvenimą. Be Tavęs aš esu bereikšmis ir pasimetęs. Linkiu, kad dar daug daug metų Tu pasiliksi su manimi džiaugtis tuo ką mes padarėm ir išlaikyti mane ir toliau einantį teisingu keliu. Neprarask, mūsų Brangiausia, geros sveikatos, intereso ir džiaugsmo gyvenimu. Mums visiems Tu esi reikalinga. Tu esi tas pamatas ant kurio mes kuriam planus ir ant kurio mes stovim iškėlę galvas. Laimingo gimtadienio, Brangioji, mes mylim Tave labai ir amžinai. 

Tavo Juozukas